Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

„Nusprendžiau sustoti Lietuvoje...“ (Pažintis su Skaidra Jančaite)

Rubrika „Neatrasta kultūra“, kurią jau turbūt spėjote pastebėti mūsų laikraštyje, supažindina ne tik su kultūros reiškiniais, bet ir su įžymiais iš mūsų krašto kilusiais žmonėmis. Šį kartą „Suvalkiečio“ korespondentė Jolanta RAČAITĖ kalbina Skaidrą JANČAITĘ.

Skaidra muzikos gerbėjams bene labiausiai žinoma kaip sakralinės muzikos atlikėja, koncertuojanti Lietuvos ir užsienio bažnyčiose, mokyklose, koncertų salėse.
Ne kiekvienas šio žanro atlikėjas taip subtiliai geba pajusti ir perteikti sakralinės muzikos grožį. Šią atlikėją domina ir šiuolaikinė muzika. Neretai savo pasirodymuose ji jungia muzikos, dramos, šokio, pantomimos ir fotografijos meno išraiškos elementus.

Taigi pažintis su Skaidra, šiuo metu gyvenančia Vilniuje, Sapiegynės Šveicarijoje, kaip įvardija pati pašnekovė…

– Skaidra, žinome, kad esate dainininkė, muzikė. Galbūt tai netgi per siauras apibūdinimas. Kaip dar galėtumėte save pristatyti?

Skaidra Jančaitė sako, kad muzika jai yra dvasinis vyksmas, keičiantis ją ir klausytojus.

Skaidra Jančaitė sako, kad muzika jai yra dvasinis vyksmas, keičiantis ją ir klausytojus. Nuotrauka iš Skaidros Jančaitės albumo

– Tikriausiai visos veiklos, kuriomis užsiimu (dainavimas, performansas, poezija, jos įdainavimai, ugdymo praktikos, teatras, muzikos, vizualių objektų kūryba), šiuo metu susijusios su pojūčiais, suteikiančiais man pasitenkinimą pačiu kūrybos procesu. Kūrybą suprantu kaip pozityvią žmogaus transformaciją. Mano intencija – kad kūrybinis veiksmas išprovokuotų kitame žmoguje pasikeitimą. Tai gali įvykti Vilniaus Užupio ar Tbilisio gatvėje, kur aš dainuoju ir judu fontane, ar koncertų salėje, Prancūzijos mokyklos koridoriuje ar bažnyčioje, Maidano scenoje, Amerikos bažnyčioje ar šv. Kazimiero varpinės bokšte… O galbūt – tiesiog Antakalnio balkone… Galbūt tai galima įvardinti meniniu bendravimu, o gal – siekimu ugdyti truputį aukštesnius pojūčius ar emocijas, nuotaikas ir būsenas. Noriu kurti tai, kas prisideda prie mano pačios ir klausytojų dvasinės transformacijos. Šis mano siekis persisunkęs visose mano raiškose: atlikėjos, ugdytojos, moters, draugės…

– Kas Jus sieja su Marijampole? Žinome, kad čia gyveno šviesaus atminimo Jūsų tėvas, taip pat muzikas Algirdas Jančas. Galbūt jo polinkis muzikai įkvėpė ir Jus?

– Iš tiesų, tikrai mokiausi iš tėtės, jo žmonos Danutės. Senelis Juozas Jančas taip pat šmėžavo mano gyvenime – toks svarbus, su smuikeliu, nors natų ir nemokėjo… Tada nesupratau, kad tai privalumas. Labiausiai stebėjausi jo plonais pirštais. Buvo kalvis ir tokie ploni gražūs pirštai…

Mokiausi iš jų visų nepaliaujamo buvimo ten, kur turi skambėti muzika, visada būti pasiruošusiai čia pat pagroti, čia pat turėti pilnas kišenes melodijų, dainų ar žaidimų… O kartu – šypsenos, supratimo. Per savo atostogas tiesiog gerdavau jų nuolatinį buvimą muzikoje, muzikavimą. Niekada nebuvo ribos, kur jų darbas, o kur – gyvenimas… Stebėjausi, kaip jie geba visada ir visur būti pasipuošę, stebėdavau tėtės „keistas“ pamokas vaikams – bendraudavo taip, tarsi jie būtų jau suaugę. Kartais suprasdavau, kaip prastai dar tie jo mokinukai griežia, bet tėtė dalindavosi savo žiniomis taip, tarsi jie būtų kolegos… Turiu pripažinti, kad mano demokratiškumas savo studentams išstebėtas iš ten. Man atvažiavus, tėtė visada aprodydavo kokias nors svarbias Marijampolės ar aplinkines istoriškai, meniškai ar dar kitaip svarbias vietas ir į restoraną nusivesdavo pietų, visada nupirkdavo knygų. Jei tik norėdavau, dovanodavo gaidų.
Kartą tėtis, paklaustas, kaip jis pajuto norą būti muzikantu, atsakė…, kad niekada nesvarstė juo būti. Jam, penkiamečiam berniukui, tiesiog įdavė būgną, lėkštes į rankas ir išsivežė groti į vestuves. Kartais groti tekdavo ir vėlyvomis naktimis… Muzika tapo jo gyvenimu.

– Muzika, atrodo, tapo ir Jūsų gyvenimo itin svarbia dalimi. Atliekate įvairių žanrų kūrinius… O kuris artimiausias, mėgstamiausias?

– Mano požiūris į naują kūrinį, žanrą, stilių susiformavo mano antrosios dainavimo mokytojos Jūratės Gicevičiūtės-Grickienės paskaitose (ji, beje, marijampolietė). Jos nuomonė: „Tau nepatinka kūrinys? Ar tu tikrai jį atpažįsti? Ar tu viską žinai apie jo gimimą?“ Pastebėjau, kad viskas, kas man anksčiau buvo svetima ir sudėtinga, palaipsniui tapo mieliausia. Ko gero, suveikia dėmesio koncentracija: noras viską sužinoti apie kūrinį, jo sukūrimo intenciją, kompozitorių… Interpretacijos paieškos viską pasukdavo taip, kad aš pamildavau tuos „neįdomius“ kūrinius, o smalsumas skatino pažinti vis negirdėtus opusus.

Kai pati pajuntu šedevro jėgą, užsidegu noru tuo pasidalinti su Lietuva… Juk niekas gyvai negirdėjo, o aš tai galiu parodyti! Taip gimė premjeros: O. Messiano „Poemos, skirtos Mi“, F. Poulanco monooperos „Žmogaus balsas“ (La voix humaine) versija, „Kaimo dainos“, A. Šonbergo melodrama „Mėnulio Pjero“ (Pierro lunaire), 15 eilėraščių iš St. George „Kabančių sodų knygos“ ir kiti vokaliniai pasirodymai.

– Sakralinę muziką atliekančių ne tik profesionaliai, bet ir taip, kad ji paliestų sielos gelmes, nėra daug. Bet Jums tai sekasi. Kuo patraukli sakralinė muzika? Kokias gelmes ji atveria, paliečia?

– Ne visa sakralinė muzika man sakrali… Šioje erdvėje labiausiai gerbiu J. S. Bachą. Jeigu pradedi „tekėti“ su Bacho bangos stabilumu, tokia „šventa kasdienybe“, kaip gamtos visumine jėga, nori nenori pasijunti ypatingai. Tuomet man negalioja koncerto-pasirodymo principas. Santykis su muzika tampa dvasiniu vyksmu. Tikrai sakralios muzikos bangos kuria naują realybę. Keičia erdvę, kurioje skamba, keičia mane, po to išgirstu, kad keitėmės visi, buvę ten, kur skambėjo kūrinys. Atrodytų, lyg koks burtas – netgi dabar. Nors dabar, kai mes tiek daug žinome apie garso bangą ir jos ypatingus poveikius visai žmogaus esybei – ir kūnui, ir dvasiai, galbūt geriau suprantame šį burtą… Dėl J. S. Bacho ar grigalinių choralų, V. A. Mocarto, A. Mellno „Omnia tempus habent“, F. Šuberto, J. Alaino „Ave Maria“ labiausiai norisi atsiduoti kūrybiniam srautui, improvizacijai, kurios teisingas „pagavimas“ labai švarus, malonus – ypač bažnyčių erdvėse. Tikrai tokį dainavimą mielai įvardinčiau kaip savo nesumeluotą, neišgalvotą maldą.

– Kur ir kaip dažnai koncertuojate, kokį repertuarą, be sak-ralinės muzikos, dar renkatės?

– Šiuo metu dažniau dainuoju balkone, sulaukiu ir plojimų, ir šūksnių „dėkoju!“. 2019 metais nusprendžiau „sustoti“ Lietuvoje ir pasidalinti visais sukauptais dvasiniais, profesiniais turtais. Pataikiau labai tiksliai, tad nebekankina, kaip kitus, kelionių troškimas anei dabartinė klaustrofobija, nors ir teko pavasarį atšaukti koncertines keliones po Prancūziją.
Prancūzijos klausytojams esu labai dėkinga. Taip, aš jau dvidešimt metų kartais keletą kartų per metus nuvykstu į Prancūziją. Pramokau kalbą, pažinau prancūzų kultūrinius ypatumus, jų regionų dideliausius skirtumus, žmonių siekimą grožio visur, matau, kaip jiems svarbu puoselėti etiką ir etiketą, pagarbą žmogui, kūrybai, meilę ir itin teigiamą požiūrį į vaikus. Mėgstu žanrų įvairovę: koncertus keičia spektakliai, tarp spektaklių repeticijų dar ruošiu mokinius konkursams… Žanrų ir veiklų įvairovė padeda išlaikyti balansą tarp gyvenimo ir kūrybos.

– Taigi kūryba Jums labai svarbi…

– Kiekviena diena, kai turiu susitelkti į pasidalinimą savo ar kitų kūryba su žmonėmis, man yra labai svarbi. Tai pareikalauja nuolatinio pasiruošimo, atsinaujinimo, repeticijų.
Dabar pasaulyje visur muzika labai suskirstyta temomis, žanrais, stiliais. Šiuolaikinės muzikos festivalis, dainuojamosios poezijos vakaras, popmuzikos koncertas, folklorinės muzikos festivalis… Dabar labai sunku patekti ten, kur tave visai netikėtai nustebins garsas, vaizdas ar net pojūčiai. Galimybės patirti netikėtą meno stebuklą labai sumažėjusios. Mums nėra lengva patekti ten, kur gautume naujo peno, taip įstringame, pradedame „senti“ ir neatrandame naujų gaivinančių, auginančių, lavinančių, skatinančių mūsų pačių kūrybinį žvilgsnį patirčių, padedančių neprarasti amžinųjų vertybių. Pačios novatoriškiausios alternatyvos mažai paliestos reklamos. Todėl kartais net nesuvokiame, kas ką tik šalia mūsų praūžė…

Jau seniai pajutau, kad teks gudrauti, jeigu noriu žmones išjudinti. Pateikdama dalį klasikos ar dar truputį kažko, ką jie atpažįsta, būtinai pavaišinu ir kokiu nors nauju skoniu, galbūt praplečiančiu akiratį…

Labiausiai man patinka nesikartoti. Na, kadangi žmonėms visada patiks F. Šuberto „Ave Maria“, stengiuosi padainuoti taip, lyg tai atlikčiau pirmą kartą… Mėgstu būti arti klausytojų, todėl greitai pajuntu, kaip jie jaučiasi, kaip mes visi drauge sukuriame vyksmą, kuris auga, įtraukia…

Jeigu ne koncertai Lietuvoje, tikrai taip plačiai, išsamiai nepažinčiau gimtinės.

– Jeigu teisingai supratau, esate nepriklausoma atlikėja? Ar sunkus tai kelias? Kokių jis turi privalumų?

– Nepriklausomas – tai savarankiškas ir laisvas. Manau, mieliau man būti laisvai. Tai suprantu kaip pasirinkimo, interpretavimo, kūrimo, atlikimo laisvę. Svarbi ir atsakomybės laisvė – ji priklauso man ir tik man, jeigu kūrinį atlieku viena. Bet tai tik viena atlikėjo gyvenimo pusė. Kita – yra vieta, į kurią tave kviečia, kur viską nuo pradžios gali pakeisti. Tuomet savarankiškumas labiau pasireiškia sugebėjimu prisitaikyti, greitai persiorientuoti.

– Ties kokiu projektu dirbate šiuo metu?

– Kaip minėjau, veiklų turiu gausiai. Tenka pamąstyti, ar spėsiu šią vasarą ką naujo pasiūlyti paaug-liams, galbūt pavyktų su paūgėjusia giminaite Estella Aleškevičiūte atskleisti klasikos duetų grožį. Norisi atverti klausytojams naujus moterų kompozitorių vokalinės kūrybos puslapius. Mąstau apie jau ketverius metus brandinamą spektaklį. Ruošiu „Suburtynę“. Tai – 24 valandų sutartinių maratonas. Pirmą kartą įvyko pernai per Žolinę M. K. Čiurlionio muziejuje. Jau tą pačią dieną tapo aišku, kad norisi vėl susitikti. Juk sutartinės – tai unikalioji, į UNESCO paveldą įtraukta vertybė.

– Savo kelio kiekvienas ieškome kitaip. Jūsų dvasinis kelias, ko gero, daugeliui – teko skaityti spaudoje – labai įdomus. Atrodo, vos vos netapote vienuole, tačiau, kaip supratau, įdomios patirtys ir ieškojimai tęsėsi. Kur semiatės įkvėpimo, ramybės?

– Gera dabar suprasti, kad viskas, ką dariau, buvo svarbu. Kiek-vienas pasirinkimas mane ugdė, augino, mokė. Atskleidė ir leido pasirinkti. Nėra klaidų, yra kelias. Mes ne visada turime žemėlapį ar džipiesą. Tenka daug kalnų ir kalnelių perkopti. Svarbu atsiskleisti pasaulį, kiekvieną jo ląstelę sau ir pasauliui būti atvira ir kintančia, kaip ir jis yra kintantis.
Gera, kai pagauni dienos tiesą, derančią su amžina tiesa, akimirkos grožį su amžinu kitimu ir pojūčiu, kad tvyro ramuma ir visiška tyla, nors fiziniame būvyje tylos net nėra…
Mano įkvėpimas šią akimirką, regis, žmogus. Vaikas, senukas, motina, jaunuolis, mergina, vyras, draugas. Žmonės buriasi į bendruomenes, ieško ir kuria platesnį dvasinį švytėjimą, susikalbėjimą, gerumo oazes, ir aš noriu ten būti.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...
  • „Kol matau gimtinės grožį, giedu ir dainuoju“…

    2016-09-26
    Vida MICKUVIENĖ, Marijampolės kolegijos lektorė, skaitovė: Tai paskutinės eilutės iš nuoširdaus paties K. Knoro sukurto eilėraščio apie gimtinę, jos grožį, apie save. Atviras, vyriškai lyriškas gimtųjų vietų ir savo gyvenimo apdainavimas, kuris vėliau sugulė į dainų knygą „Esu čia, gimtine“. Pirmasis susitikimas su Maestro K. Knoru įvyko, kaip ir daugeliui marijampoliečių, tuometiniame J. Bendoriaus muziejuje. Koks renginys ar vakaras tada buvo, jau nepamenu. Širdin įstrigo gražaus, aukšto, žilo, be galo inteligentiško vyriškio (jau vien rankos pabučiavimas man anuomet, apie 1994-uosius, reiškė nepaprastai daug) įspūdingas siluetas. O jau kai uždainavo! Ypatingas balsas, gražus baritonas, jausmų gelmė. Kolegė iš Pedagogikos mokyklos laikų Frida Lokomina ...
  • Geranoriškas, patarimų negailėjęs kolega

    2016-09-26
    Virginija JUNEVIČIENĖ – chorvedė, „Suvalkijos“ ir Šv. Cecilijos gimnazijos berniukų choro vadovė: Su K. Knoru, savo vyresniuoju kolega, bendrauti pradėjome, kai aš buvau visai dar „žalia“ chorvedė – tik ką baigusi studijas atvykau dirbti. Tai – nepaprastai geranoriškas žmogus, suteikęs man labai daug vertingų patarimų. Ne paslaptis, į jaunus specialistus daug kas žiūri kaip į būsimus konkurentus, galinčius vėliau užimti jų vietą ir neskuba dalintis savo patirtimi. Tačiau Maestro Knorui tai netiko. Sulaukiau nepaprastai daug vertingų, nuoširdžių patarimų kaip organizuoti chorą, kaip pasirinkti repertuarą; pasidalijo ir neįkainojamomis žiniomis apie vokalą. Be to, tai buvo labai taktiška, kitus suprantanti asmenybė, mokėjo gražiai ...
  • „Esu čia, gimtine“

    2016-09-26
    Česlova JAKŠTYTĖ – poetė, Marijampolės kraštotyros muziejaus darbuotoja, surengusi nemažai literatūros vakarų, skirtų ne tik savo, bet ir kitų iškilių meno žmonių kūrybai pristatyti: Muzikų, o vaizdžiau tariant – šios srities menininkų miške, Maestro Kazimieras Knoras buvo aukštas, tvirtas ir daugiašakis medis. Daug metų reikliai ir oriai muzikos meno paslapčių mokė jaunimą, reiškėsi kaip solistas, turintis pavydėtinai gražų balsą, buvo puikus chorvedys. Turėjo ir ryškų kompozitoriaus – melodisto talentą. Kadangi kūrė ne tik instrumentinę muziką, bet ir giesmes, balades, įvairaus žanro dainas, Maestro tekstų kūrybai ieškojo ir tarp vietos literatų – taip teko susipažinti ir mums. Iš šių dienų žvelgiant – ...
  • Imponavo įvairiapusiška K. Knoro veikla, humoro jausmas, inteligencija

    2016-09-26
    Aldona MURAUSKIENĖ – literatūros ir muzikos renginių organizatorė, P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos darbuotoja: Jo sukurtų dainų knyga „Esu čia, gimtine“ su autoriaus autografu bei kartu su kitais autoriais sudarytas populiarių dainų rinkinėlis „Dainuokim visi“ ir šiandien tebepuošia mūsų – Marijampolės P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos Muzikos ir meno skaityklą, iš bibliotekoje organizuotų ir vestų renginių įrašų tebeskamba Jo galingu vargonininko balsu atliekamos dainos. Tik paties Maestro – dainininko, chorvedžio, pedagogo, kompozitoriaus K. Knoro jau seniai nebėra tarp mūsų. Labai trūksta to tikro, nesuvaidinto nuoširdumo, skalsios išminties, patarimų, paskatinimų, dosnių padėkos žodžių po eilinės mano surengtos muzikos valandėlės (jos būna skirtos pasaulio kompozitorių jubiliejams). Tais ...