Dailininkė A. Petrašiūnaitė: „Menas padeda išsilaisvinti iš stereotipų“

Iš Kazlų Rūdos kilusi dailininkė Audronė Petrašiūnaitė tikina, kad vaikystėje ji ne tik nebuvo skatinama, bet net ir nemokėjo piešti. Šia veikla rimčiau domėtis pradėjo tik mokykloje, jau paauglystės metais.
„Viena draugė stojo į tuometinį Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, ji man parodė, ką nešėsi į stojamuosius egzaminus, ir aš nusprendžiau ten stoti. Nuvykau visai nesiruošusi ir, laimei, įstojau“, – pradeda pokalbį menininkė.

Džiaugiasi profesijos pasirinkimu

Šiuo metu dailininkės darbai eksponuojami Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, įvairiuose meno fonduose, privačiose Lietuvos ir užsienio kolekcijose. Nors, kaip pati sako, niekad nebuvo skatinama eiti menininkės keliu – ji tvirtai žinojo, kad tai jos kryptis: „Tuo metu vyravo nuomonė, o ypač regionuose, kad dailininkai – tai bohema. Todėl artimieji būtų labiau apsidžiaugę, jei būčiau siekusi karjeros kitoje srityje.“

Norintiems pradėti tapyti A. Petrašiūnaitė pataria užsirašyti į dailės būrelį – drauge bus lengviau pradėti.
Asmeninio archyvo nuotrauka

Vis dėlto, nors palaikančiųjų tokį pasirinkimą nebuvo, pašnekovė, baigusi tuometinį technikumą, įstojo į Vilniaus dailės institutą, kur šešerius metus mokėsi tapybos. „Esu laiminga, kad mano hobis ir gyvenimo aistra – mano darbas. Aš einu savo keliu ir niekam nieko neįrodinėju. Bėgant laikui pasitikėjimo savo pasirinkimu jaučiu vis daugiau, todėl iš aplinkos man nereikalingi jokie patvirtinimai“, – šypsosi A. Petrašiūnaitė.

Įkvepia supanti aplinka

Dailininkė tikina, kad įkvėpimo semiasi kasdienybėje ir, atrodo, jis ateina iš niekur. Pasak pašnekovės, ji daug laiko gyvenime praleido viena, ir tai turėjo įtakos geresniam savęs pažinimui: „Man vaizdų pasaulis kur kas svarbesnis nei garsų. Būtent per jį galiu išreikšti save, netgi išsilaisvinti nuo stereotipų. Nors dauguma teigia, kad šiandien jau gyvename laisvai, tik priespaudos laikotarpiu buvome suvaržyti, reikia pripažinti, kad ir dabar mus lyg pančiai varžo įvairios klišės. Tik jos pasikeitusios. Dailė man padeda nuo jų pabėgti“, – sako tapytoja.
Pati save A. Petrašiūnaitė laiko intravertiška asmenybe, todėl džiaugiasi karantinu ir galimybe daugiau laiko praleisti namuose. Menininkės teigimu, kūrybai nereikia fejerverkų ar grandiozinių įvykių.

„Atrodo, jau viską nupiešiau, viską pasakiau, galėsiu gyventi ramų namų šeimininkės gyvenimą. Ir lyg žaibas iš giedro dangaus aplanko įkvėpimas, imu užrašų knygutę, piešiu eskizą, o vėliau viskas nugula ir ant drobės“, – patirtimi dalijasi kūrėja.

Nuo ko pradėti tapyti?

Esama dailės entuziastų, kurie, nors ir nesitaiko į profesionalų vardą, bet norėtų savo jėgas išmėginti ant drobės ar tiesiog popieriaus lapo. Daugelis nežino, nuo ko pradėti ir ar jie apskritai gali piešti. Profesionali dailininkė pataria pirmiausia užsirašyti į dailės būrelį, o tokių rasti galima kiekvienos savivaldybės kultūros centre.

„Drauge visada lengviau pradėti. Be to, profesionalas patars, parodys kryptį. Tačiau, jei tokių galimybių nėra, tai – nebūtina, užtenka turėti paprasčiausių įrankių – rašiklį, pieštuką ar bet kokių dažų. O kaip piešti ar tapyti – kiekvienas turi atsakyti sau pats. Jei kalbėtume apie akademinį piešimą – ten reikia laikytis taisyklių. Tačiau šiandien tiek daug pavyzdžių, kai didelius pasiekimus mene skina kūrėjai, nebaigę jokių specialių mokslų“, – pokalbį baigia pašnekovė, įsitikinusi, kad pradėti piešti ar tapyti niekada ne per vėlu ir skatinanti visus pabandyti atrasti kūrybos teikiamą džiaugsmą.

Projektą „Aktuali kultūra“ įgyvendina Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Projektas finansuojamas Europos socialinio fondo finansuojamo veiksmų programos 12 prioriteto „Techninė parama, skirta informuoti apie veiksmų programą ir jai vertinti“ ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis. Daugiau informacijos: www.esinvesticijos.lt ir www.lrkm.lt.