Rubrika „Neatrasta kultūra“, kurią jau turbūt spėjote pastebėti mūsų laikraštyje, supažindina ne tik su kultūros reiškiniais, bet ir su įžymiais iš mūsų krašto kilusiais žmonėmis. Šį kartą „Suvalkiečio“ korespondentė Jolanta RAČAITĖ kalbina Skaidrą JANČAITĘ.

Skaidra muzikos gerbėjams bene labiausiai žinoma kaip sakralinės muzikos atlikėja, koncertuojanti Lietuvos ir užsienio bažnyčiose, mokyklose, koncertų salėse.
Ne kiekvienas šio žanro atlikėjas taip subtiliai geba pajusti ir perteikti sakralinės muzikos grožį. Šią atlikėją domina ir šiuolaikinė muzika. Neretai savo pasirodymuose ji jungia muzikos, dramos, šokio, pantomimos ir fotografijos meno išraiškos elementus.

Taigi pažintis su Skaidra, šiuo metu gyvenančia Vilniuje, Sapiegynės Šveicarijoje, kaip įvardija pati pašnekovė…

– Skaidra, žinome, kad esate dainininkė, muzikė. Galbūt tai netgi per siauras apibūdinimas. Kaip dar galėtumėte save pristatyti?

Skaidra Jančaitė sako, kad muzika jai yra dvasinis vyksmas, keičiantis ją ir klausytojus. Nuotrauka iš Skaidros Jančaitės albumo

– Tikriausiai visos veiklos, kuriomis užsiimu (dainavimas, performansas, poezija, jos įdainavimai, ugdymo praktikos, teatras, muzikos, vizualių objektų kūryba), šiuo metu susijusios su pojūčiais, suteikiančiais man pasitenkinimą pačiu kūrybos procesu. Kūrybą suprantu kaip pozityvią žmogaus transformaciją. Mano intencija – kad kūrybinis veiksmas išprovokuotų kitame žmoguje pasikeitimą. Tai gali įvykti Vilniaus Užupio ar Tbilisio gatvėje, kur aš dainuoju ir judu fontane, ar koncertų salėje, Prancūzijos mokyklos koridoriuje ar bažnyčioje, Maidano scenoje, Amerikos bažnyčioje ar šv. Kazimiero varpinės bokšte… O galbūt – tiesiog Antakalnio balkone… Galbūt tai galima įvardinti meniniu bendravimu, o gal – siekimu ugdyti truputį aukštesnius pojūčius ar emocijas, nuotaikas ir būsenas. Noriu kurti tai, kas prisideda prie mano pačios ir klausytojų dvasinės transformacijos. Šis mano siekis persisunkęs visose mano raiškose: atlikėjos, ugdytojos, moters, draugės…

– Kas Jus sieja su Marijampole? Žinome, kad čia gyveno šviesaus atminimo Jūsų tėvas, taip pat muzikas Algirdas Jančas. Galbūt jo polinkis muzikai įkvėpė ir Jus?

– Iš tiesų, tikrai mokiausi iš tėtės, jo žmonos Danutės. Senelis Juozas Jančas taip pat šmėžavo mano gyvenime – toks svarbus, su smuikeliu, nors natų ir nemokėjo… Tada nesupratau, kad tai privalumas. Labiausiai stebėjausi jo plonais pirštais. Buvo kalvis ir tokie ploni gražūs pirštai…

Mokiausi iš jų visų nepaliaujamo buvimo ten, kur turi skambėti muzika, visada būti pasiruošusiai čia pat pagroti, čia pat turėti pilnas kišenes melodijų, dainų ar žaidimų… O kartu – šypsenos, supratimo. Per savo atostogas tiesiog gerdavau jų nuolatinį buvimą muzikoje, muzikavimą. Niekada nebuvo ribos, kur jų darbas, o kur – gyvenimas… Stebėjausi, kaip jie geba visada ir visur būti pasipuošę, stebėdavau tėtės „keistas“ pamokas vaikams – bendraudavo taip, tarsi jie būtų jau suaugę. Kartais suprasdavau, kaip prastai dar tie jo mokinukai griežia, bet tėtė dalindavosi savo žiniomis taip, tarsi jie būtų kolegos… Turiu pripažinti, kad mano demokratiškumas savo studentams išstebėtas iš ten. Man atvažiavus, tėtė visada aprodydavo kokias nors svarbias Marijampolės ar aplinkines istoriškai, meniškai ar dar kitaip svarbias vietas ir į restoraną nusivesdavo pietų, visada nupirkdavo knygų. Jei tik norėdavau, dovanodavo gaidų.
Kartą tėtis, paklaustas, kaip jis pajuto norą būti muzikantu, atsakė…, kad niekada nesvarstė juo būti. Jam, penkiamečiam berniukui, tiesiog įdavė būgną, lėkštes į rankas ir išsivežė groti į vestuves. Kartais groti tekdavo ir vėlyvomis naktimis… Muzika tapo jo gyvenimu.

– Muzika, atrodo, tapo ir Jūsų gyvenimo itin svarbia dalimi. Atliekate įvairių žanrų kūrinius… O kuris artimiausias, mėgstamiausias?

– Mano požiūris į naują kūrinį, žanrą, stilių susiformavo mano antrosios dainavimo mokytojos Jūratės Gicevičiūtės-Grickienės paskaitose (ji, beje, marijampolietė). Jos nuomonė: „Tau nepatinka kūrinys? Ar tu tikrai jį atpažįsti? Ar tu viską žinai apie jo gimimą?“ Pastebėjau, kad viskas, kas man anksčiau buvo svetima ir sudėtinga, palaipsniui tapo mieliausia. Ko gero, suveikia dėmesio koncentracija: noras viską sužinoti apie kūrinį, jo sukūrimo intenciją, kompozitorių… Interpretacijos paieškos viską pasukdavo taip, kad aš pamildavau tuos „neįdomius“ kūrinius, o smalsumas skatino pažinti vis negirdėtus opusus.

Kai pati pajuntu šedevro jėgą, užsidegu noru tuo pasidalinti su Lietuva… Juk niekas gyvai negirdėjo, o aš tai galiu parodyti! Taip gimė premjeros: O. Messiano „Poemos, skirtos Mi“, F. Poulanco monooperos „Žmogaus balsas“ (La voix humaine) versija, „Kaimo dainos“, A. Šonbergo melodrama „Mėnulio Pjero“ (Pierro lunaire), 15 eilėraščių iš St. George „Kabančių sodų knygos“ ir kiti vokaliniai pasirodymai.

– Sakralinę muziką atliekančių ne tik profesionaliai, bet ir taip, kad ji paliestų sielos gelmes, nėra daug. Bet Jums tai sekasi. Kuo patraukli sakralinė muzika? Kokias gelmes ji atveria, paliečia?

– Ne visa sakralinė muzika man sakrali… Šioje erdvėje labiausiai gerbiu J. S. Bachą. Jeigu pradedi „tekėti“ su Bacho bangos stabilumu, tokia „šventa kasdienybe“, kaip gamtos visumine jėga, nori nenori pasijunti ypatingai. Tuomet man negalioja koncerto-pasirodymo principas. Santykis su muzika tampa dvasiniu vyksmu. Tikrai sakralios muzikos bangos kuria naują realybę. Keičia erdvę, kurioje skamba, keičia mane, po to išgirstu, kad keitėmės visi, buvę ten, kur skambėjo kūrinys. Atrodytų, lyg koks burtas – netgi dabar. Nors dabar, kai mes tiek daug žinome apie garso bangą ir jos ypatingus poveikius visai žmogaus esybei – ir kūnui, ir dvasiai, galbūt geriau suprantame šį burtą… Dėl J. S. Bacho ar grigalinių choralų, V. A. Mocarto, A. Mellno „Omnia tempus habent“, F. Šuberto, J. Alaino „Ave Maria“ labiausiai norisi atsiduoti kūrybiniam srautui, improvizacijai, kurios teisingas „pagavimas“ labai švarus, malonus – ypač bažnyčių erdvėse. Tikrai tokį dainavimą mielai įvardinčiau kaip savo nesumeluotą, neišgalvotą maldą.

– Kur ir kaip dažnai koncertuojate, kokį repertuarą, be sak-ralinės muzikos, dar renkatės?

– Šiuo metu dažniau dainuoju balkone, sulaukiu ir plojimų, ir šūksnių „dėkoju!“. 2019 metais nusprendžiau „sustoti“ Lietuvoje ir pasidalinti visais sukauptais dvasiniais, profesiniais turtais. Pataikiau labai tiksliai, tad nebekankina, kaip kitus, kelionių troškimas anei dabartinė klaustrofobija, nors ir teko pavasarį atšaukti koncertines keliones po Prancūziją.
Prancūzijos klausytojams esu labai dėkinga. Taip, aš jau dvidešimt metų kartais keletą kartų per metus nuvykstu į Prancūziją. Pramokau kalbą, pažinau prancūzų kultūrinius ypatumus, jų regionų dideliausius skirtumus, žmonių siekimą grožio visur, matau, kaip jiems svarbu puoselėti etiką ir etiketą, pagarbą žmogui, kūrybai, meilę ir itin teigiamą požiūrį į vaikus. Mėgstu žanrų įvairovę: koncertus keičia spektakliai, tarp spektaklių repeticijų dar ruošiu mokinius konkursams… Žanrų ir veiklų įvairovė padeda išlaikyti balansą tarp gyvenimo ir kūrybos.

– Taigi kūryba Jums labai svarbi…

– Kiekviena diena, kai turiu susitelkti į pasidalinimą savo ar kitų kūryba su žmonėmis, man yra labai svarbi. Tai pareikalauja nuolatinio pasiruošimo, atsinaujinimo, repeticijų.
Dabar pasaulyje visur muzika labai suskirstyta temomis, žanrais, stiliais. Šiuolaikinės muzikos festivalis, dainuojamosios poezijos vakaras, popmuzikos koncertas, folklorinės muzikos festivalis… Dabar labai sunku patekti ten, kur tave visai netikėtai nustebins garsas, vaizdas ar net pojūčiai. Galimybės patirti netikėtą meno stebuklą labai sumažėjusios. Mums nėra lengva patekti ten, kur gautume naujo peno, taip įstringame, pradedame „senti“ ir neatrandame naujų gaivinančių, auginančių, lavinančių, skatinančių mūsų pačių kūrybinį žvilgsnį patirčių, padedančių neprarasti amžinųjų vertybių. Pačios novatoriškiausios alternatyvos mažai paliestos reklamos. Todėl kartais net nesuvokiame, kas ką tik šalia mūsų praūžė…

Jau seniai pajutau, kad teks gudrauti, jeigu noriu žmones išjudinti. Pateikdama dalį klasikos ar dar truputį kažko, ką jie atpažįsta, būtinai pavaišinu ir kokiu nors nauju skoniu, galbūt praplečiančiu akiratį…

Labiausiai man patinka nesikartoti. Na, kadangi žmonėms visada patiks F. Šuberto „Ave Maria“, stengiuosi padainuoti taip, lyg tai atlikčiau pirmą kartą… Mėgstu būti arti klausytojų, todėl greitai pajuntu, kaip jie jaučiasi, kaip mes visi drauge sukuriame vyksmą, kuris auga, įtraukia…

Jeigu ne koncertai Lietuvoje, tikrai taip plačiai, išsamiai nepažinčiau gimtinės.

– Jeigu teisingai supratau, esate nepriklausoma atlikėja? Ar sunkus tai kelias? Kokių jis turi privalumų?

– Nepriklausomas – tai savarankiškas ir laisvas. Manau, mieliau man būti laisvai. Tai suprantu kaip pasirinkimo, interpretavimo, kūrimo, atlikimo laisvę. Svarbi ir atsakomybės laisvė – ji priklauso man ir tik man, jeigu kūrinį atlieku viena. Bet tai tik viena atlikėjo gyvenimo pusė. Kita – yra vieta, į kurią tave kviečia, kur viską nuo pradžios gali pakeisti. Tuomet savarankiškumas labiau pasireiškia sugebėjimu prisitaikyti, greitai persiorientuoti.

– Ties kokiu projektu dirbate šiuo metu?

– Kaip minėjau, veiklų turiu gausiai. Tenka pamąstyti, ar spėsiu šią vasarą ką naujo pasiūlyti paaug-liams, galbūt pavyktų su paūgėjusia giminaite Estella Aleškevičiūte atskleisti klasikos duetų grožį. Norisi atverti klausytojams naujus moterų kompozitorių vokalinės kūrybos puslapius. Mąstau apie jau ketverius metus brandinamą spektaklį. Ruošiu „Suburtynę“. Tai – 24 valandų sutartinių maratonas. Pirmą kartą įvyko pernai per Žolinę M. K. Čiurlionio muziejuje. Jau tą pačią dieną tapo aišku, kad norisi vėl susitikti. Juk sutartinės – tai unikalioji, į UNESCO paveldą įtraukta vertybė.

– Savo kelio kiekvienas ieškome kitaip. Jūsų dvasinis kelias, ko gero, daugeliui – teko skaityti spaudoje – labai įdomus. Atrodo, vos vos netapote vienuole, tačiau, kaip supratau, įdomios patirtys ir ieškojimai tęsėsi. Kur semiatės įkvėpimo, ramybės?

– Gera dabar suprasti, kad viskas, ką dariau, buvo svarbu. Kiek-vienas pasirinkimas mane ugdė, augino, mokė. Atskleidė ir leido pasirinkti. Nėra klaidų, yra kelias. Mes ne visada turime žemėlapį ar džipiesą. Tenka daug kalnų ir kalnelių perkopti. Svarbu atsiskleisti pasaulį, kiekvieną jo ląstelę sau ir pasauliui būti atvira ir kintančia, kaip ir jis yra kintantis.
Gera, kai pagauni dienos tiesą, derančią su amžina tiesa, akimirkos grožį su amžinu kitimu ir pojūčiu, kad tvyro ramuma ir visiška tyla, nors fiziniame būvyje tylos net nėra…
Mano įkvėpimas šią akimirką, regis, žmogus. Vaikas, senukas, motina, jaunuolis, mergina, vyras, draugas. Žmonės buriasi į bendruomenes, ieško ir kuria platesnį dvasinį švytėjimą, susikalbėjimą, gerumo oazes, ir aš noriu ten būti.