Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

„Nusprendžiau sustoti Lietuvoje...“ (Pažintis su Skaidra Jančaite)

Rubrika „Neatrasta kultūra“, kurią jau turbūt spėjote pastebėti mūsų laikraštyje, supažindina ne tik su kultūros reiškiniais, bet ir su įžymiais iš mūsų krašto kilusiais žmonėmis. Šį kartą „Suvalkiečio“ korespondentė Jolanta RAČAITĖ kalbina Skaidrą JANČAITĘ.

Skaidra muzikos gerbėjams bene labiausiai žinoma kaip sakralinės muzikos atlikėja, koncertuojanti Lietuvos ir užsienio bažnyčiose, mokyklose, koncertų salėse.
Ne kiekvienas šio žanro atlikėjas taip subtiliai geba pajusti ir perteikti sakralinės muzikos grožį. Šią atlikėją domina ir šiuolaikinė muzika. Neretai savo pasirodymuose ji jungia muzikos, dramos, šokio, pantomimos ir fotografijos meno išraiškos elementus.

Taigi pažintis su Skaidra, šiuo metu gyvenančia Vilniuje, Sapiegynės Šveicarijoje, kaip įvardija pati pašnekovė…

– Skaidra, žinome, kad esate dainininkė, muzikė. Galbūt tai netgi per siauras apibūdinimas. Kaip dar galėtumėte save pristatyti?

Skaidra Jančaitė sako, kad muzika jai yra dvasinis vyksmas, keičiantis ją ir klausytojus.

Skaidra Jančaitė sako, kad muzika jai yra dvasinis vyksmas, keičiantis ją ir klausytojus. Nuotrauka iš Skaidros Jančaitės albumo

– Tikriausiai visos veiklos, kuriomis užsiimu (dainavimas, performansas, poezija, jos įdainavimai, ugdymo praktikos, teatras, muzikos, vizualių objektų kūryba), šiuo metu susijusios su pojūčiais, suteikiančiais man pasitenkinimą pačiu kūrybos procesu. Kūrybą suprantu kaip pozityvią žmogaus transformaciją. Mano intencija – kad kūrybinis veiksmas išprovokuotų kitame žmoguje pasikeitimą. Tai gali įvykti Vilniaus Užupio ar Tbilisio gatvėje, kur aš dainuoju ir judu fontane, ar koncertų salėje, Prancūzijos mokyklos koridoriuje ar bažnyčioje, Maidano scenoje, Amerikos bažnyčioje ar šv. Kazimiero varpinės bokšte… O galbūt – tiesiog Antakalnio balkone… Galbūt tai galima įvardinti meniniu bendravimu, o gal – siekimu ugdyti truputį aukštesnius pojūčius ar emocijas, nuotaikas ir būsenas. Noriu kurti tai, kas prisideda prie mano pačios ir klausytojų dvasinės transformacijos. Šis mano siekis persisunkęs visose mano raiškose: atlikėjos, ugdytojos, moters, draugės…

– Kas Jus sieja su Marijampole? Žinome, kad čia gyveno šviesaus atminimo Jūsų tėvas, taip pat muzikas Algirdas Jančas. Galbūt jo polinkis muzikai įkvėpė ir Jus?

– Iš tiesų, tikrai mokiausi iš tėtės, jo žmonos Danutės. Senelis Juozas Jančas taip pat šmėžavo mano gyvenime – toks svarbus, su smuikeliu, nors natų ir nemokėjo… Tada nesupratau, kad tai privalumas. Labiausiai stebėjausi jo plonais pirštais. Buvo kalvis ir tokie ploni gražūs pirštai…

Mokiausi iš jų visų nepaliaujamo buvimo ten, kur turi skambėti muzika, visada būti pasiruošusiai čia pat pagroti, čia pat turėti pilnas kišenes melodijų, dainų ar žaidimų… O kartu – šypsenos, supratimo. Per savo atostogas tiesiog gerdavau jų nuolatinį buvimą muzikoje, muzikavimą. Niekada nebuvo ribos, kur jų darbas, o kur – gyvenimas… Stebėjausi, kaip jie geba visada ir visur būti pasipuošę, stebėdavau tėtės „keistas“ pamokas vaikams – bendraudavo taip, tarsi jie būtų jau suaugę. Kartais suprasdavau, kaip prastai dar tie jo mokinukai griežia, bet tėtė dalindavosi savo žiniomis taip, tarsi jie būtų kolegos… Turiu pripažinti, kad mano demokratiškumas savo studentams išstebėtas iš ten. Man atvažiavus, tėtė visada aprodydavo kokias nors svarbias Marijampolės ar aplinkines istoriškai, meniškai ar dar kitaip svarbias vietas ir į restoraną nusivesdavo pietų, visada nupirkdavo knygų. Jei tik norėdavau, dovanodavo gaidų.
Kartą tėtis, paklaustas, kaip jis pajuto norą būti muzikantu, atsakė…, kad niekada nesvarstė juo būti. Jam, penkiamečiam berniukui, tiesiog įdavė būgną, lėkštes į rankas ir išsivežė groti į vestuves. Kartais groti tekdavo ir vėlyvomis naktimis… Muzika tapo jo gyvenimu.

– Muzika, atrodo, tapo ir Jūsų gyvenimo itin svarbia dalimi. Atliekate įvairių žanrų kūrinius… O kuris artimiausias, mėgstamiausias?

– Mano požiūris į naują kūrinį, žanrą, stilių susiformavo mano antrosios dainavimo mokytojos Jūratės Gicevičiūtės-Grickienės paskaitose (ji, beje, marijampolietė). Jos nuomonė: „Tau nepatinka kūrinys? Ar tu tikrai jį atpažįsti? Ar tu viską žinai apie jo gimimą?“ Pastebėjau, kad viskas, kas man anksčiau buvo svetima ir sudėtinga, palaipsniui tapo mieliausia. Ko gero, suveikia dėmesio koncentracija: noras viską sužinoti apie kūrinį, jo sukūrimo intenciją, kompozitorių… Interpretacijos paieškos viską pasukdavo taip, kad aš pamildavau tuos „neįdomius“ kūrinius, o smalsumas skatino pažinti vis negirdėtus opusus.

Kai pati pajuntu šedevro jėgą, užsidegu noru tuo pasidalinti su Lietuva… Juk niekas gyvai negirdėjo, o aš tai galiu parodyti! Taip gimė premjeros: O. Messiano „Poemos, skirtos Mi“, F. Poulanco monooperos „Žmogaus balsas“ (La voix humaine) versija, „Kaimo dainos“, A. Šonbergo melodrama „Mėnulio Pjero“ (Pierro lunaire), 15 eilėraščių iš St. George „Kabančių sodų knygos“ ir kiti vokaliniai pasirodymai.

– Sakralinę muziką atliekančių ne tik profesionaliai, bet ir taip, kad ji paliestų sielos gelmes, nėra daug. Bet Jums tai sekasi. Kuo patraukli sakralinė muzika? Kokias gelmes ji atveria, paliečia?

– Ne visa sakralinė muzika man sakrali… Šioje erdvėje labiausiai gerbiu J. S. Bachą. Jeigu pradedi „tekėti“ su Bacho bangos stabilumu, tokia „šventa kasdienybe“, kaip gamtos visumine jėga, nori nenori pasijunti ypatingai. Tuomet man negalioja koncerto-pasirodymo principas. Santykis su muzika tampa dvasiniu vyksmu. Tikrai sakralios muzikos bangos kuria naują realybę. Keičia erdvę, kurioje skamba, keičia mane, po to išgirstu, kad keitėmės visi, buvę ten, kur skambėjo kūrinys. Atrodytų, lyg koks burtas – netgi dabar. Nors dabar, kai mes tiek daug žinome apie garso bangą ir jos ypatingus poveikius visai žmogaus esybei – ir kūnui, ir dvasiai, galbūt geriau suprantame šį burtą… Dėl J. S. Bacho ar grigalinių choralų, V. A. Mocarto, A. Mellno „Omnia tempus habent“, F. Šuberto, J. Alaino „Ave Maria“ labiausiai norisi atsiduoti kūrybiniam srautui, improvizacijai, kurios teisingas „pagavimas“ labai švarus, malonus – ypač bažnyčių erdvėse. Tikrai tokį dainavimą mielai įvardinčiau kaip savo nesumeluotą, neišgalvotą maldą.

– Kur ir kaip dažnai koncertuojate, kokį repertuarą, be sak-ralinės muzikos, dar renkatės?

– Šiuo metu dažniau dainuoju balkone, sulaukiu ir plojimų, ir šūksnių „dėkoju!“. 2019 metais nusprendžiau „sustoti“ Lietuvoje ir pasidalinti visais sukauptais dvasiniais, profesiniais turtais. Pataikiau labai tiksliai, tad nebekankina, kaip kitus, kelionių troškimas anei dabartinė klaustrofobija, nors ir teko pavasarį atšaukti koncertines keliones po Prancūziją.
Prancūzijos klausytojams esu labai dėkinga. Taip, aš jau dvidešimt metų kartais keletą kartų per metus nuvykstu į Prancūziją. Pramokau kalbą, pažinau prancūzų kultūrinius ypatumus, jų regionų dideliausius skirtumus, žmonių siekimą grožio visur, matau, kaip jiems svarbu puoselėti etiką ir etiketą, pagarbą žmogui, kūrybai, meilę ir itin teigiamą požiūrį į vaikus. Mėgstu žanrų įvairovę: koncertus keičia spektakliai, tarp spektaklių repeticijų dar ruošiu mokinius konkursams… Žanrų ir veiklų įvairovė padeda išlaikyti balansą tarp gyvenimo ir kūrybos.

– Taigi kūryba Jums labai svarbi…

– Kiekviena diena, kai turiu susitelkti į pasidalinimą savo ar kitų kūryba su žmonėmis, man yra labai svarbi. Tai pareikalauja nuolatinio pasiruošimo, atsinaujinimo, repeticijų.
Dabar pasaulyje visur muzika labai suskirstyta temomis, žanrais, stiliais. Šiuolaikinės muzikos festivalis, dainuojamosios poezijos vakaras, popmuzikos koncertas, folklorinės muzikos festivalis… Dabar labai sunku patekti ten, kur tave visai netikėtai nustebins garsas, vaizdas ar net pojūčiai. Galimybės patirti netikėtą meno stebuklą labai sumažėjusios. Mums nėra lengva patekti ten, kur gautume naujo peno, taip įstringame, pradedame „senti“ ir neatrandame naujų gaivinančių, auginančių, lavinančių, skatinančių mūsų pačių kūrybinį žvilgsnį patirčių, padedančių neprarasti amžinųjų vertybių. Pačios novatoriškiausios alternatyvos mažai paliestos reklamos. Todėl kartais net nesuvokiame, kas ką tik šalia mūsų praūžė…

Jau seniai pajutau, kad teks gudrauti, jeigu noriu žmones išjudinti. Pateikdama dalį klasikos ar dar truputį kažko, ką jie atpažįsta, būtinai pavaišinu ir kokiu nors nauju skoniu, galbūt praplečiančiu akiratį…

Labiausiai man patinka nesikartoti. Na, kadangi žmonėms visada patiks F. Šuberto „Ave Maria“, stengiuosi padainuoti taip, lyg tai atlikčiau pirmą kartą… Mėgstu būti arti klausytojų, todėl greitai pajuntu, kaip jie jaučiasi, kaip mes visi drauge sukuriame vyksmą, kuris auga, įtraukia…

Jeigu ne koncertai Lietuvoje, tikrai taip plačiai, išsamiai nepažinčiau gimtinės.

– Jeigu teisingai supratau, esate nepriklausoma atlikėja? Ar sunkus tai kelias? Kokių jis turi privalumų?

– Nepriklausomas – tai savarankiškas ir laisvas. Manau, mieliau man būti laisvai. Tai suprantu kaip pasirinkimo, interpretavimo, kūrimo, atlikimo laisvę. Svarbi ir atsakomybės laisvė – ji priklauso man ir tik man, jeigu kūrinį atlieku viena. Bet tai tik viena atlikėjo gyvenimo pusė. Kita – yra vieta, į kurią tave kviečia, kur viską nuo pradžios gali pakeisti. Tuomet savarankiškumas labiau pasireiškia sugebėjimu prisitaikyti, greitai persiorientuoti.

– Ties kokiu projektu dirbate šiuo metu?

– Kaip minėjau, veiklų turiu gausiai. Tenka pamąstyti, ar spėsiu šią vasarą ką naujo pasiūlyti paaug-liams, galbūt pavyktų su paūgėjusia giminaite Estella Aleškevičiūte atskleisti klasikos duetų grožį. Norisi atverti klausytojams naujus moterų kompozitorių vokalinės kūrybos puslapius. Mąstau apie jau ketverius metus brandinamą spektaklį. Ruošiu „Suburtynę“. Tai – 24 valandų sutartinių maratonas. Pirmą kartą įvyko pernai per Žolinę M. K. Čiurlionio muziejuje. Jau tą pačią dieną tapo aišku, kad norisi vėl susitikti. Juk sutartinės – tai unikalioji, į UNESCO paveldą įtraukta vertybė.

– Savo kelio kiekvienas ieškome kitaip. Jūsų dvasinis kelias, ko gero, daugeliui – teko skaityti spaudoje – labai įdomus. Atrodo, vos vos netapote vienuole, tačiau, kaip supratau, įdomios patirtys ir ieškojimai tęsėsi. Kur semiatės įkvėpimo, ramybės?

– Gera dabar suprasti, kad viskas, ką dariau, buvo svarbu. Kiek-vienas pasirinkimas mane ugdė, augino, mokė. Atskleidė ir leido pasirinkti. Nėra klaidų, yra kelias. Mes ne visada turime žemėlapį ar džipiesą. Tenka daug kalnų ir kalnelių perkopti. Svarbu atsiskleisti pasaulį, kiekvieną jo ląstelę sau ir pasauliui būti atvira ir kintančia, kaip ir jis yra kintantis.
Gera, kai pagauni dienos tiesą, derančią su amžina tiesa, akimirkos grožį su amžinu kitimu ir pojūčiu, kad tvyro ramuma ir visiška tyla, nors fiziniame būvyje tylos net nėra…
Mano įkvėpimas šią akimirką, regis, žmogus. Vaikas, senukas, motina, jaunuolis, mergina, vyras, draugas. Žmonės buriasi į bendruomenes, ieško ir kuria platesnį dvasinį švytėjimą, susikalbėjimą, gerumo oazes, ir aš noriu ten būti.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Kinas – tikrovę imituojanti medija. Įspūdžiai po virtualaus 26-ojo „Kino pavasario“

    2021-05-05Kinas – tikrovę imituojanti medija.  Įspūdžiai po virtualaus 26-ojo „Kino pavasario“
    Medijomis vadinama tai, kuo naudojamės netiesioginiam bendravimui, kai negalime bendrauti akis į akį. Medijos arba skirtingi komunikacijos būdai yra ir televizija, kinas, ir reklama, internetas, muzikos, vaizdo įrašai, taip pat laikraščiai ir žurnalai, net kompiuteriniai žaidimai. Masinėmis medijomis vadinamos komunikacijos priemonės pasiekia ir perduoda informaciją didelėms auditorijoms. Visgi reikia nepamiršti, kad medijos nėra tikro pasaulio atspindys, nors dažnai suvokiamos kaip atspindys to, kas tikra. Čia gal tinka labiau kalbant apie socialinius tinklus, įvairias informavimo priemones. O kalbant apie kiną, ko gero, niekam nekyla abejonių, kad tai nėra realus gyvenimas, ir net faktas, jog kino filmas sukuria tikros realybės įspūdį, yra kaip ...
  • Ir vėl „Kinas ant ratų“

    2021-05-05Ir vėl „Kinas ant ratų“
    Penktadienį, balandžio 30-ąją, Marijampolės kempinge įvyko renginys „Kinas ant ratų“. Tai nevyriausybinės organizacijos „Jaunimas yra“ sumanymas. Matydami, kaip žmonės išsiilgę pramogų, renginių, žiūrovus jie pakvietė į net keturis filmų seansus. Pirmasis filmas buvo skirtas mažiesiems – 17.30 val. parodytas animacinis „Mažasis princas“, vėliau laukė lietuviškas „Dėdė, Rokas ir Nida“, mėgstantys veiksmą žiūrėjo „Grenlandija: išlikimas“, o paskutiniame seanse 0.35 val. buvo rodomas siaubo filmas „Saulės kultas“. Bilietai buvo platinami internetu, žiūrovai laikėsi karantino nustatytų saugumo reikalavimų. Kaip papasakojo organizatorių atstovė Raimonda Bogužaitė, iš viso į kiną po atviru dangumi atvyko apie 120 automobilių, žiūrovų buvo mažiausiai dvigubai daugiau. Vėlyvesni du seansai buvo populiaresni – ...
  • „Spindulio“ kino teatras atvėrė duris žiūrovams

    2021-05-05„Spindulio“ kino teatras atvėrė duris žiūrovams
    O žiūrovų jame nebuvo nuo pernykščio lapkričio 6-osios. Į kino teatrą jie po karantino suvaržymų sugrįžo nuo trečiadienio, balandžio 28-osios. Kaip papasakojo kino teatro direktorė Kristina Dobrovolskienė, 28 ir 29 dienomis kino teatras dirbo testinėje aplinkoje: darbuotojai testavo, tikrino sistemas, pasitikrino aparatūros būklę – nors per karantiną irgi ją tikrino, bet parametrus teko susižiūrėti iš naujo, nes vėl imta leisti filmą po filmo. Visgi veikla nebuvo vykdoma pusę metų, taigi ir darbuotojams reikėjo pasipraktikuoti, prisiminti savo pareigas iš naujo. Penktadienį po pietų įvyko atidarymo renginys. Jame dalyvavo tik patys darbuotojai ir seanso žiūrovai. Kitų svečių nekviesta dėl saugumo. Šoko kolektyvas „Arabeskas“, taip ...
  • Sena meilė nekomerciniam kinui

    2021-05-05Sena meilė nekomerciniam kinui
    Marijampolietis žurnalistas, kino mylėtojas ir žinovas Algis VAŠKEVIČIUS: – Kinu domiuosi jau daugybę metų ir ypač nekomerciniu, klubiniu, vadinamuoju „arthauziniu“. Dar praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje kelerius metus Marijampolėje teko vesti „Kino klubo“ užsiėmimus, kai žiūrėdavome tuomet sunkiai pasiekiamus, iš nelabai kokybiškų vaizdajuosčių sukamus F. Felinio, M. Antonionio ar P. P. Pazolinio filmus. Ta meilė kinui išliko ir vėliau. Atsivėrus sienoms, pagaliau atsirado galimybė apsilankyti įvairių šalių kino festivaliuose, apie ką anksčiau būdavo galima tik pasvajoti arba paskaityti žurnalo „Kinas“ puslapiuose – S. Valiulio ir S. Macaičio straipsniuose. Tad per pastaruosius metus jau daug kartų teko apsilankyti Berlyno kino festivalyje vasario mėnesį ir ...
  • Kūryba padeda pabėgti nuo kasdienybės

    2021-05-05Kūryba padeda pabėgti nuo kasdienybės
    Taip pat – padaryti ją prasminga, kai vietoje aplink tvyrančio negatyvo, kurio pastaruoju metu tikrai daug, atsiranda vis daugiau šviesos, noro eiti pirmyn, o dažnos dienos laiką net norisi pristabdyti… Tuo iki gegužės 15 dienos tikrai galite įsitikinti Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje (II a. didžiojoje salėje), kur veikia paroda, susidedanti net iš trijų dalių. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog kiekviena jų atspindi tarsi atskiras temas, tačiau yra labai svarbus ir dažnai neįvertinamas dalykas, jas jungiantis. Tai mūsų požiūris į save ir šios dienos realybę bei gebėjimą joje ir su ja gyventi. Projektas – vienas iš daugelio XXI Lietuvos ...
  • Vilkaviškio žydų atminties obelis Žemaitijoje

    2021-05-05Vilkaviškio žydų atminties obelis Žemaitijoje
    Netoli Platelių esančiame Žemaitijos nacionaliniame parke „auga“ neįprastos istoriją įamžinančios obelys. Ten Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo iniciatyva „sodinamas“ Lietuvos litvakų Atminties sodas… Obelys neįprastos: kalvių iš metalų nukaltos – o ir obuoliai neįprasti. Juose įrašyti žinomiausių žydų bendruomenės asmenų ar lietuvių žydų gelbėtojų vardai. Šiuo metu jau auga (Lietuvos žemėlapio kontūre) 57 obelys. Vilkaviškio žydų bendruomenei bus skirta 58-oji. Šios atminties obelys primena ketvirtadalį visų iki 1941 metų buvusių Lietuvos žydų bendruomenių.Sode jau „pasodinta“ Pilviškių žydų bendruomenės obelis. Pradžioje obelis sodino tik žydiškos organizacijos bei litvakų išeiviai. Palengva savo buvusius kaimynus pradėjo įamžinti ir lietuvių bendruomenės. Darbėnų žydų bendruomenei ...
  • Europinis COVID-19 pažymėjimas: kelias grįžti į įprastą gyvenimą

    2021-05-03Europinis COVID-19 pažymėjimas: kelias grįžti į įprastą gyvenimą
    Petras Auštrevičius, Europos Parlamento narys, EP frakcijos „Renew Europe“ narys, EP Užsienio reikalų komiteto narys Šiandien Europos Parlamentas uždegė žalią šviesą visos Europos atsivėrimui – taip vadinamo ES COVID-19 pažymėjimo įvedimui, kuris turėtų įsigalioti jau nuo birželio. Esu tikras, kad tai yra tiesiausias kelias mums visiems grįžti į įprastą gyvenimą. Atskiros Europos šalys savarankiškai jau svarstė ar tebesvarsto ne vieną aplinkkelį ar šunkelį, bet šiandien tiesiog būtinas bendras ir greitai veikiantis sprendimas. Būtent ES COVID-19 sertifikatas leis Europai bendrai ir kiekvienai ES šaliai atskirai pradėti lipti iš socialinės ir ekonominės duobės, į kurią įstūmė pandemija. Europinis COVID-19 sertifikatas reiškia daug daugiau nei vien ...
  • Skelbiamas naujas kvietimas mažajai renovacijai

    2021-04-30Skelbiamas naujas kvietimas mažajai renovacijai
    Lietuvoje yra maždaug penktadalis daugiabučių, kurių gyventojai permoka už šildymą dėl neautomatizuotų šilumos punktų. Juose įrengus naujus šilumos punktus bei modernizavus vidaus šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemas, gyventojų sąskaitos už šildymą sumažėtų 7–15 procentų. Tai vadinama mažąja renovacija. Norint gauti paramą, daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų valdytojai, savivaldybės energinio efektyvumo didinimo programos įgyvendinimo administratoriai, šilumą tiekiančios įmonės, taip pat kiti asmenys, įgalioti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų, turi pateikti paraišką Būsto energijos taupymo agentūrai (BETA). Daugiabučių namų vidaus šildymo ir karšto vandens sistemų modernizavimą valstybė finansuoja 30 proc. Klimato kaitos programos lėšomis – kompensacinių išmokų forma. „Kvietimas teikti paraiškas mažajai ...
  • Chirurgija – mėgstamas darbas ir hobis, bet dirbti Lietuvoje medikams sąlygos nepalankios

    2021-04-28Chirurgija –  mėgstamas darbas ir hobis, bet dirbti Lietuvoje medikams sąlygos nepalankios
    Kovas – storosios žarnos vėžio prevencijai skirtas mėnuo. Ligonių kasos, ragindamos gyventojus kasdien rūpintis savo sveikata, primena šios onkologinės ligos prevencijos svarbą. Storosios žarnos vėžys yra ketvirtas pagal dažnumą piktybinis navikas po priešinės liaukos vėžio, kitų odos navikų ir krūties vėžio. Pastaraisiais metais diagnozuojama apie 1500 storosios žarnos vėžio atvejų kasmet. „Suvalkietis“ kalbina vieną pirmųjų Lietuvoje koloproktologą, bendrosios chirurgijos gydytoją Rimutį Dūdonį. Gydytojo bagažas – 32-eji darbo metai Vilkaviškio ir Marijampolės ligoninėse, stažuotės Vokietijoje, Rygoje. Per tiek metų atlikta apie 5000 įvairių operacijų, vidutiniškai per metus per gydytojo rankas praeina 1000 pacientų. Jautėsi atstumtas dėl politinių pažiūrų Marijampolės ligoninėje dirbantis gydytojas Rimutis Dūdonis ...
  • Administracijos darbuotojai skundžiasi prasta darbo atmosfera

    2021-04-28Administracijos darbuotojai skundžiasi prasta darbo atmosfera
    Pastaruoju metu nuolat žvilgsnis krypsta į Kazlų Rūdos savivaldybę, ir ne dėl gerų dalykų. Šį kartą nutarėme pasigilinti į situaciją dėl darbuotojų kaitos pačioje Savivaldybės administracijoje. Pasiekdavo informacija, kad dėl didelio spaudimo darbe žmonės suserga, kiti neapsikentę meta darbą. Loreta AKELIENĖ Kitiems vadovams meras paliks baisią situaciją Vienas ilgametis Kazlų Rūdos savivaldybės administracijos darbuotojas (nenorėjęs viešinti pavardės) papasakojo, kad ieškosi darbo kitur. Jo žiniomis, dar bent trys darbuotojai taip pat ketina išeiti. „Mūsų atlyginimai mažiausi iš visų šalies savivaldybių. Dirbti sunku, nes meras Mantas Varaška viską sprendžia vienas, mes net Administracijos direktoriui negalime pasiskųsti. Viena pabandė mus apginti ir gavo per galvą. O dabartinė ...
  • Karantinas sustiprino skaitytojų ryšį su knyga

    2021-04-28Karantinas sustiprino skaitytojų ryšį su knyga
    Pandemija pakeitė įprastą gyvenimo ritmą, atėmė arba sunkiai prieinamais pavertė daugelį paslaugų ir pramogų. Kita vertus, pandemija mums padovanojo papildomo laiko, kurio žmonėms nuolat trūksta. Netikėtai atsiradusį laisvą laiką žmonės išnaudojo skirtingai. Vieni išmoko gaminti, kiti – medituoti, o treti jį skyrė knygoms. Statistika rodo, kad per pandemiją ir karantiną lietuviai skaitymui ir knygoms ėmė skirti trigubai daugiau laiko ir dėmesio. Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos direktorė Daiva Kirtiklienė sako, jog pandemija marijampoliečių skaitymo įpročių smarkiai nepaveikė. Tačiau ji pastebi, kad karantinas parodė, kokia svarbi ir vertinga yra knyga bei skaitymas. Meilė knygoms sustiprėjo – Negaliu pasakyti, kad pandemija padidino skaitytojų ar perskaitomų ...
  • Pandemija skaitymo aktualumo nesumažino

    2021-04-28Pandemija skaitymo aktualumo nesumažino
    Ne išimtis ir knygų rinka. Pandemijai perkėlus mokymąsi ir darbus į skaitmeninę erdvę, kai kurios amžiaus grupės skaitymui ėmė skirti daugiau dėmesio bei laiko, išpopuliarėjo nauji žanrai, knygų formos. Apie tai papasakojo Vilniaus universiteto Skaitmeninių kultūrų ir komunikacijos katedros docentas, daktaras Vincas GRIGAS. – Kokią įtaką pandemija padarė lietuvių skaitymo įpročiams? Susidomėjimas knygomis išaugo ar kaip tik sumažėjo? Kodėl? – Priklauso nuo amžiaus grupės. Suaugusiems, auginantiems vaikus – gerokai sumažėjo laisvo laiko dėl nuotolinio mokymo namuose. Mokiniams – padaugėjo, dėl siekio turėti alternatyvą ekranui. Neauginantys vaikų, dirbantys, bet priversti karantinuotis ar dirbti nuotoliniu būdu atrado daugiau laiko knygoms. – Kokio žanro literatūra pandemijos ...
  • Atrado naujas formas ir temas

    2021-04-28Atrado naujas formas ir temas
    Laiko skaitymui atsirado daugiau Marijampolės apygardoje į Seimą išrinktas Andrius Vyšniauskas socialiniuose tinkluose dažnai dalijasi įvairių knygų rekomendacijomis. Karantino metu buvo galima pastebėti, kad Seimo narys laiko skaitymui ėmė skirti daugiau, nes rekomendacijų ir atsiliepimų apie perskaitytus kūrinius pastebimai padaugėjo. A. Vyšniauskas sakė, kad skaitymas jam – ne naujiena. Nemažai laiko ir dėmesio knygoms jis teigė skirdavęs ir prieš karantiną, tačiau ne visada tiek, kiek norėdavęs, todėl pandemija tapo puikia proga į rankas paimti eilėje laukiančius kūrinius. – Anksčiau nemažai laiko surydavo kelionės į darbą, kitą miestą. Darbams persikėlus į internetą, kelionių automobiliu, viešuoju transportu buvo galima atsisakyti, taigi pandemija tarsi prailgino ...
  • Julija Pranaitytė – pirmoji keliautoja ir liūdno likimo patriotė

    2021-04-28Julija Pranaitytė – pirmoji keliautoja ir liūdno likimo patriotė
    Ji – viena pirmųjų kelionių knygų rašytoja, leidėja ir vertėja, uoliai dirbusi lietuviškoje spaudoje. Kelionės, iš arti pažintos kitų šalių kultūros bei gyvenimas išeivijoje rodo Juliją Pranaitytę buvus itin spalvinga asmenybe. Ir nors apie ją nedaug žinoma ir menkai kalbama, J. Pranaitytė nusipelno būti prisiminta, pakviesta iš bevardžio vargšų kapo Filadelfijoje į gyvenimą šiandien, kad būtų suvokta, jog ir šiai moteriai turime būti dėkingi už mūsų tapatybės išsaugojimą, lietuvybės puoselėjimą. Nuo kaimo Suvalkijoje iki leidyklos JAV Julija Pranaitytė gimė 1881 metų birželio 26 dieną pasiturinčių ūkininkų šeimoje Panenupių kaime netoli Griškabūdžio, Šakių rajone. Ji buvo jauniausia aštuonių vaikų šeimoje. Vyriausias brolis Justinas ...
  • Bibliotekų savaitės renginiai – ne tik virtualiai

    2021-04-28
    Kiekvienais metais balandžio 23–29 dienomis Lietuvoje minima Nacionalinė bibliotekų savaitė – svarbiausia metų savaitė šioms kultūros įstaigoms. Šiemet jos šūkis „Nauja realybė – naujos formos“ atliepia į šiandieninę situaciją, kai daugelis veiklų vyksta naujomis formomis: nuotoliniu būdu mokomės ir dirbame, renginiuose dalyvaujame tik virtualiai. Jau daugiau kaip metai gyvename naujoje realybėje, tačiau ir tokiomis sąlygomis bibliotekos prisidėjo prie karantino laiko namuose kokybės gerinimo, siūlydamos kokybišką skaitmeninį turinį ir dovanodamos skaitymo džiaugsmą. Nacionalinės bibliotekų savaitės metu įvertindamos naują realybę ir „prisijaukinusios“ naujas formas bibliotekos jau pasiūlė ir dar siūlo bendruomenei aktualių, įdomių ir įtraukiančių renginių. Bibliotekų savaitė prasidėjo paro­da Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos ...