renkame


Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Himnas krašto grožiui ir medžiui

Grupė kraštovaizdžio specialistų, susibūrę į Kraštovaizdžio ir želdinių ekspertų komandą, 2020 metų pabaigoje išleido du leidinius: mokslinių darbų – „Kraštovaizdžio architektūra – teorijos ir praktikos aspektai“ ir mokslinių, publicistinių bei meninių tekstų leidinį – himną ąžuolui, maumedžiui ir medžiams „Medis Lietuvos kraštovaizdyje“.

„Medis Lietuvos kraštovaizdyje“

Mokslo darbų leidinys skirtas Lietuvos atkurtos nepriklausomybės 30-mečiui, LKAS veiklos 25-mečio sukakčiai, lietuvių ir latvių kraštovaizdžio architekto Alfonso Kiškio 110-osioms gimimo metinėms, garsaus prancūzų kraštovaizdžio architekto, kūrusio ir Lietuvoje, Eduardo F. Andrė (1840–1911) 180-osioms gimimo metinėms ir kraštovaizdžio architektūros bakalauro studijų programos Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) pradžiai pažymėti. Abiejuose leidiniuose publikuojami vilkaviškiečių – Arboristų asociacijos prezidento Renaldo Žilinsko ir žurnalistės, etnologijos ir arboristikos entuziastės Kristinos Žalnierukynaitės – rašiniai.

Leidinėlyje „Medis Lietuvos kraštovaizdyje“ per mokslinius, publicistinius ir meninius tekstus pasakojama apie Lietuvos medžius, jų priežiūrą ir gydymą. Šios knygelės autoriai ir leidėjai pasiryžo smalsiam skaitytojui pateikti mokslinių ir meninių pasakojimų apie medžius, norėdami padėti pažinti mus supantį sumedėjusios augalijos pasaulį ir suvokti jo reikšmę.

Odė maumedžiui

Medžių gydytojas, arboristas Renaldas Žilinskas skyrė dėmesį maumedžiui ir ąžuolui. Tyrinėdamas istorinius šaltinius, jis aprašo maumedžio paplitimą, jo rūšis ir priežiūrą. Lietuvoje maumedžiai minimi jau nuo XIV–XVI a., ypač paplitę parkuose prie dvarų. Iš jų medienos net dvarų rūmai statyti (XVIII a. Švėkšnos dvaras).

Remiantis 1911 m. žemėlapiais lenkinių (paplitusių Lenkijoje) maumedžių riba XIV–XVI amžiuje ėjo iš vakarų į rytus palei Nemuną iki Kauno. Dzūkijoje ir Suvalkijoje augę maumedžiai buvo beveik visai išnaikinti. Lenkų keliautojas A. Polujanskis, keliavęs po Suvalkiją ir ją aprašęs (1854 m.), dar matė nedideles maumedžių giraites Užnemunėje: jie augo nedidelėmis giraitėmis Kalvarijos, Marijampolės apskrityse, apie Prienus, Vištytį.

Maumedžiams nykstant, XIX a. pradžioje Lietuvoje buvo pradėta juos įveisti. Renaldas Žilinskas rašo: „1841 m. iš Lenkijos Švento kryžiaus kalnų regiono buvo įvežtos sėklos ir apie 1849 m. iš išaugintų sodinukų buvo įveistas Degsnės maumedynas. Iš Lenkijos maumedžių sėklos retkarčiais buvo atvežamos iki 1953 m. į Marijampolę, Seirijus, Griškabūdį, Kidulius, Buktą, Šlienavą, Pilviškius“.

Paežerių dvaro ąžuolo „gydymas“.

Paežerių dvaro ąžuolo „gydymas“. Nuotrauka iš Renaldo Žilinsko archyvo

Degsnės maumedyne auga ir aukščiausias maumedis (ir medis) Lietuvoje, ir galbūt aukščiausias šio varieteto maumedis Europoje. Maumedžio aukštis – 49 m, kamieno aukštis iki žalių šakų – 29 m, kamieno skersmuo 1,3 m aukštyje – 59 cm. Medžio amžius apie 170 metų.

Lietuvoje išskirtinį maumedyną galima buvo rasti senosiose Anykščių kapinėse (dabar daugiafunkcio menų centro skveras) Vilniaus gat­vėje. Želdyne auga 5 europiniai ir 3 sibiriniai maumedžiai. Manoma, kad šių medžių sodinimas kapinėse yra susijęs su Burbiškio dvaro grafų Venclavovičių kapaviete-koplyčia ir parko įveisimu arba jaunųjų Venclavovičių tremtimi į Sibirą po 1863 m. sukilimo.

Iš saugomų maumedžių Užnemunėje garsiausi auga Degsnės miške (Prienų r.) ir Kybartuose – Dabulevičių maumedis. Pastarojo kamieno skersmuo – 70 cm, aukštis – 14 metrų. R. Žilinskas apie Dabulevičių maumedžio tvarkybą rašo: „Šio medžio išvaizda išskirtinė. Kodėl taip nusviro, išsiraitė šis Daugėlaičių kaimo prie Kybartų šimtametis maumedis, niekas negali pasakyti. Nuo 2016 metų maumedis paskelbtas saugomu gamtos objektu, imtasi jo tvarkymo ir globos darbų“.

Paežerių dvaro parko ąžuolo globa

Paežerių dvaro parko ąžuolas yra tapęs Vilkaviškio rajono vizitine kortele ir dvaro puošmena. Labai raiški medžio lajos skeletinė struktūra. Centrinis kamienas 5 metrų aukštyje buvo seniai išlūžęs, jo vietoje susiformavusi drevė buvo užpildyta betonu. Neliko ryškios viršūnės, išaugo šoninės šakos lygiagrečiai su centriniu kamienu. Išlūžo ir šoninė šaka. Iš lūžusių galingų šakų parke medžio drožėjai pagal dvaro legendas sukomponavo išraiškingas skulptūras. Iki medžio tvarkybos darbų kamienas buvo dviejose vietose suveržtas 4 metaliniais lankais, sujungtais plienine viela su srieginiu veržimu. Lankai uždėti seniai, vietomis viela buvo įaugusi į medžio audinius.

Siekiant išsaugoti ąžuolą nuo sugriuvimo, jis pažemintas. Gerinant ąžuolo augavietę, medžio prižiūrėtojams Renaldas Žilinskas pataria – nerinkti nukritusių smulkių šakelių polajo, o visus lapus kaip tik sugrėbti į ąžuolo poląjį ir palikti kaip natūralų mulčą. Šis būdas – pats natūraliausias ir pigiausias sprendinys, kuris pagerins ąžuolo polajo dirvos būklę ir stiprins medžio gyvybingumą.
Nors buvo numatyta ąžuolo polajį aptverti tvorele, Kultūros paveldo departamento Marijampolės skyriaus pareigūnai tam nepritarė – tvorelės atsisakyta.

Todėl lankydamiesi dvaro parke vasarą, nesistebėkite tariama „netvarka“ po ąžuolu. Taip saugomas šimtametis senolis semiasi jėgų, stip­rindamas kamieną ir lajos šakas.

Antanas ŽILINSKAS

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Diagnozė – priklausomybė

    2016-06-14
    Profesionalus Marijampolės architektas, jaunosios Marijampolės fotografų kartos atstovas Vytenis Skroblas, keletą kartų paklaustas, kas jam yra fotografija, ištaria: „Priklausomybė“, o paskui paaiškina: „Kaip kitaip visa tai gali pavadinti, kai kažką darai, tačiau nežinai, kodėl.“ Tai, kad tokia „diagnozė“ išties gali būti rimta problema, paaiškėja vėliau, kai Vytenis prisipažįsta pastaruoju metu nebeužsukantis į fototechnikos parduotuves ir fototechnika prekiaujančius interneto portalus. „Tiesiog ten neinu, nes žinau, kad išvydęs kokį naują „žaisliuką“ galiu neįstengti atsilaikyti, – atvirauja fotografas. ...
  • Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

    2016-06-14
    Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, ...
  • Kraštotyrininkės darbo rezultatas – mokyklos muziejus

    2016-05-31
    Jono Totoraičio progimnazijos muziejus įkurtas 2001 metais, švenčiant mokyklos 30-metį. Kaip papasakojo progimnazijos direktoriaus pavaduotoja Salvinija Šimonėlienė, aprodydama jaukią muziejaus patalpą, ne visos šalies mokyklos turi tokius savo muziejus. Šiai mokyklai pasisekė, kad buvo tokia entuziastė kaip mokytoja P. D. Vidrinskienė, kuri tuo užsiėmė, ir kad palaikė mokyklos vadovai. Pasak pavaduotojos, šalyje iš maždaug pusantro tūkstančio mokyklų muziejus teturi apie 400. Istorijos mokytoja S. Šimonėlienė perėmė muziejaus veiklą iš Vidrinskienės, kuri šioje mokykloje dirbo nuo 1971 ...
  • Sausio 13-osios didvyris Rimantas Juknevičius

    2016-05-31
    2012 m. abiejų Vidrinskų bendras darbas – knyga apie Rimantą Juknevičių išleista pavadinimu „Lietuvos laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius. 1991 m. Sausio 13-oji“. 187 puslapių knygoje sudėta gausybė asmeninių nuotraukų, Rimantą pažinojusiųjų atsiminimai, Sausio 13-osios liudininkų pasakojimai, didvyriui skirtų eilėraščių posmai, net užrašai ant laidotuvių vaikinų, nemažai straipsnių iš to laiko spaudos, daugybė nuotraukų iš laidotuvių ir kt. „Aš vis laukiau, kada kas nors apie Rimantą parašys knygą. Tikėjausi, gal žurnalistai. O ką aš – juk tik ...
  • Mokytojos P. D. Vidrinskienės bibliografija

    2016-05-31
    Mokytoja P. D. Vidrinskienė rašo lietuvių ir esperanto kalbomis, verčia iš ir į esperanto k. Yra parašiusi, sudariusi ir išleidusi šias knygas: „Rudens ugnelė“ (vaizdeliai ir atsiminimai, 1997 m.). Išvertė iš esperanto k. P. Gavėno knygą „Šventasis Kazimieras“ (1997 m.). „Marijampolės 5-oji vidurinė mokykla 1971–2001 m.“ (2001 m.). „Neužpustytos pėdos“ (apie nusipelniusią mokytoją Juzefą Jakelaitienę, 2002 m.). „Lernu diligente“ (esperanto k. vadovėlis, 2002 m.). „Koloroj de sopiro“ (skaitiniai esperanto k., 2003 m.). „Švyturiu dek“ (sudarė eilėraščių rinkinį apie mokyklą ir mokytojus, 2003 ...
  • Gana netikėtas gyvenimo posūkis – kurti poeziją

    2016-05-31
    Kurti eiles P. D. Vidrinskienė pradėjo išėjusi užtarnauto poilsio. Gegužės 7 d. Marijampolės Petro Kriaučiūno bibliotekoje ji pristatė net keturias savo poezijos knygas: „Saulėlydžio paukštė“, „Randuotos pilnaties pievos“, „Vilčių ežeruos“ ir „Varvek­lių stygos“. Tiek poezijos parašė per tuos 5 metus, kai nebedirba mokykloje. Renginys buvo pavadintas poetės eilėraščio žodžiais „Dar pabūkim“. „Poezija kaip panelė, vienam patinka, kitam ne. Pamatau pašešupy gražius vaizdus ir gimsta eilės. Supratau, kad ne tik skausmas gimdo poeziją, džiaugsmas – irgi“, – kalbėjo ...
  • Mokytoja D. VIDRINSKIENĖ: lituanistika, esperanto kalba, sovietmečio disidentų likimai

    2016-05-31
    Paulina Danutė Vidrinskienė save vadina Žiemgalos dukra, nes kilusi iš šalies šiaurės, Žagarės, ir, kaip pati sako, tarsi tas vyšnios kauliukas likimo permesta per Nemuną į trąšią Suvalkijos žemę. Čia prigijo, subrendo, sulapojo ir duoda tokį didelį šešėlį, kuris saugo, globoja, glaudžia daugybę žmonių, kurių veikla, geri darbai jos dėka išlieka ne tik žmonių atmintyje, bet ir knygose. Tos knygos – tai kraštotyrinė medžiaga apie atskiras iškilias asmenybes, apie įvairias grupes, įstaigas, laikotarpius, veiklas. 2008 m. ...
  • Ir nuvilnijo garsas… (jį išgirdo ir Vytautas Ciplijauskas, ir Henrikas Šablevičius)

    2016-05-17
    Nežinia, kaip būtų susiklostęs Juozo Adomaičio, unikalaus talento kūrėjo, darbų likimas, jei skulptorius Julius Narušis, o paskui jau ir kiti, nebūtų ėmę skleisti žinios apie juos. Juk dešimtmečius tuos akmenis kalė, kai kas pagirdavo, kai kas stebėjosi, bet pagal kitų norus ar užsakymus nedirbo ir pinigų nesiekė užsidirbti. Koks bebuvo racionalus, apskaičiuojantis, antkapinių pamink­lų nesiruošė kalti, nors kryžiaus, nukryžiuotojo motyvais darbų ir sukurta. (Beje, pasitaikė atvejų, kai koks kūrinys „prisišaukdavo“ kitą žmogų: štai Višakio Rūdos ...
  • Gandrai nepalieka meistro sodybos

    2016-05-17
    Sunku įvertinti žmogaus gyvenimo turtus: gali suskaičiuoti pastatus, hektarus ar galvijus (dabar – jau ir mašinas ar net jachtas su lėktuvais, vilas užsieniuose), įmantrių drapanų pilnas spintas ir brangius papuošalus, bet… „Raktai iškris iš rankos – ir viskas liks. Kai prisimenu, mano vyro senelis ir jo tėvas nieko „tokio“ neturėjo, o kokie jie buvo laimingi! Aš labiausiai patenkinta, kad tėtis išmokė darbštumo – visko, visų darbų išmokė. Ir perdavė tą darbštumą – be vyro likus ...
  • Akmenorius Juozas Adomaitis: prakalbinti akmenį ir išlikti…

    2016-05-17
    2015-ųjų birželį sukako 110 metų, kai mūsų krašte, Igliškėlių kaime ūkininko šeimoje gimė unikalaus talento žmogus akmenorius Juozas Adomaitis. O rudenį buvo 25-osios mirties metinės: išėjo, kaip pats yra sakęs, „namo“… Jubiliejinė sukaktis nenuskambėjo plačiau, tik gausi giminė tradiciškai susirinko į jo sodybą, kur tebegyvena kūrėjo dvasia: tiek paties įamžinta akmens darbuose, tiek laukuose, iš kur tie akmenys atkeliavo, didžiųjų medžių apsuptoje sodyboje, kur svečių visada laukia čia nuolat gyvenanti vyriausioji meistro dukra. Neužmiršo jo ...
  • Senieji amatai – jaunųjų rankose

    2016-05-03
    Su tradiciniais Suvalkijos amatais supažindina 2016 m. Lietuvos moksleivių liaudies dailės paroda-konkursas „Sidabro vainikėlis“, kuri per Jurgines pristatyta Marijampolės kultūros centre. Suvalkijos regiono parodoje dalyvavo ne tik Marijampolės, Kalvarijos savivaldybių, Vilkaviškio, Kauno, Šakių, Prienų rajonų moksleiviai. Pasisemti išminties, kaip dirbti puoselėjant tradicijas, atvažiavo ir svečių iš Suvalkų krašto, Lenkijos: Punsko gimnazijos ir Kovo 11-osios licėjaus mokinės su mokytoja Aldona Vaicekauskiene. – Visi amatai perduodami iš kartos į kartą, – sako kultūros centro etnologė Ona Surdokienė. – ...
  • Geroji energija žmogui – per žolynus

    2016-05-03
    Garsi mūsų krašte verbų rišėja tautodailininkė Birutė Juškevičienė visus metus ruošiasi Verbų ir Velykų šventėms. Balsupiuose gyvenanti B. Juškevičienė, atsisakiusi darbo statybinėje organizacijoje ir pati savarankiškai išmokusi rišti verbas, kiekvieną pavasarį sodina augalus kitų metų rišimui: „sausiukus“, kermėkus, „sagutes“ ir kitokias per vasarą užaugsiančias gėles. Pasisėja ir linų. Vasarą prisirenka lauko gėlių – bitkrėslių, kraujažolių, šlamučių, prisiskina ir kvietrugių, rugių varpų. Prie namų augina sedulas, kurių šakelėmis papuošia margučius, o juos įkomponuoja į verbas. Verbos pynimas prasideda ...
  • Marijampolietis – 1000-mečio tradicijas atitinkančių statinių meistras

    2016-05-03
    Marijampolietis Vitalius Striuogaitis – vienas žinomiausių ne tik Suvalkijos krašto, bet ir visos Lietuvos medinių gaminių meistrų ir senojo kubilininkystės amato puoselėtojų. Siekdamas puoselėti senovės tradicijas, buvęs technologijų mokytojas V. Striuogaitis susidomėjo statinių ir kubilų gamyba. O juos, pasak meistro, neužtenka vien padaryti, daiktas turi būti funkcionalus. – Prieš ketvirtį amžiaus pradėjus gaminti statines, reikėjo grįžti į viduramžius, – sako tautodailininkas. – 15 metų mugėse tik aš vienas turėjau statinių ir kubilų, nes paprasčiausiai senųjų meistrų nebeliko, ...
  • Rimorius V. Burčikas – paskutinis savo amato mohikanas?

    2016-05-03
    1Šiame informacinių technologijų amžiuje mums svarbu išsaugoti senuosius, tradicinius amatus, kurie skatina domėtis krašto istorija. Tai prisilietimas prie praeities – tėvų ir protėvių gyvenimo. Saugodami kultūrinį palikimą ir perduodami jį šiandienos kartai, turime viltį, kad tradicijos neišnyks, nors nemažai tradicinių amatų nenumaldomai artėja prie išnykimo ribos. Vienas tokių – rimorystė (odinių pakinktų gaminimas).   Nepriklausomos prieškario Lietuvos kaime žmogus neišsiversdavo be arklio. Ūkininkai pasipuikuodavo, vienas su kitu pasivaržydavo, kurio arklys stipresnis, pakinktai gražesni. Susikūrus kolūkiams arkliukas taip ...
  • Dovanos idėja – „Suvalkiečio“ prenumeratos kuponas

    2015-11-27Dovanos idėja – „Suvalkiečio“ prenumeratos kuponas
    Siūlome dovanos idėją: pradžiuginkite artimąjį ar bičiulį „Suvalkiečio“ prenumerata. Laikraštį galima padovanoti pusmečiui ar ketvirčiui. Tikimės, kad tokia dovanos idėja pasinaudos ne tik mūsų gyventojai, bet ir emigrantai ar kraštiečiai, turintys savųjų čia, Suvalkijoje. Jei gyvenate toli, jūsų internetu užsakytą prenumeratos kuponą adresatui galime išsiųsti paštu. Dėl dovanų kuponų prašome kreiptis į redakciją (Ūkininkų g. 6, 1 kab.), telefonu (8 343) 51925 arba el. paštu reklama@suvalkietis.lt.