…O dingo tas laikas, pražuvo,
Nubėgo kaip Jūre vanduo…
Kur šokom jauni, kur
dainavom –
Beliko pražilęs akmuo…

Taip 1979 metais rašė Jūrės kaimo poetė Domicelė Draugelytė-Stankevičienė. Gera patirti, kad žmonės, net ir jauni, dar domisi tuo, kas senais laikais vyko: savo krašto, gimtinės istorija, vietovardžiais ir protėvių likimais… Jie tik iš pasakojimų, prisiminimų gali susikurti buvusio pasaulio vaizdą. Žmogus auga, tobulėja, semiasi žinių ir patirties, keičiasi ir jo požiūris į gyvenimą… Sulaukus brandaus amžiaus, dažnai prisiminimų keliai veda į tėviškę, į gimtinę, atgal prie savo šaknų, artimųjų, kaimynų, bendramokslių, savo numintų takų, upeliuko kranto, girios kampelio – prie tik mums žinomų mėlynžiedžių žibučių plotelio pelkutės pakrašty. Žmogus vis grįžta į savo pradžią…

Viskas turi savo vardus. O kas jaunam žmogui pasakys, kaip vadinosi viena ar kita vieta tame kaime, miestelyje, kuriame jis dabar gyvena? Juk tų, kurie viską žinojo, jau seniai nėra… Mąstančiai asmenybei nerimą kelia valstybės pamato – lietuvių tautinės savimonės, jos kultūrinio identiteto – būklė, nacionalinio patriotiškumo ir orumo stygius. Dabar nuoširdžiai džiaugiuosi, jog mūsų mokytojas Antanas Enčius (su juo atsisveikinome 2016 m. pavasarį) skatino moksleivius domėtis savo gimtinės istorija, lankyti garbaus amžiaus senolius, rinkti vietovardžius. Jau iškeliavo Amžinybėn Jūrės kaimo senbuviai, kurių pasakojimai – tikras lobis XXI amžiaus žmonėms.

Iš istorijos

Manoma, kad Jūrės kaimas buvo įkurtas dar XVIII a.

Jūrės kaimas prisišliejęs prie Kazlų Rūdos miesto šiaurės vakarų dalies. Juos dabar skiria gal mažiau nei kilometro atstumas. XX a. žmonės pranašiškai kalbėjo, jog ateis laikas, kai Jūrės kaimas susilies su Kazlų Rūda. Jis buvo išsidėstęs abiejuose Jūrės upelio krantuose. Atsiradus kariniam daliniui ir iškeldinus žmones, buvo sparčiai statomi namai pietrytinėje dalyje, o dabar naujakuriai stato namus ir kitoje Jūrės upelio pusėje abipus kelio į Višakio Rūdą. Iš pietų į šiaurę veda kelias į Višakio Rūdą, o iš šiaurės rytų į pietvakarius, beveik lygiagrečiai Jūrės upei, eina vieškelis, kuris jungia Kazliškių ir Kazlų kaimus. Jūrės upė, kaip ir Judrė (ši teka per Višakio Rūdą), išteka iš didelės Ežerėlio pelkės. Vanduo skaidrus, šaltas, nes teka per miškus, švarus – dar pagaunama vėžių. Kaimo šiaurės rytinėje dalyje pastatyta užtvanka, prie vandens telkinio vasarą poilsiauja ne tik šio kaimo, bet ir Kazlų Rūdos žmonės. Reikalinga tai kaimui, nes šiame krašte nėra nei ežerų, nei plačių upių, tačiau Jūrės upelis, nuo užtvankos tekėdamas į vakarus, nuseko. O kažkada čia buvo daug pelkių ir upelių. Ir dabar žemesnėje girios vietoje pavasariais teka upeliukai, matyti jų krantai. Deja, baigiantis pavasariui jie išdžiūsta. Prieš daug tūkstančių metų buvo susidaręs didžiulis ledyno užtvenktas ežeras, suformavęs lygų, lengvai banguotą Sūduvos reljefą. Į šį ežerą tekėjo upės, sunešusios daug smėlio. Tai jų dėka susidarė dideli Kazlų Rūdos smėlynai. Iš čia ir kilo Jūrės vardas (buvo sakoma ir Jūros kaimas, dainose minimos „jūrelės marelės“). Derlingesnė žemė prie upelių, pelkėtų vietų, čia daugiausia būdavo ganyklų ir šienaujamų plotų.

Jūrės kaimo vardas kilęs nuo netoliese tekančios Jūrės upės pavadinimo.

Kada įsikūrė kaimas, dabar niekas nepasakys – manoma, jog XVIII a., kai į dabartinį Kazlų kaimą iš Mozūrijos krašto atsikėlė Kazlų šeima ir pelkėtose vietose atrado geležies rūdos. Ji buvo perdirbama ir Jūrės kaime, netoli dabartinio tilto, čia anksčiau dar būdavo randama geležies gurvuolių. „O toliau, prie upės tilto, gal prieš porą šimtų metų, pečių, faleriku vadintą, geležiai lydyt kūreno“, – 1976 metais rašė D. Draugelytė-Stankevičienė.

Pusiaukelėje tarp Kazlų Rūdos ir Jūrės buvusį mišką, kuriame prie kelio buvo pastatyti du daugiabučiai, Jūrės kaimo gyventojai vadino Šalnyne. Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

1909 m. Jūrėje vokietis F. Torkleris pastatė pramoninę lentpjūvę. 1912-aisiais lentpjūvė buvo išnuomota O. Petrikanskiui, 1920 m. ją nupirko broliai Jeselis ir Saliamonas Solskiai ir jų svainis Ch. Broidas. Po Pirmojo pasaulinio karo šalia lentpjūvės buvo pastatytas malūnas, milo vėlykla ir aliejaus spaudykla, tačiau daugiausia pelno davė lentpjūvė. Čia buvo du medienos pjovimo pastatai, mašinų skyrius, katilinė, keturi sandėliai, džiovykla, kalvė ir valgyk­la. Savininkams priklausė 2300 metrų ilgio geležinkelis. Buvo kinkomi arkliai, kurie bėgiais traukdavo nedidelius vagonėlius, pakrautus lentomis ar pabėgiais. Metinė įmonės apyvarta sudarė 3 milijonus litų. Žaliavos buvo vežamos iš aplinkinių miškų, o produkcija realizuojama Lietuvoje ir Vokietijoje. Iki 1940 m. įmonėje dirbo apie 30 nuolatinių ir apie 30 sezoninių darbininkų. Nuolatiniai – Jūrės kaimo mažažemiai ir bežemiai valstiečiai (jiems už dieną buvo mokami 3 litai), o sezoniniai – Kazlų Rūdos miestelio gyventojai (jie gaudavo už dieną 1,5 lito). Darbo diena iki Pirmojo pasaulinio karo truko 14 valandų, o iki 1940 metų – 8 valandas. 1940 m. pradžioje nuolatiniai darbininkai už dieną gaudavo jau 7 litus, sezoniniai – 5. Dauguma jų nebuvo baigę pradžios mokyklos. Daugumą sudarė lietuviai, mažumą – žydai. Iš darbininkų atlyginimo kiekvieną mėnesį išskaičiuodavo po 2 litus (litą – į ligonių kasą, o kitą – Darbo rūmams). Iš ligonių kasos buvo mokamos nedarbingumo pašalpos, o Darbo rūmai surinktus pinigus skyrė bedarbių šelpimui.

1934 metais lentpjūvėje įsikūrė Krikščionių demokratų sąjunga. Ji ruošdavo išvykas, vakarus, šventes. Didžiąją laisvalaikio dalį darbininkai praleisdavo dirbdami savo žemės sklypelius. Beveik ramiai tekėjo gyvenimas Jūrės kaime iki pat 1940-ųjų, išskyrus 1926 m. gegužės mėnesį vykusį darbininkų streiką, reikalaujant pakelti atlyginimus ir įdarbinti sezoninius darbininkus. 1940 m. spalio mėnesį įmonė buvo nacionalizuota. Antrojo pasaulinio karo metu įmonė priklausė vokiečių bendrovei „Fon Bal“. Ji planavo pastatyti netoli Kazlų Rūdos geležinkelio stoties įmonę, kuri gamintų skydinių namų blokus Vokietijai. Okupacijos metais lentpjūvė gamino obliuotą ir „kreizuotą“ produkciją fronto reikalams. Įvestos maisto kortelės. Įmonės teritorijoje pastatyti barakai, juose gyveno karo belaisviai, čigonai su šeimomis. Moterys su vaikais lankydavosi Kazlų, Kazliškių, Marackų kaimuose, vietiniai valstiečiai sušelpdavo maistu.

Pokario metai, XX a. pabaiga ir XXI a. pradžia – ne tokia tolima istorija ir labiau žinoma mums. Dar reikėtų paminėti, jog kultūriniame kaimo ir įmonės gyvenime, kaip ir dabar bendruomenės renginiuose, didelį vaidmenį vaidino biblioteka: jos vedėjos Julija Ardzijauskienė, o vėliau Birutė Ramanauskienė su mokytoja Onute Ambrasiene organizuodavo renginius įvairaus amžiaus žmonėms.

Jūrės kaimo vietovardžiai

Norėčiau priminti, ypač dabartiniams Jūrės kaimo gyventojams, nes senbuvių jau nedaug (nepainiokite kaimo su Jūrės miesteliu, per kurį eina geležinkelis ir važiuoja traukiniai), kaip vadinosi šio krašto pelkėtos pievos, upeliukai, alksnynai, raistai, kalneliai, miško ploteliai… Vardai užrašyti 1971–1972 metais šio straipsnio autorės iš pateikėjų Antanuko Andriušio (dėl krikštatėvių klaidos du sūnūs buvo pakrikštyti vienodais vardais, tad buvo ir Antanas), Danutės Pliskaitienės, Domicelės Stankevičienės ir Onos Adomavičienės.

Pelkėtas miškas prie Kazliškių kaimo buvo vadinamas Barsukyne. Dabar čia užtvenktas Jūrės upelis.

Jūrės kaimo vardas kilęs nuo vandenvardžio Jūrės upė, o šis – nuo žodžio jūra.
Rūdynė – upelis, ištekantis iš miško pietrytiniame kaimo pakraštyje, teka pro Čibirkų (čia jis užtvenktas), Greifenbergerių, Albinos Ledaitės sodybas, įteka į Jūrę.
Rūdbalė – ištekėjo iš Rūškynyno pelkutės šiaurės vakarų dalyje, bėgo pro Ališauskų sodybą, numelioruotas, įtekėjo į Jūrę.
Rūškynynas – pelkė, apaugusi krūmais, vakariniame kaimo pakraštyje. Čia augo daug rūgštynių, kaimo gyventojai sakydavo „rūškynės“.
Palatkės – pelkėtas alksnynas prie Rūdynės upelio dabartinėje Sodžiaus gatvėje, prie buvusios A. Andriušio sodybos.
Pempynė – pelkėta pieva tarp miškų rytinėje kaimo dalyje prie Marackų kaimo. Anksčiau pavasariais į ją atskrisdavo pempių.
Pasodgiris – balos, pelkėtos pievos, apaugusios krūmais, rytinėje kaimo dalyje.(Atkelta iš 9 psl.)
Balaitė (balaitės) – žemas, pelkėtas miško pakraštys vakarinėje kaimo dalyje, kairėje įmonės pusėje, alksnynas.
Skaliskas – apaugęs krūmais ir medžiais vakarinėje kaimo dalyje prie Kazlų kaimo esantis raistas.
Zagalnykas – apaugęs medžiais ir krūmais pietinėje dalyje, prie Miško gatvės esantis kalnelis, kurio viduryje buvo pievelė, pavasariais čia augo briedžiukai, o birželį – žemuogės.
Rezgirė – raistas šalia kelio link Višakio Rūdos.
Skalkabrastė – pelkė vakarinėje kaimo dalyje, pamiškėje, viduryje jos buvo eglynas.
Brazamoskas – apaugęs eglėmis ir pušimis kalnelis prie pat Jūrės upės, vakarinėje dalyje.
Aleksaičio pušynėlis – smėlio kalnelis su pušimis rytinėje kaimo dalyje prie Pempynės, netoli buvo Aleksaičio sodyba.
Martinkalnis – riešutynas šiauriniame kaimo pakraštyje, augo lazdynai.
Smalinpetis – apaugęs pušimis kalnelis rytiniame kaimo pakraštyje, miške. Kalbėjo, jog čia virdavo smalą (degutą).
Barsukynė – pelkėtas miškas šiaurinėje dalyje prie Kazliškių kaimo, dabar čia užtvenktas Jūrės upelis.
Šalnynė – miškas, kuris yra pusiaukelėje tarp Kazlų Rūdos ir Jūrės, kairėje kelio pusėje, dabar šioje vietoje stovi du daugiabučiai. Vieta kiek aukštesnė, smėlėta, auga pušys. Dabar ją (kadangi tai jau paskutiniai du Vytauto gatvės namai) juokais vadina Igarka. Ar ne gražiau būtų Šalnynė?
Teligrafas – kalnelis už buvusios Jūrės kaimo mokyklos, dabar bendruomenės namų, anksčiau ant jo stovėjo Stankevičių sodyba, dabar gyvena kiti žmonės.
Alavizna – pelkėtas miškas, kuriame augo eglės, alksniai, krūmai, šalia buvusios Poderių sodybos už tilto kairėje pusėje, link Višakio Rūdos.
Didžbalė – pelkė už tilto per Jūrę kairėje pusėje, prie Poderių sodybos.
Sausplynė – aukštapelkė už buvusios Ališauskų sodybos, šiaurės vakaruose. Čia buvo daug bruk­nių, mėlynių.
Raudonplynė – žemapelkė, spanguolynai už Ališauskynės į vakarų pusę link Kazlų kaimo. Manoma, jog taip pavadinta todėl, kad rudenį ji nusidažo raudonai nuo spanguolių…
Riestukė – miškas prie Marackų kaimo, netoli Slavinskų sodybos.

…Dabar Jūrės kaimas vėl plečiasi, puošiasi gražiomis šiuolaikiškomis sodybomis. Gal jau ir pelkės išnyko, pamiškės iškirstos, upeliai nusausinti, tačiau negi užmarštin nukeliaus gražūs jų vardai?

Saulė BERŽINYTĖ