renkame


Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

„Nusprendžiau sustoti Lietuvoje...“ (Pažintis su Skaidra Jančaite)

Rubrika „Neatrasta kultūra“, kurią jau turbūt spėjote pastebėti mūsų laikraštyje, supažindina ne tik su kultūros reiškiniais, bet ir su įžymiais iš mūsų krašto kilusiais žmonėmis. Šį kartą „Suvalkiečio“ korespondentė Jolanta RAČAITĖ kalbina Skaidrą JANČAITĘ.

Skaidra muzikos gerbėjams bene labiausiai žinoma kaip sakralinės muzikos atlikėja, koncertuojanti Lietuvos ir užsienio bažnyčiose, mokyklose, koncertų salėse.
Ne kiekvienas šio žanro atlikėjas taip subtiliai geba pajusti ir perteikti sakralinės muzikos grožį. Šią atlikėją domina ir šiuolaikinė muzika. Neretai savo pasirodymuose ji jungia muzikos, dramos, šokio, pantomimos ir fotografijos meno išraiškos elementus.

Taigi pažintis su Skaidra, šiuo metu gyvenančia Vilniuje, Sapiegynės Šveicarijoje, kaip įvardija pati pašnekovė…

– Skaidra, žinome, kad esate dainininkė, muzikė. Galbūt tai netgi per siauras apibūdinimas. Kaip dar galėtumėte save pristatyti?

Skaidra Jančaitė sako, kad muzika jai yra dvasinis vyksmas, keičiantis ją ir klausytojus.

Skaidra Jančaitė sako, kad muzika jai yra dvasinis vyksmas, keičiantis ją ir klausytojus. Nuotrauka iš Skaidros Jančaitės albumo

– Tikriausiai visos veiklos, kuriomis užsiimu (dainavimas, performansas, poezija, jos įdainavimai, ugdymo praktikos, teatras, muzikos, vizualių objektų kūryba), šiuo metu susijusios su pojūčiais, suteikiančiais man pasitenkinimą pačiu kūrybos procesu. Kūrybą suprantu kaip pozityvią žmogaus transformaciją. Mano intencija – kad kūrybinis veiksmas išprovokuotų kitame žmoguje pasikeitimą. Tai gali įvykti Vilniaus Užupio ar Tbilisio gatvėje, kur aš dainuoju ir judu fontane, ar koncertų salėje, Prancūzijos mokyklos koridoriuje ar bažnyčioje, Maidano scenoje, Amerikos bažnyčioje ar šv. Kazimiero varpinės bokšte… O galbūt – tiesiog Antakalnio balkone… Galbūt tai galima įvardinti meniniu bendravimu, o gal – siekimu ugdyti truputį aukštesnius pojūčius ar emocijas, nuotaikas ir būsenas. Noriu kurti tai, kas prisideda prie mano pačios ir klausytojų dvasinės transformacijos. Šis mano siekis persisunkęs visose mano raiškose: atlikėjos, ugdytojos, moters, draugės…

– Kas Jus sieja su Marijampole? Žinome, kad čia gyveno šviesaus atminimo Jūsų tėvas, taip pat muzikas Algirdas Jančas. Galbūt jo polinkis muzikai įkvėpė ir Jus?

– Iš tiesų, tikrai mokiausi iš tėtės, jo žmonos Danutės. Senelis Juozas Jančas taip pat šmėžavo mano gyvenime – toks svarbus, su smuikeliu, nors natų ir nemokėjo… Tada nesupratau, kad tai privalumas. Labiausiai stebėjausi jo plonais pirštais. Buvo kalvis ir tokie ploni gražūs pirštai…

Mokiausi iš jų visų nepaliaujamo buvimo ten, kur turi skambėti muzika, visada būti pasiruošusiai čia pat pagroti, čia pat turėti pilnas kišenes melodijų, dainų ar žaidimų… O kartu – šypsenos, supratimo. Per savo atostogas tiesiog gerdavau jų nuolatinį buvimą muzikoje, muzikavimą. Niekada nebuvo ribos, kur jų darbas, o kur – gyvenimas… Stebėjausi, kaip jie geba visada ir visur būti pasipuošę, stebėdavau tėtės „keistas“ pamokas vaikams – bendraudavo taip, tarsi jie būtų jau suaugę. Kartais suprasdavau, kaip prastai dar tie jo mokinukai griežia, bet tėtė dalindavosi savo žiniomis taip, tarsi jie būtų kolegos… Turiu pripažinti, kad mano demokratiškumas savo studentams išstebėtas iš ten. Man atvažiavus, tėtė visada aprodydavo kokias nors svarbias Marijampolės ar aplinkines istoriškai, meniškai ar dar kitaip svarbias vietas ir į restoraną nusivesdavo pietų, visada nupirkdavo knygų. Jei tik norėdavau, dovanodavo gaidų.
Kartą tėtis, paklaustas, kaip jis pajuto norą būti muzikantu, atsakė…, kad niekada nesvarstė juo būti. Jam, penkiamečiam berniukui, tiesiog įdavė būgną, lėkštes į rankas ir išsivežė groti į vestuves. Kartais groti tekdavo ir vėlyvomis naktimis… Muzika tapo jo gyvenimu.

– Muzika, atrodo, tapo ir Jūsų gyvenimo itin svarbia dalimi. Atliekate įvairių žanrų kūrinius… O kuris artimiausias, mėgstamiausias?

– Mano požiūris į naują kūrinį, žanrą, stilių susiformavo mano antrosios dainavimo mokytojos Jūratės Gicevičiūtės-Grickienės paskaitose (ji, beje, marijampolietė). Jos nuomonė: „Tau nepatinka kūrinys? Ar tu tikrai jį atpažįsti? Ar tu viską žinai apie jo gimimą?“ Pastebėjau, kad viskas, kas man anksčiau buvo svetima ir sudėtinga, palaipsniui tapo mieliausia. Ko gero, suveikia dėmesio koncentracija: noras viską sužinoti apie kūrinį, jo sukūrimo intenciją, kompozitorių… Interpretacijos paieškos viską pasukdavo taip, kad aš pamildavau tuos „neįdomius“ kūrinius, o smalsumas skatino pažinti vis negirdėtus opusus.

Kai pati pajuntu šedevro jėgą, užsidegu noru tuo pasidalinti su Lietuva… Juk niekas gyvai negirdėjo, o aš tai galiu parodyti! Taip gimė premjeros: O. Messiano „Poemos, skirtos Mi“, F. Poulanco monooperos „Žmogaus balsas“ (La voix humaine) versija, „Kaimo dainos“, A. Šonbergo melodrama „Mėnulio Pjero“ (Pierro lunaire), 15 eilėraščių iš St. George „Kabančių sodų knygos“ ir kiti vokaliniai pasirodymai.

– Sakralinę muziką atliekančių ne tik profesionaliai, bet ir taip, kad ji paliestų sielos gelmes, nėra daug. Bet Jums tai sekasi. Kuo patraukli sakralinė muzika? Kokias gelmes ji atveria, paliečia?

– Ne visa sakralinė muzika man sakrali… Šioje erdvėje labiausiai gerbiu J. S. Bachą. Jeigu pradedi „tekėti“ su Bacho bangos stabilumu, tokia „šventa kasdienybe“, kaip gamtos visumine jėga, nori nenori pasijunti ypatingai. Tuomet man negalioja koncerto-pasirodymo principas. Santykis su muzika tampa dvasiniu vyksmu. Tikrai sakralios muzikos bangos kuria naują realybę. Keičia erdvę, kurioje skamba, keičia mane, po to išgirstu, kad keitėmės visi, buvę ten, kur skambėjo kūrinys. Atrodytų, lyg koks burtas – netgi dabar. Nors dabar, kai mes tiek daug žinome apie garso bangą ir jos ypatingus poveikius visai žmogaus esybei – ir kūnui, ir dvasiai, galbūt geriau suprantame šį burtą… Dėl J. S. Bacho ar grigalinių choralų, V. A. Mocarto, A. Mellno „Omnia tempus habent“, F. Šuberto, J. Alaino „Ave Maria“ labiausiai norisi atsiduoti kūrybiniam srautui, improvizacijai, kurios teisingas „pagavimas“ labai švarus, malonus – ypač bažnyčių erdvėse. Tikrai tokį dainavimą mielai įvardinčiau kaip savo nesumeluotą, neišgalvotą maldą.

– Kur ir kaip dažnai koncertuojate, kokį repertuarą, be sak-ralinės muzikos, dar renkatės?

– Šiuo metu dažniau dainuoju balkone, sulaukiu ir plojimų, ir šūksnių „dėkoju!“. 2019 metais nusprendžiau „sustoti“ Lietuvoje ir pasidalinti visais sukauptais dvasiniais, profesiniais turtais. Pataikiau labai tiksliai, tad nebekankina, kaip kitus, kelionių troškimas anei dabartinė klaustrofobija, nors ir teko pavasarį atšaukti koncertines keliones po Prancūziją.
Prancūzijos klausytojams esu labai dėkinga. Taip, aš jau dvidešimt metų kartais keletą kartų per metus nuvykstu į Prancūziją. Pramokau kalbą, pažinau prancūzų kultūrinius ypatumus, jų regionų dideliausius skirtumus, žmonių siekimą grožio visur, matau, kaip jiems svarbu puoselėti etiką ir etiketą, pagarbą žmogui, kūrybai, meilę ir itin teigiamą požiūrį į vaikus. Mėgstu žanrų įvairovę: koncertus keičia spektakliai, tarp spektaklių repeticijų dar ruošiu mokinius konkursams… Žanrų ir veiklų įvairovė padeda išlaikyti balansą tarp gyvenimo ir kūrybos.

– Taigi kūryba Jums labai svarbi…

– Kiekviena diena, kai turiu susitelkti į pasidalinimą savo ar kitų kūryba su žmonėmis, man yra labai svarbi. Tai pareikalauja nuolatinio pasiruošimo, atsinaujinimo, repeticijų.
Dabar pasaulyje visur muzika labai suskirstyta temomis, žanrais, stiliais. Šiuolaikinės muzikos festivalis, dainuojamosios poezijos vakaras, popmuzikos koncertas, folklorinės muzikos festivalis… Dabar labai sunku patekti ten, kur tave visai netikėtai nustebins garsas, vaizdas ar net pojūčiai. Galimybės patirti netikėtą meno stebuklą labai sumažėjusios. Mums nėra lengva patekti ten, kur gautume naujo peno, taip įstringame, pradedame „senti“ ir neatrandame naujų gaivinančių, auginančių, lavinančių, skatinančių mūsų pačių kūrybinį žvilgsnį patirčių, padedančių neprarasti amžinųjų vertybių. Pačios novatoriškiausios alternatyvos mažai paliestos reklamos. Todėl kartais net nesuvokiame, kas ką tik šalia mūsų praūžė…

Jau seniai pajutau, kad teks gudrauti, jeigu noriu žmones išjudinti. Pateikdama dalį klasikos ar dar truputį kažko, ką jie atpažįsta, būtinai pavaišinu ir kokiu nors nauju skoniu, galbūt praplečiančiu akiratį…

Labiausiai man patinka nesikartoti. Na, kadangi žmonėms visada patiks F. Šuberto „Ave Maria“, stengiuosi padainuoti taip, lyg tai atlikčiau pirmą kartą… Mėgstu būti arti klausytojų, todėl greitai pajuntu, kaip jie jaučiasi, kaip mes visi drauge sukuriame vyksmą, kuris auga, įtraukia…

Jeigu ne koncertai Lietuvoje, tikrai taip plačiai, išsamiai nepažinčiau gimtinės.

– Jeigu teisingai supratau, esate nepriklausoma atlikėja? Ar sunkus tai kelias? Kokių jis turi privalumų?

– Nepriklausomas – tai savarankiškas ir laisvas. Manau, mieliau man būti laisvai. Tai suprantu kaip pasirinkimo, interpretavimo, kūrimo, atlikimo laisvę. Svarbi ir atsakomybės laisvė – ji priklauso man ir tik man, jeigu kūrinį atlieku viena. Bet tai tik viena atlikėjo gyvenimo pusė. Kita – yra vieta, į kurią tave kviečia, kur viską nuo pradžios gali pakeisti. Tuomet savarankiškumas labiau pasireiškia sugebėjimu prisitaikyti, greitai persiorientuoti.

– Ties kokiu projektu dirbate šiuo metu?

– Kaip minėjau, veiklų turiu gausiai. Tenka pamąstyti, ar spėsiu šią vasarą ką naujo pasiūlyti paaug-liams, galbūt pavyktų su paūgėjusia giminaite Estella Aleškevičiūte atskleisti klasikos duetų grožį. Norisi atverti klausytojams naujus moterų kompozitorių vokalinės kūrybos puslapius. Mąstau apie jau ketverius metus brandinamą spektaklį. Ruošiu „Suburtynę“. Tai – 24 valandų sutartinių maratonas. Pirmą kartą įvyko pernai per Žolinę M. K. Čiurlionio muziejuje. Jau tą pačią dieną tapo aišku, kad norisi vėl susitikti. Juk sutartinės – tai unikalioji, į UNESCO paveldą įtraukta vertybė.

– Savo kelio kiekvienas ieškome kitaip. Jūsų dvasinis kelias, ko gero, daugeliui – teko skaityti spaudoje – labai įdomus. Atrodo, vos vos netapote vienuole, tačiau, kaip supratau, įdomios patirtys ir ieškojimai tęsėsi. Kur semiatės įkvėpimo, ramybės?

– Gera dabar suprasti, kad viskas, ką dariau, buvo svarbu. Kiek-vienas pasirinkimas mane ugdė, augino, mokė. Atskleidė ir leido pasirinkti. Nėra klaidų, yra kelias. Mes ne visada turime žemėlapį ar džipiesą. Tenka daug kalnų ir kalnelių perkopti. Svarbu atsiskleisti pasaulį, kiekvieną jo ląstelę sau ir pasauliui būti atvira ir kintančia, kaip ir jis yra kintantis.
Gera, kai pagauni dienos tiesą, derančią su amžina tiesa, akimirkos grožį su amžinu kitimu ir pojūčiu, kad tvyro ramuma ir visiška tyla, nors fiziniame būvyje tylos net nėra…
Mano įkvėpimas šią akimirką, regis, žmogus. Vaikas, senukas, motina, jaunuolis, mergina, vyras, draugas. Žmonės buriasi į bendruomenes, ieško ir kuria platesnį dvasinį švytėjimą, susikalbėjimą, gerumo oazes, ir aš noriu ten būti.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Fotografo A. Senkaičio genus paveldėjo jo vaikaitis

    2016-06-14
    Marijampolėje gyvenusio, prieš 14 metų Amžinybėn išėjusio inžinieriaus, fotografo ir fotografijos kolekcininko Antano Senkaičio artimieji šių metų liepą minės 100-ąsias A. Senkaičio gimimo metines. Fotografo dukra marijampolietė odontologė Lilija Patamsienė, pasakodama apie didįjį tėvo pomėgį, neslepia mananti, kad nors jos tėvas sulaukė 86 metų, jei ne fotografija, būtų gyvenęs dar gerokai ilgiau. „Mano tėvas buvo kilęs iš ilgaamžių giminės, – sako L. Patamsienė. – Štai viena jo sesuo, mano teta, jau sulaukė 96 metų ir yra žvali bei energinga. Manau, kad tėčiui gyvenimo amžių patrumpino fotografijoje naudoti įvairūs chemikalai. Juk jis fotografuoti pradėjo dar Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai išvažiavo studijuoti ...
  • Diagnozė – priklausomybė

    2016-06-14
    Profesionalus Marijampolės architektas, jaunosios Marijampolės fotografų kartos atstovas Vytenis Skroblas, keletą kartų paklaustas, kas jam yra fotografija, ištaria: „Priklausomybė“, o paskui paaiškina: „Kaip kitaip visa tai gali pavadinti, kai kažką darai, tačiau nežinai, kodėl.“ Tai, kad tokia „diagnozė“ išties gali būti rimta problema, paaiškėja vėliau, kai Vytenis prisipažįsta pastaruoju metu nebeužsukantis į fototechnikos parduotuves ir fototechnika prekiaujančius interneto portalus. „Tiesiog ten neinu, nes žinau, kad išvydęs kokį naują „žaisliuką“ galiu neįstengti atsilaikyti, – atvirauja fotografas. – Fototechnikos naujienos kainuoja didelius pinigus, todėl nutariau, kad geriau tegul pinigai lieka šeimai, nei būtų išleisti mano įnoriams patenkinti. Juolab kad nesvarbu, koks tas ...
  • Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

    2016-06-14
    Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, verda tose pačiose kultūrinio gyvenimo ir meno pasaulio sultyse. Vis dėlto dauguma marijampoliečių Romą Linionį, manau, yra įsidėmėję ir tariasi bent iš matymo pažįstantys dėl ...
  • Kraštotyrininkės darbo rezultatas – mokyklos muziejus

    2016-05-31
    Jono Totoraičio progimnazijos muziejus įkurtas 2001 metais, švenčiant mokyklos 30-metį. Kaip papasakojo progimnazijos direktoriaus pavaduotoja Salvinija Šimonėlienė, aprodydama jaukią muziejaus patalpą, ne visos šalies mokyklos turi tokius savo muziejus. Šiai mokyklai pasisekė, kad buvo tokia entuziastė kaip mokytoja P. D. Vidrinskienė, kuri tuo užsiėmė, ir kad palaikė mokyklos vadovai. Pasak pavaduotojos, šalyje iš maždaug pusantro tūkstančio mokyklų muziejus teturi apie 400. Istorijos mokytoja S. Šimonėlienė perėmė muziejaus veiklą iš Vidrinskienės, kuri šioje mokykloje dirbo nuo 1971 metų – įkūrimo dienos (pradžioje atėjo kartu su vyru Zigmu, vėliau jis perėjo kitur). „Šiame muziejuje yra 100 proc. to, ką paliko mokytoja. Aišku, palaipsniui kaupiasi ...
  • Sausio 13-osios didvyris Rimantas Juknevičius

    2016-05-31
    2012 m. abiejų Vidrinskų bendras darbas – knyga apie Rimantą Juknevičių išleista pavadinimu „Lietuvos laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius. 1991 m. Sausio 13-oji“. 187 puslapių knygoje sudėta gausybė asmeninių nuotraukų, Rimantą pažinojusiųjų atsiminimai, Sausio 13-osios liudininkų pasakojimai, didvyriui skirtų eilėraščių posmai, net užrašai ant laidotuvių vaikinų, nemažai straipsnių iš to laiko spaudos, daugybė nuotraukų iš laidotuvių ir kt. „Aš vis laukiau, kada kas nors apie Rimantą parašys knygą. Tikėjausi, gal žurnalistai. O ką aš – juk tik eilinė kraštotyrininkė. Bet matau, kad niekas nieko nesiima. Tada galvoju: o kas kitas, jei ne aš? Su Rimanto mama Vanda mes kartu dirbome – privalau ...
  • Mokytojos P. D. Vidrinskienės bibliografija

    2016-05-31
    Mokytoja P. D. Vidrinskienė rašo lietuvių ir esperanto kalbomis, verčia iš ir į esperanto k. Yra parašiusi, sudariusi ir išleidusi šias knygas: „Rudens ugnelė“ (vaizdeliai ir atsiminimai, 1997 m.). Išvertė iš esperanto k. P. Gavėno knygą „Šventasis Kazimieras“ (1997 m.). „Marijampolės 5-oji vidurinė mokykla 1971–2001 m.“ (2001 m.). „Neužpustytos pėdos“ (apie nusipelniusią mokytoją Juzefą Jakelaitienę, 2002 m.). „Lernu diligente“ (esperanto k. vadovėlis, 2002 m.). „Koloroj de sopiro“ (skaitiniai esperanto k., 2003 m.). „Švyturiu dek“ (sudarė eilėraščių rinkinį apie mokyklą ir mokytojus, 2003 m.). Suredagavo J. Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorijos“ antrą leidimą (2003 m.). „Skambančios rugsėjų upės“ (mokytojų atsiminimai, I ir II d., 2006 m., 2010 m.). „Paulina – Žiemgalos dukra“ ...
  • Gana netikėtas gyvenimo posūkis – kurti poeziją

    2016-05-31
    Kurti eiles P. D. Vidrinskienė pradėjo išėjusi užtarnauto poilsio. Gegužės 7 d. Marijampolės Petro Kriaučiūno bibliotekoje ji pristatė net keturias savo poezijos knygas: „Saulėlydžio paukštė“, „Randuotos pilnaties pievos“, „Vilčių ežeruos“ ir „Varvek­lių stygos“. Tiek poezijos parašė per tuos 5 metus, kai nebedirba mokykloje. Renginys buvo pavadintas poetės eilėraščio žodžiais „Dar pabūkim“. „Poezija kaip panelė, vienam patinka, kitam ne. Pamatau pašešupy gražius vaizdus ir gimsta eilės. Supratau, kad ne tik skausmas gimdo poeziją, džiaugsmas – irgi“, – kalbėjo poetė gausiai susirinkusiems klausytojams. Ji buvo pristatyta kaip muziejaus įkūrėja, kraštotyros knygų autorė, Pasaulinės esperanto asociacijos narė. Danutė ilgai rašė apie kitus, o išėjusi į užtarnautą ...
  • Mokytoja D. VIDRINSKIENĖ: lituanistika, esperanto kalba, sovietmečio disidentų likimai

    2016-05-31
    Paulina Danutė Vidrinskienė save vadina Žiemgalos dukra, nes kilusi iš šalies šiaurės, Žagarės, ir, kaip pati sako, tarsi tas vyšnios kauliukas likimo permesta per Nemuną į trąšią Suvalkijos žemę. Čia prigijo, subrendo, sulapojo ir duoda tokį didelį šešėlį, kuris saugo, globoja, glaudžia daugybę žmonių, kurių veikla, geri darbai jos dėka išlieka ne tik žmonių atmintyje, bet ir knygose. Tos knygos – tai kraštotyrinė medžiaga apie atskiras iškilias asmenybes, apie įvairias grupes, įstaigas, laikotarpius, veiklas. 2008 m. mokytojai P. D. Vidrinskienei suteiktas „Nusipelniusios marijampolietės“ vardas. Pedagoginė lituanistinė  veikla – nuo 17 metų Vaikystėje Danutės charakterį formavo graži Žagarės gamta ir knygos. Su bendramoksliais liko ...
  • Ir nuvilnijo garsas… (jį išgirdo ir Vytautas Ciplijauskas, ir Henrikas Šablevičius)

    2016-05-17
    Nežinia, kaip būtų susiklostęs Juozo Adomaičio, unikalaus talento kūrėjo, darbų likimas, jei skulptorius Julius Narušis, o paskui jau ir kiti, nebūtų ėmę skleisti žinios apie juos. Juk dešimtmečius tuos akmenis kalė, kai kas pagirdavo, kai kas stebėjosi, bet pagal kitų norus ar užsakymus nedirbo ir pinigų nesiekė užsidirbti. Koks bebuvo racionalus, apskaičiuojantis, antkapinių pamink­lų nesiruošė kalti, nors kryžiaus, nukryžiuotojo motyvais darbų ir sukurta. (Beje, pasitaikė atvejų, kai koks kūrinys „prisišaukdavo“ kitą žmogų: štai Višakio Rūdos kapinėse J. Adomaičio darbas žymi devynerių metų mergaitės amžinojo poilsio vietą…) Etnologas Juozas Kudirka yra rašęs: „J. Adomaitis šiandien mums įdomus tuo, kad būdamas natūraliai izoliuotas ...
  • Gandrai nepalieka meistro sodybos

    2016-05-17
    Sunku įvertinti žmogaus gyvenimo turtus: gali suskaičiuoti pastatus, hektarus ar galvijus (dabar – jau ir mašinas ar net jachtas su lėktuvais, vilas užsieniuose), įmantrių drapanų pilnas spintas ir brangius papuošalus, bet… „Raktai iškris iš rankos – ir viskas liks. Kai prisimenu, mano vyro senelis ir jo tėvas nieko „tokio“ neturėjo, o kokie jie buvo laimingi! Aš labiausiai patenkinta, kad tėtis išmokė darbštumo – visko, visų darbų išmokė. Ir perdavė tą darbštumą – be vyro likus kaip sunku buvo, bet nieko, neprapuoliau…“ Tai Juozo Adomaičio vyriausios dukros Joanos Matulevičienės žodžiai. Ji visą laiką gyvena tėvų sodyboje – taigi natūraliai tenka ir ...
  • Akmenorius Juozas Adomaitis: prakalbinti akmenį ir išlikti…

    2016-05-17
    2015-ųjų birželį sukako 110 metų, kai mūsų krašte, Igliškėlių kaime ūkininko šeimoje gimė unikalaus talento žmogus akmenorius Juozas Adomaitis. O rudenį buvo 25-osios mirties metinės: išėjo, kaip pats yra sakęs, „namo“… Jubiliejinė sukaktis nenuskambėjo plačiau, tik gausi giminė tradiciškai susirinko į jo sodybą, kur tebegyvena kūrėjo dvasia: tiek paties įamžinta akmens darbuose, tiek laukuose, iš kur tie akmenys atkeliavo, didžiųjų medžių apsuptoje sodyboje, kur svečių visada laukia čia nuolat gyvenanti vyriausioji meistro dukra. Neužmiršo jo ir kažkada bendravę, visokių reikalų turėję aplinkinių kaimų žmonės – per gyvenimą yra visokių darbų daręs, daug reikalų išrišęs, tad ir jį pažinojusių buvo daug. ...
  • Senieji amatai – jaunųjų rankose

    2016-05-03
    Su tradiciniais Suvalkijos amatais supažindina 2016 m. Lietuvos moksleivių liaudies dailės paroda-konkursas „Sidabro vainikėlis“, kuri per Jurgines pristatyta Marijampolės kultūros centre. Suvalkijos regiono parodoje dalyvavo ne tik Marijampolės, Kalvarijos savivaldybių, Vilkaviškio, Kauno, Šakių, Prienų rajonų moksleiviai. Pasisemti išminties, kaip dirbti puoselėjant tradicijas, atvažiavo ir svečių iš Suvalkų krašto, Lenkijos: Punsko gimnazijos ir Kovo 11-osios licėjaus mokinės su mokytoja Aldona Vaicekauskiene. – Visi amatai perduodami iš kartos į kartą, – sako kultūros centro etnologė Ona Surdokienė. – Savo amatą išmanantis meistras visada suranda mokinį, kuriam perduoda savo patirtį, tęsia tradicijas. Jau devintą kartą mūsų technologijų mokytojai ir jų mokiniai pristato savo darbus ...
  • Geroji energija žmogui – per žolynus

    2016-05-03
    Garsi mūsų krašte verbų rišėja tautodailininkė Birutė Juškevičienė visus metus ruošiasi Verbų ir Velykų šventėms. Balsupiuose gyvenanti B. Juškevičienė, atsisakiusi darbo statybinėje organizacijoje ir pati savarankiškai išmokusi rišti verbas, kiekvieną pavasarį sodina augalus kitų metų rišimui: „sausiukus“, kermėkus, „sagutes“ ir kitokias per vasarą užaugsiančias gėles. Pasisėja ir linų. Vasarą prisirenka lauko gėlių – bitkrėslių, kraujažolių, šlamučių, prisiskina ir kvietrugių, rugių varpų. Prie namų augina sedulas, kurių šakelėmis papuošia margučius, o juos įkomponuoja į verbas. Verbos pynimas prasideda nuo viršūnės formavimo ant lazdyno koto – tokių kotų Birutė pasiruošia apie 1000. O paskui vyksta kūryba – iš sušlapintų žolynų (iš sauso augalo nieko ...
  • Marijampolietis – 1000-mečio tradicijas atitinkančių statinių meistras

    2016-05-03
    Marijampolietis Vitalius Striuogaitis – vienas žinomiausių ne tik Suvalkijos krašto, bet ir visos Lietuvos medinių gaminių meistrų ir senojo kubilininkystės amato puoselėtojų. Siekdamas puoselėti senovės tradicijas, buvęs technologijų mokytojas V. Striuogaitis susidomėjo statinių ir kubilų gamyba. O juos, pasak meistro, neužtenka vien padaryti, daiktas turi būti funkcionalus. – Prieš ketvirtį amžiaus pradėjus gaminti statines, reikėjo grįžti į viduramžius, – sako tautodailininkas. – 15 metų mugėse tik aš vienas turėjau statinių ir kubilų, nes paprasčiausiai senųjų meistrų nebeliko, o jauni nemokėjo jų gaminti. 1000 metų tradicijas atitinkančioms statinėms gaminti svarbu atrinkti medžiagą, ją natūraliai išdžiovinti. Tinka tik kokybiškas 200 metų ir vyresnis juodasis arba ...
  • Rimorius V. Burčikas – paskutinis savo amato mohikanas?

    2016-05-03
    1Šiame informacinių technologijų amžiuje mums svarbu išsaugoti senuosius, tradicinius amatus, kurie skatina domėtis krašto istorija. Tai prisilietimas prie praeities – tėvų ir protėvių gyvenimo. Saugodami kultūrinį palikimą ir perduodami jį šiandienos kartai, turime viltį, kad tradicijos neišnyks, nors nemažai tradicinių amatų nenumaldomai artėja prie išnykimo ribos. Vienas tokių – rimorystė (odinių pakinktų gaminimas).   Nepriklausomos prieškario Lietuvos kaime žmogus neišsiversdavo be arklio. Ūkininkai pasipuikuodavo, vienas su kitu pasivaržydavo, kurio arklys stipresnis, pakinktai gražesni. Susikūrus kolūkiams arkliukas taip pat buvo pagrindinis pagalbininkas, ne tik žemę dirbant, krovinius vežant, bet ir pramogaujant. Dabar, deja, vis rečiau pamatysi kaimo lauku dardantį vežimaitį, traukiamą arkliuko. Nebėra ...