Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Vis grįžtant į pradžią: ar dar prisimename istoriją, vardus? (Istorijos be datų)

…O dingo tas laikas, pražuvo,
Nubėgo kaip Jūre vanduo…
Kur šokom jauni, kur
dainavom –
Beliko pražilęs akmuo…

Taip 1979 metais rašė Jūrės kaimo poetė Domicelė Draugelytė-Stankevičienė. Gera patirti, kad žmonės, net ir jauni, dar domisi tuo, kas senais laikais vyko: savo krašto, gimtinės istorija, vietovardžiais ir protėvių likimais… Jie tik iš pasakojimų, prisiminimų gali susikurti buvusio pasaulio vaizdą. Žmogus auga, tobulėja, semiasi žinių ir patirties, keičiasi ir jo požiūris į gyvenimą… Sulaukus brandaus amžiaus, dažnai prisiminimų keliai veda į tėviškę, į gimtinę, atgal prie savo šaknų, artimųjų, kaimynų, bendramokslių, savo numintų takų, upeliuko kranto, girios kampelio – prie tik mums žinomų mėlynžiedžių žibučių plotelio pelkutės pakrašty. Žmogus vis grįžta į savo pradžią…

Viskas turi savo vardus. O kas jaunam žmogui pasakys, kaip vadinosi viena ar kita vieta tame kaime, miestelyje, kuriame jis dabar gyvena? Juk tų, kurie viską žinojo, jau seniai nėra… Mąstančiai asmenybei nerimą kelia valstybės pamato – lietuvių tautinės savimonės, jos kultūrinio identiteto – būklė, nacionalinio patriotiškumo ir orumo stygius. Dabar nuoširdžiai džiaugiuosi, jog mūsų mokytojas Antanas Enčius (su juo atsisveikinome 2016 m. pavasarį) skatino moksleivius domėtis savo gimtinės istorija, lankyti garbaus amžiaus senolius, rinkti vietovardžius. Jau iškeliavo Amžinybėn Jūrės kaimo senbuviai, kurių pasakojimai – tikras lobis XXI amžiaus žmonėms.

Iš istorijos

Manoma, kad Jūrės kaimas buvo įkurtas dar XVIII a.

Manoma, kad Jūrės kaimas buvo įkurtas dar XVIII a.

Jūrės kaimas prisišliejęs prie Kazlų Rūdos miesto šiaurės vakarų dalies. Juos dabar skiria gal mažiau nei kilometro atstumas. XX a. žmonės pranašiškai kalbėjo, jog ateis laikas, kai Jūrės kaimas susilies su Kazlų Rūda. Jis buvo išsidėstęs abiejuose Jūrės upelio krantuose. Atsiradus kariniam daliniui ir iškeldinus žmones, buvo sparčiai statomi namai pietrytinėje dalyje, o dabar naujakuriai stato namus ir kitoje Jūrės upelio pusėje abipus kelio į Višakio Rūdą. Iš pietų į šiaurę veda kelias į Višakio Rūdą, o iš šiaurės rytų į pietvakarius, beveik lygiagrečiai Jūrės upei, eina vieškelis, kuris jungia Kazliškių ir Kazlų kaimus. Jūrės upė, kaip ir Judrė (ši teka per Višakio Rūdą), išteka iš didelės Ežerėlio pelkės. Vanduo skaidrus, šaltas, nes teka per miškus, švarus – dar pagaunama vėžių. Kaimo šiaurės rytinėje dalyje pastatyta užtvanka, prie vandens telkinio vasarą poilsiauja ne tik šio kaimo, bet ir Kazlų Rūdos žmonės. Reikalinga tai kaimui, nes šiame krašte nėra nei ežerų, nei plačių upių, tačiau Jūrės upelis, nuo užtvankos tekėdamas į vakarus, nuseko. O kažkada čia buvo daug pelkių ir upelių. Ir dabar žemesnėje girios vietoje pavasariais teka upeliukai, matyti jų krantai. Deja, baigiantis pavasariui jie išdžiūsta. Prieš daug tūkstančių metų buvo susidaręs didžiulis ledyno užtvenktas ežeras, suformavęs lygų, lengvai banguotą Sūduvos reljefą. Į šį ežerą tekėjo upės, sunešusios daug smėlio. Tai jų dėka susidarė dideli Kazlų Rūdos smėlynai. Iš čia ir kilo Jūrės vardas (buvo sakoma ir Jūros kaimas, dainose minimos „jūrelės marelės“). Derlingesnė žemė prie upelių, pelkėtų vietų, čia daugiausia būdavo ganyklų ir šienaujamų plotų.

Jūrės kaimo vardas kilęs nuo netoliese tekančios Jūrės upės pavadinimo.

Jūrės kaimo vardas kilęs nuo netoliese tekančios Jūrės upės pavadinimo.

Kada įsikūrė kaimas, dabar niekas nepasakys – manoma, jog XVIII a., kai į dabartinį Kazlų kaimą iš Mozūrijos krašto atsikėlė Kazlų šeima ir pelkėtose vietose atrado geležies rūdos. Ji buvo perdirbama ir Jūrės kaime, netoli dabartinio tilto, čia anksčiau dar būdavo randama geležies gurvuolių. „O toliau, prie upės tilto, gal prieš porą šimtų metų, pečių, faleriku vadintą, geležiai lydyt kūreno“, – 1976 metais rašė D. Draugelytė-Stankevičienė.

Pusiaukelėje tarp Kazlų Rūdos ir Jūrės buvusį mišką, kuriame prie kelio buvo pastatyti du daugiabučiai, Jūrės kaimo gyventojai vadino Šalnyne.

Pusiaukelėje tarp Kazlų Rūdos ir Jūrės buvusį mišką, kuriame prie kelio buvo pastatyti du daugiabučiai, Jūrės kaimo gyventojai vadino Šalnyne. Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

1909 m. Jūrėje vokietis F. Torkleris pastatė pramoninę lentpjūvę. 1912-aisiais lentpjūvė buvo išnuomota O. Petrikanskiui, 1920 m. ją nupirko broliai Jeselis ir Saliamonas Solskiai ir jų svainis Ch. Broidas. Po Pirmojo pasaulinio karo šalia lentpjūvės buvo pastatytas malūnas, milo vėlykla ir aliejaus spaudykla, tačiau daugiausia pelno davė lentpjūvė. Čia buvo du medienos pjovimo pastatai, mašinų skyrius, katilinė, keturi sandėliai, džiovykla, kalvė ir valgyk­la. Savininkams priklausė 2300 metrų ilgio geležinkelis. Buvo kinkomi arkliai, kurie bėgiais traukdavo nedidelius vagonėlius, pakrautus lentomis ar pabėgiais. Metinė įmonės apyvarta sudarė 3 milijonus litų. Žaliavos buvo vežamos iš aplinkinių miškų, o produkcija realizuojama Lietuvoje ir Vokietijoje. Iki 1940 m. įmonėje dirbo apie 30 nuolatinių ir apie 30 sezoninių darbininkų. Nuolatiniai – Jūrės kaimo mažažemiai ir bežemiai valstiečiai (jiems už dieną buvo mokami 3 litai), o sezoniniai – Kazlų Rūdos miestelio gyventojai (jie gaudavo už dieną 1,5 lito). Darbo diena iki Pirmojo pasaulinio karo truko 14 valandų, o iki 1940 metų – 8 valandas. 1940 m. pradžioje nuolatiniai darbininkai už dieną gaudavo jau 7 litus, sezoniniai – 5. Dauguma jų nebuvo baigę pradžios mokyklos. Daugumą sudarė lietuviai, mažumą – žydai. Iš darbininkų atlyginimo kiekvieną mėnesį išskaičiuodavo po 2 litus (litą – į ligonių kasą, o kitą – Darbo rūmams). Iš ligonių kasos buvo mokamos nedarbingumo pašalpos, o Darbo rūmai surinktus pinigus skyrė bedarbių šelpimui.

1934 metais lentpjūvėje įsikūrė Krikščionių demokratų sąjunga. Ji ruošdavo išvykas, vakarus, šventes. Didžiąją laisvalaikio dalį darbininkai praleisdavo dirbdami savo žemės sklypelius. Beveik ramiai tekėjo gyvenimas Jūrės kaime iki pat 1940-ųjų, išskyrus 1926 m. gegužės mėnesį vykusį darbininkų streiką, reikalaujant pakelti atlyginimus ir įdarbinti sezoninius darbininkus. 1940 m. spalio mėnesį įmonė buvo nacionalizuota. Antrojo pasaulinio karo metu įmonė priklausė vokiečių bendrovei „Fon Bal“. Ji planavo pastatyti netoli Kazlų Rūdos geležinkelio stoties įmonę, kuri gamintų skydinių namų blokus Vokietijai. Okupacijos metais lentpjūvė gamino obliuotą ir „kreizuotą“ produkciją fronto reikalams. Įvestos maisto kortelės. Įmonės teritorijoje pastatyti barakai, juose gyveno karo belaisviai, čigonai su šeimomis. Moterys su vaikais lankydavosi Kazlų, Kazliškių, Marackų kaimuose, vietiniai valstiečiai sušelpdavo maistu.

Pokario metai, XX a. pabaiga ir XXI a. pradžia – ne tokia tolima istorija ir labiau žinoma mums. Dar reikėtų paminėti, jog kultūriniame kaimo ir įmonės gyvenime, kaip ir dabar bendruomenės renginiuose, didelį vaidmenį vaidino biblioteka: jos vedėjos Julija Ardzijauskienė, o vėliau Birutė Ramanauskienė su mokytoja Onute Ambrasiene organizuodavo renginius įvairaus amžiaus žmonėms.

Jūrės kaimo vietovardžiai

Norėčiau priminti, ypač dabartiniams Jūrės kaimo gyventojams, nes senbuvių jau nedaug (nepainiokite kaimo su Jūrės miesteliu, per kurį eina geležinkelis ir važiuoja traukiniai), kaip vadinosi šio krašto pelkėtos pievos, upeliukai, alksnynai, raistai, kalneliai, miško ploteliai… Vardai užrašyti 1971–1972 metais šio straipsnio autorės iš pateikėjų Antanuko Andriušio (dėl krikštatėvių klaidos du sūnūs buvo pakrikštyti vienodais vardais, tad buvo ir Antanas), Danutės Pliskaitienės, Domicelės Stankevičienės ir Onos Adomavičienės.

Pelkėtas miškas prie Kazliškių kaimo buvo vadinamas Barsukyne. Dabar čia užtvenktas Jūrės upelis.

Pelkėtas miškas prie Kazliškių kaimo buvo vadinamas Barsukyne. Dabar čia užtvenktas Jūrės upelis.

Jūrės kaimo vardas kilęs nuo vandenvardžio Jūrės upė, o šis – nuo žodžio jūra.
Rūdynė – upelis, ištekantis iš miško pietrytiniame kaimo pakraštyje, teka pro Čibirkų (čia jis užtvenktas), Greifenbergerių, Albinos Ledaitės sodybas, įteka į Jūrę.
Rūdbalė – ištekėjo iš Rūškynyno pelkutės šiaurės vakarų dalyje, bėgo pro Ališauskų sodybą, numelioruotas, įtekėjo į Jūrę.
Rūškynynas – pelkė, apaugusi krūmais, vakariniame kaimo pakraštyje. Čia augo daug rūgštynių, kaimo gyventojai sakydavo „rūškynės“.
Palatkės – pelkėtas alksnynas prie Rūdynės upelio dabartinėje Sodžiaus gatvėje, prie buvusios A. Andriušio sodybos.
Pempynė – pelkėta pieva tarp miškų rytinėje kaimo dalyje prie Marackų kaimo. Anksčiau pavasariais į ją atskrisdavo pempių.
Pasodgiris – balos, pelkėtos pievos, apaugusios krūmais, rytinėje kaimo dalyje.(Atkelta iš 9 psl.)
Balaitė (balaitės) – žemas, pelkėtas miško pakraštys vakarinėje kaimo dalyje, kairėje įmonės pusėje, alksnynas.
Skaliskas – apaugęs krūmais ir medžiais vakarinėje kaimo dalyje prie Kazlų kaimo esantis raistas.
Zagalnykas – apaugęs medžiais ir krūmais pietinėje dalyje, prie Miško gatvės esantis kalnelis, kurio viduryje buvo pievelė, pavasariais čia augo briedžiukai, o birželį – žemuogės.
Rezgirė – raistas šalia kelio link Višakio Rūdos.
Skalkabrastė – pelkė vakarinėje kaimo dalyje, pamiškėje, viduryje jos buvo eglynas.
Brazamoskas – apaugęs eglėmis ir pušimis kalnelis prie pat Jūrės upės, vakarinėje dalyje.
Aleksaičio pušynėlis – smėlio kalnelis su pušimis rytinėje kaimo dalyje prie Pempynės, netoli buvo Aleksaičio sodyba.
Martinkalnis – riešutynas šiauriniame kaimo pakraštyje, augo lazdynai.
Smalinpetis – apaugęs pušimis kalnelis rytiniame kaimo pakraštyje, miške. Kalbėjo, jog čia virdavo smalą (degutą).
Barsukynė – pelkėtas miškas šiaurinėje dalyje prie Kazliškių kaimo, dabar čia užtvenktas Jūrės upelis.
Šalnynė – miškas, kuris yra pusiaukelėje tarp Kazlų Rūdos ir Jūrės, kairėje kelio pusėje, dabar šioje vietoje stovi du daugiabučiai. Vieta kiek aukštesnė, smėlėta, auga pušys. Dabar ją (kadangi tai jau paskutiniai du Vytauto gatvės namai) juokais vadina Igarka. Ar ne gražiau būtų Šalnynė?
Teligrafas – kalnelis už buvusios Jūrės kaimo mokyklos, dabar bendruomenės namų, anksčiau ant jo stovėjo Stankevičių sodyba, dabar gyvena kiti žmonės.
Alavizna – pelkėtas miškas, kuriame augo eglės, alksniai, krūmai, šalia buvusios Poderių sodybos už tilto kairėje pusėje, link Višakio Rūdos.
Didžbalė – pelkė už tilto per Jūrę kairėje pusėje, prie Poderių sodybos.
Sausplynė – aukštapelkė už buvusios Ališauskų sodybos, šiaurės vakaruose. Čia buvo daug bruk­nių, mėlynių.
Raudonplynė – žemapelkė, spanguolynai už Ališauskynės į vakarų pusę link Kazlų kaimo. Manoma, jog taip pavadinta todėl, kad rudenį ji nusidažo raudonai nuo spanguolių…
Riestukė – miškas prie Marackų kaimo, netoli Slavinskų sodybos.

…Dabar Jūrės kaimas vėl plečiasi, puošiasi gražiomis šiuolaikiškomis sodybomis. Gal jau ir pelkės išnyko, pamiškės iškirstos, upeliai nusausinti, tačiau negi užmarštin nukeliaus gražūs jų vardai?

Saulė BERŽINYTĖ

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Einate pasilinksminti? Įvertinkite grėsmę ir būkite atsakingi

    2021-05-15Einate pasilinksminti? Įvertinkite grėsmę ir būkite atsakingi
    Šiandieninis pasaulis pilnas įvairiausių pagundų, kurių klastinga grėsmė dažnai nėra įvertinama iš anksto. Vienas iš pavyzdžių – psichoaktyvių medžiagų vartojimas, kuomet „nekaltas“ ir neapgalvotas veiksmas galiausiai priveda prie ilgalaikių ir sunkių sveikatos problemų. Apie priklausomybę nuo psichoaktyvių medžiagų ir jų žalą žmogaus organizmui pasakoja Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC) direktoriaus pavaduotoja dr. Aušra Širvinskienė. Pagalba laiku – efektyvus gydymas Dažnai asmenys nepajėgia patys įvertinti savo priklausomybės laipsnio ir grėsmės gerovei, todėl tokiose situacijose yra svarbi tinkama ir greita šeimos narių reakcija, skatinanti ieškoti išeities. „Aplinkinių raginimas gydytis yra tikrai reikalingas pirmiesiems žingsniams žengti, kadangi pats asmuo paprastai priklausomybės faktą neigia. Artimieji dažniausiai pirmieji ...
  • Penktadienio naktį laikinai neveiks svetainė www.1808.lt

    2021-05-14Penktadienio naktį laikinai neveiks svetainė www.1808.lt
    Pranešame, kad penktadienio naktį, nuo gegužės 14 dienos 22 val. iki gegužės 15 dienos 6 val. ryto, dėl vykdomų techninių darbų neveiks internetinė svetainė www.1808.lt. Minėtuoju laiku svetainėje nebus galimybės užsiregistruoti tyrimams, pasitikrinti jų rezultatus bei registruotis vakcinacijai. Atlikus techninius darbus, svetainė www.1808.lt veiks kaip ir anksčiau. SAM Spaudos tarnyba
  • „Susitikimas su meistru“ (Kviečiame apsilankyti)

    2021-05-12„Susitikimas su meistru“ (Kviečiame apsilankyti)
    Taip vadinasi nuo gegužės 5-osios „Saulėračio“ galerijoje veikianti paroda, skirta mūsų kraštą savo darbais garsinusiam (ir tebegarsinančiam iki šiol – jau iš Anapus) Romanui Krasninkevičiui. Liaudies meno meistrui, grafikui, turėjusiam išskirtinę Dievo dovaną kiaurai permatyti žmogų ir gyvenimo sanklodą bei visa tai pavaizduoti savo darbuose. Gyvenimas jam atseikėjo tiek, kad būtų užtekę ir keletui žmonių: nuo tada, kai aštuoniolikmetis buvo išvarytas į frontą – iki alinančios ligos aptemdytų paskutiniųjų metų ir dienų… Tie dešimtmečiai – tai vargas, kalėjimai, tarnyba kariuomenėje, artimųjų praradimai, gyvenimas rūsiuose ir palėpėse, globojant benamius, nuskriaustus gyvulėlius bei paukščius. Ir dienos bei naktys, nuo kitų darbų likusios ...
  • Suvaidino spektaklį „Pagrandukas“

    2021-05-12Suvaidino spektaklį „Pagrandukas“
    Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijoje tradicijos nesikeičia net ir įvedus nuotolinį mokymą. O kaipgi kitaip! Juk čia mokosi tokie aktyvūs vaikai ir dirba kūrybingi mokytojai. Rusų kalbos mokytoja Nina Bridžiuvienė kiekvienais metais organizuoja Abėcėlės šventę. Šiemet ji taip pat įvyko. Šeštos ir aštuntos klasės mokiniai namuose mokėsi žodžius, pasidarė kaukes ir nufilmavo puikų spektaklį „Pagrandukas“, kuriame tradiciniai pasakų žvėreliai – zuikis, lapė, vilkas, lokys eilėmis pasakojo Pagrandukui apie tai, ko jie mokosi mokykloje. Pagrindiniai šio spektaklio žiūrovai – gimnazijos penktokai, kuriems šeštoje klasėje teks rinktis antrą užsienio kalbą. Taip vaikai supažindinami su rusų kalba. Tačiau šiemet žiūrovų buvo gerokai daugiau. Sumanioji III gimnazijos ...
  • Marijampolės savivaldybės ūkininką ir įmonę „Mantinga“ ministras gyrė už ryžtą ir novatorišką požiūrį

    2021-05-12Marijampolės savivaldybės ūkininką ir įmonę „Mantinga“ ministras gyrė už ryžtą ir novatorišką požiūrį
    Tęsdamas pažintį su Lietuvos ūkininkais ir pramonės įmonėmis, žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas svečiavosi Suvalkijoje. Aplankęs jaunąjį mėsinių galvijų augintoją ir modernią šaldytų duonos gaminių įmonę, ministras susipažino su skirtingiems sektoriams atstovaujančių veiklų pasiekimais ir kasdienybe. Karjeros kryptį padiktavo patirtis tėvų ūkyje Pirmasis K. Navicko sustojimas Suvalkijoje buvo Marijampolės savivaldybės Gudinės kaime pas mėsinių galvijų augintoją, 24-erių Mykolą Šveikauską. Jaunas vaikino amžius ir pasirinkta karjeros kryptis žavi ir stebina, tačiau jaunasis ūkininkas paaiškina, jog toks sprendimas buvo neišvengiamas. Mykolas pripažino, kad dar būdamas paauglys žinojo, jog savo gyvenimą sies su žemės ūkiu ir mėsiniais gyvuliais, mat mėsinius galvijus nemažai metų augino jo ...
  • Artu – kaip meilės glėbys…

    2021-05-08Artu – kaip meilės glėbys...
    Leidus atsiverti parodų erdvėms Marijampolės kultūros centre parodų užderėjo dar gausiau, nei įprasta: be kitų, gražiai viena kitą keičia projekto „Pasaulio sūduviečiai“ ekspozicijos. Baigiantis balandžiui parengta ir lankytojų II aukšto fojė laukia netikėta (ir vėl!) Ievos Voroneckytės kūryba – paroda „Artu“. Netikėtas pavadinimas? Netikėtas ir žanras – juvelyrika („Mano smalsumo segė“, „Mamos Rasos pakabukas“, „Močiutės Gražinos segė“). Originali, subtili ekspozicija, meniškas prisistatymas būsimiems lankytojams: „Jau daugiau kaip dešimtmetį kūryboje man artimos žmogaus ir gamtos temos. Visi sidabriniai papuošalai sukurti iš mano pačios ir artimųjų delnų ir pirštų atspaudų, siekiant perteikti asmenybės individualumą – mamos delne rasos lašelis, mylimojo pirštų atspaudai lyg ...
  • …Ir apie mūsų kraštą (Leidiniai)

    2021-05-08...Ir apie mūsų kraštą (Leidiniai)
    2020-ieji – Tautodailės metai – nepaisant tikrai nepalankios kultūros gyvenimui ir numatytiems vyksmams situacijos, buvo ir įvairūs, ir turtingi įvairių renginių (spėtų realizuoti per trumpą laiką), išleista nemažai leidinių. Vienas tokių – Vilniaus etninės kultūros centro solidi knyga „Riešinės seniau ir dabar“. Tai antrasis (papildytas) Irenos Felomenos Juškienės sudarytas kelių dalių albumas, kurį pastudijavus galima sužinoti ir riešinių, ir pirštinių, ir antkrūtinių (retenybė) atsiradimo istoriją, pamatyti ir seniausius, muziejuose saugomus, pavyzdžius. Taip pat daug vietos skirta šių dienų mezgėjoms, pateikiama daugybė nuotraukų ir grafinių raštų pavyzdžių. Jie – iš visų Lietuvos regionų (keletas pavyzdžių ir iš Suvalkijos). Smagu, kad tarp kitų ...
  • Gausiai dalyvavo, gražiai pasirodė

    2021-05-08
    Nors situacija visose srityse tebėra sudėtinga, daugybė tradicinių, anksčiau planuotų dalykų persikėlė į virtualią erdvę, vyko ir tebevyksta. Lietuvos nacionalinio kultūros centro organizuojamas (jau devintasis) Lietuvos vaikų ir moksleivių – liaudies kūrybos atlikėjų – konkursas „Tramtatulis“ įgavo pagreitį. Šiemet jis skirtas vienos žymiausių pasaulio archeologių, baltų ir indoeuropiečių kultūrų tyrinėtojos Marijos Gimbutienės gimimo 100-mečiui paminėti. Skatinti vaikus domėtis tradicine kultūra, skleisti liaudies kūrybą, ugdyti jaunuosius folkloro atlikėjus, akcentuoti tarmių reikšmę – taip apibrėžiami šio konkurso tikslai. Šiais metais „Tramtatulis“ ypatingas, nes vyko karantino sąlygomis, dalyviai buvo vertinami virtualiai, pagal pateiktus įrašus. Marijampolėje jis ypatingas ir dėl kitko: kaip niekada šiemet gausaus ...
  • PROFESINĖS ŠVENTĖS DIENĄ MINIME BŪDAMI NEPRIKLAUSOMI

    2021-05-07PROFESINĖS ŠVENTĖS DIENĄ MINIME BŪDAMI NEPRIKLAUSOMI
    Šiandien, minėdami savo profesinę šventę – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną – džiaugiamės, kad galime skleisti laisvą, gimtąja kalba parašytą žodį, ir didžiuojamės tais, kurie net tamsiausiais mūsų tautai laikais puoselėjo lietuvišką žodį, išsaugodami jį ateities kartoms. Drauge su lietuvišku žodžiu mums didžiulė vertybė yra mūsų šalies ir mūsų, žurnalistų, NEPRIKLAUSOMYBĖ. Didžiuojamės, kad esame nepriklausomas leidinys, galintis skleisti naujienas, aktualijas ir gal ne visiems malonų tiesos žodį. Tokie – NEPRIKLAUSOMI – sieksime ir išlikti. To šiandien mums linki daugelis kolegų ir bičiulių. Su Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena mus sveikina Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos direktorė Rasa ...
  • Į krašto kelius grįžo „Google Street View“ automobiliai

    2021-05-07Į krašto kelius grįžo „Google Street View“ automobiliai
    Šiomis dienomis mūsų krašto keliuose vėl pasirodė „Google Street View“ automobiliai. Jie keliauja per daugelį šalies miestų. Pagrindinis pakartotinio važiavimo tikslas – atnaujinti Lietuvos miestų, kelių ir greitkelių vaizdus „Google“ žemėlapių platformoje. Dėl „Google Street View“ vartotojai turi galimybę virtualiai aplankyti daugumą mūsų šalies miestų, istorinius paminklus, pilis, taip pat kurortus prie jūros ir nacionalinius parkus. „Google“ pastebi, kad laikui bėgant infrastruktūra miestuose ir tarp jų keičiasi, vystosi, todėl žemėlapyje matomus vaizdus svarbu reguliariai atnaujinti, o nauji vaizdai vartotojams padės dar geriau orientuotis įvairiose vietovėse. „Street View“ funkcija suteikia galimybę matyti 360 laipsnių vaizdus iš gatvių, susipažinti su kultūriniu ir nacionaliniu ...
  • Kinas – tikrovę imituojanti medija. Įspūdžiai po virtualaus 26-ojo „Kino pavasario“

    2021-05-05Kinas – tikrovę imituojanti medija.  Įspūdžiai po virtualaus 26-ojo „Kino pavasario“
    Medijomis vadinama tai, kuo naudojamės netiesioginiam bendravimui, kai negalime bendrauti akis į akį. Medijos arba skirtingi komunikacijos būdai yra ir televizija, kinas, ir reklama, internetas, muzikos, vaizdo įrašai, taip pat laikraščiai ir žurnalai, net kompiuteriniai žaidimai. Masinėmis medijomis vadinamos komunikacijos priemonės pasiekia ir perduoda informaciją didelėms auditorijoms. Visgi reikia nepamiršti, kad medijos nėra tikro pasaulio atspindys, nors dažnai suvokiamos kaip atspindys to, kas tikra. Čia gal tinka labiau kalbant apie socialinius tinklus, įvairias informavimo priemones. O kalbant apie kiną, ko gero, niekam nekyla abejonių, kad tai nėra realus gyvenimas, ir net faktas, jog kino filmas sukuria tikros realybės įspūdį, yra kaip ...
  • Ir vėl „Kinas ant ratų“

    2021-05-05Ir vėl „Kinas ant ratų“
    Penktadienį, balandžio 30-ąją, Marijampolės kempinge įvyko renginys „Kinas ant ratų“. Tai nevyriausybinės organizacijos „Jaunimas yra“ sumanymas. Matydami, kaip žmonės išsiilgę pramogų, renginių, žiūrovus jie pakvietė į net keturis filmų seansus. Pirmasis filmas buvo skirtas mažiesiems – 17.30 val. parodytas animacinis „Mažasis princas“, vėliau laukė lietuviškas „Dėdė, Rokas ir Nida“, mėgstantys veiksmą žiūrėjo „Grenlandija: išlikimas“, o paskutiniame seanse 0.35 val. buvo rodomas siaubo filmas „Saulės kultas“. Bilietai buvo platinami internetu, žiūrovai laikėsi karantino nustatytų saugumo reikalavimų. Kaip papasakojo organizatorių atstovė Raimonda Bogužaitė, iš viso į kiną po atviru dangumi atvyko apie 120 automobilių, žiūrovų buvo mažiausiai dvigubai daugiau. Vėlyvesni du seansai buvo populiaresni – ...
  • „Spindulio“ kino teatras atvėrė duris žiūrovams

    2021-05-05„Spindulio“ kino teatras atvėrė duris žiūrovams
    O žiūrovų jame nebuvo nuo pernykščio lapkričio 6-osios. Į kino teatrą jie po karantino suvaržymų sugrįžo nuo trečiadienio, balandžio 28-osios. Kaip papasakojo kino teatro direktorė Kristina Dobrovolskienė, 28 ir 29 dienomis kino teatras dirbo testinėje aplinkoje: darbuotojai testavo, tikrino sistemas, pasitikrino aparatūros būklę – nors per karantiną irgi ją tikrino, bet parametrus teko susižiūrėti iš naujo, nes vėl imta leisti filmą po filmo. Visgi veikla nebuvo vykdoma pusę metų, taigi ir darbuotojams reikėjo pasipraktikuoti, prisiminti savo pareigas iš naujo. Penktadienį po pietų įvyko atidarymo renginys. Jame dalyvavo tik patys darbuotojai ir seanso žiūrovai. Kitų svečių nekviesta dėl saugumo. Šoko kolektyvas „Arabeskas“, taip ...
  • Sena meilė nekomerciniam kinui

    2021-05-05Sena meilė nekomerciniam kinui
    Marijampolietis žurnalistas, kino mylėtojas ir žinovas Algis VAŠKEVIČIUS: – Kinu domiuosi jau daugybę metų ir ypač nekomerciniu, klubiniu, vadinamuoju „arthauziniu“. Dar praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje kelerius metus Marijampolėje teko vesti „Kino klubo“ užsiėmimus, kai žiūrėdavome tuomet sunkiai pasiekiamus, iš nelabai kokybiškų vaizdajuosčių sukamus F. Felinio, M. Antonionio ar P. P. Pazolinio filmus. Ta meilė kinui išliko ir vėliau. Atsivėrus sienoms, pagaliau atsirado galimybė apsilankyti įvairių šalių kino festivaliuose, apie ką anksčiau būdavo galima tik pasvajoti arba paskaityti žurnalo „Kinas“ puslapiuose – S. Valiulio ir S. Macaičio straipsniuose. Tad per pastaruosius metus jau daug kartų teko apsilankyti Berlyno kino festivalyje vasario mėnesį ir ...
  • Kūryba padeda pabėgti nuo kasdienybės

    2021-05-05Kūryba padeda pabėgti nuo kasdienybės
    Taip pat – padaryti ją prasminga, kai vietoje aplink tvyrančio negatyvo, kurio pastaruoju metu tikrai daug, atsiranda vis daugiau šviesos, noro eiti pirmyn, o dažnos dienos laiką net norisi pristabdyti… Tuo iki gegužės 15 dienos tikrai galite įsitikinti Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje (II a. didžiojoje salėje), kur veikia paroda, susidedanti net iš trijų dalių. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog kiekviena jų atspindi tarsi atskiras temas, tačiau yra labai svarbus ir dažnai neįvertinamas dalykas, jas jungiantis. Tai mūsų požiūris į save ir šios dienos realybę bei gebėjimą joje ir su ja gyventi. Projektas – vienas iš daugelio XXI Lietuvos ...