Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

„Nusprendžiau sustoti Lietuvoje...“ (Pažintis su Skaidra Jančaite)

Rubrika „Neatrasta kultūra“, kurią jau turbūt spėjote pastebėti mūsų laikraštyje, supažindina ne tik su kultūros reiškiniais, bet ir su įžymiais iš mūsų krašto kilusiais žmonėmis. Šį kartą „Suvalkiečio“ korespondentė Jolanta RAČAITĖ kalbina Skaidrą JANČAITĘ.

Skaidra muzikos gerbėjams bene labiausiai žinoma kaip sakralinės muzikos atlikėja, koncertuojanti Lietuvos ir užsienio bažnyčiose, mokyklose, koncertų salėse.
Ne kiekvienas šio žanro atlikėjas taip subtiliai geba pajusti ir perteikti sakralinės muzikos grožį. Šią atlikėją domina ir šiuolaikinė muzika. Neretai savo pasirodymuose ji jungia muzikos, dramos, šokio, pantomimos ir fotografijos meno išraiškos elementus.

Taigi pažintis su Skaidra, šiuo metu gyvenančia Vilniuje, Sapiegynės Šveicarijoje, kaip įvardija pati pašnekovė…

– Skaidra, žinome, kad esate dainininkė, muzikė. Galbūt tai netgi per siauras apibūdinimas. Kaip dar galėtumėte save pristatyti?

Skaidra Jančaitė sako, kad muzika jai yra dvasinis vyksmas, keičiantis ją ir klausytojus.

Skaidra Jančaitė sako, kad muzika jai yra dvasinis vyksmas, keičiantis ją ir klausytojus. Nuotrauka iš Skaidros Jančaitės albumo

– Tikriausiai visos veiklos, kuriomis užsiimu (dainavimas, performansas, poezija, jos įdainavimai, ugdymo praktikos, teatras, muzikos, vizualių objektų kūryba), šiuo metu susijusios su pojūčiais, suteikiančiais man pasitenkinimą pačiu kūrybos procesu. Kūrybą suprantu kaip pozityvią žmogaus transformaciją. Mano intencija – kad kūrybinis veiksmas išprovokuotų kitame žmoguje pasikeitimą. Tai gali įvykti Vilniaus Užupio ar Tbilisio gatvėje, kur aš dainuoju ir judu fontane, ar koncertų salėje, Prancūzijos mokyklos koridoriuje ar bažnyčioje, Maidano scenoje, Amerikos bažnyčioje ar šv. Kazimiero varpinės bokšte… O galbūt – tiesiog Antakalnio balkone… Galbūt tai galima įvardinti meniniu bendravimu, o gal – siekimu ugdyti truputį aukštesnius pojūčius ar emocijas, nuotaikas ir būsenas. Noriu kurti tai, kas prisideda prie mano pačios ir klausytojų dvasinės transformacijos. Šis mano siekis persisunkęs visose mano raiškose: atlikėjos, ugdytojos, moters, draugės…

– Kas Jus sieja su Marijampole? Žinome, kad čia gyveno šviesaus atminimo Jūsų tėvas, taip pat muzikas Algirdas Jančas. Galbūt jo polinkis muzikai įkvėpė ir Jus?

– Iš tiesų, tikrai mokiausi iš tėtės, jo žmonos Danutės. Senelis Juozas Jančas taip pat šmėžavo mano gyvenime – toks svarbus, su smuikeliu, nors natų ir nemokėjo… Tada nesupratau, kad tai privalumas. Labiausiai stebėjausi jo plonais pirštais. Buvo kalvis ir tokie ploni gražūs pirštai…

Mokiausi iš jų visų nepaliaujamo buvimo ten, kur turi skambėti muzika, visada būti pasiruošusiai čia pat pagroti, čia pat turėti pilnas kišenes melodijų, dainų ar žaidimų… O kartu – šypsenos, supratimo. Per savo atostogas tiesiog gerdavau jų nuolatinį buvimą muzikoje, muzikavimą. Niekada nebuvo ribos, kur jų darbas, o kur – gyvenimas… Stebėjausi, kaip jie geba visada ir visur būti pasipuošę, stebėdavau tėtės „keistas“ pamokas vaikams – bendraudavo taip, tarsi jie būtų jau suaugę. Kartais suprasdavau, kaip prastai dar tie jo mokinukai griežia, bet tėtė dalindavosi savo žiniomis taip, tarsi jie būtų kolegos… Turiu pripažinti, kad mano demokratiškumas savo studentams išstebėtas iš ten. Man atvažiavus, tėtė visada aprodydavo kokias nors svarbias Marijampolės ar aplinkines istoriškai, meniškai ar dar kitaip svarbias vietas ir į restoraną nusivesdavo pietų, visada nupirkdavo knygų. Jei tik norėdavau, dovanodavo gaidų.
Kartą tėtis, paklaustas, kaip jis pajuto norą būti muzikantu, atsakė…, kad niekada nesvarstė juo būti. Jam, penkiamečiam berniukui, tiesiog įdavė būgną, lėkštes į rankas ir išsivežė groti į vestuves. Kartais groti tekdavo ir vėlyvomis naktimis… Muzika tapo jo gyvenimu.

– Muzika, atrodo, tapo ir Jūsų gyvenimo itin svarbia dalimi. Atliekate įvairių žanrų kūrinius… O kuris artimiausias, mėgstamiausias?

– Mano požiūris į naują kūrinį, žanrą, stilių susiformavo mano antrosios dainavimo mokytojos Jūratės Gicevičiūtės-Grickienės paskaitose (ji, beje, marijampolietė). Jos nuomonė: „Tau nepatinka kūrinys? Ar tu tikrai jį atpažįsti? Ar tu viską žinai apie jo gimimą?“ Pastebėjau, kad viskas, kas man anksčiau buvo svetima ir sudėtinga, palaipsniui tapo mieliausia. Ko gero, suveikia dėmesio koncentracija: noras viską sužinoti apie kūrinį, jo sukūrimo intenciją, kompozitorių… Interpretacijos paieškos viską pasukdavo taip, kad aš pamildavau tuos „neįdomius“ kūrinius, o smalsumas skatino pažinti vis negirdėtus opusus.

Kai pati pajuntu šedevro jėgą, užsidegu noru tuo pasidalinti su Lietuva… Juk niekas gyvai negirdėjo, o aš tai galiu parodyti! Taip gimė premjeros: O. Messiano „Poemos, skirtos Mi“, F. Poulanco monooperos „Žmogaus balsas“ (La voix humaine) versija, „Kaimo dainos“, A. Šonbergo melodrama „Mėnulio Pjero“ (Pierro lunaire), 15 eilėraščių iš St. George „Kabančių sodų knygos“ ir kiti vokaliniai pasirodymai.

– Sakralinę muziką atliekančių ne tik profesionaliai, bet ir taip, kad ji paliestų sielos gelmes, nėra daug. Bet Jums tai sekasi. Kuo patraukli sakralinė muzika? Kokias gelmes ji atveria, paliečia?

– Ne visa sakralinė muzika man sakrali… Šioje erdvėje labiausiai gerbiu J. S. Bachą. Jeigu pradedi „tekėti“ su Bacho bangos stabilumu, tokia „šventa kasdienybe“, kaip gamtos visumine jėga, nori nenori pasijunti ypatingai. Tuomet man negalioja koncerto-pasirodymo principas. Santykis su muzika tampa dvasiniu vyksmu. Tikrai sakralios muzikos bangos kuria naują realybę. Keičia erdvę, kurioje skamba, keičia mane, po to išgirstu, kad keitėmės visi, buvę ten, kur skambėjo kūrinys. Atrodytų, lyg koks burtas – netgi dabar. Nors dabar, kai mes tiek daug žinome apie garso bangą ir jos ypatingus poveikius visai žmogaus esybei – ir kūnui, ir dvasiai, galbūt geriau suprantame šį burtą… Dėl J. S. Bacho ar grigalinių choralų, V. A. Mocarto, A. Mellno „Omnia tempus habent“, F. Šuberto, J. Alaino „Ave Maria“ labiausiai norisi atsiduoti kūrybiniam srautui, improvizacijai, kurios teisingas „pagavimas“ labai švarus, malonus – ypač bažnyčių erdvėse. Tikrai tokį dainavimą mielai įvardinčiau kaip savo nesumeluotą, neišgalvotą maldą.

– Kur ir kaip dažnai koncertuojate, kokį repertuarą, be sak-ralinės muzikos, dar renkatės?

– Šiuo metu dažniau dainuoju balkone, sulaukiu ir plojimų, ir šūksnių „dėkoju!“. 2019 metais nusprendžiau „sustoti“ Lietuvoje ir pasidalinti visais sukauptais dvasiniais, profesiniais turtais. Pataikiau labai tiksliai, tad nebekankina, kaip kitus, kelionių troškimas anei dabartinė klaustrofobija, nors ir teko pavasarį atšaukti koncertines keliones po Prancūziją.
Prancūzijos klausytojams esu labai dėkinga. Taip, aš jau dvidešimt metų kartais keletą kartų per metus nuvykstu į Prancūziją. Pramokau kalbą, pažinau prancūzų kultūrinius ypatumus, jų regionų dideliausius skirtumus, žmonių siekimą grožio visur, matau, kaip jiems svarbu puoselėti etiką ir etiketą, pagarbą žmogui, kūrybai, meilę ir itin teigiamą požiūrį į vaikus. Mėgstu žanrų įvairovę: koncertus keičia spektakliai, tarp spektaklių repeticijų dar ruošiu mokinius konkursams… Žanrų ir veiklų įvairovė padeda išlaikyti balansą tarp gyvenimo ir kūrybos.

– Taigi kūryba Jums labai svarbi…

– Kiekviena diena, kai turiu susitelkti į pasidalinimą savo ar kitų kūryba su žmonėmis, man yra labai svarbi. Tai pareikalauja nuolatinio pasiruošimo, atsinaujinimo, repeticijų.
Dabar pasaulyje visur muzika labai suskirstyta temomis, žanrais, stiliais. Šiuolaikinės muzikos festivalis, dainuojamosios poezijos vakaras, popmuzikos koncertas, folklorinės muzikos festivalis… Dabar labai sunku patekti ten, kur tave visai netikėtai nustebins garsas, vaizdas ar net pojūčiai. Galimybės patirti netikėtą meno stebuklą labai sumažėjusios. Mums nėra lengva patekti ten, kur gautume naujo peno, taip įstringame, pradedame „senti“ ir neatrandame naujų gaivinančių, auginančių, lavinančių, skatinančių mūsų pačių kūrybinį žvilgsnį patirčių, padedančių neprarasti amžinųjų vertybių. Pačios novatoriškiausios alternatyvos mažai paliestos reklamos. Todėl kartais net nesuvokiame, kas ką tik šalia mūsų praūžė…

Jau seniai pajutau, kad teks gudrauti, jeigu noriu žmones išjudinti. Pateikdama dalį klasikos ar dar truputį kažko, ką jie atpažįsta, būtinai pavaišinu ir kokiu nors nauju skoniu, galbūt praplečiančiu akiratį…

Labiausiai man patinka nesikartoti. Na, kadangi žmonėms visada patiks F. Šuberto „Ave Maria“, stengiuosi padainuoti taip, lyg tai atlikčiau pirmą kartą… Mėgstu būti arti klausytojų, todėl greitai pajuntu, kaip jie jaučiasi, kaip mes visi drauge sukuriame vyksmą, kuris auga, įtraukia…

Jeigu ne koncertai Lietuvoje, tikrai taip plačiai, išsamiai nepažinčiau gimtinės.

– Jeigu teisingai supratau, esate nepriklausoma atlikėja? Ar sunkus tai kelias? Kokių jis turi privalumų?

– Nepriklausomas – tai savarankiškas ir laisvas. Manau, mieliau man būti laisvai. Tai suprantu kaip pasirinkimo, interpretavimo, kūrimo, atlikimo laisvę. Svarbi ir atsakomybės laisvė – ji priklauso man ir tik man, jeigu kūrinį atlieku viena. Bet tai tik viena atlikėjo gyvenimo pusė. Kita – yra vieta, į kurią tave kviečia, kur viską nuo pradžios gali pakeisti. Tuomet savarankiškumas labiau pasireiškia sugebėjimu prisitaikyti, greitai persiorientuoti.

– Ties kokiu projektu dirbate šiuo metu?

– Kaip minėjau, veiklų turiu gausiai. Tenka pamąstyti, ar spėsiu šią vasarą ką naujo pasiūlyti paaug-liams, galbūt pavyktų su paūgėjusia giminaite Estella Aleškevičiūte atskleisti klasikos duetų grožį. Norisi atverti klausytojams naujus moterų kompozitorių vokalinės kūrybos puslapius. Mąstau apie jau ketverius metus brandinamą spektaklį. Ruošiu „Suburtynę“. Tai – 24 valandų sutartinių maratonas. Pirmą kartą įvyko pernai per Žolinę M. K. Čiurlionio muziejuje. Jau tą pačią dieną tapo aišku, kad norisi vėl susitikti. Juk sutartinės – tai unikalioji, į UNESCO paveldą įtraukta vertybė.

– Savo kelio kiekvienas ieškome kitaip. Jūsų dvasinis kelias, ko gero, daugeliui – teko skaityti spaudoje – labai įdomus. Atrodo, vos vos netapote vienuole, tačiau, kaip supratau, įdomios patirtys ir ieškojimai tęsėsi. Kur semiatės įkvėpimo, ramybės?

– Gera dabar suprasti, kad viskas, ką dariau, buvo svarbu. Kiek-vienas pasirinkimas mane ugdė, augino, mokė. Atskleidė ir leido pasirinkti. Nėra klaidų, yra kelias. Mes ne visada turime žemėlapį ar džipiesą. Tenka daug kalnų ir kalnelių perkopti. Svarbu atsiskleisti pasaulį, kiekvieną jo ląstelę sau ir pasauliui būti atvira ir kintančia, kaip ir jis yra kintantis.
Gera, kai pagauni dienos tiesą, derančią su amžina tiesa, akimirkos grožį su amžinu kitimu ir pojūčiu, kad tvyro ramuma ir visiška tyla, nors fiziniame būvyje tylos net nėra…
Mano įkvėpimas šią akimirką, regis, žmogus. Vaikas, senukas, motina, jaunuolis, mergina, vyras, draugas. Žmonės buriasi į bendruomenes, ieško ir kuria platesnį dvasinį švytėjimą, susikalbėjimą, gerumo oazes, ir aš noriu ten būti.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Paliko kaip testamentą…

    2017-08-01Paliko kaip testamentą...
    Taip „Tautišką giesmę“ įvardijo Stasys Ankevičius – mokytojas, V. Kudirkos (ir viso šio krašto kultūros palikimo) saugotojas ir puoselėtojas, įkūręs ir bene keturis dešimt-mečius varpininko gimtuosiuose Paežeriuose prižiūrėjęs muziejėlį su brangiomis relikvijomis. Čia įkurtas visuomeninis dr. Vinco Kudirkos muziejus 1965 metais buvo oficialiai atidarytas ir tapo žinomas visoje Lietuvoje. S. Ankevičiaus ir bendraminčių, bendražygių (tarp jų – ir tuometis Paežerių mokyklos, vėliau – Lietuvos prezidento Kazio Griniaus memorialinio muziejaus direktorius Vytautas Grinius) dėka čia buvo sukaupta vertingų ir unikalių eksponatų, vienas tokių – V. Kudirkos smuikas. Juo tautos himno autorius vingiavo melodiją savo žodžiams – tai vargu ar kas girdėjo: nebent ...
  • Vis minime Vincą Kudirką, skamba himnas, o paminklas Kudirkos Naumiestyje vis labiau šempa

    2017-08-01Vis minime Vincą Kudirką, skamba himnas, o paminklas Kudirkos Naumiestyje vis labiau šempa
    …Ant šimto ar daugiau piliakalnių, didžiųjų miestų aikštėse ir prie kuklių paminklų ar kryžių miesteliuose ir kaimuose, taip pat ir tolimose šalyse – ten, kur istorijos sūkurių nublokšti ar savo noru išvykę gyvena lietuviai – liepos 6-ąją vėl skambėjo „Tautiška giesmė“. Lietuvos himnas. Gimęs beveik prieš 120 metų, kvietęs ir raginęs lietuvius pasijusti… lietuviais. Tai, kas oficialu – tarsi savaime suprantama, dažnas net ir iš širdies traukdamas „Tautišką giesmę“ ir žinodamas, kas jos autorius, nelabai ką daugiau ir tepasakytų. O juk Vinco Kudirkos kelias iki jos, kaip ir paties kūrinio likimas, atspindi sudėtingiausią istorijos tarpsnį. Nes tai buvo metas, kai ...
  • „Sūduvos sakalai“ – už miesto ir šalies garbę

    2017-08-01„Sūduvos sakalai“ –  už miesto ir šalies garbę
    Klubo, miesto ir tautine atributika „apsiginklavę“ Marijampolės futbolo komandos „Sūduva“ fanai, susibūrę į klubą „Sūduvos sakalai“, lydi futbolininkus į visas rungtynes išvykose, visada būna ir „Arvi“ futbolo arenoje vykstančiose varžybose. Į ovacijomis, skanduotėmis savo komandą palaikantį spalvingą sirgalių būrį atkreipiamas dėmesį, o atslūgus aistroms klausinėjama apie miestą ir šalį, iš kurios atvažiavę. Liepos 6-ąją, po pergalingai pasibaigusių „Sūduvos“ varžybų su svečių iš Baltarusijos komanda „Šachtior“, klubo fanai susirinko į J. Basanavičiaus aikštę, kad su lietuviais visame pasaulyje sugiedotų Lietuvos himną. – Mes gerbiame savo šalį, saugome jos vertybes. Visada, kur bevažiuotume ar su „Sūduvos“ komanda, ar su Lietuvos rinktine, vežamės Trispalvę, Marijampolės ...
  • Tarp geriausių Lietuvos kariuomenės istorijos žinovų – ir moksleivė iš Kalvarijos

    2017-08-01Tarp geriausių Lietuvos kariuomenės istorijos žinovų – ir moksleivė iš Kalvarijos
    Pirmoji pažintis su Lietuvos istorija Kalvarijos gimnazijos dešimtokei Aivarai Šitkauskaitei prasidėjo vaikystėje, beklausant prosenelės pasakojimų, o dalyvauti konkursuose „Ką žinai apie Lietuvos kariuomenę“ paskatino brolis ir nuo penktos klasės istorijos ją mokantis mokytojas Algimantas Babeckas, todėl, pasak Aivaros, jos pasiekimai – abiejų su mokytoju darbas. Tokie mokiniai – laimė „Ugdyti pagarbą savo Tėvynei, jos praeičiai, tautinėms tradicijoms, skatinti jaunosios kartos patriotiškumą, puoselėti tautinius jausmus, domėtis savo valstybės ir Lietuvos kariuomenės istorija, dabartine veikla ir aktualijomis, formuoti pilietinę mokinių savimonę – tai pagrindiniai mokytojų uždaviniai, ruošiant mokinius ne tik konkursams, bet ir gyvenimui“, – sako Kalvarijos gimnazijos istorijos mokytojas Algimantas Babeckas. Jo organizuojama regioninė ...
  • Kalvarijos vaikų ir jaunimo klubas „Arka“ – bendruomenės gyvenimo šerdis

    2017-08-01Kalvarijos vaikų ir jaunimo klubas „Arka“ – bendruomenės gyvenimo šerdis
    Jauno žmogaus pasaulėžiūros kūrimas prasideda nuo pagarbos šeimai ir savo valstybei. Ir klysta tie, kurie mano, kad meilė Tėvynei, jos tradicijų puoselėjimas – tik gražūs žodžiai švenčių metu iš tribūnų. Patriotinius jausmus puoselėjantis jaunimas buriasi į klubus, vienija bendraminčius, rašo projektus ir ne garsiais lozungais apie patriotizmą ir pilietiškumą, o aktyvia veikla formuoja jaunų žmonių pagarbą valstybei. Tokią veiklą jau antras dešimtmetis vykdo ir Kalvarijos vaikų ir jaunimo klubas „Arka“. „Esame patriotai, savo krašto puoselėtojai ir saugotojai“, – akcentuoja jo nariai.   Jaunimą vienijo didžiulis entuziazmas Klubo susikūrimo pradžia – 2003 metai. Idėja suburti jaunus žmones kilo dviem entuziastingoms studentėms Evelinai Didvalienei ir ...
  • Svajonių darbas – dantų techniko

    2017-08-01Svajonių darbas – dantų techniko
    22 metų marijampolietis Linas Rubinas – laimingas žmogus, nes turi mėgstamą darbą, kurį dirba su dideliu užsidegimu. Tokią laimę patiria tikrai ne kiekvienas, daugeliui pasirinkimas ir apsisprendimas, kuo būti, būna itin sunkus ir neretai nesėkmingas. Linas yra tikras praktikas, įgijęs dantų techniko profesiją, kurią pasirinko sąmoningai, jai rimtai ruošėsi ir iki šiol nenusivylė.   Visada buvo „krapštukas“ Bandydamas prisiminti, kas pakreipė jo kelią link odontologijos, Linas sako, jog visada mėgo knebinėti, ardyti, taisyti, nuo mažens buvo „krapštukas“. „Sėdėdavau garaže, kažką ardydavau, man tai buvo įdomu. Pradžioje viską laužydavau norėdamas pažiūrėti, kaip pagaminta, kas yra viduje“. Tarp Lino giminaičių buvo odontologų, ko gero, galimybė matyti jų ...
  • „Nesigailiu, kad baigiau doktorantūros studijas“

    2017-08-01„Nesigailiu, kad baigiau doktorantūros studijas“
    Apie „moksliuko“ kelią kalbamės su buvusiu marijampoliečiu Roku Valančiumi, kuris šiandien yra Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto Pastatų energinių sistemų katedros lektorius, mokslų daktaras. – Kas paskatino rinktis mokslininko kelią? – Apie mokslininko ir dėstytojo kelią tikrai negalvojau nei vaikystėje, nei pradėjęs studijas universitete. Pirmieji paskatinimai stoti į doktorantūros studijas buvo iš tuomečio baigiamojo magistro darbo vadovo prof. A. Jurelionio. Vėliau, kai jau turėjau oficialų kvietimą studijuoti doktorantūroje, labai skatino artimieji. Jeigu atvirai, ilgai pats dvejojau, ar verta eiti šiuo keliu, nes žinojau, kad jis nebus lengvas ir pareikalaus daug laiko ir kantrybės. Studijuojant doktorantūroje buvo tikrai nelengvų periodų, kai strigo ...
  • Paulius Pultinevičius pakeliui į pasaulio šachmatų olimpą

    2017-08-01Paulius Pultinevičius pakeliui į pasaulio šachmatų olimpą
    Rygiškių Jono gimnazijos II klasės mokinys Paulius Pultinevičius (gim. 2001 m.) tikrai pakeliui į šachmatų olimpą. Taip mano ir jo treneris Rolandas Martinkus, sakantis, kad vaikinas nestovi vietoje ir turi visus duomenis ten užkopti. Per 30 trenerio darbo metų tai pirmas toks išskirtinis mokinys.   Pradėjo vėliau nei kiti Marijampolės žaidimų sporto mokykloje (ŽSM) dirbantis R. Martinkus sako, kad Paulius į šachmatų sportą atėjo kaip visi. Nuo 6 metų dar darželyje pradėjo lankyti pamokas, atėjo su visu būriu vaikų. Po pradinių klasių daugelis metė, tik ne Paulius. Nuo tada ėmė pasiekti rezultatų, o baigęs 5 klasę jau vyko į Europos čempionatą Čekijoje, surinko ...
  • Su spauda – beveik 50 metų

    2017-06-27Su spauda – beveik 50 metų
    UAB „TeleSAT pressa“ spaustuvės direktoriumi dirba Juozas Bilinskas, turintis beveik 50 metų darbo patirtį. Anot paties direktoriaus, su spauda jis draugauja nuo 1970-ųjų. Darbo pradžia buvo Baltarusijoje, Minske, kur mokėsi poligrafijos. Teko dirbti prie leidinių spausdinimo, laužymo, rinkimo linotipu. Šakių rajone gimęs ir užaugęs J. Bilinskas negali pasakyti, kas jį paskatino rinktis tuo metu mažai kam žinomą specialybę. „Tiesiog man patiko šis darbas“, – sako spaustuvės direktorius, nuo 1973 metų pradėjęs dirbti Šakių spaustuvės vedėju. Pasak J. Bilinsko, Šakių spaustuvėje tuo metu buvo spausdinamas rajono laikraštis „Draugas“, tebeeinantis iki šių dienų, ir visa blankinė produkcija. Buvo vienas linotipas (teksto eilučių rinkimo ...
  • Linotipininkės specialybę atrado atsitiktinai

    2017-06-27Linotipininkės specialybę atrado atsitiktinai
    Marijampolės spaustuvėje ilgiausiai dirbanti Laima Kunigonienė pirmuosius žingsnius laikraščių leidyboje pradėjo 1977 metais. Tuomet Marijampolės spaustuvė priklausė Alytaus spaustuvei. Patalpos buvo įsikūrusios P. Butlerienės gatvėje, kur dabar archyvas, joje dirbdavo apie 12–13 žmonių. Laima linotipininkė, jai tekdavo rinkti „Naujojo kelio“ tekstus. Darbas buvo rankinis, raidės liejamos metalinėmis eilutėmis, jas surinkus daromas maketas. Krūvis didžiulis, reikėdavo labai sekti, kad nepadarytum klaidų, nors jos būdavo neišvengiamos. Laima prisimena, kaip kartą atvirkščiai įdėtoje nuotraukoje antys išėjo žemyn galvomis. Dirbama buvo su kenksmingomis medžiagomis švinu, stibiu, alavu. Nuo garuojančio švino spaustuvėje tvyrodavo specifinis kvapas. Didelis krūvis tekdavo ir akimis, visą laiką reikėdavo akylai žiūrėti, kad ...
  • Leidybos istorija Marijampolėje

    2017-06-27
    Vikipedijos enciklopedijoje apie spaustuves Marijampolėje pateikiami tokie duomenys. Pirmąją spaustuvę įkūrė E. Novojevska 1882 metais. Prie jos buvo knygynas. Spaustuvė spausdino kvietimus, sveikinimus, vizitines korteles, veikė apie metus. 1884–1987 m. Marijampolėje dirbo K. Majevskos spaustuvė. 1884 m. spaustuvę įkūrė Z. Rozenfeldas. Jis turėjo knygyną, prekiavo rusiškais vadovėliais. Ši spaustuvė veikė iki Pirmojo pasaulinio karo. 1899–1940 m. dirbo Abramo Aguševičiaus, Raseinių spaustuvininko, spaustuvė. Po tėvo mirties spaustuvę paveldėjo sūnus Aronas Aguševičius. 1941 metais ji nacionalizuota. 1909–1914 m. veikė A. Stoklickio spaustuvė, perkelta iš Kalvarijos. Žinoma ne tik Marijampolėje, bet visoje Lietuvoje, „Dirvos“ bendrovės spaustuvė veikė 1919–1941 metais. Jos įkūrėjai Adomas Dundzila ir Bronius ...
  • Spausdinto žodžio keliais

    2017-06-27Spausdinto žodžio keliais
    Marijampolėje, Lietuvos prezidento Kazio Griniaus memorialiniame muziejuje, vyr. fondų saugotoju dirbantis Tomas Kukauskas sako, kad nuo mažens jį domino istorija. Muziejininkui, gimusiam ir užaugusiam Marijampolėje, ypač įdomi gimtojo miesto istorija.   Marijampolė garsi spaustuvėmis Anot Tomo, įdomiausias laikotarpis XIX–XX amžius, iki Antrojo pasaulinio karo pradžios, kai tiek visko vyko, tiek kūrėsi. Apie tai muziejininkas veda ir ekskursijas. „Besidomėdamas, kas šiuo laikotarpiu vyko Marijampolėje, atradau ir marijonų spaustuvę“, – sako Tomas. Pasak jo, sudėtinga vienareikšmiškai įvardinti Marijonų spaustuvės veiklos pradžią. Įdomu tai, kad 1938 metų surašymo duomenimis, Marijampolėje buvo apie 15 tūkstančių gyventojų, o mieste veikė keturios ar net penkios spaustuvės. Mūsų mieste buvo įsikūrusi ...
  • Nepriklausomybės akto signataras Saliamonas Banaitis – spaustuvininkas ir kultūros veikėjas

    2017-06-27Nepriklausomybės akto signataras Saliamonas Banaitis – spaustuvininkas ir kultūros veikėjas
    1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Vasario 16-osios Aktą pasirašė dvidešimt Nepriklausomybės Akto signatarų. Tarp jų ir iš Šakių rajono kilęs Saliamonas Banaitis, kurio parašas antras, po daktaro Jono Basanavičiaus. Signataro veikla daugiausia buvo siejama su jo įkurta lietuviška spaustuve Kaune, įsteigta pirmąja lietuviška gimnazija Kaune, lietuvybės puoselėjimu, knygnešio dalia. Šio žmogaus, paskyrusio savo gyvenimą modernios ir kultūringos Lietuvos kūrimui, vardas ilgus dešimtmečius buvo pamirštas. Gyva lietuviška dvasia Daug medžiagos apie šį signatarą galima rasti dr. Viliaus Užtupo išleistose knygose „Saliamono Banaičio spaustuvė“, „Saliamonas Banaitis: spaustuvininkas, kultūros veikėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras“, taip pat Povilo Baršio ...
  • Ilgai blaškęsi galiausiai apsistojo gimtajame mieste

    2017-06-27Ilgai blaškęsi galiausiai apsistojo gimtajame mieste
    Agnė Zienienė gimtąją Marijampolę į Airijos sostinę Dubliną buvo išmainiusi net porą kartų. Emigravusi ir sugrįžusi, tačiau čia taip ir neradusi, ko tikėjusis, į svetimą šalį laimės ieškoti vyko iš naujo. Ir nors ten susikūrė patogias gyvenimo sąlygas, žinojo, kad vieną dieną į Lietuvą vis tiek sugrįš. Išvyko neradę darbo Pirmą kartą į Airiją Agnė išvyko 2008 metais. Tuomet dar su vaikinu Almantu, kuris dabar yra jos vyras, emigruoti nusprendė Lietuvoje taip ir nesuradę tinkamai apmokamo ir mėgiamo darbo. Nuvykusi į Dubliną pora apsistojo pas jau ten gyvenančius vyro artimuosius. Nors kalbos gerai nemokėjo, darbą Agnė susirado greitai. Vienoje iš Dublino degalinių ...
  • Užsitęsusios atostogos Anglijoje

    2017-06-27Užsitęsusios atostogos Anglijoje
    Marijampolietė Agnė Kapočė Londone praleido beveik 5 metus. Nepaisant to, kad turėjo kvalifikuotą ir gerai apmokamą darbą, moteris nusprendė grįžti į Lietuvą. Pagrindinės priežastys – sveikatos apsaugos sistema ir artimųjų ilgesys.   Vyko tik atostogauti Baigusi anglų kalbos studijas jauna specialistė pradėjo dirbti mokytoja. Vasaros atostogų metu pusseserė, kuri tuo metu gyveno Londone, pakvietė merginą pas save pasisvečiuoti. Minties ten pasilikti Agnė neturėjo, tačiau netikėtai atsiradęs darbo pasiūlymus jos planus apvertė aukštyn kojom. – Būnant Anglijoje pusiau juokais, pusiau rimtai ėmiau dairytis į darbo skelbimus. Kadangi su anglų kalba problemų neturėjau, galėjau rinktis net iš kelių pasiūlymų. Lietuvoje manęs niekas, išskyrus darbą, nelaikė. Mokykloje, ...