Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

„Nusprendžiau sustoti Lietuvoje...“ (Pažintis su Skaidra Jančaite)

Rubrika „Neatrasta kultūra“, kurią jau turbūt spėjote pastebėti mūsų laikraštyje, supažindina ne tik su kultūros reiškiniais, bet ir su įžymiais iš mūsų krašto kilusiais žmonėmis. Šį kartą „Suvalkiečio“ korespondentė Jolanta RAČAITĖ kalbina Skaidrą JANČAITĘ.

Skaidra muzikos gerbėjams bene labiausiai žinoma kaip sakralinės muzikos atlikėja, koncertuojanti Lietuvos ir užsienio bažnyčiose, mokyklose, koncertų salėse.
Ne kiekvienas šio žanro atlikėjas taip subtiliai geba pajusti ir perteikti sakralinės muzikos grožį. Šią atlikėją domina ir šiuolaikinė muzika. Neretai savo pasirodymuose ji jungia muzikos, dramos, šokio, pantomimos ir fotografijos meno išraiškos elementus.

Taigi pažintis su Skaidra, šiuo metu gyvenančia Vilniuje, Sapiegynės Šveicarijoje, kaip įvardija pati pašnekovė…

– Skaidra, žinome, kad esate dainininkė, muzikė. Galbūt tai netgi per siauras apibūdinimas. Kaip dar galėtumėte save pristatyti?

Skaidra Jančaitė sako, kad muzika jai yra dvasinis vyksmas, keičiantis ją ir klausytojus.

Skaidra Jančaitė sako, kad muzika jai yra dvasinis vyksmas, keičiantis ją ir klausytojus. Nuotrauka iš Skaidros Jančaitės albumo

– Tikriausiai visos veiklos, kuriomis užsiimu (dainavimas, performansas, poezija, jos įdainavimai, ugdymo praktikos, teatras, muzikos, vizualių objektų kūryba), šiuo metu susijusios su pojūčiais, suteikiančiais man pasitenkinimą pačiu kūrybos procesu. Kūrybą suprantu kaip pozityvią žmogaus transformaciją. Mano intencija – kad kūrybinis veiksmas išprovokuotų kitame žmoguje pasikeitimą. Tai gali įvykti Vilniaus Užupio ar Tbilisio gatvėje, kur aš dainuoju ir judu fontane, ar koncertų salėje, Prancūzijos mokyklos koridoriuje ar bažnyčioje, Maidano scenoje, Amerikos bažnyčioje ar šv. Kazimiero varpinės bokšte… O galbūt – tiesiog Antakalnio balkone… Galbūt tai galima įvardinti meniniu bendravimu, o gal – siekimu ugdyti truputį aukštesnius pojūčius ar emocijas, nuotaikas ir būsenas. Noriu kurti tai, kas prisideda prie mano pačios ir klausytojų dvasinės transformacijos. Šis mano siekis persisunkęs visose mano raiškose: atlikėjos, ugdytojos, moters, draugės…

– Kas Jus sieja su Marijampole? Žinome, kad čia gyveno šviesaus atminimo Jūsų tėvas, taip pat muzikas Algirdas Jančas. Galbūt jo polinkis muzikai įkvėpė ir Jus?

– Iš tiesų, tikrai mokiausi iš tėtės, jo žmonos Danutės. Senelis Juozas Jančas taip pat šmėžavo mano gyvenime – toks svarbus, su smuikeliu, nors natų ir nemokėjo… Tada nesupratau, kad tai privalumas. Labiausiai stebėjausi jo plonais pirštais. Buvo kalvis ir tokie ploni gražūs pirštai…

Mokiausi iš jų visų nepaliaujamo buvimo ten, kur turi skambėti muzika, visada būti pasiruošusiai čia pat pagroti, čia pat turėti pilnas kišenes melodijų, dainų ar žaidimų… O kartu – šypsenos, supratimo. Per savo atostogas tiesiog gerdavau jų nuolatinį buvimą muzikoje, muzikavimą. Niekada nebuvo ribos, kur jų darbas, o kur – gyvenimas… Stebėjausi, kaip jie geba visada ir visur būti pasipuošę, stebėdavau tėtės „keistas“ pamokas vaikams – bendraudavo taip, tarsi jie būtų jau suaugę. Kartais suprasdavau, kaip prastai dar tie jo mokinukai griežia, bet tėtė dalindavosi savo žiniomis taip, tarsi jie būtų kolegos… Turiu pripažinti, kad mano demokratiškumas savo studentams išstebėtas iš ten. Man atvažiavus, tėtė visada aprodydavo kokias nors svarbias Marijampolės ar aplinkines istoriškai, meniškai ar dar kitaip svarbias vietas ir į restoraną nusivesdavo pietų, visada nupirkdavo knygų. Jei tik norėdavau, dovanodavo gaidų.
Kartą tėtis, paklaustas, kaip jis pajuto norą būti muzikantu, atsakė…, kad niekada nesvarstė juo būti. Jam, penkiamečiam berniukui, tiesiog įdavė būgną, lėkštes į rankas ir išsivežė groti į vestuves. Kartais groti tekdavo ir vėlyvomis naktimis… Muzika tapo jo gyvenimu.

– Muzika, atrodo, tapo ir Jūsų gyvenimo itin svarbia dalimi. Atliekate įvairių žanrų kūrinius… O kuris artimiausias, mėgstamiausias?

– Mano požiūris į naują kūrinį, žanrą, stilių susiformavo mano antrosios dainavimo mokytojos Jūratės Gicevičiūtės-Grickienės paskaitose (ji, beje, marijampolietė). Jos nuomonė: „Tau nepatinka kūrinys? Ar tu tikrai jį atpažįsti? Ar tu viską žinai apie jo gimimą?“ Pastebėjau, kad viskas, kas man anksčiau buvo svetima ir sudėtinga, palaipsniui tapo mieliausia. Ko gero, suveikia dėmesio koncentracija: noras viską sužinoti apie kūrinį, jo sukūrimo intenciją, kompozitorių… Interpretacijos paieškos viską pasukdavo taip, kad aš pamildavau tuos „neįdomius“ kūrinius, o smalsumas skatino pažinti vis negirdėtus opusus.

Kai pati pajuntu šedevro jėgą, užsidegu noru tuo pasidalinti su Lietuva… Juk niekas gyvai negirdėjo, o aš tai galiu parodyti! Taip gimė premjeros: O. Messiano „Poemos, skirtos Mi“, F. Poulanco monooperos „Žmogaus balsas“ (La voix humaine) versija, „Kaimo dainos“, A. Šonbergo melodrama „Mėnulio Pjero“ (Pierro lunaire), 15 eilėraščių iš St. George „Kabančių sodų knygos“ ir kiti vokaliniai pasirodymai.

– Sakralinę muziką atliekančių ne tik profesionaliai, bet ir taip, kad ji paliestų sielos gelmes, nėra daug. Bet Jums tai sekasi. Kuo patraukli sakralinė muzika? Kokias gelmes ji atveria, paliečia?

– Ne visa sakralinė muzika man sakrali… Šioje erdvėje labiausiai gerbiu J. S. Bachą. Jeigu pradedi „tekėti“ su Bacho bangos stabilumu, tokia „šventa kasdienybe“, kaip gamtos visumine jėga, nori nenori pasijunti ypatingai. Tuomet man negalioja koncerto-pasirodymo principas. Santykis su muzika tampa dvasiniu vyksmu. Tikrai sakralios muzikos bangos kuria naują realybę. Keičia erdvę, kurioje skamba, keičia mane, po to išgirstu, kad keitėmės visi, buvę ten, kur skambėjo kūrinys. Atrodytų, lyg koks burtas – netgi dabar. Nors dabar, kai mes tiek daug žinome apie garso bangą ir jos ypatingus poveikius visai žmogaus esybei – ir kūnui, ir dvasiai, galbūt geriau suprantame šį burtą… Dėl J. S. Bacho ar grigalinių choralų, V. A. Mocarto, A. Mellno „Omnia tempus habent“, F. Šuberto, J. Alaino „Ave Maria“ labiausiai norisi atsiduoti kūrybiniam srautui, improvizacijai, kurios teisingas „pagavimas“ labai švarus, malonus – ypač bažnyčių erdvėse. Tikrai tokį dainavimą mielai įvardinčiau kaip savo nesumeluotą, neišgalvotą maldą.

– Kur ir kaip dažnai koncertuojate, kokį repertuarą, be sak-ralinės muzikos, dar renkatės?

– Šiuo metu dažniau dainuoju balkone, sulaukiu ir plojimų, ir šūksnių „dėkoju!“. 2019 metais nusprendžiau „sustoti“ Lietuvoje ir pasidalinti visais sukauptais dvasiniais, profesiniais turtais. Pataikiau labai tiksliai, tad nebekankina, kaip kitus, kelionių troškimas anei dabartinė klaustrofobija, nors ir teko pavasarį atšaukti koncertines keliones po Prancūziją.
Prancūzijos klausytojams esu labai dėkinga. Taip, aš jau dvidešimt metų kartais keletą kartų per metus nuvykstu į Prancūziją. Pramokau kalbą, pažinau prancūzų kultūrinius ypatumus, jų regionų dideliausius skirtumus, žmonių siekimą grožio visur, matau, kaip jiems svarbu puoselėti etiką ir etiketą, pagarbą žmogui, kūrybai, meilę ir itin teigiamą požiūrį į vaikus. Mėgstu žanrų įvairovę: koncertus keičia spektakliai, tarp spektaklių repeticijų dar ruošiu mokinius konkursams… Žanrų ir veiklų įvairovė padeda išlaikyti balansą tarp gyvenimo ir kūrybos.

– Taigi kūryba Jums labai svarbi…

– Kiekviena diena, kai turiu susitelkti į pasidalinimą savo ar kitų kūryba su žmonėmis, man yra labai svarbi. Tai pareikalauja nuolatinio pasiruošimo, atsinaujinimo, repeticijų.
Dabar pasaulyje visur muzika labai suskirstyta temomis, žanrais, stiliais. Šiuolaikinės muzikos festivalis, dainuojamosios poezijos vakaras, popmuzikos koncertas, folklorinės muzikos festivalis… Dabar labai sunku patekti ten, kur tave visai netikėtai nustebins garsas, vaizdas ar net pojūčiai. Galimybės patirti netikėtą meno stebuklą labai sumažėjusios. Mums nėra lengva patekti ten, kur gautume naujo peno, taip įstringame, pradedame „senti“ ir neatrandame naujų gaivinančių, auginančių, lavinančių, skatinančių mūsų pačių kūrybinį žvilgsnį patirčių, padedančių neprarasti amžinųjų vertybių. Pačios novatoriškiausios alternatyvos mažai paliestos reklamos. Todėl kartais net nesuvokiame, kas ką tik šalia mūsų praūžė…

Jau seniai pajutau, kad teks gudrauti, jeigu noriu žmones išjudinti. Pateikdama dalį klasikos ar dar truputį kažko, ką jie atpažįsta, būtinai pavaišinu ir kokiu nors nauju skoniu, galbūt praplečiančiu akiratį…

Labiausiai man patinka nesikartoti. Na, kadangi žmonėms visada patiks F. Šuberto „Ave Maria“, stengiuosi padainuoti taip, lyg tai atlikčiau pirmą kartą… Mėgstu būti arti klausytojų, todėl greitai pajuntu, kaip jie jaučiasi, kaip mes visi drauge sukuriame vyksmą, kuris auga, įtraukia…

Jeigu ne koncertai Lietuvoje, tikrai taip plačiai, išsamiai nepažinčiau gimtinės.

– Jeigu teisingai supratau, esate nepriklausoma atlikėja? Ar sunkus tai kelias? Kokių jis turi privalumų?

– Nepriklausomas – tai savarankiškas ir laisvas. Manau, mieliau man būti laisvai. Tai suprantu kaip pasirinkimo, interpretavimo, kūrimo, atlikimo laisvę. Svarbi ir atsakomybės laisvė – ji priklauso man ir tik man, jeigu kūrinį atlieku viena. Bet tai tik viena atlikėjo gyvenimo pusė. Kita – yra vieta, į kurią tave kviečia, kur viską nuo pradžios gali pakeisti. Tuomet savarankiškumas labiau pasireiškia sugebėjimu prisitaikyti, greitai persiorientuoti.

– Ties kokiu projektu dirbate šiuo metu?

– Kaip minėjau, veiklų turiu gausiai. Tenka pamąstyti, ar spėsiu šią vasarą ką naujo pasiūlyti paaug-liams, galbūt pavyktų su paūgėjusia giminaite Estella Aleškevičiūte atskleisti klasikos duetų grožį. Norisi atverti klausytojams naujus moterų kompozitorių vokalinės kūrybos puslapius. Mąstau apie jau ketverius metus brandinamą spektaklį. Ruošiu „Suburtynę“. Tai – 24 valandų sutartinių maratonas. Pirmą kartą įvyko pernai per Žolinę M. K. Čiurlionio muziejuje. Jau tą pačią dieną tapo aišku, kad norisi vėl susitikti. Juk sutartinės – tai unikalioji, į UNESCO paveldą įtraukta vertybė.

– Savo kelio kiekvienas ieškome kitaip. Jūsų dvasinis kelias, ko gero, daugeliui – teko skaityti spaudoje – labai įdomus. Atrodo, vos vos netapote vienuole, tačiau, kaip supratau, įdomios patirtys ir ieškojimai tęsėsi. Kur semiatės įkvėpimo, ramybės?

– Gera dabar suprasti, kad viskas, ką dariau, buvo svarbu. Kiek-vienas pasirinkimas mane ugdė, augino, mokė. Atskleidė ir leido pasirinkti. Nėra klaidų, yra kelias. Mes ne visada turime žemėlapį ar džipiesą. Tenka daug kalnų ir kalnelių perkopti. Svarbu atsiskleisti pasaulį, kiekvieną jo ląstelę sau ir pasauliui būti atvira ir kintančia, kaip ir jis yra kintantis.
Gera, kai pagauni dienos tiesą, derančią su amžina tiesa, akimirkos grožį su amžinu kitimu ir pojūčiu, kad tvyro ramuma ir visiška tyla, nors fiziniame būvyje tylos net nėra…
Mano įkvėpimas šią akimirką, regis, žmogus. Vaikas, senukas, motina, jaunuolis, mergina, vyras, draugas. Žmonės buriasi į bendruomenes, ieško ir kuria platesnį dvasinį švytėjimą, susikalbėjimą, gerumo oazes, ir aš noriu ten būti.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Amžius mokslui ne kliūtis: suaugusiųjų švietimas padeda atsitiesti ir atrasti save

    2017-11-07Amžius mokslui ne kliūtis: suaugusiųjų švietimas padeda atsitiesti ir atrasti save
    Lietuvoje populiarėja suaugusiųjų švietimas. Vis daugiau žmonių supranta, kad užvėrus mokyklos ar universiteto duris, mokymasis nesustoja. Norintieji tobulinti profesines žinias ar paįvairinti laisvalaikį prasminga veikla renkasi iš gausybės suaugusiems rengiamų programų ir kursų. Suaugusiuosius moko specialiai parengti mokytojai – andragogai.   Tobulėjimas – vidinis variklis Marijampolietė Roma Koncevičienė švietimo srityje dirba daugiau nei dvidešimt metų ir pasirinko ji ne įprastą darbą su vaikais, o kiek kitokią kryptį. Ji – andragogė, arba suaugusiųjų mokytoja, ir šiandien šios profesijos sako nekeistų į nieką. „Man patinka griauti sienas, paprastai egzistuojančias tarp mokytojo ir mokinio. Pedagogai turi būti panašūs į besimokančiuosius“, – priduria ji, ne vienerius metus dirbanti ...
  • Kuo gyvena Vilkaviškio vyskupijos jaunimo centras?

    2017-10-10
    „Gera matyti besišypsančius veidus, girdėti linksmus balsus, atsakinėti į keliamus klausimus, palydėti jauną žmogų – padėti jam žengiant gyvenimo keliu grįsti pamatus krikščioniškomis vertybėmis. Tuo gyvena ir kvėpuoja Vilkaviškio vyskupijos jaunimo centras“, – sako centro referentė Rūta Jurkšaitė. Pasak Rūtos, sutikdami jaunuolius iš visos Vilkaviškio vyskupijos – nuo Šakių iki Lazdijų, nuo Vilkaviškio iki Aleksoto, Alytaus ir Prienų – jie įsitikino, kaip labai jaunimui reikia tikro pavyzdžio, nesumeluoto nuoširdumo, paprastumo, išklausymo, supratimo ir liudijimo, kad Kristus yra tas asmuo, kuris visada laukia ir besąlygiškai priima. Jaunimo centro komanda rūpinasi, kad būtų sudarytos tinkamos sąlygos susitikimui vieniems su kitais ir su Kristumi. Jaunimo ...
  • „Apskritas stalas“ jungia daugiau kaip 20 jaunimo organizacijų

    2017-10-10„Apskritas stalas“ jungia daugiau kaip 20 jaunimo organizacijų
    Marijampolės jaunimo organizacijų taryba „Apskritas stalas“ (MJOTAS) – tai skėtinė organizacija, vienijanti daugiau kaip 20 jaunimo ir su jaunimu dirbančių organizacijų, kurios tikslas – vienyti Marijampolės regione veikiančias organizacijas, koordinuoti jų veiklą, atstovauti jų interesams visuomenėje, valdžios institucijose ir tenkinti kitus viešuosius interesus. Pasak šios organizacijos vadovės Aistės Mikulionytės, MJOT savo struktūra skiriasi tuo, jog šios organizacijos nariai – tai kitos organizacijos, turinčios juridinį statusą. Pagrindinis valdymo organas – visuotinis susirinkimas, kurio metu organizacijų narių vadovai renka naujuosius MJOT valdymo organus, tvirtina finansines bei veiklos ataskaitas, teikia siūlymus Savivaldybės administracijai, aptaria kitus jaunimo politikos klausimus. Kaip ir visos organizacijos, taip ir MJOT ...
  • Andrius Vyšniauskas: „Noriu išjudinti savo miestą, savo žmones“

    2017-10-10Andrius Vyšniauskas: „Noriu išjudinti savo miestą, savo žmones“
    Marijampolės savivaldybės Tarybos nario Andriaus Vyšniausko marijampoliečiams pristatinėti nereikia. Miestelėnams jis puikiai žinomas ne tik dėl to, kad dalyvavo Seimo ir savivaldos rinkimuose, bet ir dėl aštrių pasisakymų viešoje erdvėje, „švogerizmo“ kritikos, drąsos, savos nuomonės gynimo. Politika susidomėjo anksti Andrius pasakoja, kad dar besimokydamas 6-ojoje vidurinėje (dabar Sūduvos gimnazija) pradėjo domėtis politika. Tėvų namuose nė vienas vakaras neprabėgdavo be prie vakarienės stalo įjungtų žinių, o kartu ir gyvo politinių aktualijų aptarimo. Mokykloje jam labiausiai sekėsi istorija. Andrius dėkingas šauniems mokytojams Vaidai ir Sauliui Pituškams, kurie savo mokinius pratino domėtis politika ir skatino sveiką diskusiją apie politines idėjas ir kasdienybės įvykius. Tai buvo ...
  • Povilo Isodos moto – džiaugtis kiekviena diena

    2017-10-10Povilo Isodos moto – džiaugtis kiekviena diena
    Kitų metų pradžioje trisdešimtmetį švęsiantį Marijampolės savivaldybės vicemerą Povilą Isodą galima vadinti vienu jauniausių vicemerų šalyje. Politikoje Povilo naujoku nepavadinsi. Šiuo keliu jis ėjo pamažu, bet užtikrintai. Šiandien skaitytojams Povilas pasakoja apie savojo kelio paieškas.   Veikla studentų atstovybėje Pasak vicemero, vaikystėje jis nebuvo aktyvus moksleivis, kaip ir daugelis to laiko mokinių, mėgo sportą, gana gerai mokėsi, bet iš anksto tikrai nebuvo numatęs „kuo bus užaugęs“. Povilas pasirinko verslo vadybos studijas Marijampolės kolegijoje, nes jam atrodė, kad vadyba – platus mokslas, leisiantis ateityje rinktis platų spekt­rą darbo variantų. Studijos buvo tik­rai įdomios, bet daugiausia patirties jis įgijo dirbdamas Marijampolės kolegijos studentų atstovybėje, kuriai ...
  • Alva Zita Rinkevičiūtė-Sidaravičienė (Bedalė, Vosilka)

    2017-10-10Alva Zita Rinkevičiūtė-Sidaravičienė (Bedalė, Vosilka)
    Gimė 1931 metais Panevėžyje. Gyvenimo vėtros Rinkevičių šeimą 1937 m. atbloškė į Suvalkiją. Alva nuo 1945 m. Marijampolėje pradėjo lankyti Marijampolės 1-ąją gimnaziją, kaip tuo metu vadinosi Rygiškių Jono gimnazija. Netruko įsitraukti į laisvės kovas, nes tai jau darė bendraklasiai, kaimynai. Pirmieji žingsniai buvo nedrąsūs: numestas laiškelis, pašnibždomis persakytas nurodymas… 1949 m. ją suėmė saugumas, tada ji jau buvo Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės ryšininkė. Kalėjo iki 1965 m. A. Sidaravičienė – rezistencinės kovos dalyvė ir politinė kalinė, išleido knygą, kurioje sudėjo savo atsiminimus apie šeimą, apie artimuosius, kurių daugelis patyrė sovietų valdžios represijas, tremtis, slapstymąsi, nuolatinį persekiojimą. „Beveik visa Lietuva kilo ...
  • Jie paaukojo jaunystę, laisvę ir gyvybę

    2017-10-10Jie paaukojo jaunystę, laisvę ir gyvybę
    Ketvirtadienį prie Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos buvo iškilmingai atidengtas ir pašventintas memorialas žuvusiems gimnazistams, kovotojams su sovietine okupacija, už Lietuvos laisvę. Šis paminklas inicijuotas senosios Marijampolės gimnazijos auklėtinės, buvusios partizanų ryšininkės Alvos Sidaravičienės-Bedalės, o pastatytas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro lėšomis. Kaip sakė šio centro direktorė Teresė Birutė Burauskaitė, be vietinių žmonių iniciatyvos ir pagalbos centras nieko nebūtų galėjęs padaryti. Su gimnazijos ir miesto bendruomene atidengimo iškilmėse dalyvavo gausus būrys svečių. Tarp jų buvo Seimo narys Juozas Olekas, Marijampolės merė Irena Lunskienė, Seimo Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus vedėja Angonita Rupšytė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) direktorė ...
  • Sovietų valdžios priešai – ir Rygiškių Jono gimnazijoje

    2017-10-10Sovietų valdžios priešai – ir Rygiškių Jono gimnazijoje
    Okupavus Lietuvą, rezistencinė kova truko apie 10 metų: 1945–1955 m. Tie, kas nenorėjo paklusti sovietų valdžiai, nenorėjo tarnauti sovietinėje kariuomenėje, lankstytis okupantams, išėjo į miškus, tapo „miškiniais.“ Dalis jaunimo buvo jų ryšininkai, padėjėjai. Visi jie buvo laikomi sovietų valdžios priešais, persekiojami, gaudomi, žudomi ir kankinami. Net už Stalino vardo paniekinimą, ištarimą nepagarbiai jau galėjo būti žmogus sušaudytas ar ištremtas.   Gimnazistai nebuvo abejingi 1945 m. susikūrė Vytenio laisvės kovotojų būrys, bet jo nariai dar nebuvo tikrieji partizanai, tik kandidatai. Tauro partizanų apygardos vadovybė duodavo jiems užduotis: sekti partorgus, susprogdinti geležinkelį, kad nevežtų žmonių Sibiran, platinti atsišaukimus, slaptą literatūrą. Daug tarp jų buvo Rygiškių ...
  • Idėjų pakankamai, žmonių joms įgyvendinti – menkai

    2017-09-12Idėjų pakankamai, žmonių joms įgyvendinti – menkai
    Bagotosios kaimo jaunimo klubas „Bigeris“ veikia jau 14 metų. Įsikūręs kaip jaunimo galimybių klubas, vėliau ėmė įgyvendinti įvairius ES projektus, turinčius pagerinti jaunimo ir kitų amžiaus grupių vietinių žmonių gyvenimą. Minčių ir idėjų, kaip prisidėti prie Bagotosios gerovės, „Bigeris“ turėjo ir daugiau, tačiau organizacija susidūrė su ta pačia kaip ir ankstesnės organizacijos problema – motyvuotų žmonių trūkumu.   Jaunimą subūrė vyresnieji Bagotosios kaimo jaunimo organizacija „Bigeris“ buvo įkurta 2003 metų rudenį. Organizacijos vadovo Audriaus Raškausko pasakojimu, iniciatyvinę grupę, sumaniusią įkurti jaunimą vienijančią organizaciją, sudarė vyresnioji karta. – Norėjome jaunimui suteikti galimybę realizuoti save, rasti užsiėmimą, susitikti, bendrauti, kurti. Kadangi pats jaunimas iniciatyvos susiburti nerodė, ...
  • Jaunimo organizacijų gyvavimo galimybė – palaikymas ir skatinimas

    2017-09-12Jaunimo organizacijų gyvavimo galimybė – palaikymas ir skatinimas
    Kazlų Rūdoje veikusi asociacija „Jaunoji Sūduva“, vienijusi apie 50 jaunų, aktyvių ir veiklių žmonių, savo miestui yra nemažai nuveikusi. Asociacijos įkūrėjas Mantas Varaška sako, kad ji rūpinosi ir sprendė įvairius klausimus: pradedant jaunimo užimtumu, baigiant išankstiniu karjeros planavimu. Deja, bėgant metams jaunimo susidomėjimas „Jaunąja Sūduva“ blėso, prie veiklos prisidėti sutikdavo vis mažiau žmonių. Asociacija buvo priversta sustabdyti veiklą, tačiau anot M. Varaškos, taško „Jaunosios Sūduvos“ istorijoje dar niekas nededa. Jei tik atsirastų norinčių veikti drauge, M. Varaška tiki, kad asociacijos veiklą būtų galima atgaivinti.   Pritrūko palaikymo ir motyvacijos 2007 metais 15 maždaug 25–28 metų amžiaus Kazlų Rūdos gyventojų, nusprendę įkurti „Jaunąją Sūduvą“, ...
  • Kazliškių organizacijos „Largo“ atsiradimą įkvėpė miestelyje vykęs festivalis

    2017-09-12Kazliškių organizacijos „Largo“ atsiradimą įkvėpė miestelyje vykęs festivalis
    Nedidelis Kazlų Rūdos savivaldybės kaimas Kazliškiai, rodos, niekuo nesiskiria nuo kitų aplink esančių kaimų, bet jis turi vieną dalyką, ko kiti neturi. Tai – scena. Įspūdingo dydžio ir architektūros lauko estrada kaime atsirado dėl festivalio „Bardų naktys“. Šis renginys – kaimo vizitinė kortelė, o bėgant metams jis taip išpopuliarėjo, kad ėmė plūsti minios žmonių. Į Kazliškius stebėti renginio kartą atvyko ir kaunietis Tadas Pranevičius. Festivalio atmosfera vaikiną tuomet taip sužavėjo, kad jis nusprendė įkurti muzikuojančius žmones vienijantį klubą, kurį pavadino „Largo“.   Sužavėjo scena Tadas Pranevičius jo vadovaujamą organizaciją „Largo“ pristato kaip klubą, kuris organizuoja koncertus, paskaitas, seminarus, spektaklius, įvairius mokymus. Kadangi Kazliškiai ...
  • Plutiškių jaunųjų lyderių klubas: skatinti, užimti, bendradarbiauti

    2017-09-12Plutiškių jaunųjų lyderių klubas: skatinti, užimti, bendradarbiauti
    Plutiškės – miestelis, įsikūręs nuošalioje Kazlų Rūdos savivaldybės vietovėje, garsėjantis miškais ir išskirtinių balsų dainininkais. Tačiau ne tik tuo turtingas šis miestelis. Jame gyvena puikūs žmonės, tarp jų – ir aktyvus jaunimas. Plutiškių jaunųjų lyderių klubas skaičiuoja jau 16 veiklos metų. Per šį laiką nuveikta iš tiesų nemažai gerinant šio miestelio žmonių gyvenimo kokybę. Organizacijos vadovė Rasa Kazlauskienė labiausiai džiaugiasi, kad iki šiol atsiranda iniciatyvių, imlių, organizuotų ir aktyvių žmonių, norinčių tęsti kadaise pradėtą organizacijos veiklą.   Susikūrė skatinami programos Plutiškių jaunųjų lyderių klubas susikūrė tada, kai Valstybinė jaunimo reikalų taryba pakvietė savivaldybių jaunimo reikalų koordinatorius dalyvauti ES remiamoje programoje „Jaunimas kaimui“. Plutiškių ...
  • Kalvarijoje

    2017-09-05Kalvarijoje
    Šiame Suvalkijos mieste Mykolas Krupavičius, kaip kunigas, darbavosi ilgiausiai, čia buvo paskutinė jo veiklos Lietuvoje stotelė. Kalvarijos savivaldybės viešojoje bibliotekoje surinkta visa, kas Lietuvoje ir ne tik buvo rašoma apie šią asmenybę, taip pat daugybė jo paties raštų. Smulkiai situaciją Kalvarijoje 1935 m. aprašo kunigas ir istorikas Jonas Reitelaitis. „Kun. Krupavičius parapijos trobėsius ir bažnyčią rado liūdnoj padėty. Jis čia išklebonavo septynerius metus. Ir visą laiką ėjo dideli darbai ir statybos. Pastatydino bažnyčios tarnautojams dviejų aukštų mūrinius namus su dviem salaitėm. (…) Pastatydino mūrinį sandėlį 2 aukštų kooperatyvui, kuris buvo parapijos namuose, o praplėsti parapijos kiemui, kuriame suvažiavę žmonės pasistatydavę vežimus, ...
  • Žemės reformos šalininkas ir vykdytojas

    2017-09-05Žemės reformos šalininkas ir vykdytojas
    Nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje buvo tūkstančiai opių klausimų, o patirties ir sugebančių problemas spręsti žmonių mažai. Todėl nereikėtų stebėtis, kad įvairiose srityse darbavosi, atrodo, toli nuo tų dalykų esantys žmonės. Kaip sako istorikas A. Totoris, lyg ir keista, kad reforma rūpinosi ir žemės ūkio ministru tapo kunigas, bet kita vertus – ar ne svarbiausia buvo strategija ir organizaciniai sugebėjimai? M. Krupavičius ne kartą mini, kad į politiką ėjo nenoriai, bet „žinojau, kad demokratinėje tvarkoje kiekvienas geros valios lietuvis turi ne tik išmanyti savo krašto politikos srityje, bet ir aktyviai joje dalyvauti. Kur visuomenėje tokio politikos vertinimo nėra, kur žmonės nuo politikos, kaip ...
  • Asmenybė, kurios įžvalgos ir darbai tebestebina…

    2017-09-05Asmenybė, kurios įžvalgos ir darbai tebestebina...
    Mykolo Krupavičiaus knygos „Atsiminimai“ (išleista 1972 m. Čikagoje jau po autoriaus mirties) įvade leidėjai apžvelgia visos jo veiklos esmę, nors knygoje – jo prisiminimai iki 1919 metų: gyvenimo pažinimo, mokslų, asmenybės, pažiūrų formavimosi tarpsnis. „Atsiminimai yra tik įvadas į plačios ir gilios Krupavičiaus veiklos studijas. (…) Jas tektų dalinti į tris savitas dalis. Pirmąją dalį sudarytų jo veikla Lietuvos nepriklausomybės kūrimo baruose. Čia įeitų jo veikla seimuose, žiedžiant Lietuvos konstituciją, formuojant pagrindinius įstatymus ir pravedant žemės ūkio reformą. Antrąją jo veiklos dalį apimtų laikotarpis, jam pasitraukus iš valdžios. Čia įeitų jo klebonavimai, jo santykiai su Lietuvos valdžia, kovos už ūkininką, santykiai su ...