Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Mokslinis laipsnis Vokietijoje – labiau socialinis statusas

Mūsų šalies kultūrą plačiąja prasme sudaro ir sėkmingos menininkų, mokslininkų, kitų sričių intelektualių specialistų karjeros siekiantieji užsienyje. Norime priminti, papasakoti apie tokius iš mūsų krašto kilusius žmones. Pasaulis globalus, nesvarbu, kokioje šalyje bedirbtų ar kurtų, šie žmonės išlieka lietuviais.

Šį kartą kalbamės su iš Marijampolės kilusia, Lietuvoje mokslus baigusia, bet Vokietijoje sėkmingai dirbančia medicinos mokslų daktare Aiste Mockute.

Aistei – 29 eri metai, šiuo metu ji dirba Veimaro (Weimar) klinikose, yra penktų metų gydytoja rezidentė. Specializuojasi radiologijos srityje – dirba radiologijos skyriuje. Vokietijoje Aistė sukūrė šeimą, augina sūnų Joną.

Aistė Mockutė Marijampolėje yra baigusi Rygiškių Jono gimnaziją, po to pasirinko medicinos studijas Vilniaus universitete. Jas baigusi iškart išvyko į Vokietiją. Karjeros šioje šalyje siekė kryptingai – dar studijuodama atliko ten praktiką. Tuomet sako ir supratusi, jog nori dirbti šioje šalyje, kurioje įsitikino, kad puikiai funkcionuoja medicinos sistema, yra galimybių tobulėti. Aistė yra užsiminusi, kad Vokietijoje galimybių tobulėti pasirinktoje srityje yra todėl, kad medikas nėra perkraunamas darbu, kaip dažnai pasitaiko Lietuvoje, nereikia spausti savęs ir dirbti ne vienu etatu…

– Aiste, kai kalbėjomės prieš metus ar kiek daugiau, sakei, jog Tave labiausiai džiugina net ne atlyginimų tarp Lietuvos ir Vokietijos medikų skirtumas. Pasidžiaugei, kad Vokietijoje medikas yra vertinamas ir gerbiamas. Ar požiūris nepasikeitė? Kas dar įvyko per tą laiką?

Iš Marijampolės kilusi, Vokietijos Veimaro klinikose dirbanti gydytoja radiologė, medicinos mokslų daktarė Aistė Mockutė mano, kad šią šalį pasirinko neatsitiktinai: joje puikiai klostosi darbo reikalai, saugu auginti sūnų, o vokiečiai – draugiški ir pasirengę padėti.

Iš Marijampolės kilusi, Vokietijos Veimaro klinikose dirbanti gydytoja radiologė, medicinos mokslų daktarė Aistė Mockutė mano, kad šią šalį pasirinko neatsitiktinai: joje puikiai klostosi darbo reikalai, saugu auginti sūnų, o vokiečiai – draugiški ir pasirengę padėti.

– Požiūris tikrai nepasikeitė. Po motinystės atostogų pradėjau dirbti naujoje ligoninėje -– Veimaro klinikose. Nors tai jau trečioji ligoninė, kurioje dirbu, nuomonė išlieka ta pati. Jaučiu pacientų pagarbą, džiugina malonus bendravimas. Pacientai pasitiki savo gydytojais, jų kompetencija, išsamiais tyrimais bei gydymu. Su kolegomis taip pat sieja draugiški ryšiai, paslaugumas. Kartą mūsų vadovė mus apibūdino esant „didele šeima“. Esame kartu ne tik darbe, kuriame bendrus planus ir laisvalaikiu. Pavyzdžiui, prieš keletą mėnesių buvome susirinkę žaisti golfo – mūsų ir kito, netoli esančio miesto radiologai. Smagu, kad tarp skirtingų miestų kolegų palaikomi ir puoselėjami draugiški ryšiai…

Dabar su šeima kraustomės į Veimarą – miestą, kuriame ir dirbu…

– Atrodo, karjera klostosi sėk­mingai – ne taip seniai apsigynei disertaciją. Kokias galimybes tai atveria Vokietijoje?

– Vokietijoje moksliniai laipsniai iš tiesų yra vertinami, medikai skatinami. Tačiau disertacijos gynimasis net ir Vokietijoje nėra būtinybė – daugybė gydytojų dirba neturėdami daktaro laipsnio. Aš į tai žiūrėjau kaip į galimybę tobulėti savo srityje. Manau, jog niekada nereikia sustoti ir sakyti – „jau gana“, o tobulėti savo srityje reikia kiekvieną dieną. Būti gydytoju reikia mokytis visą gyvenimą… Kiekvieną savaitę klinikoje, kurioje dirbu, rengiami gydytojų susirinkimai ir paprastai kiekvienas turime paruošę naujų temų diskutuoti. Taip irgi įgyjame patirties, tobulėjame.
Įdomu tai, kad pats daktaro laipsnis Vokietijoje yra labiau socialinis statusas. Esi labiau vertinamas, lengviau gali rasti darbą geresnėje ligoninėje. Tačiau pačios gydytojo kompetencijos tai nekeičia, kaip minėjau, mokymasis bei tobulėjimas vyksta kiekvieną dieną.

– Įdomu, kokius teko pastebėti skirtumus tarp Lietuvos ir Vokietijos medicinos, sveikatos priežiūros sistemų?

Aistė su sūnumi Jonu laisvalaikį pandemijos metu leidžia gamtoje.

Aistė su sūnumi Jonu laisvalaikį pandemijos metu leidžia gamtoje.
Nuotraukos iš Aistės Mockutės asmeninio archyvo

– Lietuvoje ir Vokietijoje sveikatos apsaugos sistemos skirtingos, tačiau jos sprendžia tas pačias esmines užduotis: kaip pagerinti sveikatos paslaugų kokybę, jų prieinamumą visiems gyventojams. Akcentuojant skirtumus, reikia pasakyti, kad vokiečiai gali patys rinktis ligonių kasas pagal jų siūlomas paslaugas. O lietuviai būna priskiriami teritorinėms ligonių kasoms pagal gyvenamąją vietą.
Kitas didelis skirtumas yra pačios ligonių kasos. Vokietijoje, skirtingai nei Lietuvoje, šalia valstybinio sveikatos draudimo yra ir privatus draudimas, veikia privačios ligonių kasos, konkuruojančios tarpusavyje. Valstybinio draudimo atveju įmokos priklauso nuo uždirbamų pajamų, privataus draudimo – nuo amžiaus. Privačiai draudžiasi tik nedidelė dalis vokiečių (apie 10 proc.), jiems yra suteikiamas finansavimas visiems vaistams, ligoninėse jie yra gydomi tik vyr. gydytojų (vok. Chefarzt). Nors privataus draudimo paslaugos vilioja labiau, deja, su amžiumi (nepaisant mažėjančio atlyginimo), mokesčiai už draudimą vis didėja ir pacientams tampa našta, o sugrįžti į valstybinį draudimą galimybių beveik nebėra.

Esu minėjusi, kad ne tik Vokietijos, bet ir Lietuvos ligoninės, kiek žinau, yra apsirūpinusios modernia aparatūra.

– Dabar, pandemijos metu, medikams tikrai nelengva. O kaip yra Vokietijoje? Ar padedama jaustis saugiai, kokios apsaugos priemonės taikomos jūsų srities darbuotojams?

– Pandemijos metu Vokietijoje, kaip ir kitose šalyse, savo piliečiams stengiamasi suteikti maksimalų saugumą. Mūsų ligoninėje yra nustatyta COVID-19 (koronaviruso) mutacija B117, taigi šiuo metu yra sustabdyti pacientų lankymai. Ligoninėje nuolatos dėvime FFP 2 kaukes. Taip pat absoliuti dauguma esame paskiepyti „BioNtech“ firmos vakcina. Netgi po skiepo privalome du kartus per savaitę atlikti greitąjį antigenų testą virusui nustatyti. Nuo šiol ir ambulatoriniai pacientai, atvykstantys į mūsų kliniką, privalo pateikti neigiamą testo atsakymą. Visa tai yra būtinos priemonės viruso plitimui sustabdyti. Žinoma, vokiečiai noriai laikosi visų nustatytų taisyklių.

– Pats gyvenimas, jo kokybė Vokietijoje – ar neteko tuo nusivilti? Ar tai patogi šalis kurti šeimą, auginti vaikus? Juk būtent Vokietijoje sukūrei šeimą, augini sūnų…

– Vokietijoje sukurtos puikios sąlygos auginti vaikus. Ypač mums patinka darželis, kurį lanko sūnus Jonas. Kiekvieną dieną jame vyksta nauji užsiėmimai, mokymas, pažinimai – tad veiklos tikrai yra.

Taip pat Vokietija turi labai daug pasiūlymų įdomiai praleisti laisvalaikį bei leisti laiką su vaikais. Miestuose gausu žaidimų parkelių, cirkų, įvairių renginių. Žinoma, šiuo metu viskas uždaryta, tad tenka mėgautis žiemos malonumais gamtoje. Važiuojame slidinėti, važinėtis rogutėmis į netoli esantį Oberhofą. Šis miestas, labai pamėgtas turistų, yra apie 800–900 metrų virš jūros lygio, tad sniego jame visada būna. Taigi net ir pandemijos metu pavyksta susiplanuoti įspūdžių pilną, turiningą savaitgalį sau ir savo šeimai.

– Turbūt jau pakako laiko susipažinti su Vokietijos kultūra – žmonių mentalitetu, kultūros reiškiniais? Kas labiausiai Tau patinka? O gal dėl kokių nors priežasčių pasigendi to, kas liko Lietuvoje?..
– Vokietijoje gyvenu penkti metai. Per šiuos metus pakeičiau net kelis miestus, tad teko pažinti įvairių žmonių. Patinka tai, jog vokiečiai visada pasirengę padėti. Pavyzdžiui, kai dieną dirbu ir nebūnu namuose, kurjeriai dažnai pristato siuntinius į namus. Kaimynai mielai priima man siunčiamus paketus, vakare juos draugiškai perduoda. Visi su visais sveikinasi, maloniai bendrauja, tad užmegzti naujus kontaktus su vokiečiais tikrai nėra sunku.

Kad ir kaip džiaugčiausi Vokietija ir jos privalumais, Lietuvos niekada nepamirštu. Visada domiuosi, kas nauja Lietuvoje, žiūriu lietuviškas žinias, skaitau lietuviškus naujienų portalus. Visada džiaugiuosi galimybe grįžti ir pasimatyti su artimaisiais.

– Dainininkė Violeta Urmana, turinti namus Vokietijoje, yra sakiusi, kad tai itin saugi šalis ir visos jos sistemos veikia labai puikiai, tiksliai, todėl ji labai tinkama gyventi. O kaip atrodo Tau?
– Vokietija pagal statistiką yra viena saugiausių šalių pasaulyje, kiekvienais metais rodikliai gerėja. Tačiau verta paminėti, jog kiekviena federalinė žemė yra skirtinga ir kai kurie aspektai labai skiriasi. Kartu ir mes kiekvienas – esame labai skirtingi, skirtingai suprantame, kaip turi atrodyti mūsų mylima šalis. Manau, prieš priimant sprendimą, reikia gerai apgalvoti, kokiu tikslu konkreti šalis pasirenkama, ar ji tikrai pateisins individualius lūkesčius.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • „Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“

    2016-12-30„Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“
    Marija Žvinakevičienė 24 metus dirbo Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja. Uždavėme jai kelis klausimus apie darbą ir kalbą. – Skaitytojams būtų įdomu, kaip sekėsi dirbti savivaldybės kalbos tvarkytoja. – Per tuos metus buvo visko. Bet pirma mintis, kuri šauna į galvą prisiminus darbo metus – buvo šaunu. Aišku, romantizuoju… Pradžia darbą gaišina, o įsivažiavus viskas lyg upeliu tekėjo. Nors ne – ramumo buvo maža. Tai lyg į duobę krenti, tai verpetas pagauna ir šonus į akmenis apsidaužai – kaip tikras upeliukas iš vaikiško filmuko. O jeigu rimtai – tai sunkiausia bausti. Gal todėl tik vieną kartą ir skyriau administracinę nuobaudą. Mano manymu, žmones ...
  • „Didi gėda savo kalbos nemokėti“

    2016-12-30„Didi gėda savo kalbos nemokėti“
    Lietuvių kalbos sąžinė Jonas Jablonskis (1860–1930) – didžiausias bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas, tobulintojas bei normintojas: kalbos pagrindų kūrėjas, pirmasis bendrinės kalbos sintaksės, terminologijos ir apskritai rašomosios kalbos teoretikas, kalbos mokslo kūrėjas ir, anot Vydūno, ,,lietuvių kalbos sąžinė“. J. Jablonskis gimė Kubilėliuose, netoli Kudirkos Naumiesčio, mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją. Universitete didelę įtaką jam padarė prof. F. Fortunatovas ir prof. F. Koršas, kurie gerai mokėjo lietuvių kalbą ir rėmėsi jos pavyzdžiais paskaitose. Iki universiteto J. Jablonskis save laikė lenku, tautiškai jam apsispręsti, kaip ir V. Kudirkai, padėjo laikraštis „Aušra“. Iki universiteto jis buvo mokęsis 7 kalbų, žinoma, ir lietuvių, bet ...
  • Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti

    2016-12-30Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti
    Žinomas kalbininkas, pedagogas Aldonas Pupkis (gim. 1939 m. Kazlų Rūdoje) neveda kalbos valandėlių, Vilniaus universitete oficialiai nedirba nuo 2000 m. Šiuo metu jis susitelkęs prie kalbotyros istorijos darbų, netrukus turi išeiti nauja knyga. A. Pupkis sutiko atsakyti į kelis klausimus.   – Vyresnieji Suvalkijos krašto žmonės Jus prisimena iš Lietuvos radijo ir televizijos kalbos valandėlių ir laidų. Ilgus metus buvote jų vedėjas, dabar iš ten Jūsų negirdėti… – Dabar jau kiti laikai ir tokio pobūdžio kalbos populiarinimo nei mokymo ten nebėra. Antra vertus, kai gerai pagalvoju, tai tas anuometinis buvimas eteryje, nors teikė nemaža pasitenkinimo ir džiaugsmo, nežmoniškai ėsdavo laiką, – prisėsti prie ...
  • Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia

    2016-12-06Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia
    Tarp Justino Sajausko kūrinių yra istorinis romanas „Voverė ant vilkų tako“. Paklaustas, kaip susidomėjo istorinėmis temomis, kur, nebūdamas istorikas, įgijo istorijos išmanymą, autorius sakė: „Aš išmanau viską, ko man nereikia. Kadangi esu lituanistas, turėčiau sėdėti su vaikais ir mokyti juos rašyti be klaidų, bet man įdomiau istorija. Visada ja domėjausi. Seniai turėjau minčių parašyti istorinį romaną. Ir džiaugiuosi, kad parašiau būtent apie Mindaugo laikus. Sunkiai ėjosi rašyti tą istoriją, bet reikėjo. Ne pati prasčiausia išėjo. Idėją pakišo Rašytojų sąjungos pirmininkas V. Sventickas. Matė, kaip rašau, pasiūlė parašyti romaną, kurį išleistų sąjunga. Prisipažinau, kad galvojau istorinį dalyką rašyti, kartu aptarėme temas, pasirinkau ...
  • „Marijampolė. Partizaninis karas“

    2016-12-06„Marijampolė. Partizaninis karas“
    Tokiu pavadinimu 2012 metais išleistas Justino Sajausko ir Stanislovo Sajausko parengtas fotografijų albumas. Jame sudėtos partizanų, jų rėmėjų, ryšininkų ir ryšininkių nuotraukos. Ieškota jų, kaip rašoma pratarmėje, po visą Suvalkiją ir ne tik po ją. Beveik 400 puslapių fotografijų suskirstytos pagal partizanų rinktines. Prie nuotraukų yra išsami informacija apie asmenį, kai kur – žūties vieta ir data. Žvelgiant į šiuos veidus sunku pajausti, ką jiems teko iškentėti dėl Tėvynės, dar sunkiau atspėti, kas būtų, jeigu šiandien tektų taip pasiaukoti. Knyga išleista 400 egzempliorių tiražu. Priešlapyje yra autorių padėka rėmėjams – koncernui „Alga“, Audriui Linkui ir Antanui Linkui. Taip pat dėkojama pagalbininkams, yra ...
  • Žurnalas „Suvalkija“

    2016-12-06Žurnalas „Suvalkija“
    Nuo 1997 metų Marijampolėje pradėjo eiti kultūros žurnalas „Suvalkija“. Jo redaktoriumi idėjos sumanytojas mokytojas Zenius Šileris pakvietė dirbti Justiną Sajauską. „Apie 1997 metus buvau kaip tik be darbo, taigi ėmiausi. Redagavau tris pirmus žurnalo numerius, paskui po Šilerio mirties dar kelis suredagavau. Pradžioje leidybą finansavo Zeniaus brolis Valdas“, – prisimena Sajauskas. Z. Šileris tais pačiais metais su broliu Valdu Marijampolėje įkūrė leidyklą „Ramona“, kuri ir leido žurnalą „Suvalkija“. Pirmųjų žurnalo numerių viršelius puošia Sajausko sūnaus Vytauto nupieštos prieverpstės. Viršelio dailininkė – Jolita Bičkienė. Zenius Šileris pirmo numerio pratarmėje rašė: „Suvalkija“ skirta Suvalkijai pagražinti, laiko išbandymus atlaikiusioms krašto (ir kaimynų) dvasinėms vertybėms atskleisti, lyg ...
  • Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“

    2016-12-06Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“
    „Kažkada jaunystėje norėjau žurnalistu būti, dabar – jokiu būdu. Nebuvau žurnalistas niekada, tik redaktorius, o ir nelaikiau savęs žurnalistu“, – sako J. Sajauskas. Jis mano, kad šiandien žurnalistai per lengvai pasiduoda įvairioms įtakoms. „Vos paskaitęs iškart jauti, į kieno bures pučia žurnalistas“. Apie tai, kaip ėmėsi redaguoti laikraštį „Sugrįžimai“, prisimena: „Atgimimo laiku Vytautas Gaulia ateina pas mane ir sako: „Mes, Marijampolės sąjūdiečiai, norime leisti laikraštį. Ar tu redaguosi?“ Sutikau. Tuo laiku dar buvo daug mano kartos inteligentų, galėjai lengvai pririnkti medžiagos. Namie turiu visus „Sugrįžimų“ numerius, nelabai žinau, kur dar galėtum rasti visų metų komplektą, nebent biblio­teka turi arba pats Gaulia.“ V. ...
  • Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta

    2016-12-06Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta
    Marijampolietis rašytojas, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktorius Justinas Sajauskas gimė 1944 m. Kalvarijoje. Tėvai Elžbieta Viskačkaitė ir Jonas Sajauskas kilę iš to paties Suvalkijos pakraščio. Abu bežemiai, vos po 2 klases baigę, abu vertėsi atsitiktiniais darbais. Šeima augino tris sūnus ir dukterį. 1949 m. buvo ištremti į Sibirą. Ten prabuvo iki 1957 metų. Nors buvo paleisti metais anksčiau – po Stalino mirties, bet dar kurį laiką teko taupyti traukinio bilietams… Grįžę apsigyveno Marijampolėje. Sibire Justinas baigė 6 klases, grįžęs Marijampolėje tęsė mokslus ir baigė 4-ąją vidurinę (dabar Petro Armino) mokyklą. Studijuoti J. Sajauskas įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą. ...
  • Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės

    2016-12-06Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės
    Kaip rašo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazerskas, pristatydamas katalogą „Sūduvos krašto drožyba, skulptūra ir kryždirbystė“ (2006 m.), „tradicinė liaudies skulptūra nebuvo savarankiška, ją visada supo drožyba ir mažoji architektūra – sudėtinė koplytstulpio, koplytėlės ar kryžiaus dalis. Todėl kalbėdami apie tradicinę skulptūrą, siejame ją su drožyba ir kryždirbyste (kryždirbystės sąvoka apima mažąją architektūrą, skulptūrą ir dekoratyvinę drožybą). Ši gyvoji liaudies tradicija Lietuvoje išgyveno tris etapus“. Iki maždaug 1972 metų ji buvo suvenyrinė, parodinė, mažai ką turinti bendro su tradicine ikonografija. Maždaug dvidešimtmetį vyko monumentalėjimas: buvo kuriami skulptūrų parkai, pvz., Ablingos ansamblis, M. K. Čiurlionio kelias, „Raganų kalnas“… Su ...
  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.