Karantinas sujaukė daugelio žmonių gyvenimą – prarasti darbai, skaudžios asmeninės netektys, ko pasekoje – vis labiau auganti emocinė įtampa. Apie tai kalba Marijampolės pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) Psichikos sveikatos centro vedėja, gydytoja psichiatrė Rūta BURBIENĖ.
– Karantinas yra didelis iššūkis ne tik mūsų Psichikos sveikatos centro pacientams, bet ir sveikiems žmonėms, vis dažniau susiduriantiems su psichikos problemomis. Situaciją dar pablogino ir dviprasmiški straipsniai bei įvairūs pasisakymai apie vakciną. Žmonės sutrikę dėl informacijos gausos ir skirtingų nuomonių.
Yra nemažai žmonių, kurie pajutę koronaviruso pandemijos sukeltą stresą, nerimą ar išgyvenantys kitas sudėtingas gyvenimiškas situacijas, iškart kreipiasi pagalbos. Vis dėlto naujų pacientų antplūdžio nepajutome. Atrodo, kad žmonės bijo atvykti, matyt, nenorėdami, kad apie juos kamuojančią depresiją, nerimą ar miego sutrikimus sužinotų netyčia sutikti draugai, kaimynai, bendradarbiai. Jie stengiasi vaistus tęsti nuotoliniu būdu ir mieliau renkasi nuotolines konsultacijas. Noriu priminti, kad Psichikos sveikatos centras yra uždaras, atskirtas nuo kitų skyrių, su atskirais įėjimais, ligoniai nesusitinka su sergančiais kitomis ligomis, išvengia skvarbių žvilgsnių, neadekvačių pastabų.
Susirūpinimą kelia pastebimai pablogėjusi mūsų buvusių pacientų psichologinė būklė. Jie sunkiai perneša socialinę atskirtį, dažnai skundžiasi prasta nuotaika, nemiga, sustiprėjusiu nerimu ir baime dėl ateities, dėl artimųjų. Juo labiau kad esant tokiai situacijai, vienintelis užsiėmimas žiūrėti televizorių, o ten begalė neigiamos informacijos, blogos statistikos (mirčių atvejai, komplikacijos ir t. t.). Dėl to buvę mūsų pacientai, kurie jau sėkmingai buvo nutraukę gydymą, nuo karantino pradžios vėl pajuto simptomus.
Dėl socialinės atskirties taip pat labiau kenčia vyresni asmenys, ypač esantys rizikos grupėje. Sutriko jų emocinė būsena, paūmėjo depresijos, nerimas. Senjorai jaudinasi ir dėl savo vaikų, anūkų, su kuriais negali susitikti, baiminasi ir dėl savęs – kas jais pasirūpins susirgus. Į tai taip pat jautriau reaguoja moterys – jos ir pagalbos kreipiasi dažniau negu vyrai. Lengviau darbingo amžiaus žmonėms, kurių dauguma turi veiklos, darbus, nors ir nuotolinius, mažiau jaučiasi izoliuoti.
Ištverti šį sunkų laikotarpį pacientams padedama Psichikos dienos stacionare. Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos
Po pirmo karantino žmonės atsipalaidavo, išdrąsėjo, nes jiems buvo ramiau, kad nei patys, nei jų artimieji nesusirgo. Deja, neišvengėme antrosios bangos, kuri daug stipresnė, o ir pasekmės, padaryta žala žmonių psichologinei sveikatai, manau, išliks ilgam.
Ištverti šį sunkų laikotarpį mūsų pacientams padedame Psichikos dienos stacionare, kur kasdien vyksta užsiėmimai, suteikiama reikalinga psichologinė pagalba, su jais dirba socialiniai darbuotojai, užimtumo terapeutai. Jų padedami ligoniai mokosi atpažinti savo sutrikimus, o supratę apie artėjančią ligą, užbėga jai už akių ir kreipiasi į specialistus. Į dienos stacionarą ligonius, kuriems netaikomas ambulatorinis gydymas, bet reikalingas užimtumas, pabuvimas su kitais, pasidalijimas savo būsena, savijauta, nukreipia gydytojas psichiatras. Deja, dabar dėl karantino ribojimų dienos stacionare galime priimti tik po kelis žmones, nors vienu metu čia gali gydytis 12 pacientų.
