Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

„Nusprendžiau sustoti Lietuvoje...“ (Pažintis su Skaidra Jančaite)

Rubrika „Neatrasta kultūra“, kurią jau turbūt spėjote pastebėti mūsų laikraštyje, supažindina ne tik su kultūros reiškiniais, bet ir su įžymiais iš mūsų krašto kilusiais žmonėmis. Šį kartą „Suvalkiečio“ korespondentė Jolanta RAČAITĖ kalbina Skaidrą JANČAITĘ.

Skaidra muzikos gerbėjams bene labiausiai žinoma kaip sakralinės muzikos atlikėja, koncertuojanti Lietuvos ir užsienio bažnyčiose, mokyklose, koncertų salėse.
Ne kiekvienas šio žanro atlikėjas taip subtiliai geba pajusti ir perteikti sakralinės muzikos grožį. Šią atlikėją domina ir šiuolaikinė muzika. Neretai savo pasirodymuose ji jungia muzikos, dramos, šokio, pantomimos ir fotografijos meno išraiškos elementus.

Taigi pažintis su Skaidra, šiuo metu gyvenančia Vilniuje, Sapiegynės Šveicarijoje, kaip įvardija pati pašnekovė…

– Skaidra, žinome, kad esate dainininkė, muzikė. Galbūt tai netgi per siauras apibūdinimas. Kaip dar galėtumėte save pristatyti?

Skaidra Jančaitė sako, kad muzika jai yra dvasinis vyksmas, keičiantis ją ir klausytojus.

Skaidra Jančaitė sako, kad muzika jai yra dvasinis vyksmas, keičiantis ją ir klausytojus. Nuotrauka iš Skaidros Jančaitės albumo

– Tikriausiai visos veiklos, kuriomis užsiimu (dainavimas, performansas, poezija, jos įdainavimai, ugdymo praktikos, teatras, muzikos, vizualių objektų kūryba), šiuo metu susijusios su pojūčiais, suteikiančiais man pasitenkinimą pačiu kūrybos procesu. Kūrybą suprantu kaip pozityvią žmogaus transformaciją. Mano intencija – kad kūrybinis veiksmas išprovokuotų kitame žmoguje pasikeitimą. Tai gali įvykti Vilniaus Užupio ar Tbilisio gatvėje, kur aš dainuoju ir judu fontane, ar koncertų salėje, Prancūzijos mokyklos koridoriuje ar bažnyčioje, Maidano scenoje, Amerikos bažnyčioje ar šv. Kazimiero varpinės bokšte… O galbūt – tiesiog Antakalnio balkone… Galbūt tai galima įvardinti meniniu bendravimu, o gal – siekimu ugdyti truputį aukštesnius pojūčius ar emocijas, nuotaikas ir būsenas. Noriu kurti tai, kas prisideda prie mano pačios ir klausytojų dvasinės transformacijos. Šis mano siekis persisunkęs visose mano raiškose: atlikėjos, ugdytojos, moters, draugės…

– Kas Jus sieja su Marijampole? Žinome, kad čia gyveno šviesaus atminimo Jūsų tėvas, taip pat muzikas Algirdas Jančas. Galbūt jo polinkis muzikai įkvėpė ir Jus?

– Iš tiesų, tikrai mokiausi iš tėtės, jo žmonos Danutės. Senelis Juozas Jančas taip pat šmėžavo mano gyvenime – toks svarbus, su smuikeliu, nors natų ir nemokėjo… Tada nesupratau, kad tai privalumas. Labiausiai stebėjausi jo plonais pirštais. Buvo kalvis ir tokie ploni gražūs pirštai…

Mokiausi iš jų visų nepaliaujamo buvimo ten, kur turi skambėti muzika, visada būti pasiruošusiai čia pat pagroti, čia pat turėti pilnas kišenes melodijų, dainų ar žaidimų… O kartu – šypsenos, supratimo. Per savo atostogas tiesiog gerdavau jų nuolatinį buvimą muzikoje, muzikavimą. Niekada nebuvo ribos, kur jų darbas, o kur – gyvenimas… Stebėjausi, kaip jie geba visada ir visur būti pasipuošę, stebėdavau tėtės „keistas“ pamokas vaikams – bendraudavo taip, tarsi jie būtų jau suaugę. Kartais suprasdavau, kaip prastai dar tie jo mokinukai griežia, bet tėtė dalindavosi savo žiniomis taip, tarsi jie būtų kolegos… Turiu pripažinti, kad mano demokratiškumas savo studentams išstebėtas iš ten. Man atvažiavus, tėtė visada aprodydavo kokias nors svarbias Marijampolės ar aplinkines istoriškai, meniškai ar dar kitaip svarbias vietas ir į restoraną nusivesdavo pietų, visada nupirkdavo knygų. Jei tik norėdavau, dovanodavo gaidų.
Kartą tėtis, paklaustas, kaip jis pajuto norą būti muzikantu, atsakė…, kad niekada nesvarstė juo būti. Jam, penkiamečiam berniukui, tiesiog įdavė būgną, lėkštes į rankas ir išsivežė groti į vestuves. Kartais groti tekdavo ir vėlyvomis naktimis… Muzika tapo jo gyvenimu.

– Muzika, atrodo, tapo ir Jūsų gyvenimo itin svarbia dalimi. Atliekate įvairių žanrų kūrinius… O kuris artimiausias, mėgstamiausias?

– Mano požiūris į naują kūrinį, žanrą, stilių susiformavo mano antrosios dainavimo mokytojos Jūratės Gicevičiūtės-Grickienės paskaitose (ji, beje, marijampolietė). Jos nuomonė: „Tau nepatinka kūrinys? Ar tu tikrai jį atpažįsti? Ar tu viską žinai apie jo gimimą?“ Pastebėjau, kad viskas, kas man anksčiau buvo svetima ir sudėtinga, palaipsniui tapo mieliausia. Ko gero, suveikia dėmesio koncentracija: noras viską sužinoti apie kūrinį, jo sukūrimo intenciją, kompozitorių… Interpretacijos paieškos viską pasukdavo taip, kad aš pamildavau tuos „neįdomius“ kūrinius, o smalsumas skatino pažinti vis negirdėtus opusus.

Kai pati pajuntu šedevro jėgą, užsidegu noru tuo pasidalinti su Lietuva… Juk niekas gyvai negirdėjo, o aš tai galiu parodyti! Taip gimė premjeros: O. Messiano „Poemos, skirtos Mi“, F. Poulanco monooperos „Žmogaus balsas“ (La voix humaine) versija, „Kaimo dainos“, A. Šonbergo melodrama „Mėnulio Pjero“ (Pierro lunaire), 15 eilėraščių iš St. George „Kabančių sodų knygos“ ir kiti vokaliniai pasirodymai.

– Sakralinę muziką atliekančių ne tik profesionaliai, bet ir taip, kad ji paliestų sielos gelmes, nėra daug. Bet Jums tai sekasi. Kuo patraukli sakralinė muzika? Kokias gelmes ji atveria, paliečia?

– Ne visa sakralinė muzika man sakrali… Šioje erdvėje labiausiai gerbiu J. S. Bachą. Jeigu pradedi „tekėti“ su Bacho bangos stabilumu, tokia „šventa kasdienybe“, kaip gamtos visumine jėga, nori nenori pasijunti ypatingai. Tuomet man negalioja koncerto-pasirodymo principas. Santykis su muzika tampa dvasiniu vyksmu. Tikrai sakralios muzikos bangos kuria naują realybę. Keičia erdvę, kurioje skamba, keičia mane, po to išgirstu, kad keitėmės visi, buvę ten, kur skambėjo kūrinys. Atrodytų, lyg koks burtas – netgi dabar. Nors dabar, kai mes tiek daug žinome apie garso bangą ir jos ypatingus poveikius visai žmogaus esybei – ir kūnui, ir dvasiai, galbūt geriau suprantame šį burtą… Dėl J. S. Bacho ar grigalinių choralų, V. A. Mocarto, A. Mellno „Omnia tempus habent“, F. Šuberto, J. Alaino „Ave Maria“ labiausiai norisi atsiduoti kūrybiniam srautui, improvizacijai, kurios teisingas „pagavimas“ labai švarus, malonus – ypač bažnyčių erdvėse. Tikrai tokį dainavimą mielai įvardinčiau kaip savo nesumeluotą, neišgalvotą maldą.

– Kur ir kaip dažnai koncertuojate, kokį repertuarą, be sak-ralinės muzikos, dar renkatės?

– Šiuo metu dažniau dainuoju balkone, sulaukiu ir plojimų, ir šūksnių „dėkoju!“. 2019 metais nusprendžiau „sustoti“ Lietuvoje ir pasidalinti visais sukauptais dvasiniais, profesiniais turtais. Pataikiau labai tiksliai, tad nebekankina, kaip kitus, kelionių troškimas anei dabartinė klaustrofobija, nors ir teko pavasarį atšaukti koncertines keliones po Prancūziją.
Prancūzijos klausytojams esu labai dėkinga. Taip, aš jau dvidešimt metų kartais keletą kartų per metus nuvykstu į Prancūziją. Pramokau kalbą, pažinau prancūzų kultūrinius ypatumus, jų regionų dideliausius skirtumus, žmonių siekimą grožio visur, matau, kaip jiems svarbu puoselėti etiką ir etiketą, pagarbą žmogui, kūrybai, meilę ir itin teigiamą požiūrį į vaikus. Mėgstu žanrų įvairovę: koncertus keičia spektakliai, tarp spektaklių repeticijų dar ruošiu mokinius konkursams… Žanrų ir veiklų įvairovė padeda išlaikyti balansą tarp gyvenimo ir kūrybos.

– Taigi kūryba Jums labai svarbi…

– Kiekviena diena, kai turiu susitelkti į pasidalinimą savo ar kitų kūryba su žmonėmis, man yra labai svarbi. Tai pareikalauja nuolatinio pasiruošimo, atsinaujinimo, repeticijų.
Dabar pasaulyje visur muzika labai suskirstyta temomis, žanrais, stiliais. Šiuolaikinės muzikos festivalis, dainuojamosios poezijos vakaras, popmuzikos koncertas, folklorinės muzikos festivalis… Dabar labai sunku patekti ten, kur tave visai netikėtai nustebins garsas, vaizdas ar net pojūčiai. Galimybės patirti netikėtą meno stebuklą labai sumažėjusios. Mums nėra lengva patekti ten, kur gautume naujo peno, taip įstringame, pradedame „senti“ ir neatrandame naujų gaivinančių, auginančių, lavinančių, skatinančių mūsų pačių kūrybinį žvilgsnį patirčių, padedančių neprarasti amžinųjų vertybių. Pačios novatoriškiausios alternatyvos mažai paliestos reklamos. Todėl kartais net nesuvokiame, kas ką tik šalia mūsų praūžė…

Jau seniai pajutau, kad teks gudrauti, jeigu noriu žmones išjudinti. Pateikdama dalį klasikos ar dar truputį kažko, ką jie atpažįsta, būtinai pavaišinu ir kokiu nors nauju skoniu, galbūt praplečiančiu akiratį…

Labiausiai man patinka nesikartoti. Na, kadangi žmonėms visada patiks F. Šuberto „Ave Maria“, stengiuosi padainuoti taip, lyg tai atlikčiau pirmą kartą… Mėgstu būti arti klausytojų, todėl greitai pajuntu, kaip jie jaučiasi, kaip mes visi drauge sukuriame vyksmą, kuris auga, įtraukia…

Jeigu ne koncertai Lietuvoje, tikrai taip plačiai, išsamiai nepažinčiau gimtinės.

– Jeigu teisingai supratau, esate nepriklausoma atlikėja? Ar sunkus tai kelias? Kokių jis turi privalumų?

– Nepriklausomas – tai savarankiškas ir laisvas. Manau, mieliau man būti laisvai. Tai suprantu kaip pasirinkimo, interpretavimo, kūrimo, atlikimo laisvę. Svarbi ir atsakomybės laisvė – ji priklauso man ir tik man, jeigu kūrinį atlieku viena. Bet tai tik viena atlikėjo gyvenimo pusė. Kita – yra vieta, į kurią tave kviečia, kur viską nuo pradžios gali pakeisti. Tuomet savarankiškumas labiau pasireiškia sugebėjimu prisitaikyti, greitai persiorientuoti.

– Ties kokiu projektu dirbate šiuo metu?

– Kaip minėjau, veiklų turiu gausiai. Tenka pamąstyti, ar spėsiu šią vasarą ką naujo pasiūlyti paaug-liams, galbūt pavyktų su paūgėjusia giminaite Estella Aleškevičiūte atskleisti klasikos duetų grožį. Norisi atverti klausytojams naujus moterų kompozitorių vokalinės kūrybos puslapius. Mąstau apie jau ketverius metus brandinamą spektaklį. Ruošiu „Suburtynę“. Tai – 24 valandų sutartinių maratonas. Pirmą kartą įvyko pernai per Žolinę M. K. Čiurlionio muziejuje. Jau tą pačią dieną tapo aišku, kad norisi vėl susitikti. Juk sutartinės – tai unikalioji, į UNESCO paveldą įtraukta vertybė.

– Savo kelio kiekvienas ieškome kitaip. Jūsų dvasinis kelias, ko gero, daugeliui – teko skaityti spaudoje – labai įdomus. Atrodo, vos vos netapote vienuole, tačiau, kaip supratau, įdomios patirtys ir ieškojimai tęsėsi. Kur semiatės įkvėpimo, ramybės?

– Gera dabar suprasti, kad viskas, ką dariau, buvo svarbu. Kiek-vienas pasirinkimas mane ugdė, augino, mokė. Atskleidė ir leido pasirinkti. Nėra klaidų, yra kelias. Mes ne visada turime žemėlapį ar džipiesą. Tenka daug kalnų ir kalnelių perkopti. Svarbu atsiskleisti pasaulį, kiekvieną jo ląstelę sau ir pasauliui būti atvira ir kintančia, kaip ir jis yra kintantis.
Gera, kai pagauni dienos tiesą, derančią su amžina tiesa, akimirkos grožį su amžinu kitimu ir pojūčiu, kad tvyro ramuma ir visiška tyla, nors fiziniame būvyje tylos net nėra…
Mano įkvėpimas šią akimirką, regis, žmogus. Vaikas, senukas, motina, jaunuolis, mergina, vyras, draugas. Žmonės buriasi į bendruomenes, ieško ir kuria platesnį dvasinį švytėjimą, susikalbėjimą, gerumo oazes, ir aš noriu ten būti.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Savanorystė suteikia drąsos

    2017-08-22Savanorystė suteikia drąsos
    Pasak Ritos, atrasti savanorystę jai nebuvo sunku, nes šia veikla užsiėmė jos vyresnioji sesuo. Tad natūraliai, sulaukusi tinkamo amžiaus, į savanorystę įsijungė ir Rita. Pirmoji jos, kaip savanorės, patirtis – Vilkaviškio vyskupijos centro vykdyta prevencinė jaunimo programa „Sniego gniūžtė“, kuri skatina jaunimą išmokti linksmintis, įdomiai leisti laiką be alkoholio ir psichotropinių medžiagų. Taip pat Rita savanoriavo Vilkaviškio vyskupijos centro organizuotose stovyklose paaugliams. „Kai pritrūkdavo veiklos, eidavau savanoriauti įvairiuose renginiuose, tokiuose, kaip „Protų mūšis“ ir panašiai“, – sako Rita. Kuo ją patraukė savanorystė? Anot Ritos, Marijampolė – mažas miestas, jame daug veiklos nėra, o savanoriaudamas atrandi daugiau jos, sutinki panašiai mąstančių žmonių. „Po ...
  • „Aš negaliu nieko neveikti“

    2017-08-22„Aš negaliu nieko neveikti“
    Aistė Jaudegytė, Rygiškių Jono gimnazijos abiturientė, savanorių veikloje dalyvauja jau trečius metus. Anot Aistės, savanoryste ji užsiima, kai tik lieka laisvo laiko, kai atranda ką nors įdomaus. O to laisvo laiko, ypač per mokslo metus, Aistė praktiškai neturi. Mergina mokosi gerai ir dar turi daugybę pomėgių ir užsiėmimų. Šiais metais Aistė baigė muzikos mokyklą. Keletą metų lankė Marijampolės dramos teatro studiją „Nauja karta“, kur repeticijos prieš premjerą būdavo vos ne kasdien. Aistė sako su teatru jau atsisveikinsianti, nes nerimauja dėl mokslų, kad gali visur nesuspėti. „Šiais mokslo metais susitelksiu į mokslus“, – sako Aistė. Be to, jų mylima režisierė ir studijos ...
  • Birutė Taraskevičiūtė: nuo veiklos bendruomenėje iki skautų vadovės

    2017-08-22Birutė Taraskevičiūtė: nuo veiklos bendruomenėje iki skautų vadovės
    Iš Liudvinavo seniūnijos Želsvos kaimo kilusi Birutė Taraskevičiūtė savojo krašto žmonėms žinoma kaip aktyvi bendruomenės narė, metraštininkė. Būdama moksleivė rašė straipsnius į spaudą, dalijosi savo mintimis ir išgyvenimais. Marijampolės krašto jaunimui ji pažįstama per savanoriavimo liniją. Ši veikla Birutei tapo gyvenimo prasme, mėgstamu darbu. Jau keletą metų ji dirba nevyriausybinėje organizacijoje „A.C. Patria“. Beje, savanoriaudama Birutė surado ir savo antrąją pusę – daugiau nei prieš metus ji sumainė žiedus su vyru Mariumi ir tapo Birute Daugėliene. Anot moters, su savu kraštu ją sieja tvirti šeimyniniai ryšiai, darbiniai ir skautiški reikalai. Šiandien su Birute kalbamės apie savanorystės veiklą, kuri populiarėja Lietuvoje, apie ...
  • Negalima iš visų reikalauti didvyriškumo, bet…

    2017-08-17Negalima iš visų reikalauti didvyriškumo, bet...
    Kai Slavickų šeimą – tėvus ir tris sūnus – trėmė į Sibirą, Vytautui buvo dešimt metų. Atšiauriame Irkutsko krašte jis užaugo, baigė mokyklą, ir… buvo pašauktas į tarnybą sovietų kariuomenėje.   Šeima buvo įskųsta Vytautui buvo dveji, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Vaiko atmintin įstrigo vokiečių kareiviai, kurie jam davė saldainių, ir pilnas tėvų sodybos kiemas kareiviškų mašinų. Ryškesnis vaizdas iškyla jau 1944-aisiais, kai atsitraukdami vokiečiai kieme pasistatė haubicą, artilerijos pabūklą su į viršų iškeltu vamzdžiu… Dar po penkerių metų, 1949-ųjų kovo 25 d., kieme ir vėl šeimininkavo svetimi… – Į namus Išlandžių kaime, prie Šeštokų, įsiveržė rusas ir keli stribai. Visą naktį prasėdėjo ...
  • Tremtis paženklino žmonių gyvenimus visam laikui

    2017-08-17Tremtis paženklino žmonių gyvenimus visam laikui
    Angelė ir Kazimieras Juodžiai į tremtį 1948 metais išvežti iš skirtingų Lietuvos vietovių: ji – iš Prienų rajono, jis – iš Kauno r. Kaip vėliau išaiškėjo, abu į nežinią vežti tuo pačiu ešelonu. Į Lietuvą sugrįžo po dešimties metų.   Gegutė iškukavo tremties dešimtmetį Angelės tėvai Vaikšniai, pasiturintys Važatkiemio kaimo ūkininkai, dirbę 40 hektarų žemės, auginę septynias dukras ir sūnų, viską prarado – išdraskyta šeima, nacionalizuota žemė, į tremtį išvežta motina, sūnus ir dukra, po naktinių stribų tikrinimų sveikatą praradęs tėvas… Laimė, baisios nežinios išvengė kitos dukros. Angelė su viena iš seserų mokėsi Prienuose, „Žiburio“ gimnazijoje, tėvai dukroms buvo išnuomoję kambarį. Mergina ruošėsi baigiamiesiems ...
  • „Vežė tuos, kas mokėjo užsidirbti duoną sau ir dar kitam“

    2017-08-17„Vežė tuos, kas mokėjo užsidirbti duoną sau ir dar kitam“
    Gražiausius gyvenimo metus prievarta praleidę Sibiro platybėse: Krasnojarske, Igarkoje, prie Laptevų jūros, Norilske, Novosibirske, Omske, Magadane, Tomske, lietuviai neprarado tikėjimo gimtosios šalies laisve. Viltį susigrąžinti Lietuvos nepriklausomybę įžiebė 1988 metais pakilusi tautinio Atgimimo banga.   Tremtiniai būrėsi į sąjungą Kartu su Sąjūdžiu buvę sovietinių lagerių politiniai kaliniai ir Sibiro tremtiniai pirmieji susibūrė į klubą „Tremtinys“, kuris 1990 m. buvo pavadintas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS). Visoje šalyje susikūrė 58 tremtinių skyriai, vienijantys apie 76 tūkstančius žmonių. Sąjungos lėšomis ir pastangomis Lietuvoje pastatyta šimtai paminklų ir keletas memorialų žuvusiems Lietuvos partizanams ir okupantų nukankintiems Laisvės kovotojams atminti. Daugelyje miestų ir miestelių įrengti ...
  • Netekusios darbo vietų jas susikūrė pačios

    2017-08-08Netekusios darbo vietų jas susikūrė pačios
    Už neseniai Marijampolėje duris atvėrusio „Bordo Boutique“ prekystalio stovi dvi žavios merginos Aurelija Kliučinykaitė ir Judita Galeckienė. Jos – parduotuvės įkūrėjos ir savininkės. Anksčiau merginos dirbo vienoje įmonėje, tačiau jai bankrutavus abi liko be darbo. Kito darbo taip ir neradusios rankų sudėjusios nesėdėjo – darbo vietas susikūrė pačios. Suvedė buvusi darbovietė Kai liko be darbų, merginos iš karto negalvojo, kad imsis kurti nuosavą verslą. Kurį laiką svarstė, kuo galėtų užsiimti, pirmiausia, žinoma, dairėsi į darbo skelbimus. – Marijampolė – mūsų miestas ir mūsų namai. Nesinorėjo išvažiuoti, nors tai gal būtų buvę lengviausia. Tačiau ir darbo pasiūlymų, kurie tenkintų mūsų lūkesčius, neradome. Ėmėme ieškoti ...
  • Jei galėtų, bandytų įsitvirtinti kitame mieste

    2017-08-08Jei galėtų, bandytų įsitvirtinti kitame mieste
    Marijampolietis Ričardas Patackas – picerijos „Pizza House“ savininkas. Vaikinas sako visada svajojęs turėti nuosavą verslą, todėl džiaugiasi pagaliau galėdamas dirbti sau. Visgi jei galėtų viską pradėti iš naujo, verslą steigtų didesniame mieste. Anot Ričardo, Marijampolė traukiasi – žmonių mažėja, jų perkamoji galia menksta, tad ir vietiniai smulkieji verslininkai ne aukso amžių išgyvena.   Apie nuosavą verslą svajojo seniai Noras turėti nuosavą verslą Ričardui kilo tada, kai baigęs vidurinę mokyklą vasarą įsidarbino picų išvežiotoju. Vaikinas matė, kad verslas juda, picas marijampoliečiai mėgsta ir dažnai jas perka. Jis taip pat suprato, jog maistas yra ta sritis, kuri Marijampolėje gali duoti pelną, nes yra paklausi. Anot ...
  • Ieva Vasiliauskaitė: „Marijampolė – mano namai, Marijampolė – mano darbai“

    2017-08-08Ieva Vasiliauskaitė: „Marijampolė – mano namai, Marijampolė – mano darbai“
    Iš Vilkaviškio kilusi Ieva Vasiliauskaitė neseniai Marijampolėje duris atvėrusioje grožio studijoje „Studio IV“ dūzgia it bitė. Mergina planuoja jos veiklą, dėlioja darbus – užsiima organizacine veikla. Nors baigė studijas Vilniuje ir gyvenimą buvo pradėjusi kurti ten, gimtojo krašto trauka buvo tokia stipri, jog nuosavą verslą nusprendė kurti Marijampolėje.   Mokslams – teisė, laisvalaikiui – grožis ir mada Nors šiandien sukasi grožio ir estetikos pasaulyje, baigdama mokyklą ir rinkdamasi specialybę mergina save įsivaizdavo dirbant visai kitoje srityje. Teisė – štai kas domino Ievą. Krimsdama mokslus mergina buvo patenkinta savo pasirinkimu, tačiau laisvalaikiu domėjosi stiliumi, mada, grožio naujienomis. Dar studijuodama ėmė ieškoti darbo. Ieva sako, ...
  • Signataras Jonas Mačys: „Norėjosi padaryti kiek galima daugiau“

    2017-08-01Signataras Jonas Mačys: „Norėjosi padaryti kiek galima daugiau“
    Igliškėlių kaimo (Marijampolės sav.) ūkininkų šeimoje gimęs ir drauge su keturiais broliais bei seserimi augęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo (AT-AS) Kovo 11-osios akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ signataras Jonas Mačys jį pažinojusių mūsų krašto žmonių, signatarų ir artimųjų atmintyje išliko kaip labai darbštus, atkaklus ir veržlus, optimistiškos prigimties žmogus. Šie, matyt, su tėvų kraujo genais paveldėti ir dėl gana sunkios vaikystės bei jaunystės įgyti bruožai J. Mačiui padėjo siekti žinių, išsilavinimo, o paskui tapti vienu iš tų, kurie Lietuvoje prasidėjus Atgimimui net nesvarstydami apie gresiančius pavojus, atsidurti kokiame nors Rusijos pakraštyje esančiame lageryje ar psichiatrijos ligoninėje, telkė apie save tuos, ...
  • Signataras Romas Gudaitis: „Mes vadovavomės idealais ir sąžine“

    2017-08-01Signataras Romas Gudaitis: „Mes vadovavomės idealais ir sąžine“
    Rašytojas, scenaristas, politikas Romas Gudaitis gimė ir augo Marijampolės rajono Pielkavos kaime. Baigęs studijas Vilniaus universitete ir įgijęs lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo specialybę būsimasis rašytojas ir politikas dirbo pedagoginį darbą, atliko tarnybą sovietų armijoje. R. Gudaičiui teko redaguoti „Ekrano naujienų“ žurnalą, dirbti Lietuvos kino studijos scenarinėje kolegijoje. Rašytojas kūrė ne tik prozos kūrinius, bet ir rašė scenarijus kino filmams. Būtent pagal jo scenarijus Lietuvos kino studijoje buvo pastatyti kino filmai „Laimingas laimės neradęs“, „Perskeltas dangus“. Lietuvos rašytojų sąjungos nariu mūsų kraštietis tapo 1982 m. Jo plunksnai priklauso romanai „Sėjėjai“, „Kartos“, „Metaforų medžiotojai“, „Chamskio eros rytas“, „Invazija į Prahą ir širdis: ...
  • 1990-aisiais valstybę atkūrė Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatai

    2017-08-011990-aisiais valstybę atkūrė Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatai
    1990 m. vasario 24 d. Lietuvoje pirmą kartą per 50 šalies okupacijos metų įvyko daugiapartiniai demokratiški Aukščiausiosios Tarybos, kuri 1996 m. buvo pavadinta Aukščiausiąja Taryba-Atkuriamuoju Seimu (AT-AS), rinkimai. Istorikų ir politologų vertinimu, jie faktiškai prilygo referendumui dėl nepriklausomos valstybės atkūrimo, nes dainuojamajai Lietuvos revoliucijai dirigavusio Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) rinkimuose pasiekta pergalė (LPS kandidatams atiteko 96 deputatų vietos iš 141) išreiškė tautos valią nedelsiant, parlamentiniu būdu atkurti Lietuvos valstybingumą.     Valstybė buvo atkurta de facto Tad po gerų dviejų savaičių, Kovo 11-ąją, vykusiame istoriniame AT-AS posėdyje, kuriame dalyvavo 130 tuomet jau išrinktų deputatų, 124 tautos atstovai paskelbė ir pasirašė aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos ...
  • Darbų ir atminties saugotojai

    2017-08-01Darbų ir atminties saugotojai
    Kur begyveno, V. Kudirka visą laiką buvo žandarų akiratyje, kratos jo namuose buvo nuolatinės – net ir tada, kai jau sunkiai sirgo. Stasys Ankevičius knygelėje „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“ (2000 m.) aprašo daug tokių atsitikimų. „Idealia knygneše“ jis vadina Marcelę Barzdaitytę, kuri „sugebėjo visus Kudirkos rankraščius pernešti per Širvintą, ir nė karto žandarai nesučiupo jos, benešančios tokią jiems vertingą literatūrą. Ji svarbiausia knygnešių knygnešė. Jeigu mes šiandien turime dr. Kudirkos kūrybą-raštus, tai tik šios varguolės, beraštės kaimo moterėlės dėka. Jeigu ne jos pavojingi žingsniai į Širvintą, mes šiandien negiedotume himno.“ Marcelė neapleido Kudirkos iki mirties. …O jei ne ...
  • „Kultūros paveldą būtina išsaugoti“

    2017-08-01„Kultūros paveldą būtina išsaugoti“
    Tai akcentavo Kultūros paveldo departamento Marijampolės skyriaus vedėjas Martynas Vasiliauskas, paklaustas apie istorinės atminties išsaugojimo problemas mūsų regione. Ir ne tik. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras prieš kurį laiką perspėjo, kad ima nykti paminklai, įamžinę kovotojus už laisvę, jų žūties vietas, rezistentus. Nemažai paminklų, kryžių statė visuomenininkai, vienminčiai, daug kas vyko stichiškai, tad dabar daug tų atminimo ženklų nebeprižiūrima, nes ir tų žmonių nebėra… Nors po nepriklausomybės atkūrimo praėjo daug metų, ne visada deramai rūpinamasi ir Lietuvos kūrėjų, signatarų atminimu. Pasak M. Vasiliausko, daug problemų saugant kultūros paveldą kyla todėl, kad vis dar vyrauja griovimo nuotaikos, jos ypač ryškios ...
  • Muziejus šviečia, paminklas priešais – aptriušęs

    2017-08-01Muziejus  šviečia, paminklas priešais – aptriušęs
    1934 metais miestas, kurio pavadinimas kelis kartus kito, pavadintas Kudirkos Naumiesčiu, jo skvere atidengtas Vinco Grybo sukurtas paminklas. Įvairiuose šaltiniuose teigiama, kad autorius ketinęs sukurti skulptūrinę grupę: šalia centrinės V. Kudirkos skulptūros turėjusios būti dar dvi, simbolizuojančios knygnešius bei lietuviško žodžio kelią į žmones… Tačiau didžiojo varpininko skulptūra taip ir liko viena. Išstovėjo per karą, atlaikė tautinei savimonei nepalankius laikus. Bet laiko tėkmė ardo ne tik mūsų atmintį – paminklus taip pat. Problemos neaplenkė ir Kudirkos Naumiestyje esančio: teko restauruoti (paskutinį kartą 2008 metais), kažkada švietęs baltumu pastaruoju metu atrodo varganai… Priešais aikštę stovintis ir naujumu spindintis (tik šių metų vasarį ...