Ši mintis nuskambėjo besikalbant su Algimantu BABECKU – istoriku, kraštotyrininku, Kalvarijos gimnazijos ir Akmenynų pagrindinės mokyklos mokytoju. O pakalbinti jį paskatino knyga „Išnykę (ne)pamiršti dvarai/ Aleksandravas, Makauskai, Pagraužiai, Trempiniai“. Jos išleidimo data liudija: jau visas dešimtmetis praėjo nuo to smagaus laiko, kai dalyvavome jos sutiktuvėse – ne tik Kalvarijoje, Marijampolėje, bet ir kitur, paskui ji nukeliavo ir už jūrų marių… Algimantas – žmogus labai aktyvus, tad sukirbeno mintis: gal per tiek laiko jau kur nors „pakeliui“ dar viena panaši knyga – gal vėl apie dvarus? Tad apie juos ir laiką, apie darbus ir tai, kas svarbiausia, ir pabandėme pakalbėti. Pateikiame pluoštą Algimanto Babecko minčių.

Dvarai: buvę ir esami, pamiršti ir atrasti…

Makauskų dvarvietė 2016 metų rugpjūčio 3 d. sulaukė savo šeimininko. Nuotraukos iš Algimanto BABECKO archyvo

– Kas yra dvaras mūsų kultūroje, literatūroje? Susiklostė dažniausiai nevienareikšmis požiūris: ten buvo kalbama svetima kalba, ten ponai devynis prakaitus spaudė, grašį į save lenkė, ten skriaudos ir neteisybės… Greičiausiai tai atėjo iš baudžiavos laikų ir ilgam įsitvirtino lietuvių sąmonėje. Tačiau į dvarą buvo žvelgiama ir kitaip. Iš dvaro sklido knygos ir rašto šviesa, muzikavimo tradicijos bei elgesio kultūra, kelią rasdavo žemės ūkio naujovės – čia veisiami sodai, puoselėjami parkai ir gėlynai, čia žmonės susilaukdavo pagalbos ir patarimo.
Norėjau nubraukti nors dalį dulkių sluoksnio nuo gimtojo krašto dvarų, pro kuriuos ėjo mano vaikystės takai. Archyvuose surinkau dokumentus, sužinojau dvarų savininkų biografijas ir dažnai jų tragiškus likimus, įvairius nutikimus šiuose dvaruose. Daugeliui gal sunku patikėti, kad šiame Lietuvos pakraštyje vienų dvarų savininkai buvo garbingų Lietuvos bajorų giminių palikuonys, kitų – lenkai, buvo ir tarpukario Lietuvos apskričių viršininkų ar Seimo narių. Visa tai ir sudėjau į knygą. Džiaugiuosi, kad išsipildė svajonė – padovanoti savo kraštui kažką svarbaus ir brangaus. Labai skirtingai mes šiandien parodome meilę savo kraštui. Vieni Akmenynų krašto gyventojai tiesioginiu darbu – prižiūrėdami, remontuodami bažnyčią, bendruomenės namus ar kitus visuomeninius pastatus, tvarkydami aplinką ar organizuodami bendruomenės renginius – prisideda prie šio žemės lopinėlio gerovės. Mano darbas daugeliui nematomas, o pasirodo tada, kai išleidi knygą, bet tam reikia kiekvieną dieną mintyse gyventi tarp Akmenynų kalvų.

Garsas nuskambėjo plačiai

– Tai tiesa. Mano plunksna raidė po raidės, žodis po žodžio rekonstravo, atkūrė sovietmečiu taip uoliai, visapusiškai žemintą dvarų kultūrą, jų ekonominį progresą. Nebūtų knygos, nebūtų informacijos ir šiandien retai kas būtų besidomėjęs šiais visiškai sunykusiais dvarais. Nerodžiau iniciatyvos ją pristatinėti: manęs ieškojo, surasdavo tie, kam ši tema aktuali, įdomi. Daug knygų iškeliavo į Ameriką.

Knygoje aprašytų dvarininkų palikuonys gyvena JAV – Bostone, Filadelfijoje, Čikagoje, Lenkijoje, Didžiojoje Britanijoje… Jie atvyksta pas mane į Kalvariją. Makauskų dvaro savininkas profesorius Stasys Goštautas lankėsi tris kartus, o 2016 metais atvyko su žmona, dukrų ir sūnaus šeimomis, anūkais, kurie ne tik supranta, bet ir kalba lietuviškai.
2018 metais Aleksandravo dvaro savininko Jurgio Glinskio sūnus su šeima atvyko ieškoti giminės dvarų. Vieno vietą surado. Gyventojai patarė kreiptis į mane. Susipažinome. Man atsirado naujas informacijos šaltinis. Kai aš nurodžiau antrojo dvaro vietą, jiems teko sugrįžti atgal. Visada stebina, kokių aukštų moralinių nuostatų laikosi dvarininkų palikuonys. Nė vienas iš jų nepasakė jokio blogo žodžio apie sovietinę sistemą, kuri pražudė jų giminaičius, sunaikino jų puoselėtą gyvenimą.

Atrado ir šio krašto žmonės

– Paskui knygą pajudėjo srautas Sūduvos gyventojų, norinčių pavaikščioti buvusių dvarų alėjomis, pabūti garbingų LDK bajorų Goštautų, Glinskių kadaise valdytų Makauskų ir Aleksandravo dvarų vietose, aplankyti buvusius Trempinių, Pagraužių dvarus, grožėtis nuostabiu pietų Sūduvos aukštumos kraštovaizdžiu, pažinti šio krašto istorinę praeitį. Tai vienas iš Kalvarijos savivaldybės pažintinių maršrutų. Juo domisi ir keliauja ne tik mokiniai, bet ir Kalvarijos, Marijampolės gyventojai – pavieniai asmenys, šeimos ar kolektyvai, organizacijos kreipiasi į mane pagalbos. 2018 metais Lazdijų žirgininkų klubo vyrai suorganizavo prabangos ir elegancijos kelionę karietomis lankydami šio krašto dvarus…

Formuojasi naujos tradicijos. 2016-aisiais per Akmenynų-Liubavo kraštą vinguriavo „Muziejų kelias“. Smalsiausieji dvarų kultūros entuzias­tai buvo kviečiami į teatralizuotą išvyką „Kelionė į XVIII amžių“. 200 dalyvių susipažino su dvarų praeitimi, o Pagraužių dvarvietėje į tarpukario metus nukėlė Kalvarijos mėgėjų teatro „Titnagas“ artistai. Kartu su jais teko ir pačiam pabūti Pagraužių dvarininkų gyvenimo sūkuryje – lankytis Kvietiškio dvare.

Akmenynų krašte prieš karą gyveno 9 vokiečių šeimos. Hitleriui pakvietus išvyko į Vokietiją. Dabar jų vaikai ir anūkai iš Vokietijos, Kanados aplanko Akmenynų liuteronų kapines, muziejų, pasakoja prisiminimus, dovanoja nuotraukų. Įdomu tai, kad mano mama su jų tėvais buvo bendraamžiai kaimynai ir daug man pasakodavo. Tokiems svečiams parodau vietas, kur stovėjo jų giminaičių namai, perteikiu mūsų gyventojų prisiminimus.

Akmenynų mokykla, muziejus, knyga

Su Glinskių gimine 2018 metais (pašnekovas kairėje).

– 1988-aisiais kurdamas Akmenynų muziejų turėjau vieną tikslą: įamžinti šio krašto žmonių tradicijas, gyvenimo būdą, ūkininkavimo ypatumus. Muziejus praturtina mokinių žinias apie gimtąjį kraštą, atskleidžia jo ryšius su visos Lietuvos istorija. Eksponatai veikia mokinių jausmus. Lietuvoje kas treji metai rengiamos mokymo įstaigų muziejų apžiūros. Visada stengiamės dalyvauti. 2017 metais Sūduvos-Dzūkijos regione mūsų muziejui paskirta antroji vieta – nusileidome tik Rygiškių Jono gimnazijos muziejui. 2018–2020 metų Lietuvos mokyklų muziejų veik­los apžiūroje-konkurse dalyvavo 80 gimnazijų, progimnazijų, pagrindinių mokyklų ir profesinio mokymo centrų. Mūsų kraštotyrinė veikla įvertinta III laipsnio diplomu.

Mokyklos šimtmečiui 2018 metais išleidau knygą – „Akmenynų mokykla istorijos skersvėjuos/Peržengus šimtmečio slenkstį“. Šiuo metu mintys tikrai sukasi apie trečiąją knygą… Tai turėtų būti išsami Akmenynų ir gretimų kaimų istorija, kartais juokauju – enciklopedija, papildyta gausiais gyventojų prisiminimais ir gera šūsnimi nuotraukų. Nuosekliai dirbu: nyksta kaimai, miršta senieji gyventojai, su savimi nusinešdami dalį praeities. Istorinė praeitis neturi iškeliauti su jais. Ji – mūsų vaikų ir būsimųjų kartų stiprybės šaltinis, todėl laikau savo pareiga tai surinkti ir išsaugoti. Esu apklausęs apie 80 žmonių. Dalies jų jau nebėra tarp mūsų. Išgirdęs apie netektis pagalvoju: „Ačiū Dievui, kad dar spėjau aplankyti, ne tik juos išgirsti, bet ir suprasti, įsijausti, suvokti jų išgyvenimus“. Juk be viso šito kaimų istorija būtų bejausmė. Šioje knygoje bus galima atrasti kiekvieną buvusį ir esamą Akmenynų, Būdviečių, Cibavo, Grandų, Gulbinavo, Gabrieliškės, Juodelių, Kauniškių, Makauskų, Pakruopiškių, Piliakalnių, Trempinių, Valinčiškių gyventoją, kuris čia gyveno, kūrė, mylėjo, kentėjo, svajojo. Juk žmogaus gyvenimo prasmė ne metais, o tuo, kas gyvena po to, kai nutyla jo žingsniai, kai nurimsta sūkuriavęs gyvenimo džiaugsmų ir rūpesčių verpetas, matuojama. Tada iškyla išėjusiojo atminimas – jis ir yra žmogaus gyvenimo prasmės ir esmės apibrėžimas…

Tradiciškai pokalbiui, nuotraukų atpažinimui skiriu visą dieną, o kartais ir daugiau. Dar pavyksta atrasti nepaprastai įdomių žmonių, labai gerai prisimenančių džiaugsmingus prieškarinės Lietuvos ir tragiškus sovietmečio bei vokiečių okupacijų gyvenimo epizodus. Norisi surinkti kiek įmanoma daugiau medžiagos, padirbėti archyvuose. Einu sunkiausiu keliu – mėgstu viską atrasti pats.

O kada jau tikėtis?

– Leidinio dar teks palūkėti. Darbas gimnazijoje ir Akmenynų pagrindinėje mokykloje reikalauja daug laiko. Daug dėmesio skiriu tiesioginiam darbui, nes jaučiu atsakomybę, ypač prieš gimnazistus, kurie pasirenka istorijos egzaminą. Gimnazijoje nemažai darbščių, gabių mokinių, stengiuosi kuo daugiau jų kviesti dalyvauti istorijos olimpiadose ir konkursuose. Kasmet ruošiu ir skatinu dalyvauti Konstitucijos egzamine, džiaugiuosi jų žiniomis, pilietine pozicija. Nuolat pabrėžiu, kad visais laikais viena tautos ir valstybės klestėjimo sąlygų buvo šalies gyventojų pilietiškumas ir patriotiškumas. Ar kada mes gyvenome taip gerai, kaip dabar? Niekada. Dauguma mūsų, ypač jaunimas, nori viską turėti greitai, be didelių pastangų – šiandien ir daug. Tačiau realiai vertinkime aplinkybes, sąlygas ir savo galimybes.

Gimnazijoje užsimezgusį abipusį ryšį su kai kuriais gimnazistais palaikome nuolat. Jie pasidalina studentiško gyvenimo džiaugsmais, mokslo rezultatais. Įvairiomis progomis pašto dėžutėje atsiradę sveikinimai nuteikia optimistiškai. Kas gali būti maloniau už jausmą, kad esi buvusių savo mokinių neužmirštas?

Kitoks gyvenimas, kitoks darbas

– Pavasarį, perėjus prie nuotolinio mokymo, ištisas dienas teko praleisti prie kompiuterio, kartais net nežinojau, koks oras lauke. Teko išklausyti daug nuotolinio mokymo seminarų – ir po kelis kartus. Užsidarėme, bet dėl to man liūdėti netenka. Pats labai daug patobulėjau IKT srityje. Antrojo karantino metu viskas šiek tiek lengviau, paprasčiau, susiformavo darbo sistema.
…Kiekvienais metais keliaudavome po užsienio šalis. Praėjusią vasarą to malonumo teko atsisakyti. Pabandėme iš naujo pažinti Lietuvą. Lankėme artimesnes ar tolimesnes vietoves, prasidėjus mokslo metams leidomės į vienos dienos išvykas. Ir šiandieną dar gyvename tų vienadienių pasivažinėjimų įspūdžiais. Mes su žmona iš tų, kurie gali sustoti prie kiekvieno kryžiaus, paminklo, kapinaičių, akmens ar gamtos objekto. Kiekvienas kaimelis ar gyvenvietė įdomūs, tik reikia norėti juos pažinti. Mūsų šokių kolektyvo „Aštuonnytis“ repeticijų nėra, tačiau vasarą lankėmės miestelių ir bendruomenių šventėse. Atradome Alytuje sekmadieninius senjorų šokius…

Kai gyvenime turi tikslą tarnauti žmonėms, tai jokios pandemijos psichologiškai nežlugdo. Priešingai. Gali daugiau laiko skirti šeimai, anūkams, gimtojo krašto tyrinėjimams. Beje, su žmonėmis – prisiminimų pateikėjais – taip pat dabar bendrauju telefonu.

Tikiu, kad pandemijos gniaužtai nėra geležiniai. Jie atsilaisvins. Nes pandemijos ar ekonominės krizės ateina ir praeina. Tereikia kantrybės, atsakomybės, gerbti save ir greta esančius.

* * *

Tad pozityviai nusiteikę laukiame pavasario, o kiek vėliau – naujos Algimanto Babecko knygos. Beje, po poros dienų paskambinęs pasidžiaugė, kad tvarkomame Pagraužių dvare ne tik tyla ir ramybė – planuojama, dėliojama… Šio dvaro šeimininkė patvirtino: per karantiną atsirado laiko daugiau ramiai pagalvoti apie tai, kaip, madingai šnekant, įveiklinti iš krūmynų, griuvėsių atkovotas erdves, patalpas. Kai jau galėsime laisvai judėti, būtinai apsilankysime atgimstančiame dvare ir papasakosime savo skaitytojams.

Nijolė LINIONIENĖ