Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Vis grįžtant į pradžią: ar dar prisimename istoriją, vardus? (Istorijos be datų)

…O dingo tas laikas, pražuvo,
Nubėgo kaip Jūre vanduo…
Kur šokom jauni, kur
dainavom –
Beliko pražilęs akmuo…

Taip 1979 metais rašė Jūrės kaimo poetė Domicelė Draugelytė-Stankevičienė. Gera patirti, kad žmonės, net ir jauni, dar domisi tuo, kas senais laikais vyko: savo krašto, gimtinės istorija, vietovardžiais ir protėvių likimais… Jie tik iš pasakojimų, prisiminimų gali susikurti buvusio pasaulio vaizdą. Žmogus auga, tobulėja, semiasi žinių ir patirties, keičiasi ir jo požiūris į gyvenimą… Sulaukus brandaus amžiaus, dažnai prisiminimų keliai veda į tėviškę, į gimtinę, atgal prie savo šaknų, artimųjų, kaimynų, bendramokslių, savo numintų takų, upeliuko kranto, girios kampelio – prie tik mums žinomų mėlynžiedžių žibučių plotelio pelkutės pakrašty. Žmogus vis grįžta į savo pradžią…

Viskas turi savo vardus. O kas jaunam žmogui pasakys, kaip vadinosi viena ar kita vieta tame kaime, miestelyje, kuriame jis dabar gyvena? Juk tų, kurie viską žinojo, jau seniai nėra… Mąstančiai asmenybei nerimą kelia valstybės pamato – lietuvių tautinės savimonės, jos kultūrinio identiteto – būklė, nacionalinio patriotiškumo ir orumo stygius. Dabar nuoširdžiai džiaugiuosi, jog mūsų mokytojas Antanas Enčius (su juo atsisveikinome 2016 m. pavasarį) skatino moksleivius domėtis savo gimtinės istorija, lankyti garbaus amžiaus senolius, rinkti vietovardžius. Jau iškeliavo Amžinybėn Jūrės kaimo senbuviai, kurių pasakojimai – tikras lobis XXI amžiaus žmonėms.

Iš istorijos

Manoma, kad Jūrės kaimas buvo įkurtas dar XVIII a.

Manoma, kad Jūrės kaimas buvo įkurtas dar XVIII a.

Jūrės kaimas prisišliejęs prie Kazlų Rūdos miesto šiaurės vakarų dalies. Juos dabar skiria gal mažiau nei kilometro atstumas. XX a. žmonės pranašiškai kalbėjo, jog ateis laikas, kai Jūrės kaimas susilies su Kazlų Rūda. Jis buvo išsidėstęs abiejuose Jūrės upelio krantuose. Atsiradus kariniam daliniui ir iškeldinus žmones, buvo sparčiai statomi namai pietrytinėje dalyje, o dabar naujakuriai stato namus ir kitoje Jūrės upelio pusėje abipus kelio į Višakio Rūdą. Iš pietų į šiaurę veda kelias į Višakio Rūdą, o iš šiaurės rytų į pietvakarius, beveik lygiagrečiai Jūrės upei, eina vieškelis, kuris jungia Kazliškių ir Kazlų kaimus. Jūrės upė, kaip ir Judrė (ši teka per Višakio Rūdą), išteka iš didelės Ežerėlio pelkės. Vanduo skaidrus, šaltas, nes teka per miškus, švarus – dar pagaunama vėžių. Kaimo šiaurės rytinėje dalyje pastatyta užtvanka, prie vandens telkinio vasarą poilsiauja ne tik šio kaimo, bet ir Kazlų Rūdos žmonės. Reikalinga tai kaimui, nes šiame krašte nėra nei ežerų, nei plačių upių, tačiau Jūrės upelis, nuo užtvankos tekėdamas į vakarus, nuseko. O kažkada čia buvo daug pelkių ir upelių. Ir dabar žemesnėje girios vietoje pavasariais teka upeliukai, matyti jų krantai. Deja, baigiantis pavasariui jie išdžiūsta. Prieš daug tūkstančių metų buvo susidaręs didžiulis ledyno užtvenktas ežeras, suformavęs lygų, lengvai banguotą Sūduvos reljefą. Į šį ežerą tekėjo upės, sunešusios daug smėlio. Tai jų dėka susidarė dideli Kazlų Rūdos smėlynai. Iš čia ir kilo Jūrės vardas (buvo sakoma ir Jūros kaimas, dainose minimos „jūrelės marelės“). Derlingesnė žemė prie upelių, pelkėtų vietų, čia daugiausia būdavo ganyklų ir šienaujamų plotų.

Jūrės kaimo vardas kilęs nuo netoliese tekančios Jūrės upės pavadinimo.

Jūrės kaimo vardas kilęs nuo netoliese tekančios Jūrės upės pavadinimo.

Kada įsikūrė kaimas, dabar niekas nepasakys – manoma, jog XVIII a., kai į dabartinį Kazlų kaimą iš Mozūrijos krašto atsikėlė Kazlų šeima ir pelkėtose vietose atrado geležies rūdos. Ji buvo perdirbama ir Jūrės kaime, netoli dabartinio tilto, čia anksčiau dar būdavo randama geležies gurvuolių. „O toliau, prie upės tilto, gal prieš porą šimtų metų, pečių, faleriku vadintą, geležiai lydyt kūreno“, – 1976 metais rašė D. Draugelytė-Stankevičienė.

Pusiaukelėje tarp Kazlų Rūdos ir Jūrės buvusį mišką, kuriame prie kelio buvo pastatyti du daugiabučiai, Jūrės kaimo gyventojai vadino Šalnyne.

Pusiaukelėje tarp Kazlų Rūdos ir Jūrės buvusį mišką, kuriame prie kelio buvo pastatyti du daugiabučiai, Jūrės kaimo gyventojai vadino Šalnyne. Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

1909 m. Jūrėje vokietis F. Torkleris pastatė pramoninę lentpjūvę. 1912-aisiais lentpjūvė buvo išnuomota O. Petrikanskiui, 1920 m. ją nupirko broliai Jeselis ir Saliamonas Solskiai ir jų svainis Ch. Broidas. Po Pirmojo pasaulinio karo šalia lentpjūvės buvo pastatytas malūnas, milo vėlykla ir aliejaus spaudykla, tačiau daugiausia pelno davė lentpjūvė. Čia buvo du medienos pjovimo pastatai, mašinų skyrius, katilinė, keturi sandėliai, džiovykla, kalvė ir valgyk­la. Savininkams priklausė 2300 metrų ilgio geležinkelis. Buvo kinkomi arkliai, kurie bėgiais traukdavo nedidelius vagonėlius, pakrautus lentomis ar pabėgiais. Metinė įmonės apyvarta sudarė 3 milijonus litų. Žaliavos buvo vežamos iš aplinkinių miškų, o produkcija realizuojama Lietuvoje ir Vokietijoje. Iki 1940 m. įmonėje dirbo apie 30 nuolatinių ir apie 30 sezoninių darbininkų. Nuolatiniai – Jūrės kaimo mažažemiai ir bežemiai valstiečiai (jiems už dieną buvo mokami 3 litai), o sezoniniai – Kazlų Rūdos miestelio gyventojai (jie gaudavo už dieną 1,5 lito). Darbo diena iki Pirmojo pasaulinio karo truko 14 valandų, o iki 1940 metų – 8 valandas. 1940 m. pradžioje nuolatiniai darbininkai už dieną gaudavo jau 7 litus, sezoniniai – 5. Dauguma jų nebuvo baigę pradžios mokyklos. Daugumą sudarė lietuviai, mažumą – žydai. Iš darbininkų atlyginimo kiekvieną mėnesį išskaičiuodavo po 2 litus (litą – į ligonių kasą, o kitą – Darbo rūmams). Iš ligonių kasos buvo mokamos nedarbingumo pašalpos, o Darbo rūmai surinktus pinigus skyrė bedarbių šelpimui.

1934 metais lentpjūvėje įsikūrė Krikščionių demokratų sąjunga. Ji ruošdavo išvykas, vakarus, šventes. Didžiąją laisvalaikio dalį darbininkai praleisdavo dirbdami savo žemės sklypelius. Beveik ramiai tekėjo gyvenimas Jūrės kaime iki pat 1940-ųjų, išskyrus 1926 m. gegužės mėnesį vykusį darbininkų streiką, reikalaujant pakelti atlyginimus ir įdarbinti sezoninius darbininkus. 1940 m. spalio mėnesį įmonė buvo nacionalizuota. Antrojo pasaulinio karo metu įmonė priklausė vokiečių bendrovei „Fon Bal“. Ji planavo pastatyti netoli Kazlų Rūdos geležinkelio stoties įmonę, kuri gamintų skydinių namų blokus Vokietijai. Okupacijos metais lentpjūvė gamino obliuotą ir „kreizuotą“ produkciją fronto reikalams. Įvestos maisto kortelės. Įmonės teritorijoje pastatyti barakai, juose gyveno karo belaisviai, čigonai su šeimomis. Moterys su vaikais lankydavosi Kazlų, Kazliškių, Marackų kaimuose, vietiniai valstiečiai sušelpdavo maistu.

Pokario metai, XX a. pabaiga ir XXI a. pradžia – ne tokia tolima istorija ir labiau žinoma mums. Dar reikėtų paminėti, jog kultūriniame kaimo ir įmonės gyvenime, kaip ir dabar bendruomenės renginiuose, didelį vaidmenį vaidino biblioteka: jos vedėjos Julija Ardzijauskienė, o vėliau Birutė Ramanauskienė su mokytoja Onute Ambrasiene organizuodavo renginius įvairaus amžiaus žmonėms.

Jūrės kaimo vietovardžiai

Norėčiau priminti, ypač dabartiniams Jūrės kaimo gyventojams, nes senbuvių jau nedaug (nepainiokite kaimo su Jūrės miesteliu, per kurį eina geležinkelis ir važiuoja traukiniai), kaip vadinosi šio krašto pelkėtos pievos, upeliukai, alksnynai, raistai, kalneliai, miško ploteliai… Vardai užrašyti 1971–1972 metais šio straipsnio autorės iš pateikėjų Antanuko Andriušio (dėl krikštatėvių klaidos du sūnūs buvo pakrikštyti vienodais vardais, tad buvo ir Antanas), Danutės Pliskaitienės, Domicelės Stankevičienės ir Onos Adomavičienės.

Pelkėtas miškas prie Kazliškių kaimo buvo vadinamas Barsukyne. Dabar čia užtvenktas Jūrės upelis.

Pelkėtas miškas prie Kazliškių kaimo buvo vadinamas Barsukyne. Dabar čia užtvenktas Jūrės upelis.

Jūrės kaimo vardas kilęs nuo vandenvardžio Jūrės upė, o šis – nuo žodžio jūra.
Rūdynė – upelis, ištekantis iš miško pietrytiniame kaimo pakraštyje, teka pro Čibirkų (čia jis užtvenktas), Greifenbergerių, Albinos Ledaitės sodybas, įteka į Jūrę.
Rūdbalė – ištekėjo iš Rūškynyno pelkutės šiaurės vakarų dalyje, bėgo pro Ališauskų sodybą, numelioruotas, įtekėjo į Jūrę.
Rūškynynas – pelkė, apaugusi krūmais, vakariniame kaimo pakraštyje. Čia augo daug rūgštynių, kaimo gyventojai sakydavo „rūškynės“.
Palatkės – pelkėtas alksnynas prie Rūdynės upelio dabartinėje Sodžiaus gatvėje, prie buvusios A. Andriušio sodybos.
Pempynė – pelkėta pieva tarp miškų rytinėje kaimo dalyje prie Marackų kaimo. Anksčiau pavasariais į ją atskrisdavo pempių.
Pasodgiris – balos, pelkėtos pievos, apaugusios krūmais, rytinėje kaimo dalyje.(Atkelta iš 9 psl.)
Balaitė (balaitės) – žemas, pelkėtas miško pakraštys vakarinėje kaimo dalyje, kairėje įmonės pusėje, alksnynas.
Skaliskas – apaugęs krūmais ir medžiais vakarinėje kaimo dalyje prie Kazlų kaimo esantis raistas.
Zagalnykas – apaugęs medžiais ir krūmais pietinėje dalyje, prie Miško gatvės esantis kalnelis, kurio viduryje buvo pievelė, pavasariais čia augo briedžiukai, o birželį – žemuogės.
Rezgirė – raistas šalia kelio link Višakio Rūdos.
Skalkabrastė – pelkė vakarinėje kaimo dalyje, pamiškėje, viduryje jos buvo eglynas.
Brazamoskas – apaugęs eglėmis ir pušimis kalnelis prie pat Jūrės upės, vakarinėje dalyje.
Aleksaičio pušynėlis – smėlio kalnelis su pušimis rytinėje kaimo dalyje prie Pempynės, netoli buvo Aleksaičio sodyba.
Martinkalnis – riešutynas šiauriniame kaimo pakraštyje, augo lazdynai.
Smalinpetis – apaugęs pušimis kalnelis rytiniame kaimo pakraštyje, miške. Kalbėjo, jog čia virdavo smalą (degutą).
Barsukynė – pelkėtas miškas šiaurinėje dalyje prie Kazliškių kaimo, dabar čia užtvenktas Jūrės upelis.
Šalnynė – miškas, kuris yra pusiaukelėje tarp Kazlų Rūdos ir Jūrės, kairėje kelio pusėje, dabar šioje vietoje stovi du daugiabučiai. Vieta kiek aukštesnė, smėlėta, auga pušys. Dabar ją (kadangi tai jau paskutiniai du Vytauto gatvės namai) juokais vadina Igarka. Ar ne gražiau būtų Šalnynė?
Teligrafas – kalnelis už buvusios Jūrės kaimo mokyklos, dabar bendruomenės namų, anksčiau ant jo stovėjo Stankevičių sodyba, dabar gyvena kiti žmonės.
Alavizna – pelkėtas miškas, kuriame augo eglės, alksniai, krūmai, šalia buvusios Poderių sodybos už tilto kairėje pusėje, link Višakio Rūdos.
Didžbalė – pelkė už tilto per Jūrę kairėje pusėje, prie Poderių sodybos.
Sausplynė – aukštapelkė už buvusios Ališauskų sodybos, šiaurės vakaruose. Čia buvo daug bruk­nių, mėlynių.
Raudonplynė – žemapelkė, spanguolynai už Ališauskynės į vakarų pusę link Kazlų kaimo. Manoma, jog taip pavadinta todėl, kad rudenį ji nusidažo raudonai nuo spanguolių…
Riestukė – miškas prie Marackų kaimo, netoli Slavinskų sodybos.

…Dabar Jūrės kaimas vėl plečiasi, puošiasi gražiomis šiuolaikiškomis sodybomis. Gal jau ir pelkės išnyko, pamiškės iškirstos, upeliai nusausinti, tačiau negi užmarštin nukeliaus gražūs jų vardai?

Saulė BERŽINYTĖ

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • BARTNINKŲ BAŽNYČIOS GRIUVĖSIUOSE VĖL SKAMBĖS MUZIKOS, ŠVIESŲ IR ISTORIJŲ DERMĖS

    2021-07-14BARTNINKŲ BAŽNYČIOS GRIUVĖSIUOSE VĖL SKAMBĖS MUZIKOS, ŠVIESŲ IR ISTORIJŲ DERMĖS
    Liepos 15-16 dienomis b‘ART projektas sugrįš su 3 stebuklingais renginiais. Tradicine tapusi vieta – Bartninkų bažnyčios griuvėsiai, po kelių metų pertraukos vienam iš koncertų atvers ir savo vidų. Opera, sumodernintos barokinės muzikos skambesiai, atmosferinė ambient stiliaus elektronika, šviesų dailė, fotografijos paroda – visa tai tilps dviejuose potyrių pilnuose liepos vakaruose. Renginių ciklas prasidės liepos 15 d. 21:30 val. Bartninkų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios griuvėsių viduje kartu su „Late junctions“ netikėtomis muzikinėmis jungtimis. Nuo 23:30 val. kultūros pilna naktis tęsis su nemokamu Mantauto Krukausko ir Francisco Roberto Becerra Bravo elektroninės muzikos pasirodymu. Liepos 16 d. vainikuos 21:30 val. prasidėsiantis premjerinis ...
  • Ar verta keliauti per pandemiją?

    2021-07-14Ar verta keliauti per pandemiją?
    Pasaulyje išplitus koronavirusui, tūkstančiai žmonių buvo įstrigę atostogų lokacijose ir negalėjo grįžti namo. Sustojo judėjimas ne tik ant žemės, bet ir oro erdvėje, tačiau dabar, pasibaigus karantinui, vieni naudojasi suteiktomis galimybėmis ir vyksta į užsienį atostogauti, o kiti vis dar bijo rizikuoti. Savo nuomone apie keliones pandemijos metu dalijasi piliečiai iš įvairių šalies rajonų. Jautė psichologinį nuovargį Alytaus miesto gyventojas Vytautas teigia praėjusių metų pradžioje nepalaikęs kelionių idėjos, tačiau viskas pasikeitė pagerėjus epidemiologinei situacijai šalyje ir pasaulyje, kai sumažėjus atvejų skaičiui buvo sušvelnintas karantinas ir atsirado taisyklės, kurių atsakingai laikantis buvo galima išvykti iš šalies. „Susigyvenęs su situacija, kuri bėgant laikui tapo daug aiškesnė, ...
  • 15 metų Amerikoje. Kas toliau?

    2021-07-1015 metų Amerikoje. Kas toliau?
    Sėdime jau kiek pravėsusią pavakarę su Renata ir Linu Natkevičiais. Prieš porą savaičių iš Floridos (JAV) atostogų į Lietuvą sugrįžusi pora tarsteli: čia taip smagu – jaučiamės kaip žiemą Floridoje! Tokia ten žiema – apie 23–25 laipsniai šilumos. Mums atrodytų – tobula lietuviška vasara, kai norisi, kad ji nesibaigtų! Tačiau ne apie orą kalbėjomės su šiais dviem šauniais žmonėmis, kurie, laimėję žaliąją kortą, 2006 metų rudenį išvyko į JAV. Jau Amerikoje gimė trečias šeimos vaikas – Urtė, kuriai dabar 11 metų. Daiva KLIMAVIČIENĖ – Tik atvykę apsistojote Floridoje, po metų darbo paieškos nuvedė į Naująjį Džersį, dabar – vėl Floridoje… – Taip, pirma ...
  • Žemaičių Kalvarija – ir maldininkams, ir poezijos mėgėjams

    2021-07-10Žemaičių Kalvarija – ir maldininkams,  ir poezijos mėgėjams
    Liepa – mėnuo, kai Lietuvoje galima pamatyti būrius piligrimų. Būtent šį mėnesį Marijampolėje vyksta palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio atlaidų oktava – šiemet minime 150-ąsias palaimintojo gimimo metines, o Žemaitijoje, Žemaičių Kalvarijoje (Plungės r.), taip pat rengiami didieji atlaidai, į kuriuos suplūsta daugybė piligrimų. Žemaitijos Kalvarijos apylinkės saugo ir poeto Vytauto Mačernio atminimą. Algis VAŠKEVIČIUS Žemaičių Kalvarijos stebuklai Turbūt kiekvienam lietuviui bent kartą vertėtų apsilankyti Žemaičių Kalvarijoje ir prisiliesti prie tikėjimo tradicijų. Tikintieji šią vietą jau seniai atradę, ji lyginama ir su Šiluva bei ten vykstančiais atlaidais. Žemaičių Kalvarijoje atlaidai išsiskiria Kančios kelio stočių lankymu, turinčiu gilias tradicijas. Žemaičių Kalvarija, kuri anksčiau vadinosi Gardais, rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart ...
  • Poezijos šventėje – dviejų kaimyninių šalių poetų eilės

    2021-07-10Poezijos šventėje – dviejų kaimyninių šalių poetų eilės
    Liepos 2 d. Marijampolėje, prie Kristijono Donelaičio paminklo, esančio prie evangelikų liuteronų bažnyčios, ir Kaliningrado (Karaliaučiaus) krašte, Čistyje Prūdy kaime (Tolminkiemyje), vienu metu vyko renginys, kurio metu buvo pristatytas suremontuotas ir atnaujintas K. Donelaičio memorialinis muziejus. Vasaros liūtys renginio scenarijus koregavo – Marijampolėje teko persikelti į pačią bažnyčios parapijos salę, po to lietus pasiekė ir Tolminkiemį, tad ten taip pat teko ieškoti pastogės. Algis VAŠKEVIČIUS Šis renginys – vienas iš paskutinių, įgyvendinant bendrą Lietuvos ir Rusijos Federacijos Karaliaučiaus srities bendradarbiavimo projektą. Jo metu vyko daug įvairių priemonių, o pačios svarbiausios iš jų – Šakių rajone esančio Kidulių dvaro svirno sutvarkymas ir pritaikymas ...
  • Kada ir kokio koronaviruso tyrimo reikia?

    2021-07-10Kada ir kokio koronaviruso tyrimo reikia?
    Koronavirusui priverstinai sustabdžius įsibėgėjusį pasaulį, testai tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, per visą pandemijos laikotarpį šalyje buvo atlikta per tris milijonus PGR, daugiau nei 630 tūkstančių antigeno ir netoli 170 tūkstančių antikūnų tyrimų. iliečiai iš įvairių šalies rajonų pasakoja, kokius testus jiems tenka atlikti, kaip jie gyvena šiandien ir kodėl visuomenę ragina vakcinuotis. Džiaugiasi galimybe vakcinuotis Kauno miesto gyventoja Irma, dalydamasi savo patirtimi, sako, jog pirmiausia nuo pat karantino pradžios stengėsi laikytis saugaus atstumo, vengti susibūrimų, o dezinfekcinis skystis tapo neatsiejama moters kasdienybės dalimi. „Prasidėjus pandemijai, labiausiai bijojau ne dėl savęs, nors ir priklausau rizikos grupei dėl turimos ligos, bet ...
  • Ką žinoti sergant pačiam ar slaugant kitą?

    2021-07-07Ką žinoti sergant pačiam ar slaugant kitą?
    Gerėjanti epidemiologinė situacija šalyje pamažu leidžia grįžti į įprastą gyvenimo rit­mą. Tačiau klaidinga manyti, kad jau galime gyventi laisvai ir nevaržomai, nes pandemijos grėsmei ir karantino ribojimų atnaujinimui užkirsti kelią galime tik masine vakcinacija. Piliečiai iš skirtingų šalies rajonų pasakoja apie tai, kaip jiems pavyko įveikti koronavirusą, kodėl tiki medicinos mokslu ir kokiomis nuotaikomis gyvena šiandien. „Man pasisekė, kad prasirgau lengva forma“ Panevėžietė Norvilė sako, jog tikėtina, kad koronavirusu ji užsikrėtė darbe. Dirbdama ligoninėje tuomet, kai viskas „degė“, moteris labai aiškiai suprato, jog šis virusas nuo paprasto gripo skiriasi tuo, kad ši infekcija plinta žaibišku greičiu – dėl to, kai vienas žmogus užkrėsdavo ...
  • Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos sveikinimas Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės dienos proga

    2021-07-06Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos sveikinimas Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės dienos proga
    Mieli Lietuvos žmonės,sveikinu Jus su Valstybės diena! Kiekviena Liepos 6-oji – tai proga naujai atrasti ir įvertinti savo istorinės tradicijos gelmę, atnaujinti įsipareigojimą Lietuvos valstybei. Prieš 768 metus pasirinkę žengti į Vakarus, iki šiol keliaujame mūsų pirmojo – ir vienintelio – Karaliaus Mindaugo nužymėtu taku. Pasirinkti aiškius vertybinius orientyrus, tvirtai stovėti Vakarų sargyboje, aktyviai veikti artimiausioje kaimynystėje – visa tai tebėra unikali lietuviška lyderystės tradicija. Tik aiškiai suvokdami savo istorinę misiją, mes galime stiebtis aukštyn kaip Lietuvos piliečiai – modernios Europos valstybės kūrėjai. Todėl kviečiu ir toliau drąsiai žengti ten, kur mus veda svajonės. Nebijokime pralenkti savo laiko. Likime vieningi ir orūs, sutartinai švęskime savo ...
  • Krizinis nėštumas: kaip atrasti savyje stiprybės?

    2021-07-03Krizinis nėštumas: kaip atrasti savyje stiprybės?
    Sužinojus apie užsimezgusią gyvybę daugelį užplūsta neapsakomas džiaugsmas. Tačiau tais atvejais, kuomet moteris ar pora vaikų susilaukti negali ar įvyksta persileidimas ir visas pasaulis staiga sugriūna, svarbiausia prisiminti, kad niekada nesate vieni. Apie krizinio nėštumo priežastis, galimas pasekmes ir prieinamą pagalbą pasakoja Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninės Akušerijos ir ginekologijos klinikos Krikščioniškųjų gimdymo namų vadovas, gyd. akušeris-ginekologas Virgilijus Rudzinskas.     Tai daugiau nei neplanuotas nėštumas Krizinis nėštumas apibūdinamas kaip toks, kurio moteris nenorėjo, neplanavo ir kuris jai sukelia asmeninę ar santykių krizę. „Toli gražu ne visos moterys, kurios teigia, kad jų nėštumas yra nenorimas ar neplanuotas, patiria jo krizę. Kita vertus, net ir planuotas ...
  • „Be savanorių būtume prapuolę“

    2021-07-01„Be savanorių būtume prapuolę“
    „Savanorystė yra ta jėga, kuri vienija žmones. Nuo mūsų rūpestingumo, šypsenos, galbūt paprasto pokalbio labai daug kas priklauso. Tikiu, kad savanoriai yra labai stiprūs, drąsūs ir darbštūs žmonės“, – kalbėdamas apie savanorystę „bernardinai.lt“ yra sakęs kunigas Algirdas Toliatas. Marijampolės savivaldybės mero patarėja, vakcinavimo centro koordinatorė Agnė Pavelčikienė atvira: būtume prapuolę be savanorių. „Nežinau, ką būtume vakcinavimo centre darę be savanorių. Naujų etatų įsteigti negalėjome, finansavimo nebuvo skirta. Savanoriai dirbo be atlygio. Jeigu ne jie, būtų turėję dirbti tik Pirminės sveikatos priežiūros centro darbuotojai, bet tada vakcinavimo tempai būtų buvę daug lėtesni, paskiepyta būtų gerokai mažiau žmonių. Prisimenu, kaip Kauno vakcinavimo ...
  • Kaip išsirinkti dviratį?

    2021-06-30Kaip išsirinkti dviratį?
    Dviratis yra beveik būtinos vasaros atributas. Juo ypač mėgsta mėgautis vaikai ir jaunimas, tačiau šiandien dviratis populiarėja ir vyresniųjų tarpe.
  • „Dievas gyvena skalbimo mašinoje“

    2021-06-30„Dievas gyvena skalbimo mašinoje“
    Tai – iš pokalbio, kuris sklandžiai ir maloniai vyniojosi dar… vasarį. Pavadinimo žodžiai – iš pačios pašnekovės lūpų. Tegul nešokiruoja jautriųjų – nieko čia užgaulaus ar šventvagiško, kaip pamatysite. Su Luana MASIENE, kurią vieni žino kaip matematikę, kiti – kaip literatūros (ir ne tik) kūrėją, daug kas Lietuvoje – kaip „kitokio“ žurnalo „Baltas kambarys“ ir su juo susijusių vyksmų sumanytoją ir vykdytoją, bendravome po ilgo laiko… Visi buvome daugiau ar mažiau izoliuoti, „dingę“, jokių vyksmų, kur galėjai sutikti bendramintį, nevyko. Bet gyvenimas nesustojo, tad natūralu buvo paklausti: kas naujo, kas tavo gyvenime vyksta šioje keistoje kasdienybėje ir – kas naujo ...
  • Debiutas

    2021-06-30Debiutas
    Šiandien poezijos mylėtojams pristatome naują autorių – jo kūrybos iki šiol mūsų laikraštyje nebuvo. Tiesa: pavardė gal girdėta kitais menais besidomintiems, o eiles bus skaitę tik tie, kas draugauja feisbuke…Jonas Šukevičius – marijampolietis, žinomas medžio meistras, daug metų liaudies menininkų klubo „Mūza“ narys. Eilėraščius sako pradėjęs rašyti vos prieš keletą metų, platesnei auditorijai dar nėra jų pristatęs… Apie tai, kas išgyventa, patirta, kas jaudina, kas neduoda ramybės brandaus vyro širdžiai ir sielai kalba jo eilės. Paskaitykite. Kęstutis ŠUKEVIČIUS Aš be Tavęs Aš be Tavęs – kaip ežeras užakęs, Pro meldus žvelgiantis liūdnom akim, Kaip besiblaškanti šviesoj plaštakė,Sumaišius dieną su tamsia naktim.Aš be Tavęs ...
  • Kai mažai yra labai daug… (Leidiniai)

    2021-06-30Kai mažai yra labai daug... (Leidiniai)
    Trisdešimt du lapai kvadratinio formato knygelėje, ypatingas dizainas – ir, žinoma, eilėraščiai. Tiek, kiek tilpo šioje erdvėje – po vieną viename lape (ne puslapyje). Mažai? Tikrai ne. Paskaitę įsitikins, kad kūrybos gylis ir svoris priklauso tikrai ne nuo puslapių skaičiaus. Tai – apie Algimantos Pabedinskienės eilėraščių rinkinį, kurį išleido kūrybinė spaustuvė „RIDSALES“, sumaniusi visą išskirtinį leidinių ciklą. Autorę mes, marijampoliečiai, gerai pažįstame, žinome apie jos konkrečiąsias veiklas (ne vienas pamena buvus ministre, pedagoge), tačiau apie kūrybinį polėkį – gal tik vienas kitas. Ji ne tik rašo, bet ir kuria ekslibrisus, ieško kitų saviraiškos būdų ir jų randa. Gal kada nors išgirsime ...
  • Vienišo asmens išmoka: ką svarbu žinoti našlių pensijų gavėjams

    2021-06-30Vienišo asmens išmoka: ką svarbu žinoti našlių pensijų gavėjams
    Nuo liepos mėnesio vieniši šalpos pensijų gavėjai ir mažų pensijų priemokų gavėjai galės kreiptis į „Sodrą“ dėl vienišo asmens išmokos. Socialinės apsaugos ir darbo apsaugos ministerija paaiškina, kokiu atveju našlių pensijų gavėjai taip pat įgis teisę į vienišo asmens išmoką. „Dėl vienišo asmens išmokos galės kreiptis ir šalpos pensijas bei mažų pensijų priemokas gaunantys našliai, jei jie neturi teisės gauti našlių pensijos arba jų gaunama našlių pensija yra mažesnė nei 28,63 euro. Tikiuosi, kad ši papildoma išmoka padės sumažinti vienišų mūsų senjorų ir neįgaliųjų skurdą ir atskirtį“, – sako socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.Tie neįgalieji ir senatvės pensijos amžių ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.