Grupė kraštovaizdžio specialistų, susibūrę į Kraštovaizdžio ir želdinių ekspertų komandą, 2020 metų pabaigoje išleido du leidinius: mokslinių darbų – „Kraštovaizdžio architektūra – teorijos ir praktikos aspektai“ ir mokslinių, publicistinių bei meninių tekstų leidinį – himną ąžuolui, maumedžiui ir medžiams „Medis Lietuvos kraštovaizdyje“.

„Medis Lietuvos kraštovaizdyje“

Mokslo darbų leidinys skirtas Lietuvos atkurtos nepriklausomybės 30-mečiui, LKAS veiklos 25-mečio sukakčiai, lietuvių ir latvių kraštovaizdžio architekto Alfonso Kiškio 110-osioms gimimo metinėms, garsaus prancūzų kraštovaizdžio architekto, kūrusio ir Lietuvoje, Eduardo F. Andrė (1840–1911) 180-osioms gimimo metinėms ir kraštovaizdžio architektūros bakalauro studijų programos Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) pradžiai pažymėti. Abiejuose leidiniuose publikuojami vilkaviškiečių – Arboristų asociacijos prezidento Renaldo Žilinsko ir žurnalistės, etnologijos ir arboristikos entuziastės Kristinos Žalnierukynaitės – rašiniai.

Leidinėlyje „Medis Lietuvos kraštovaizdyje“ per mokslinius, publicistinius ir meninius tekstus pasakojama apie Lietuvos medžius, jų priežiūrą ir gydymą. Šios knygelės autoriai ir leidėjai pasiryžo smalsiam skaitytojui pateikti mokslinių ir meninių pasakojimų apie medžius, norėdami padėti pažinti mus supantį sumedėjusios augalijos pasaulį ir suvokti jo reikšmę.

Odė maumedžiui

Medžių gydytojas, arboristas Renaldas Žilinskas skyrė dėmesį maumedžiui ir ąžuolui. Tyrinėdamas istorinius šaltinius, jis aprašo maumedžio paplitimą, jo rūšis ir priežiūrą. Lietuvoje maumedžiai minimi jau nuo XIV–XVI a., ypač paplitę parkuose prie dvarų. Iš jų medienos net dvarų rūmai statyti (XVIII a. Švėkšnos dvaras).

Remiantis 1911 m. žemėlapiais lenkinių (paplitusių Lenkijoje) maumedžių riba XIV–XVI amžiuje ėjo iš vakarų į rytus palei Nemuną iki Kauno. Dzūkijoje ir Suvalkijoje augę maumedžiai buvo beveik visai išnaikinti. Lenkų keliautojas A. Polujanskis, keliavęs po Suvalkiją ir ją aprašęs (1854 m.), dar matė nedideles maumedžių giraites Užnemunėje: jie augo nedidelėmis giraitėmis Kalvarijos, Marijampolės apskrityse, apie Prienus, Vištytį.

Maumedžiams nykstant, XIX a. pradžioje Lietuvoje buvo pradėta juos įveisti. Renaldas Žilinskas rašo: „1841 m. iš Lenkijos Švento kryžiaus kalnų regiono buvo įvežtos sėklos ir apie 1849 m. iš išaugintų sodinukų buvo įveistas Degsnės maumedynas. Iš Lenkijos maumedžių sėklos retkarčiais buvo atvežamos iki 1953 m. į Marijampolę, Seirijus, Griškabūdį, Kidulius, Buktą, Šlienavą, Pilviškius“.

Paežerių dvaro ąžuolo „gydymas“. Nuotrauka iš Renaldo Žilinsko archyvo

Degsnės maumedyne auga ir aukščiausias maumedis (ir medis) Lietuvoje, ir galbūt aukščiausias šio varieteto maumedis Europoje. Maumedžio aukštis – 49 m, kamieno aukštis iki žalių šakų – 29 m, kamieno skersmuo 1,3 m aukštyje – 59 cm. Medžio amžius apie 170 metų.

Lietuvoje išskirtinį maumedyną galima buvo rasti senosiose Anykščių kapinėse (dabar daugiafunkcio menų centro skveras) Vilniaus gat­vėje. Želdyne auga 5 europiniai ir 3 sibiriniai maumedžiai. Manoma, kad šių medžių sodinimas kapinėse yra susijęs su Burbiškio dvaro grafų Venclavovičių kapaviete-koplyčia ir parko įveisimu arba jaunųjų Venclavovičių tremtimi į Sibirą po 1863 m. sukilimo.

Iš saugomų maumedžių Užnemunėje garsiausi auga Degsnės miške (Prienų r.) ir Kybartuose – Dabulevičių maumedis. Pastarojo kamieno skersmuo – 70 cm, aukštis – 14 metrų. R. Žilinskas apie Dabulevičių maumedžio tvarkybą rašo: „Šio medžio išvaizda išskirtinė. Kodėl taip nusviro, išsiraitė šis Daugėlaičių kaimo prie Kybartų šimtametis maumedis, niekas negali pasakyti. Nuo 2016 metų maumedis paskelbtas saugomu gamtos objektu, imtasi jo tvarkymo ir globos darbų“.

Paežerių dvaro parko ąžuolo globa

Paežerių dvaro parko ąžuolas yra tapęs Vilkaviškio rajono vizitine kortele ir dvaro puošmena. Labai raiški medžio lajos skeletinė struktūra. Centrinis kamienas 5 metrų aukštyje buvo seniai išlūžęs, jo vietoje susiformavusi drevė buvo užpildyta betonu. Neliko ryškios viršūnės, išaugo šoninės šakos lygiagrečiai su centriniu kamienu. Išlūžo ir šoninė šaka. Iš lūžusių galingų šakų parke medžio drožėjai pagal dvaro legendas sukomponavo išraiškingas skulptūras. Iki medžio tvarkybos darbų kamienas buvo dviejose vietose suveržtas 4 metaliniais lankais, sujungtais plienine viela su srieginiu veržimu. Lankai uždėti seniai, vietomis viela buvo įaugusi į medžio audinius.

Siekiant išsaugoti ąžuolą nuo sugriuvimo, jis pažemintas. Gerinant ąžuolo augavietę, medžio prižiūrėtojams Renaldas Žilinskas pataria – nerinkti nukritusių smulkių šakelių polajo, o visus lapus kaip tik sugrėbti į ąžuolo poląjį ir palikti kaip natūralų mulčą. Šis būdas – pats natūraliausias ir pigiausias sprendinys, kuris pagerins ąžuolo polajo dirvos būklę ir stiprins medžio gyvybingumą.
Nors buvo numatyta ąžuolo polajį aptverti tvorele, Kultūros paveldo departamento Marijampolės skyriaus pareigūnai tam nepritarė – tvorelės atsisakyta.

Todėl lankydamiesi dvaro parke vasarą, nesistebėkite tariama „netvarka“ po ąžuolu. Taip saugomas šimtametis senolis semiasi jėgų, stip­rindamas kamieną ir lajos šakas.

Antanas ŽILINSKAS