Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

„Nusprendžiau sustoti Lietuvoje...“ (Pažintis su Skaidra Jančaite)

Rubrika „Neatrasta kultūra“, kurią jau turbūt spėjote pastebėti mūsų laikraštyje, supažindina ne tik su kultūros reiškiniais, bet ir su įžymiais iš mūsų krašto kilusiais žmonėmis. Šį kartą „Suvalkiečio“ korespondentė Jolanta RAČAITĖ kalbina Skaidrą JANČAITĘ.

Skaidra muzikos gerbėjams bene labiausiai žinoma kaip sakralinės muzikos atlikėja, koncertuojanti Lietuvos ir užsienio bažnyčiose, mokyklose, koncertų salėse.
Ne kiekvienas šio žanro atlikėjas taip subtiliai geba pajusti ir perteikti sakralinės muzikos grožį. Šią atlikėją domina ir šiuolaikinė muzika. Neretai savo pasirodymuose ji jungia muzikos, dramos, šokio, pantomimos ir fotografijos meno išraiškos elementus.

Taigi pažintis su Skaidra, šiuo metu gyvenančia Vilniuje, Sapiegynės Šveicarijoje, kaip įvardija pati pašnekovė…

– Skaidra, žinome, kad esate dainininkė, muzikė. Galbūt tai netgi per siauras apibūdinimas. Kaip dar galėtumėte save pristatyti?

Skaidra Jančaitė sako, kad muzika jai yra dvasinis vyksmas, keičiantis ją ir klausytojus.

Skaidra Jančaitė sako, kad muzika jai yra dvasinis vyksmas, keičiantis ją ir klausytojus. Nuotrauka iš Skaidros Jančaitės albumo

– Tikriausiai visos veiklos, kuriomis užsiimu (dainavimas, performansas, poezija, jos įdainavimai, ugdymo praktikos, teatras, muzikos, vizualių objektų kūryba), šiuo metu susijusios su pojūčiais, suteikiančiais man pasitenkinimą pačiu kūrybos procesu. Kūrybą suprantu kaip pozityvią žmogaus transformaciją. Mano intencija – kad kūrybinis veiksmas išprovokuotų kitame žmoguje pasikeitimą. Tai gali įvykti Vilniaus Užupio ar Tbilisio gatvėje, kur aš dainuoju ir judu fontane, ar koncertų salėje, Prancūzijos mokyklos koridoriuje ar bažnyčioje, Maidano scenoje, Amerikos bažnyčioje ar šv. Kazimiero varpinės bokšte… O galbūt – tiesiog Antakalnio balkone… Galbūt tai galima įvardinti meniniu bendravimu, o gal – siekimu ugdyti truputį aukštesnius pojūčius ar emocijas, nuotaikas ir būsenas. Noriu kurti tai, kas prisideda prie mano pačios ir klausytojų dvasinės transformacijos. Šis mano siekis persisunkęs visose mano raiškose: atlikėjos, ugdytojos, moters, draugės…

– Kas Jus sieja su Marijampole? Žinome, kad čia gyveno šviesaus atminimo Jūsų tėvas, taip pat muzikas Algirdas Jančas. Galbūt jo polinkis muzikai įkvėpė ir Jus?

– Iš tiesų, tikrai mokiausi iš tėtės, jo žmonos Danutės. Senelis Juozas Jančas taip pat šmėžavo mano gyvenime – toks svarbus, su smuikeliu, nors natų ir nemokėjo… Tada nesupratau, kad tai privalumas. Labiausiai stebėjausi jo plonais pirštais. Buvo kalvis ir tokie ploni gražūs pirštai…

Mokiausi iš jų visų nepaliaujamo buvimo ten, kur turi skambėti muzika, visada būti pasiruošusiai čia pat pagroti, čia pat turėti pilnas kišenes melodijų, dainų ar žaidimų… O kartu – šypsenos, supratimo. Per savo atostogas tiesiog gerdavau jų nuolatinį buvimą muzikoje, muzikavimą. Niekada nebuvo ribos, kur jų darbas, o kur – gyvenimas… Stebėjausi, kaip jie geba visada ir visur būti pasipuošę, stebėdavau tėtės „keistas“ pamokas vaikams – bendraudavo taip, tarsi jie būtų jau suaugę. Kartais suprasdavau, kaip prastai dar tie jo mokinukai griežia, bet tėtė dalindavosi savo žiniomis taip, tarsi jie būtų kolegos… Turiu pripažinti, kad mano demokratiškumas savo studentams išstebėtas iš ten. Man atvažiavus, tėtė visada aprodydavo kokias nors svarbias Marijampolės ar aplinkines istoriškai, meniškai ar dar kitaip svarbias vietas ir į restoraną nusivesdavo pietų, visada nupirkdavo knygų. Jei tik norėdavau, dovanodavo gaidų.
Kartą tėtis, paklaustas, kaip jis pajuto norą būti muzikantu, atsakė…, kad niekada nesvarstė juo būti. Jam, penkiamečiam berniukui, tiesiog įdavė būgną, lėkštes į rankas ir išsivežė groti į vestuves. Kartais groti tekdavo ir vėlyvomis naktimis… Muzika tapo jo gyvenimu.

– Muzika, atrodo, tapo ir Jūsų gyvenimo itin svarbia dalimi. Atliekate įvairių žanrų kūrinius… O kuris artimiausias, mėgstamiausias?

– Mano požiūris į naują kūrinį, žanrą, stilių susiformavo mano antrosios dainavimo mokytojos Jūratės Gicevičiūtės-Grickienės paskaitose (ji, beje, marijampolietė). Jos nuomonė: „Tau nepatinka kūrinys? Ar tu tikrai jį atpažįsti? Ar tu viską žinai apie jo gimimą?“ Pastebėjau, kad viskas, kas man anksčiau buvo svetima ir sudėtinga, palaipsniui tapo mieliausia. Ko gero, suveikia dėmesio koncentracija: noras viską sužinoti apie kūrinį, jo sukūrimo intenciją, kompozitorių… Interpretacijos paieškos viską pasukdavo taip, kad aš pamildavau tuos „neįdomius“ kūrinius, o smalsumas skatino pažinti vis negirdėtus opusus.

Kai pati pajuntu šedevro jėgą, užsidegu noru tuo pasidalinti su Lietuva… Juk niekas gyvai negirdėjo, o aš tai galiu parodyti! Taip gimė premjeros: O. Messiano „Poemos, skirtos Mi“, F. Poulanco monooperos „Žmogaus balsas“ (La voix humaine) versija, „Kaimo dainos“, A. Šonbergo melodrama „Mėnulio Pjero“ (Pierro lunaire), 15 eilėraščių iš St. George „Kabančių sodų knygos“ ir kiti vokaliniai pasirodymai.

– Sakralinę muziką atliekančių ne tik profesionaliai, bet ir taip, kad ji paliestų sielos gelmes, nėra daug. Bet Jums tai sekasi. Kuo patraukli sakralinė muzika? Kokias gelmes ji atveria, paliečia?

– Ne visa sakralinė muzika man sakrali… Šioje erdvėje labiausiai gerbiu J. S. Bachą. Jeigu pradedi „tekėti“ su Bacho bangos stabilumu, tokia „šventa kasdienybe“, kaip gamtos visumine jėga, nori nenori pasijunti ypatingai. Tuomet man negalioja koncerto-pasirodymo principas. Santykis su muzika tampa dvasiniu vyksmu. Tikrai sakralios muzikos bangos kuria naują realybę. Keičia erdvę, kurioje skamba, keičia mane, po to išgirstu, kad keitėmės visi, buvę ten, kur skambėjo kūrinys. Atrodytų, lyg koks burtas – netgi dabar. Nors dabar, kai mes tiek daug žinome apie garso bangą ir jos ypatingus poveikius visai žmogaus esybei – ir kūnui, ir dvasiai, galbūt geriau suprantame šį burtą… Dėl J. S. Bacho ar grigalinių choralų, V. A. Mocarto, A. Mellno „Omnia tempus habent“, F. Šuberto, J. Alaino „Ave Maria“ labiausiai norisi atsiduoti kūrybiniam srautui, improvizacijai, kurios teisingas „pagavimas“ labai švarus, malonus – ypač bažnyčių erdvėse. Tikrai tokį dainavimą mielai įvardinčiau kaip savo nesumeluotą, neišgalvotą maldą.

– Kur ir kaip dažnai koncertuojate, kokį repertuarą, be sak-ralinės muzikos, dar renkatės?

– Šiuo metu dažniau dainuoju balkone, sulaukiu ir plojimų, ir šūksnių „dėkoju!“. 2019 metais nusprendžiau „sustoti“ Lietuvoje ir pasidalinti visais sukauptais dvasiniais, profesiniais turtais. Pataikiau labai tiksliai, tad nebekankina, kaip kitus, kelionių troškimas anei dabartinė klaustrofobija, nors ir teko pavasarį atšaukti koncertines keliones po Prancūziją.
Prancūzijos klausytojams esu labai dėkinga. Taip, aš jau dvidešimt metų kartais keletą kartų per metus nuvykstu į Prancūziją. Pramokau kalbą, pažinau prancūzų kultūrinius ypatumus, jų regionų dideliausius skirtumus, žmonių siekimą grožio visur, matau, kaip jiems svarbu puoselėti etiką ir etiketą, pagarbą žmogui, kūrybai, meilę ir itin teigiamą požiūrį į vaikus. Mėgstu žanrų įvairovę: koncertus keičia spektakliai, tarp spektaklių repeticijų dar ruošiu mokinius konkursams… Žanrų ir veiklų įvairovė padeda išlaikyti balansą tarp gyvenimo ir kūrybos.

– Taigi kūryba Jums labai svarbi…

– Kiekviena diena, kai turiu susitelkti į pasidalinimą savo ar kitų kūryba su žmonėmis, man yra labai svarbi. Tai pareikalauja nuolatinio pasiruošimo, atsinaujinimo, repeticijų.
Dabar pasaulyje visur muzika labai suskirstyta temomis, žanrais, stiliais. Šiuolaikinės muzikos festivalis, dainuojamosios poezijos vakaras, popmuzikos koncertas, folklorinės muzikos festivalis… Dabar labai sunku patekti ten, kur tave visai netikėtai nustebins garsas, vaizdas ar net pojūčiai. Galimybės patirti netikėtą meno stebuklą labai sumažėjusios. Mums nėra lengva patekti ten, kur gautume naujo peno, taip įstringame, pradedame „senti“ ir neatrandame naujų gaivinančių, auginančių, lavinančių, skatinančių mūsų pačių kūrybinį žvilgsnį patirčių, padedančių neprarasti amžinųjų vertybių. Pačios novatoriškiausios alternatyvos mažai paliestos reklamos. Todėl kartais net nesuvokiame, kas ką tik šalia mūsų praūžė…

Jau seniai pajutau, kad teks gudrauti, jeigu noriu žmones išjudinti. Pateikdama dalį klasikos ar dar truputį kažko, ką jie atpažįsta, būtinai pavaišinu ir kokiu nors nauju skoniu, galbūt praplečiančiu akiratį…

Labiausiai man patinka nesikartoti. Na, kadangi žmonėms visada patiks F. Šuberto „Ave Maria“, stengiuosi padainuoti taip, lyg tai atlikčiau pirmą kartą… Mėgstu būti arti klausytojų, todėl greitai pajuntu, kaip jie jaučiasi, kaip mes visi drauge sukuriame vyksmą, kuris auga, įtraukia…

Jeigu ne koncertai Lietuvoje, tikrai taip plačiai, išsamiai nepažinčiau gimtinės.

– Jeigu teisingai supratau, esate nepriklausoma atlikėja? Ar sunkus tai kelias? Kokių jis turi privalumų?

– Nepriklausomas – tai savarankiškas ir laisvas. Manau, mieliau man būti laisvai. Tai suprantu kaip pasirinkimo, interpretavimo, kūrimo, atlikimo laisvę. Svarbi ir atsakomybės laisvė – ji priklauso man ir tik man, jeigu kūrinį atlieku viena. Bet tai tik viena atlikėjo gyvenimo pusė. Kita – yra vieta, į kurią tave kviečia, kur viską nuo pradžios gali pakeisti. Tuomet savarankiškumas labiau pasireiškia sugebėjimu prisitaikyti, greitai persiorientuoti.

– Ties kokiu projektu dirbate šiuo metu?

– Kaip minėjau, veiklų turiu gausiai. Tenka pamąstyti, ar spėsiu šią vasarą ką naujo pasiūlyti paaug-liams, galbūt pavyktų su paūgėjusia giminaite Estella Aleškevičiūte atskleisti klasikos duetų grožį. Norisi atverti klausytojams naujus moterų kompozitorių vokalinės kūrybos puslapius. Mąstau apie jau ketverius metus brandinamą spektaklį. Ruošiu „Suburtynę“. Tai – 24 valandų sutartinių maratonas. Pirmą kartą įvyko pernai per Žolinę M. K. Čiurlionio muziejuje. Jau tą pačią dieną tapo aišku, kad norisi vėl susitikti. Juk sutartinės – tai unikalioji, į UNESCO paveldą įtraukta vertybė.

– Savo kelio kiekvienas ieškome kitaip. Jūsų dvasinis kelias, ko gero, daugeliui – teko skaityti spaudoje – labai įdomus. Atrodo, vos vos netapote vienuole, tačiau, kaip supratau, įdomios patirtys ir ieškojimai tęsėsi. Kur semiatės įkvėpimo, ramybės?

– Gera dabar suprasti, kad viskas, ką dariau, buvo svarbu. Kiek-vienas pasirinkimas mane ugdė, augino, mokė. Atskleidė ir leido pasirinkti. Nėra klaidų, yra kelias. Mes ne visada turime žemėlapį ar džipiesą. Tenka daug kalnų ir kalnelių perkopti. Svarbu atsiskleisti pasaulį, kiekvieną jo ląstelę sau ir pasauliui būti atvira ir kintančia, kaip ir jis yra kintantis.
Gera, kai pagauni dienos tiesą, derančią su amžina tiesa, akimirkos grožį su amžinu kitimu ir pojūčiu, kad tvyro ramuma ir visiška tyla, nors fiziniame būvyje tylos net nėra…
Mano įkvėpimas šią akimirką, regis, žmogus. Vaikas, senukas, motina, jaunuolis, mergina, vyras, draugas. Žmonės buriasi į bendruomenes, ieško ir kuria platesnį dvasinį švytėjimą, susikalbėjimą, gerumo oazes, ir aš noriu ten būti.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • „Ne skambiais žodžiais, o kietu darbu ir sunkiomis kovomis“

    2017-05-16
    Tai istoriko Adolfo Nezabitauskio mintis apie tai, kaip reikia mylėti Tėvynę ir kaip ją mylėjo V. Kudirka ir kiti pasišventėliai.   Kitąmet minėsime Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto šimt­metį. Nepaprastai džiugu, kad kaip tik šiemet pavyko pagaliau rasti Akto originalą. Tai padarė Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis. Jis kovo 29 d. akto originalą lietuvių kalba surado Vokietijos diplomatiniame archyve. Net penki pasirašiusieji aktą buvo Marijampolės gimnazijos (dab. Rygiškių Jono gimnazijos) mokiniai. Tai dr. Jonas Basanavičius, kunigas, vyskupas, Seimo pirmininkas Justiną Staugaitis, finansininkas, spaustuvininkas Saliamonas Banaitis, teisininkas prof. Pranas Dovydaitis ir istorikas, diplomatas Petras Klimas. Visuomenės veikėjas, pirmas laikraščio „Aušra“ redaktorius, vienas svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, ...
  • Jubiliejų mini kartų kartos

    2017-05-16Jubiliejų mini kartų kartos
    Balandžio 28 d. Rygiškių Jono gimnazijos bendruomenė pakvietė į dar vieną jubiliejinę konferenciją. 150 metų jubiliejų mininti seniausia šio krašto gimnazija šį kartą pranešimus skaityti pakvietė kelis savo buvusius mokinius: Vilniaus universiteto profesorių dr. Albiną Kuncevičių, docentą dr. Algimantą Merkevičių, archeologę, muziejininkę Eglę Lukėnaitę-Griciuvienę, kunigą, prof. Kęstutį Žemaitį, Lietuvos prezidento Kazio Griniaus muziejaus l. e. p. direktorių Tomą Kukauską ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentą Darių Dumčių. Lietuvos archeologijos draugijos narys prof. dr. A. Kuncevičius kalbėjo, kad jo gyvenimą lėmė trys svarbiausi veiksniai. Tai – tėvai, ši gimnazija ir Vilniaus universitetas. Archeologas ragino gimnazistus atrasti tai, ko jis nespėjo, ko dar neatkasė ...
  • Muziejuje – šlovė ir viltys

    2017-05-16Muziejuje – šlovė ir viltys
    Su Judita Zubavičienė, Rygiškių Jono gimnazijos muziejaus vedėja, vaikštant tarp stendų gali pamatyti visus gimnazijos istorijos laikotarpius, o kartu – ir visos mūsų šalies istoriją. Iš stendų žvelgia buvę gimnazijos mokiniai: mokslininkai, kunigai, partizanai, knygnešiai, kariškiai ir kt.   Mokslininkai Gausiausi stendai – mokslininkų. Juose: habil. filologijos m. dr., semiotikos mokslo pradininkas, kelių užsienio universitetų profesorius Algirdas Julius Greimas (1934 m. laida), habl. medicinos m. dr., profesorius Gintautas Čėsnys (1957 m. laida), filologijos mokslų dr., Vilniaus universiteto (VU) docentas Jonas Kabelka (1934 m.), habil. filologijos m. dr.,VU profesorius Vitas Labutis (1952 m.), filologijos mokslų dr., Vilniaus pedagoginio instituto docentas Bronius Kalinauskas (1929 m.), ...
  • Rygiškių Jono gimnazijos absolventai valstybės ir visuomenės gyvenime

    2017-05-16Rygiškių Jono gimnazijos absolventai valstybės ir visuomenės gyvenime
    Šiemet Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija švenčia savo 150 metų jubiliejų. Įvairiausi renginiai, skirti šiai ypatingai progai, vyksta jau nuo metų pradžios. Didžiausios iškilmės numatytos šį savaitgalį. Rygiškių Jono gimnazijos arba Marijampolės gimnazijos šaknys siekia 1840 metus, kai iš Seinų į Marijampolę buvo atkelta keturių klasių apskrities mokykla. Ji 1867 m. buvo perorganizuota į gimnaziją, kuri tapo unikaliu reiškiniu Lietuvos istorijoje, o jos auklėtiniai įnešė neįkainojamą indėlį ne tik į mūsų valstybės istoriją, bet ir į kultūrinį, visuomeninį gyvenimą. Rusijos caro valdžia siekė lietuvius atitraukti nuo lenkų įtakos ir juos surusinti. Tad gimnazijoje dalykai buvo pradėti dėstyti rusų kalba, lietuvių kalbai buvo teskiriama ...
  • Klasė – ne vienintelė vieta mokytis

    2017-05-16Klasė – ne vienintelė vieta mokytis
    „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, sako lietuvių liaudies išmintis. Bet šiuolaikinėse pamokose labai svarbūs ir klausimai „kaip“ arba „kodėl“? Būtent to moko STEAM (science, technology, engineering, art, mathematics) metodika. Integruojant skirtingus dalykus moksleiviai gali mokytis eksperimentuodami, o mokymas neprivalo apsiriboti vien klasės patalpomis. Vadovėlių tiesas tikrina patys Ką pasirinktų mokiniai – tradicinę pamoką klasėje ar eksperimentus laboratorijoje ir tyrimus lauke – atsakyti nesunku. Šiuolaikiniai vaikai vis daugiau laiko praleidžia mokydamiesi kitaip. Vienas tokių pavyzdžių, Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos mokinys Gustas Mensevičius. Prieš metus STEAM mokslų konkurse „Mūsų eksperimentas“ už savo tyrimą „Korozijos proceso panaudojimas aplinkos užterštumo tyrimui“ jis net pelnė pirmąją vietą. „Gustas ...
  • Bankai Sūduvos krašte

    2017-05-09Bankai Sūduvos krašte
    Naudojosi vangiai Kraštotyrininko ir publicisto Arūno Kapsevičiaus teigimu, tarpukariu Marijampolėje veikė 3 bankai: Lietuvos banko skyrius, Ūkio banko skyrius ir Žydų liaudies bankas. Pasak jo, bankines paslaugas taip pat teikė savitarpio pagalbos įstaigos, tarnautojų fondas, žemdirbių taupmenų skolinamoji kasa. Nepaisant gausaus pasirinkimo, suvalkiečiai bankais ir bankinėmis paslaugomis naudodavosi atsargiai. – Nebuvo tokios mados, susiformavusio įpročio. Turėdami tikslą atidaryti parduotuvę, įsigyti daiktą ar nekilnojamąjį turtą žmonės rinkdavosi taupyti užuot skolinęsi. Jei ir skolindavosi, tai dažniau vienas iš kito. Manyta, kad tokie finansiniai santykiai yra patikimesni nei sutartys su bankais ar bankines paslaugas teikiančiomis įstaigomis. Tačiau vienas kitu besąlygiškai irgi nepasitikėjo – finansinius santykius ...
  • Lietuviško lito keliai ir klystkeliai

    2017-05-09Lietuviško lito keliai ir klystkeliai
    Ilgai lauktas ir pagaliau dienos šviesą 1922 metais išvydęs litas, nepriklausomybės kovų metais ką tik sulaukęs pilnametystės vietą turėjo užleisti rubliui. Prireikė 53 metų, kad senoji valiuta galėtų grįžti į lietuvių pinigines. Sugrįžo, tačiau neilgam – po 22 metų atgimusio lito gyvavimo, nacionalinę valiutą iškeitėme į europietiškus pinigus. Tuomet ilgai blaškęsis – gimęs, ne savo noru miręs, atgimęs ir vėl į šalį nustumtas litas pagaliau surado savo vietą – saugiai įsikūrė muziejuose, kolekcininkų albumuose ir žmonių prisiminimuose.   Kelias iki nacionalinės valiutos Nacionalinės valiutos atsiradimo klausimas buvo pradėtas svarstyti 1918 metais Lietuvai paskelbus nepriklausomybę. Jauna valstybė įsivesti nuosavus pinigus dar nebuvo pajėgi, todėl ...
  • Tautinio banko kūrėjai – Nepriklausomybės akto signataras Jonas Vailokaitis ir jo brolis Juozas

    2017-05-09Tautinio banko kūrėjai – Nepriklausomybės akto signataras Jonas Vailokaitis ir jo brolis Juozas
    Vienas kunigas, kitas – aktyvus politikas. Nepaisant šių skirtybių, broliai Vailokaičiai buvo ir daug kuo panašūs. Juos vienijo Lietuvos kaip nepriklausomos  ir ekonomiškai stiprios valstybės ateities, joje gyvenančių žmonių gyvenimo kokybės bei visuotinos santaikos klausimai. Nors Jono ir Juozo siekiai buvo kilnūs, būtent dėl jų nepriklausomos Lietuvos priešininkų buvo kalinami, žeminami ir persekiojami. Visgi brolius Vailokaičius galima apibūdinti kaip tarpukario Lietuvos ekonominio, politinio bei visuomeninio elito atstovus.   Tikėjimą derino su lietuvybe Broliai Jonas ir Juozas gimė Šakių apskrities Pikžirnių kaime. Augo jie pasiturinčių ūkininkų šeimoje, kur, be Jono ir Juozo, augo dar du broliai ir trys seserys. Visi Vailokaičių vaikai buvo mokyti, ...
  • Miesto veidas, gėlynais nuspalvintas

    2017-05-09Miesto veidas, gėlynais nuspalvintas
    Į Laisvalaikio ir užimtumo centrą iš buvusio botanikos sodo Karužų kaime persikėlusios želdynų specialistės Erika Šelmienė ir Lina Dūdonienė toliau dirba savo pamėgtą darbą – augina gėles. Jomis puošia Marijampolę, su kolekcijomis dalyvaujama įvairiose parodose, kur pristato ir Sūduvos sostinę, turtingą išpuoselėtomis erdvėmis. Kai 2013 metais botanikos sodui buvo patikėta tvarkyti gėlynus Vytauto parke, Lina buvo pirmoji, kuri pradėjo šį darbą. Po metų prie jos prisijungė Erika. Linai, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje studijavusiai parkų formavimą – toks darbas nuo pat pradžių buvo mielas ir suprantamas. Tuo tarpu Erikai, Vytauto Didžiojo universiteto aplinkosaugos organizavimo magistrantei, į botanikos sodą atėjusiai atsitiktinai, ...
  • Dailininkės svajonėse – meniškai išpieštos erdvės

    2017-05-09Dailininkės svajonėse – meniškai išpieštos erdvės
    Pernai pradėta Miesto portretų galerija požeminėje perėjoje Poezijos parke sulaukė didžiulio miestelėnų ir miesto svečių susidomėjimo. O precedento ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje neturinčios Veidasienės idėjos autorė marijampolietė Ieva Olimpija Voroneckytė toliau kuria ateities planus, kaip pagražinti savo miestą.   Baigusi Sūduvos gimnaziją ir per vienerius metus išmokusi Marijampolės dailės mokyklos kursą Ieva Voroneckytė įstojo į Vilniaus dailės akademiją, kur įgijo stiklo specialybę, kūrė juvelyriką ir dirbinius iš stiklo. Studijų metais ir po jų Ieva patirties sėmėsi Vokietijoje, Čekijoje, JAV ir su gaiviomis idėjomis sugrįžo į Marijampolę. – Didžiuojuosi savo miestu, čia man viskas patinka ir labai gerai, tačiau norisi, kad ...
  • Paulius Čeponas: „Džiaugiuosi galėdamas kurti savo miesto grožį“

    2017-05-09Paulius Čeponas: „Džiaugiuosi galėdamas kurti savo miesto grožį“
    „Čia – mano miestas“, – taip apie Marijampolę sako čia gimęs, augęs ir jame ateitį kuriantis Paulius Čeponas. Ateitį suplanavo mokykloje Dar tuomet, kai 2003-aisiais baigus Rygiškių Jono gimnaziją atrodo, kad visi keliai atviri į platųjį pasaulį, Paulius sako žinojęs, kad gyvens Marijampolėje ir iš savo gimtojo miesto išvažiuos trumpam – tik studijuoti. – Įstojau į Vilniaus universitetą. Pasirinkau ekologijos studijas, apie kurias svajoti pradėjau nuo tada, kai gimnazijoje reikėjo apsispręsti, kokius dalykus mokytis pagal profiliuotą programą. Sekėsi biologija, chemija, bet nemėgau matematikos. Kad nesusigadinčiau abitūros pažymių tais dalykais, kurie buvo mažiau įdomūs ir prasčiau sekėsi, be chemijos, biologijos ir privalomo lietuvių kalbos ...
  • Sportuojantis Marijampolės jaunimas: „Citius, altius, fortius (greičiau, aukščiau, tvirčiau)“

    2017-04-25Sportuojantis Marijampolės jaunimas: „Citius, altius, fortius (greičiau, aukščiau, tvirčiau)“
    Marijampolės savivaldybės administracijos Sporto skyriaus vedėjo Vytauto Papečkio teigimu, dar prieškario laikais marijampoliečiai labiausiai domėjosi komandinėmis sporto šakomis – futbolu ir krepšiniu, o prie miesto stadiono statybos prisidėjęs tuometis Cukraus fabrikas netgi turėjo savo futbolo komandą.   Nuo to laiko per Marijampolę tekančia Šešupe oho! kiek jau vandens nutekėjo, tačiau ir dabar dauguma miesto vaikų, jaunimas, ir ne tik, prioritetinėmis laiko komandines sporto šakas. Pakalbinkite pradinukus ir pamatysite, kiek tarp jų yra svajojančių tapti antruoju Saboniu, Krištianu Ronaldu ar Leoneliu Mesiu. Tačiau kad sporto specialistai girtųsi iš tiesų radę kokį futbolo ar krepšinio „perliuką“, kaip ir negirdėti. Sportuojantys vaikai, V. Papečkio teigimu, kol ...
  • Karatė klubo „Tornadas“ tikslas: sveikame kūne – sveika siela

    2017-04-25Karatė klubo „Tornadas“ tikslas: sveikame kūne – sveika siela
    Marijampolėje, Mokolų mokyk­los-darželio patalpose, veikiantis kiokušin karatė klubas „Tornadas“ ateinančiais, 2018 metais, minės jau 20 metų veiklos jubiliejų. Klubo įkūrėjas ir prezidentas, licencijuotas kiokušin karatė treneris, 4 Dano kiokušin karatė meistras Valius Rudys sako, kad klubo pavadinimas „Tornadas“, t. y. viesulas, atspindi kovos ir klubo jėgą, veržlumą. Tuo tarpu kiokushin, kyokushin arba kiokushinkai yra vienas iš japonų kovos meno karatė stilių, kurį 1964 metais sukūrė Masutatsu Oyama. Išvertus iš japonų kalbos kiokushinkai reiškia „absoliučios tiesos bendruomenė“. „Mane ši sporto šaka žavi tuo, kad ją kultivuojantis žmogus išsiugdo valią, išmoksta nugalėti skausmą ir sunkumus, užsigrūdina, įgyja stiprybės ir pasitikėjimo, – sako V. ...
  • Aurimas Didžbalis: „Dar turiu ko siekti“

    2017-04-25Aurimas Didžbalis: „Dar turiu ko siekti“
    Iš Marijampolės savivaldybės, Opšrūtų kaimo (Igliaukos sen.), kilęs sunkiaatletis Aurimas Didžbalis visai neseniai, vos prieš dvi savaites, Splite (Kroatija) vykusiame Europos čempionate, Lietuvai vėl iškovojo medalį. Sieks tauriausio apdovanojimo Svorio kategorijoje iki 94 kg varžęsis 25 metų Aurimas išrovė 181 kg ir pasiekė geriausią rezultatą tarp visų dalyvių. Stūmimo rungtyje atletas įveikė 205 kg ir šioje rungtyje liko ketvirtas. Tačiau dvikovėje surinkti 386 kg A. Didžbaliui garantavo bronzos medalį. „Tai stiprybę liudijantis laimėjimas ir pats geriausias atpildas už kantrų darbą“, – prieš šv. Velykas, Didžiąją savaitę, pasveikinusi Aurimą su iškovota bronza sakė mūsų šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidentė A. Didžbaliui dėkojo, kad jis ...
  • Atmintis

    2017-04-19Atmintis
    Praėjusių metų kovą Kalvarijoje vyko konferencija „Petras Klimas – signataras, diplomatas, istorikas“, skirta garbaus kraštiečio 125-osioms gimimo metinėms paminėti. Ją organizavo Kalvarijos savivaldybės viešoji biblioteka. Nors P. Klimo gyvenimui ir veiklai skirtos medžiagos yra ir kitur (teko naudotis P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos paslaugomis), tačiau tiek įvairių leidinių, kiek yra Kalvarijoje, veikiausiai turi tik centrinės įstaigos. Informatikos ir kraštotyros skyriaus vedėja Sigita Palionienė parodė ir retų, įsigytų ilgai ieškojus iš kolekcininkų. Ne tik paties P. Klimo ir apie jį, bet ir tai, kas susiję su šeima, gimine, aplinka… Konferencijoje pranešimą skaitė istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Arvydas Anušauskas. Apie Petrą Klimą ir šeimos archyvus ...