Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Andrius Vyšniauskas: „Visuose mano darbuose yra vienas tikslas – kad Marijampolės žmonėms būtų geriau“

2020-ųjų spalį vykusiuose Seimo rinkimuose marijampoliečiai į Seimą delegavo 33 metų Andrių Vyšniauską, kurį nemažai rinkėjų jau pažinojo kaip aktyvų politiką, Marijampolės savivaldybės tarybos Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narį. Šiandien „Suvalkiečio“ skaitytojų dėmesiui – žurnalistės Birutės MONTVILIENĖS ir Seimo nario A. VYŠNIAUSKO pokalbis apie pirmuosius veiklos mėnesius Seime, savanorystę ir marijampoliečių lūkesčius.

Andrius Vyšniauskas

– Jau trečias mėnuo, kai prisiekęs būti ištikimas Lietuvos Respublikai, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai ir Lietuvos žmonių gerovei, esate Seimo narys ir darbuojatės Europos reikalų ir Kaimo reikalų komitetuose, taip pat Antikorupcijos komisijoje. Be to, Jūs – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnės pavaduotojas, trijų parlamentinių ir penkiolikos tarpparlamentinių grupių narys. Taigi, darbų ir veiklos – per akis. Kaip, kuo remdamasis susidėliojate darbų ir veiklos prioritetus?

– Pirmiausia noriu dar kartą pasidžiaugti, kad turiu galimybę atstovauti marijampoliečiams Seime. Tai yra didelė garbė ir atsakomybė, kurią stengiuosi išpildyti darbais. Į Seimą buvau išrinktas dirbti, o ne patogiai sėdėti už šiltų biuro sienų. Būtent todėl prisijungiau net prie dviejų komitetų, Antikorupcijos komisijos ir įvairių parlamentinių grupių. Pasirinkau tas sritis, kuriose turiu žinių ir patirties. Ir tas, kurios stokojo rimto dėmesio. Tai pastūmėjo į Kaimo reikalų komitetą. Mūsų regionui labai svarbios žemės ūkio ir maisto pramonės sritys pastaraisiais metais buvo apleistos ir nedominavo šalies politikos darbotvarkėje.

Be to, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, pretenduodama į TS-LKD frakcijos seniūnės pareigas, pakvietė mane būti jos komandos nariu ir paprašė kuruoti mūsų Seimo frakcijos įstatymines iniciatyvas, darbotvarkes ir svarbiausius programinius projektus bei jų komunikaciją. Tai gana didelis darbas, kuris drauge leidžia prisiliesti prie beveik visko, ką mūsų partija siūlo ir dar siūlys. Veiklos yra daug. Bet juk į Seimą mane ir išrinkote dirbti. Tą ir stengiuosi daryti.

– Esate vienas iš aktyviausių tarp Seimo naujokų ir netgi apskritai tarp visų Seimo narių. Suskaičiavau, kad su kolegomis jau pateikėte dvylikos įvairių teisės aktų projektus. Kaip atsirenkate, kokius projektus siūlyti? Ką jau pavyko nuveikti?

– Seimo darbą pradėjome nuo paties Seimo veiklos korekcijų ir biudžeto. Norime, kad šis Seimas būtų taikesnis, veiktų efektyviau ir konstruktyviau, o šalies politikoje būtų mažiau chaoso. Gaila, kad ne viskas pavyko, pripažįstu, jog padarėme klaidų pasiduodami oponentų provokacijoms. Kai kur pasielgėme per daug stipriai. Visgi priimti Statuto pakeitimai sulėtins įstatymų konvejerį Seime ir suteiks galimybę daugiau diskutuoti, mažiau rietis. Tai naudinga taikesnės Lietuvos politinės kultūros formavimuisi. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę prie viso to prisidėti.
Priėmėme biudžetą, kuriame daugiau socialinio balanso. Per milijardą papildomų lėšų darbo vietų išlaikymui, vakcinoms įsigyti, medikų algoms, švietimui ir kitoms būtinoms reikmėms. Viso to buvusi valdžia nenorėjo finansuoti. Šis biudžetas tikrai socialiai orientuotas. Džiaugiuosi, kad pavyko ir Marijampolei biudžete numatyti 1,4 mln. eurų daugiau, nei planavo buvusi valdžia.
Toliau laukia daug iniciatyvų, kurios kyla iš darbo komitetuose ir to, ką su komanda žadėjome per rinkimus. Šiuo metu dirbame ties konkrečiais pasiūlymais Seimo pavasario sesijai, tai netrukus pristatysiu.

Taip pat nevengiu prisidėti ir prie gerų kitų kolegų iniciatyvų – nesvarbu, ar tie kolegos iš pozicijos, ar opozicijos. Esu prisidėjęs prie kelių gana aštrių, tačiau, manau, reikalingų, kolegų socialdemokratų idėjų. Pavyzdžiui, žvejybos ir medžioklės veiklos atsisakymo Žuvinto biosferos rezervate. Prisijungiau, nes manau, kad tai gera idėja. Man visai nesvarbu, kas ją teikia.

– Būdamas aktyvus Seimo narys dirbate ne tik tiesioginį darbą, bet randate laiko ir savanoriavimui Marijampolės ligoninės COVID-19 skyriuje. Kas Jus paskatino savanoriauti ligoninėje? Kaip dažnai savanoriaujate ir kokius darbus Jums duoda ligoninės personalas? Kaip į tokį sumanymą reagavo Jūsų žmona ir mama?

– Manau, kad kiekviena karta turi savo kovą. Mūsų tėvai matė ir dalyvavo išvarant okupantus. Seneliai ir proseneliai matė karą. Istorija dar apibūdins ir mūsų kartos kovą. Bet ši pandemija tikrai bus rimta pretendentė vadintis mūsų svarbiausia kova. Todėl visi turime stengtis, kad greičiau įveiktumėme visas dabarties negandas. Ypač politikai. Negalime likti nuošaly.

Savanoriauti mane paskatino noras padėti sergantiems žmonėms ir medikams. Pagalvojau – jei galiu, tai kodėl gi ne? Man nesunku pamaitinti pacientus, pašnekinti, padėti atsisėsti, atsistoti ar kaip kitaip pagelbėti. Tam apsauginis kostiumas netrukdo, o ir jį užsidėti nėra taip sunku, kaip gali atrodyti. Medikams ir slaugytojams ši pagalba yra svarbi, nes padedami savanorių jie gali daugiau nuveikti ir jiems nereikia verstis kūliais, kai situacija tikrai prasta. Sergantiesiems tokia pagalba irgi svarbi. Nors, rodos, ir smulkmena, bet pokalbis apie orą ar pandemijos aktualijas ten – kovidiniame skyriuje – aukso vertės. Bendravimas sergantiesiems yra neįkainojamas.

Savanoriavimas ligoninėje man padeda geriau pažinti pačią ligoninę, jos personalą, kasdienybę, vargus ir džiaugsmus, o tai leis ateityje geriau padėti pačiai ligoninei ir ten dirbantiems žmonėms. Ieškoti sprendimų, kad ligoninė augtų ir klestėtų. Tai vienas svarbiausių mano, kaip politiko, tikslų, prie kurio noriu prisidėti.

O dėl žmonos ir mamos, tai jos yra labai supratingos. Abi mane visapusiškai palaiko, nors, aišku, jaudinasi ir nerimauja. Bet toks gyvenimas. Kartais tenka susidurti su iššūkiais. Svarbiausia to nebijoti ir nusiteikti pozityviai.

Šiuo metu savanoriauju kartą per savaitę, nes karantino priemonės veikia ir situacija sparčiai taisosi. Todėl tokio spaudimo ligoninei, koks buvo gruodį, nėra. Ligonių mažėja, mažėja ir sunkesnės būklės pacientų. Pradėjus savanoriauti tikrai buvo daug sunkių pacientų. Teko matyti ir skausmą, ir mirtį. Dabar vis dažniau skausmą keičia džiaugsmas, pakilus, atsigavus ar išlydint namo. Jeigu pacientų srautas augtų ir situacija prastėtų, tikrai savanoriškai padėčiau dar dažniau. Kviečiu ir kitus prie to prisidėti.

– Vis pasigirsta Jūsų politinių oponentų kalbų, kurie kritikuoja Marijampolės rinkėjų pasirinkimą spalį vykusiuose Seimo rinkimuose, teigdami, kad Andrių Vyšniauską į Seimą delegavusiai Marijampolei iš to jokios naudos, nes Vyšniauskas išvyks į Vilnių, todėl ir Marijampolės, kaip savivaldybės ir miesto, reikalai jam neberūpės?

– Marijampolėje gimiau ir užaugau. Čia moku mokesčius, čia dirba mano komanda, čia yra mūsų biuras, čia būnu nuolat. Visuose mano darbuose – teikiamuose įstatymų projektuose ar sprendžiamose žmonių problemose – yra vienas tikslas – kad Marijampolės žmonėms būtų geriau.

Man keista, kai Seimo narys susikuria šiltą biurą, apsikrauna popieriais ir ima dubliuoti savivaldybės funkcijas. Užsiima gatvių valymu, daugiabučių renovacija ar socialinės paramos dalinimu. Ne toks Seimo nario darbas. Ir patikėkit, kalbu rimtai, nešaržuoju. Tai klaidingas įsivaizdavimas, kurį kažkas Marijampolėje aktyviai diegia.

Seimo narys, dirbdamas Marijampolei, turi aktyviai veikti nacionalinėje politikoje. Tą sako ir Konstitucija. Pirma turi dirbti Seime, kalbėtis su ministrais ir tuose pokalbiuose atstovauti mūsų miesto interesams. Kaip tai padaryti nesant Vilniuje ir neturint kontaktų su kitais politikais? Nepadarysi, ką puikiai įrodė tie, kurie anksčiau nepadarė.

O konkurentai etiketes visad klijuoja ir klijuos. Bet rinkėjams svarbiausia ne etiketės, o darbai. Pasikartosiu – atėjau dirbti, o ne kovoti vietines kovas. Rinkimai praėjo, todėl ir kolegas raginu bent porai metų užsiimti rimtais, žmonėms naudingais darbais, o po to galėsime ir apie rinkimus pakalbėti.

– Ar gali Seimo narys daryti įtaką tam tikrų projektų ir lėšų jiems realizuoti skyrimui savo apygardai? Ne paslaptis, kad esate gana artimas premjerės I. Šimonytės bendražygis ir galbūt galite jai į ausį pašnibždėti, jog Vyriausybė rezerve rastų lėšų prisidėti, tarkime, prie naujosios Marijampolės sporto arenos statybos?

– Valstiečių Vyriausybė jau prieš metus panaikino galimybes valstybės rezervą ir valstybės investicijų programą (VIP) naudoti politikų užgaidoms pildyti. Tai yra gerai ir tokį žingsnį palaikėme. Visi projektai, prie kurių prisidės mūsų valdžia, bus grįsti duomenimis, skaičiais ir aiškia argumentacija, kokią naudą vienas ar kitas projektas duos žmonėms. Gaila, kad mūsų valstybė iššvaistė daugybę pinigų amžinoms statyboms ir neefektyviems projektams, kurie tarnavo tik godžių vietos politikų ir statybų bendrovių interesams. Tokie laikai pasibaigė ir tai yra gera naujiena.

Seimo narys neturi kapšo pinigų, kurį gali padalinti kam panorėjęs. Tačiau jis gali padėti savivaldybės vadovams susigaudyti nacionalinėse programose, valdžios koridoriuose, atkreipti ministrų dėmesį į savivaldybės problemas ar projektus. Visa tai padarius, savivalda turi paruošti kokybiškus investicinius projektus ir juos apginti konkursuose. Tik taip veikia skaidrus valstybės lėšų naudojimo mechanizmas. Savo darbo dalį padarysiu su kaupu. Jeigu savo dalį kokybiškai atliks savivalda – tada gal ir pavyks kažką pasiekti.

Su savivaldybės vadovais bendraujame ir bendradarbiaujame. Gal kiek gaila, kad kol kas tai daugiausia vyksta mano iniciatyva. Iš savivaldos norisi aktyvumo ir didesnio tempo. Taip pat norisi, kad savivaldybės vadovai nesiimtų politikuoti, kaip nutiko šios savaitės pradžioje Administracijos direktoriui uždraudus seniūnams susitikti su manimi ir mano komanda. Juk ne apie direktoriaus darbo metodus, o apie bendruomenių problemas pasikalbėti norėjome… Kam taip daryti ir netgi specialiai kenkti? To nežinau, bet viliuosi, kad laikui bėgant viskas susitvarkys ir Savivaldybės vadovai supras bendradarbiavimo prasmę. Juk visi dirbame marijampoliečiams ir Marijampolei.

Noriu pasidžiaugti, kad ši Vyriausybė jau nemažai padarė dėl Marijampolės. Mūsų Savivaldybės biudžetas šiais metais bus rekordinis ir augs 1,4 mln. eurų daugiau, nei planavo buvusi valdžia. Kodėl? Nes mes suvokiame tinkamo savivaldos finansavimo būtinumą. Todėl buvo rasta lėšų savivaldybių poreikiams patenkinti. Taip pat auga finansavimas švietimui, socialinėms prog­ramoms, pensijoms.

Šiais metais iš mirties taško pajudėjo ir mums ypač svarbus „Via Baltica“ projektas. Mūsų Vyriausybei jis tapo prioritetiniu. Šiems metams numatyta 20 mln. eurų ir pasirengimas statybos darbams jau prasidėjo. Tikimės, kad antroje metų pusėje bus techniniai sprendiniai. Matysime svarbiausių viadukų į Marijampolę projektus, o paskui prasidės ir naujos magistralės statybos darbai. Todėl jau netrukus dabartinį mirties kelią keis moderni, europietiška transporto arterija.

– Dėkoju už įdomų pokalbį.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...