Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Mokslinis laipsnis Vokietijoje – labiau socialinis statusas

Mūsų šalies kultūrą plačiąja prasme sudaro ir sėkmingos menininkų, mokslininkų, kitų sričių intelektualių specialistų karjeros siekiantieji užsienyje. Norime priminti, papasakoti apie tokius iš mūsų krašto kilusius žmones. Pasaulis globalus, nesvarbu, kokioje šalyje bedirbtų ar kurtų, šie žmonės išlieka lietuviais.

Šį kartą kalbamės su iš Marijampolės kilusia, Lietuvoje mokslus baigusia, bet Vokietijoje sėkmingai dirbančia medicinos mokslų daktare Aiste Mockute.

Aistei – 29 eri metai, šiuo metu ji dirba Veimaro (Weimar) klinikose, yra penktų metų gydytoja rezidentė. Specializuojasi radiologijos srityje – dirba radiologijos skyriuje. Vokietijoje Aistė sukūrė šeimą, augina sūnų Joną.

Aistė Mockutė Marijampolėje yra baigusi Rygiškių Jono gimnaziją, po to pasirinko medicinos studijas Vilniaus universitete. Jas baigusi iškart išvyko į Vokietiją. Karjeros šioje šalyje siekė kryptingai – dar studijuodama atliko ten praktiką. Tuomet sako ir supratusi, jog nori dirbti šioje šalyje, kurioje įsitikino, kad puikiai funkcionuoja medicinos sistema, yra galimybių tobulėti. Aistė yra užsiminusi, kad Vokietijoje galimybių tobulėti pasirinktoje srityje yra todėl, kad medikas nėra perkraunamas darbu, kaip dažnai pasitaiko Lietuvoje, nereikia spausti savęs ir dirbti ne vienu etatu…

– Aiste, kai kalbėjomės prieš metus ar kiek daugiau, sakei, jog Tave labiausiai džiugina net ne atlyginimų tarp Lietuvos ir Vokietijos medikų skirtumas. Pasidžiaugei, kad Vokietijoje medikas yra vertinamas ir gerbiamas. Ar požiūris nepasikeitė? Kas dar įvyko per tą laiką?

Iš Marijampolės kilusi, Vokietijos Veimaro klinikose dirbanti gydytoja radiologė, medicinos mokslų daktarė Aistė Mockutė mano, kad šią šalį pasirinko neatsitiktinai: joje puikiai klostosi darbo reikalai, saugu auginti sūnų, o vokiečiai – draugiški ir pasirengę padėti.

Iš Marijampolės kilusi, Vokietijos Veimaro klinikose dirbanti gydytoja radiologė, medicinos mokslų daktarė Aistė Mockutė mano, kad šią šalį pasirinko neatsitiktinai: joje puikiai klostosi darbo reikalai, saugu auginti sūnų, o vokiečiai – draugiški ir pasirengę padėti.

– Požiūris tikrai nepasikeitė. Po motinystės atostogų pradėjau dirbti naujoje ligoninėje -– Veimaro klinikose. Nors tai jau trečioji ligoninė, kurioje dirbu, nuomonė išlieka ta pati. Jaučiu pacientų pagarbą, džiugina malonus bendravimas. Pacientai pasitiki savo gydytojais, jų kompetencija, išsamiais tyrimais bei gydymu. Su kolegomis taip pat sieja draugiški ryšiai, paslaugumas. Kartą mūsų vadovė mus apibūdino esant „didele šeima“. Esame kartu ne tik darbe, kuriame bendrus planus ir laisvalaikiu. Pavyzdžiui, prieš keletą mėnesių buvome susirinkę žaisti golfo – mūsų ir kito, netoli esančio miesto radiologai. Smagu, kad tarp skirtingų miestų kolegų palaikomi ir puoselėjami draugiški ryšiai…

Dabar su šeima kraustomės į Veimarą – miestą, kuriame ir dirbu…

– Atrodo, karjera klostosi sėk­mingai – ne taip seniai apsigynei disertaciją. Kokias galimybes tai atveria Vokietijoje?

– Vokietijoje moksliniai laipsniai iš tiesų yra vertinami, medikai skatinami. Tačiau disertacijos gynimasis net ir Vokietijoje nėra būtinybė – daugybė gydytojų dirba neturėdami daktaro laipsnio. Aš į tai žiūrėjau kaip į galimybę tobulėti savo srityje. Manau, jog niekada nereikia sustoti ir sakyti – „jau gana“, o tobulėti savo srityje reikia kiekvieną dieną. Būti gydytoju reikia mokytis visą gyvenimą… Kiekvieną savaitę klinikoje, kurioje dirbu, rengiami gydytojų susirinkimai ir paprastai kiekvienas turime paruošę naujų temų diskutuoti. Taip irgi įgyjame patirties, tobulėjame.
Įdomu tai, kad pats daktaro laipsnis Vokietijoje yra labiau socialinis statusas. Esi labiau vertinamas, lengviau gali rasti darbą geresnėje ligoninėje. Tačiau pačios gydytojo kompetencijos tai nekeičia, kaip minėjau, mokymasis bei tobulėjimas vyksta kiekvieną dieną.

– Įdomu, kokius teko pastebėti skirtumus tarp Lietuvos ir Vokietijos medicinos, sveikatos priežiūros sistemų?

Aistė su sūnumi Jonu laisvalaikį pandemijos metu leidžia gamtoje.

Aistė su sūnumi Jonu laisvalaikį pandemijos metu leidžia gamtoje.
Nuotraukos iš Aistės Mockutės asmeninio archyvo

– Lietuvoje ir Vokietijoje sveikatos apsaugos sistemos skirtingos, tačiau jos sprendžia tas pačias esmines užduotis: kaip pagerinti sveikatos paslaugų kokybę, jų prieinamumą visiems gyventojams. Akcentuojant skirtumus, reikia pasakyti, kad vokiečiai gali patys rinktis ligonių kasas pagal jų siūlomas paslaugas. O lietuviai būna priskiriami teritorinėms ligonių kasoms pagal gyvenamąją vietą.
Kitas didelis skirtumas yra pačios ligonių kasos. Vokietijoje, skirtingai nei Lietuvoje, šalia valstybinio sveikatos draudimo yra ir privatus draudimas, veikia privačios ligonių kasos, konkuruojančios tarpusavyje. Valstybinio draudimo atveju įmokos priklauso nuo uždirbamų pajamų, privataus draudimo – nuo amžiaus. Privačiai draudžiasi tik nedidelė dalis vokiečių (apie 10 proc.), jiems yra suteikiamas finansavimas visiems vaistams, ligoninėse jie yra gydomi tik vyr. gydytojų (vok. Chefarzt). Nors privataus draudimo paslaugos vilioja labiau, deja, su amžiumi (nepaisant mažėjančio atlyginimo), mokesčiai už draudimą vis didėja ir pacientams tampa našta, o sugrįžti į valstybinį draudimą galimybių beveik nebėra.

Esu minėjusi, kad ne tik Vokietijos, bet ir Lietuvos ligoninės, kiek žinau, yra apsirūpinusios modernia aparatūra.

– Dabar, pandemijos metu, medikams tikrai nelengva. O kaip yra Vokietijoje? Ar padedama jaustis saugiai, kokios apsaugos priemonės taikomos jūsų srities darbuotojams?

– Pandemijos metu Vokietijoje, kaip ir kitose šalyse, savo piliečiams stengiamasi suteikti maksimalų saugumą. Mūsų ligoninėje yra nustatyta COVID-19 (koronaviruso) mutacija B117, taigi šiuo metu yra sustabdyti pacientų lankymai. Ligoninėje nuolatos dėvime FFP 2 kaukes. Taip pat absoliuti dauguma esame paskiepyti „BioNtech“ firmos vakcina. Netgi po skiepo privalome du kartus per savaitę atlikti greitąjį antigenų testą virusui nustatyti. Nuo šiol ir ambulatoriniai pacientai, atvykstantys į mūsų kliniką, privalo pateikti neigiamą testo atsakymą. Visa tai yra būtinos priemonės viruso plitimui sustabdyti. Žinoma, vokiečiai noriai laikosi visų nustatytų taisyklių.

– Pats gyvenimas, jo kokybė Vokietijoje – ar neteko tuo nusivilti? Ar tai patogi šalis kurti šeimą, auginti vaikus? Juk būtent Vokietijoje sukūrei šeimą, augini sūnų…

– Vokietijoje sukurtos puikios sąlygos auginti vaikus. Ypač mums patinka darželis, kurį lanko sūnus Jonas. Kiekvieną dieną jame vyksta nauji užsiėmimai, mokymas, pažinimai – tad veiklos tikrai yra.

Taip pat Vokietija turi labai daug pasiūlymų įdomiai praleisti laisvalaikį bei leisti laiką su vaikais. Miestuose gausu žaidimų parkelių, cirkų, įvairių renginių. Žinoma, šiuo metu viskas uždaryta, tad tenka mėgautis žiemos malonumais gamtoje. Važiuojame slidinėti, važinėtis rogutėmis į netoli esantį Oberhofą. Šis miestas, labai pamėgtas turistų, yra apie 800–900 metrų virš jūros lygio, tad sniego jame visada būna. Taigi net ir pandemijos metu pavyksta susiplanuoti įspūdžių pilną, turiningą savaitgalį sau ir savo šeimai.

– Turbūt jau pakako laiko susipažinti su Vokietijos kultūra – žmonių mentalitetu, kultūros reiškiniais? Kas labiausiai Tau patinka? O gal dėl kokių nors priežasčių pasigendi to, kas liko Lietuvoje?..
– Vokietijoje gyvenu penkti metai. Per šiuos metus pakeičiau net kelis miestus, tad teko pažinti įvairių žmonių. Patinka tai, jog vokiečiai visada pasirengę padėti. Pavyzdžiui, kai dieną dirbu ir nebūnu namuose, kurjeriai dažnai pristato siuntinius į namus. Kaimynai mielai priima man siunčiamus paketus, vakare juos draugiškai perduoda. Visi su visais sveikinasi, maloniai bendrauja, tad užmegzti naujus kontaktus su vokiečiais tikrai nėra sunku.

Kad ir kaip džiaugčiausi Vokietija ir jos privalumais, Lietuvos niekada nepamirštu. Visada domiuosi, kas nauja Lietuvoje, žiūriu lietuviškas žinias, skaitau lietuviškus naujienų portalus. Visada džiaugiuosi galimybe grįžti ir pasimatyti su artimaisiais.

– Dainininkė Violeta Urmana, turinti namus Vokietijoje, yra sakiusi, kad tai itin saugi šalis ir visos jos sistemos veikia labai puikiai, tiksliai, todėl ji labai tinkama gyventi. O kaip atrodo Tau?
– Vokietija pagal statistiką yra viena saugiausių šalių pasaulyje, kiekvienais metais rodikliai gerėja. Tačiau verta paminėti, jog kiekviena federalinė žemė yra skirtinga ir kai kurie aspektai labai skiriasi. Kartu ir mes kiekvienas – esame labai skirtingi, skirtingai suprantame, kaip turi atrodyti mūsų mylima šalis. Manau, prieš priimant sprendimą, reikia gerai apgalvoti, kokiu tikslu konkreti šalis pasirenkama, ar ji tikrai pateisins individualius lūkesčius.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje

    2016-08-16Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje
    Marijampolės apylinkėse, be „Gegnės“ ir Onos Miliauskienės, yra ir daugiau žmonių, puoselėjančių mėgėjiško teatro tradicijas. „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkė Daiva Krampienė – viena iš jų. Moteris yra baigusi režisūros studijas, tačiau šiuo metu dirba su tuo visai nesusijusį darbą. Vis dėlto noras kurti niekur nedingęs, todėl kūrybines idėjas Daiva Krampienė realizuoja pačios suburtame „Sūduvos“ bendruomenės teatre. Teatro grupę subūrė noras kurti Daiva Krampienė atlieka ne tik „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkės pareigas, ji taip pat dirba kasdienį darbą, kuris ne visai susijęs su jos išsilavinimu. Kadaise darbas pagal įgytą režisierės specialybę jai patiko, tačiau aplinkybės pasisuko taip, kad teko palikti režisūrą. Nors režisierės pareigų teko ...
  • Kai svajonės tampa realybe

    2016-08-16Kai svajonės tampa realybe
    „Titnago“ teatras užaugino ne vieną žmogų, asmenybę, aktorių. Reimundas Tyras – vienas iš „Titnago“ auklėtinių, kuris visada pasižymėjo išskirtine iškalba, charakteriu, charizma ir noru vaidinti bei kurti. Daugybę metų R. Tyras „Titnage“ praleido kaip aktorius, tačiau, sako, visada norėdavęs pabuvoti režisieriaus vietoje. Kai tikrai labai kažko norisi, tie norai ima ir išsipildo – šiuo metu apie Reimundą Tyrą reikia kalbėti kaip apie Jungėnų kaimo teatro įkūrėją, vadovą bei režisierių. Vaidindamas svajojo režisuoti R. Tyras pasakojo, kad „Titnage“ vaidinti pradėjo vos tik jam įsikūrus. Jis visada išklausydavo režisieriaus mintis, sumanymus ir mielai juos vykdydavo, tačiau paties galvoje visada sukdavosi visai kitoks spektaklio vaizdas. ...
  • Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo

    2016-08-16Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo
    „Gegnė“ – vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje, tačiau klojimo, liaudies teatro, tradicijas jau daugybę metų puoselėja ir Kalvarijos krašto teatras. Tai, kad teatro idėja šiandien nėra pamiršta ir vis dar reikalinga Kalvarijos kraštui, įrodo 31 metus skaičiuojantis Kalvarijos mėgėjų teatras „Titnagas“. Klojimo teatro ištakos Suvalkijoje – Kalvarijos krašte Kalvarijos teatro ištakos – lietuviškųjų vakarų dainos ir vaidinimai. Suvalkijoje lietuviškiems vakarams plisti sąlygos buvo palankesnės nei kituose kraštuose – Marijampolėje įsikūrusios gimnazijos dėka čia buvo didesnis išsilavinusių žmonių skaičius, todėl buvo aktyvi kultūrinė, knygnešių veikla. Pirmasis lietuviškas vakaras Suvalkijoje buvo surengtas spektaklio pavidalu būtent prie Kalvarijos gyvenančio ūkininko troboje. Iki Nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais teatro ...
  • M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“

    2016-08-16M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“
    Klojimo teatrų istorija Lietuvoje prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet, slapstydamiesi nuo rusų valdžios, lietuviai rengdavo lietuviškus vakarus, kurių metu šokdavo tautinius šokius, dainuodavo lietuviškas dainas, vaidindavo kluonuose ar kituose ūkinės paskirties pastatuose. Tai ir buvo klojimo teatrų idėjos gimimas Lietuvoje. 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę klojimo teatrai išgyveno tikrą aukso amžių, tačiau sovietmečiu apmirė. Atkūrus Nepriklausomybę klojimo teatrai pradėjo atgimti – Suvalkijos krašte klojimo teatro idėją ėmė puoselėti Tautkaičių teatras, kuris šiandien yra vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje. Tautkaičių klojimo teatro priešistorė Tautkaičių klojimo teatro istorija buvo pradėta rašyti 1950 m. liepą. Tuomet Tautkaičių kaimo jaunimą vaidinti subūrė Aldona Gudaitytė-Teiberienė. Ji ...
  • Prisiminimai ir žydų bendruomenės įprasminimas

    2016-07-12
    Trys Vytautai – Grinius, Gaulia ir Valaitis – žydų klestėjimo metus Marijampolėje prisimena sunkiai arba neprisimena visai – dar buvo tik vaikai. Tačiau iš tėvų pasakojimų ir savo menkų prisiminimų apie žydų bendruomenę blogo nieko negalintys pasakyti. „Žydų bendruomenė Marijampolėje buvo stipri, pas juos buvo sava tvarka. Jei žydas turėjo namų valdą ir norėjo ją parduoti, pirmiausia turėjo gauti iš rabino leidimą, kad galėtų tai daryti. Rabinas šią žinią pranešdavo komitetui, o komitetas tą valdą pigiai nupirkdavo. Nupirktą žemę pigiai atiduodavo kitam žydui, kuris sutikdavo, kad ten gyvens, dirbs ir dirbdamas išsimokės tą žemę. Niekas kitas žydo žemės negalėjo paprastai ...
  • Žydai mieste prie Šešupės

    2016-07-12
    Žydų bendruomenė Lietuvoje pradėjo formuotis dar Vytauto laikais. 1388 metais Vytautas Didysis Bresto (Baltarusija) žydams suteikė privilegiją kurtis Lietuvoje – taip jie tapo garbės piliečiais. Vėliau Bresto žydų bendruomenė ėmė plėstis ir XIX amžiuje žydai miestuose sudarė net 10, o kai kuriuose ir daugiau nei 50 proc. visų gyventojų. Marijampolėje žydai pradėjo tvirtintis XVIII a. viduryje, kuomet Kvietiškio dvaro savininkai Butleriai užsimanė prie dvaro turėti miestą. Miestas buvo pradėtas kurti tuometiniame Stara Budos kaime, jį pervadinus Starapole. 1758 metais Prienų seniūnė grafienė Pranciška Butlerienė marijonų vienuolyno fundacijos dokumente, kuriuo dovanojo žemės sklypą tarp Šešupės ir Jevonio marijonams vienuoliams, rašė, kad ...
  • Kazys Grinius – Prezidentas, gydytojas, Pasaulio tautų teisuolis…

    2016-07-12
    …demokratijos Lietuvoje pradininkas, steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, švietėjas. Prezidento nuveiktus darbus ir jo nuopelnus Lietuvai galima būtų vardinti ir vardinti. Ne veltui 2016-uosius, 150-ąsias K. Griniaus gimimo metines, LR Seimas nusprendė paskelbti Prezidento Kazio Griniaus metais. Be to, šiemet sausio mėnesį Prezidentui ir jo žmonai Kristinai Griniuviniei suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai už nuopelnus gelbstint žydus nuo holokausto. Į aktyvią visuomeninę veiklą įsitraukė studijų metais Kazio Griniaus vardas dažniausiai tapatinamas su Prezidentu. Iš tiesų tai – didelio ir ilgo politinio, visuomeninio ir kultūrinio darbo įprasminimas. K. Griniaus kelias link prezidento posto prasidėjo dar studijuojant mediciną Maskvos universitete. Studentas ne ...
  • Knygoje prisiminimai apie kun. Joną Maksvytį

    2016-06-28
    Mokytoja Genovaitė Beinaravičienė, kilusi iš Liudvinavo seniūnijos Kūlokų kaimo, daug metų mokytojavusi Liudvinavo vidurinėje mokykloje, yra sukaupusi daug medžiagos apie gimtojo kaimo žmones. Pedagogė išleidusi knygą apie Liudvinavo parapijos kleboną kun. Joną Maksvytį. Knygelė pavadinta „Kun. J. Maksvytis. Tauraus gyvenimo momentai“, joje pasakojama apie Liudvinavo bažnyčios istoriją, čia dirbusius klebonus. Daugiausia dėmesio skiriama parapijos klebono, kuris Liudvinave klebonavo nuo 1973 m. iki pat mirties, veiklai. Knygoje gausu šio iškilaus žmogaus biografijos faktų, pasakojimų apie jo būdą, veiklą, darbus, bažnyčios atstatymą. Pasak G. Beinaravičienės, poreikis kaupti gimtojo krašto istoriją atsirado po tėvų mirties. Atėjo suvokimas, kad reikia užrašyti senų žmonių pasakotas istorijas, nes ...
  • Domėjosi, tyrinėjo, užrašė…

    2016-06-28
    Sakoma, kad tikras pilietis yra tas, kuris pažįsta ir brangina tėvynę, siekia išsaugoti jos praeitį, pasirūpinti dabartimi ir kurti ateitį. Liudvinavo miestelio ir seniūnijos istorija, čia gyvenusiais žmonėmis, jų prasmingais darbais savo krašto kultūrai, dvasiniam lobynui, tradicijomis domėjosi, tyrinėjo ir jas užrašė ne vienas Liudvinavo seniūnijos gyventojas.   „Triobiškių dainose“ atgyja senelių dainos, istorijos Išsaugant savojo krašto istoriją didelį įnašą paliko Želsvoje gyvenusi Elvyra Kalindrienė, išleidusi knygą „Triobiškių dainos“. Čia sudėtos dainos surinktos maždaug prieš 140 metų Liudvinavo apylinkėse. Dirbdama Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje ji sutvarkė ir atnaujino „Triobiškių dainų“ leidinį. Knygos pamatas – rusų kalbininkų F. Fortunatovo ir V. Milerio surinktos ...
  • Kraštotyrininkė T. Vizbarienė: ieškoti, atrasti, kaupti, pasidalinti

    2016-06-28
    Knygos apie Liudvinavą, pavadintos „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“ su paantrašte „Liudvinavo kraštas, įvykiai ir žmonės“, kurios sudarytoja yra Teresė Marijona Vizbarienė, ištraukas „Suvalkietis“ spausdino praėjusią vasarą. Šį kartą domėjomės, kaip sekasi autorei įgyvendinti savo svajonę – išleisti knygą, prie kurios rašymo ji sugaišo daug laiko ir įdėjo nemažai pastangų ieškodama istorinės medžiagos, rinkdama ją. Kraštotyrininkės klausėme, kodėl ji ėmėsi tyrinėti gimtojo karšto istoriją. Ar tai pomėgis, ar tiesiog pareiga neleisti užmarštin nugrimzti svarbiems įvykiams, kaupti ir kitiems perduoti žinias apie savo gimtinę? Knyga leidybai paruošta Pasak Teresės Vizbarienės, knyga leidybai jau paruošta. Nuotraukos ir medžiaga atrinkta, peržiūrėti rankraščiai, sudėlioti skyriai. Iš ...
  • Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma

    2016-06-16Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma
    Pasibaigus mokslo metams daugelis vaikų pramogauja kaip išmano. Tačiau kad vasara nenueitų vėjais ir dar būtų galima ko nors išmokti, specialistai siūlo savo atžalą leisti į vasaros stovyklą. Dalis jų remiamos valstybės, savivaldybių ir Europos Sąjungos fondų lėšomis.  Ugdo ir lavina Švietimo ir mokslo ministerijos Neformalaus švietimo skyriaus vedėjas Tomas Pūtys tikina, kad prasidėjus vasarai vaikų smalsumas neišblėsta, todėl jį reikia skatinti. Vasaros stovyklos tam – puiki galimybė. „Ar tai būtų dienos, ar stacionari stovykla, vaikams jos labai naudingos. Nors ir vasara, vaikas neturi būti užsidaręs namuose ir užsiimti nežinia kuo, o tėvai ne visada turi laiko rūpintis kokybišku jo užimtumu. Šį rūpestį ...
  • Marijampolės fotografijos puslapiai

    2016-06-14
    Iš Marijampolės kilusio ir Sūduvos krašto fotografijos istoriją tyrinėjusio fotomenininko Valentino Juraičio nuomone, Marijampolę fotografija galėjo pasiekti apie 1863 metus, kai dabartinės Lietuvos teritorijoje veikė jau septynios fotoateljė. 2011-aisiais išleistame leidinyje „Senoji Marijampolė fotografijose“ V. Juraitis nurodo, kad seniausia išlikusia Marijampolės fotografija laikytina 1873 m. fotografo Leono Anšero daryta paviljoninė nuotrauka, kurioje su grupe vietos gimnazistų įamžintas Jonas Basanavičius. Ši nuotrauka saugoma Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Garsiausias XIX a. pabaigos Marijampolės fotografas, pasak V. Juraičio, buvo apie 1890–1892 metus savo veiklą pradėjęs Moisiejus Buhalteris (1868–1941 m.). Pasakojama, kad Buhalteris buvo gabus portretistas. „Kaip prisiminė senieji marijampoliečiai ir fotografo sūnus, M. ...
  • Fotografo A. Senkaičio genus paveldėjo jo vaikaitis

    2016-06-14
    Marijampolėje gyvenusio, prieš 14 metų Amžinybėn išėjusio inžinieriaus, fotografo ir fotografijos kolekcininko Antano Senkaičio artimieji šių metų liepą minės 100-ąsias A. Senkaičio gimimo metines. Fotografo dukra marijampolietė odontologė Lilija Patamsienė, pasakodama apie didįjį tėvo pomėgį, neslepia mananti, kad nors jos tėvas sulaukė 86 metų, jei ne fotografija, būtų gyvenęs dar gerokai ilgiau. „Mano tėvas buvo kilęs iš ilgaamžių giminės, – sako L. Patamsienė. – Štai viena jo sesuo, mano teta, jau sulaukė 96 metų ir yra žvali bei energinga. Manau, kad tėčiui gyvenimo amžių patrumpino fotografijoje naudoti įvairūs chemikalai. Juk jis fotografuoti pradėjo dar Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai išvažiavo studijuoti ...
  • Diagnozė – priklausomybė

    2016-06-14
    Profesionalus Marijampolės architektas, jaunosios Marijampolės fotografų kartos atstovas Vytenis Skroblas, keletą kartų paklaustas, kas jam yra fotografija, ištaria: „Priklausomybė“, o paskui paaiškina: „Kaip kitaip visa tai gali pavadinti, kai kažką darai, tačiau nežinai, kodėl.“ Tai, kad tokia „diagnozė“ išties gali būti rimta problema, paaiškėja vėliau, kai Vytenis prisipažįsta pastaruoju metu nebeužsukantis į fototechnikos parduotuves ir fototechnika prekiaujančius interneto portalus. „Tiesiog ten neinu, nes žinau, kad išvydęs kokį naują „žaisliuką“ galiu neįstengti atsilaikyti, – atvirauja fotografas. – Fototechnikos naujienos kainuoja didelius pinigus, todėl nutariau, kad geriau tegul pinigai lieka šeimai, nei būtų išleisti mano įnoriams patenkinti. Juolab kad nesvarbu, koks tas ...
  • Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

    2016-06-14
    Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, verda tose pačiose kultūrinio gyvenimo ir meno pasaulio sultyse. Vis dėlto dauguma marijampoliečių Romą Linionį, manau, yra įsidėmėję ir tariasi bent iš matymo pažįstantys dėl ...