Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Supergalia: taip jaunas menininkas įvardijo, ką jam reiškia grafikos dizainas

Grafikos dizainas – meno rūšis, kurią dažniausiai renkasi jaunosios kartos menininkai. Juos patraukia tai, kad meninius gebėjimus išreikšti padeda šiuolaikinės technologijos, suteikiančios dideles galimybes.

Šį kartą – pažintis su jaunu grafikos dizaineriu ir Marijampolėje įsikūrusios LISPA mokyklos (LISPA – tai programavimo kalbų šeima, kuriai atstovauja ši mokyk­la) vadovu bei mokytoju Martynu Klimašausku. Kalbamės apie kūrybą, galimybes, kurias jam suteikė pasirinkta specialybė ir pedagogiką – tai dar viena Martyno aistra.

– Esate grafikos dizaineris. Kur mokėtės šios specialybės?

 

Martynas Klimašauskas sako, kad įvaldęs grafikos dizainą pasijuto tarsi įgijęs supergalią, nes dabar gali realizuoti daugybę savo idėjų.

Martynas Klimašauskas sako, kad įvaldęs grafikos dizainą pasijuto tarsi įgijęs supergalią, nes dabar gali realizuoti daugybę savo idėjų. Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

– Esu marijampolietis, čia gimęs ir augęs, baigiau Sūduvos gimnaziją. Tik studijų metu buvau išvykęs į Kauną, bet nuolat grįždavau.
Taip, esu grafikos dizaineris, tai yra viena iš pagrindinių krypčių, kuria užsiimu ir kurioje save realizuoju. Kauno kolegijoje esu baigęs Reklamos technologijų studijas. Bet tai – tik pradžia mano tapimo grafikos dizaineriu. Už tai, kad juo esu, negaliu atiduoti visos atsakomybės kolegijai. Daugiausia žinių įgijau tobulindamasis, mokydamasis savarankiškai, daug laiko skirdamas praktikai.

– Kodėl nutarėte pasirinkti būtent grafikos dizainą, kuo ši sritis Jums įdomi? Jeigu domina menas, tai vis dėlto ar nekilo dilema: rinktis tradicines, su daile, menu susijusias studijas, ar besisiejančias su technologijomis?

– Ieškojau galimybės, kaip save realizuoti kūryboje, bet nesisprausti į vienos meno šakos rėmus. Grafikos dizaino suteikiamos galimybės leidžia įvairovę, eksperimentus.
Be to, grafikos dizainas, reklamos technologijos šiuo metu yra vienos iš perspektyviausių profesijų. Atrodo, kad šių sričių specialistų pasaulyje reikės nuolatos, laikui bėgant šis poreikis galbūt netgi didės… Taip manau įvertindamas dabartinę situaciją pasaulyje – skaitmeninis turinys tapo labai svarbus. Taigi mano pasirinkimą lėmė noras kurti ir galimos ateities perspektyvos. Todėl grafikos dizainas man pasirodė patrauklesnis už tradicinį meną.

Tradicinis menas, manau, yra labiau kultūrinis dalykas, o aš iš prigimties esu praktikas ir suprantu, kad ranka pieštą paveikslą daug sunkiau platinti ir realizuoti, nei skaitmeninį piešinį. Bet nuo dailės ir kitų meno šakų tikrai neketinu nusisukti, nes grafikos dizaine jos reikalingos. Dailė, tapyba, kaligrafija – visa tai yra grafikos dizaino sudedamosios dalys.

Tuo, kad jungia daugybę meno šakų, grafikos dizainas mane žavi. Be to, praktikuojant grafikos dizainą, reikalingos psichologijos, matematikos, istorijos, fizikos ir kitų mokslų žinios. Tai taip pat įdomu.

– Kokias galimybes atvėrė pasirinkta sritis būtent Jums? Ką dabar kuriate, kur realizuojate?

Atvirukai su žmonių portretais, sukurti grafikos dizaino būdu, labai įdomūs, nes yra personalizuoti. Žmogus dažnai vaizduojamas su jo asmenybę atspindinčiais daiktais.

Atvirukai su žmonių portretais, sukurti grafikos dizaino būdu, labai įdomūs, nes yra personalizuoti. Žmogus dažnai vaizduojamas su jo asmenybę atspindinčiais daiktais.

– Įvaldęs grafikos dizainą, pasijutau lyg valdantis kokią nors supergalią. Nes dabar galiu pagaminti beveik viską, kas man šauna į galvą: medinį raktų pakabuką, odinę apyrankę, sveikinimą ant stiklo, dėlionę, stalo žaidimą ar drabužių kolekciją. Gali kilti klausimas, kaip meną kurdamas ekrane, galiu sukurti kasdien sutinkamus daiktus? Aš savo darbams panaudoju įvairią įrangą, kuri gali tai pagaminti. Pavyzdžiui, lazeriu galima pjaustyti ir graviruoti medieną, odą, stiklą ar net metalą. Tad, galima sakyti, vienu paspaudimu savo kūriniams parenku įrangą. Tik, žinoma, tam jau reikalingi tikslieji mokslai. Mat reikia skaičiavimų parenkant dydžius, reikia suprasti įrangą ir ją nustatyti. Tradicinės krypties menininkui to galbūt ir nereikia, bet man šie dalykai patinka.
Darbas LISPA mokykloje turi daug privalumų. Mokykloje yra įranga, reikalinga mano sumanytiems gaminiams sukurti. Tad noriu pasakyti, kad ir Marijampolėje turime daug galimybių – reikia tik norėti ir pasidomėti.

Šiuo metu aš užsiimu portretų piešimu, drabužių gamyba ir fotografija. Gaminu personalizuotus atvirukus su žmonių portretais. Šie atvirukai dažniausiai naudojami sveikinant įvairių švenčių proga. Taigi atvirukas grįžta… Bet grafinio dizaino būdu sukurto atviruko skirtumas nuo tradicinio tas, kad piešiamas žmogaus atvaizdas ir jam būdinga aplinka, daiktai. Atviruko viduje – sveikinimai ir nuotraukos, kur žmogus yra su draugų būriu ar jį sveikinančiu žmogumi. Taip atvirukas tampa personalizuotas ir daug artimesnis. Šis užsiėmimas – ir savirealizacija, ir būdas papildomai užsidirbti.

Nemažai laiko skiriu ir kitiems praktiniams darbams. Pavyzdžiui, drabužių kūrimui. Kuriu personalizuotus džemperius: ant jų gali būti pavaizduota žmogaus profesija arba hobis, pažymiu žmogaus patirtį jo pasirinktoje srityje ir darbinius įgūdžius, Taip pat išskiriu ir „minkštuosius“ įgūdžius, tai gali būti komunikabilumas, gebėjimas dirbti komandoje, planuoti laiką ir panašiai, nes šiais laikais tikrai matome, kad įmonėms nėra svarbu vien mūsų profesiniai įgūdžiai. Toks džemperis net tampa savitu CV ant mūsų pačių. Šie džemperiai dažniausiai užsakomi dovanoms. Tikriausiai labiau personalizuotos dovanos nelabai ir galima įsivaizduoti… Žvelgiant į ateitį, tokia apranga galėtų tapti aktuali įmonių komandoms: kolegos galėtų dar geriau pažinti vienas kitą, žinoti savo ir tų, su kuriais dirba, stipriąsias bei silpnąsias puses.

Šiuo metu generuoju idėjas ir bandau pirmus kūrinius džemperių ir palaidinių kolekcijai, susijusiai su Marijampole. Ant drabužių būtų vaizduojami žinomi ir lankomi miesto objektai: miesto aikštė, Kačių kiemelis, projekto „Malonny“ piešiniai ir kiti Marijampolę reprezentuojantys dalykai.
Dar viena sritis, kurioje kol kas save realizuoju dar tik minimaliai, yra fotografija. Žmonių fotografijos, švenčių įamžinimas ir gamtos fotografija. Tai – senoka mano svajonė. Bandau šioje srityje tobulintis.

– Esate minėjęs, kad baigtų studijų jokiu būdu neužtenka – reikia nuolat tobulintis. Kokiu būdu tai darote?

Martynas taip pat kuria personalizuotus džemperius: ant jų gali būti pavaizduota žmogaus profesija arba hobis. Toks džemperis gali tapti mūsų CV ant mūsų pačių.

Martynas taip pat kuria personalizuotus džemperius: ant jų gali būti pavaizduota žmogaus profesija arba hobis. Toks džemperis gali tapti mūsų CV ant mūsų pačių.

– Tobulintis, manau, ypač svarbu, kai dirbama su technologijomis. Jeigu to nedarysi, lengva atsilikti ir pamesti tendencijas. Žinoma, kaip ir dauguma, tobulinuosi interneto pagalba. Turiu išsipirkęs platformų, kuriose atrandu man aktualių ir reikalingų kursų. Klausydamasis jų, pasižymiu, kas man atrodo svarbiausia ir stengiuosi kuo greičiau pritaikyti tai, ką išgirdau ir ko išmokau. Nes vis dėlto praktika moko geriausiai. Dar vienas iš tobulinimosi būdų – susigalvoti sau projektų ir juos įgyvendinti. Jeigu kurdamas matau, kad man dar trūksta žinių ar iškyla problema, kartais pats, kartais vėl su interneto pagalba įveikiu šias problemas. Tuomet žinau, kad kitą kartą susitvarkysiu daug greičiau arba išvengsiu tų pačių problemų bei klaidų.
– Kaip manote, kokia grafikos dizaino ateitis – ar jis gali nukonkuruoti tradicines meno šakas?

– Manau, grafinis dizainas ir tradicinis menas „žaidžia“ labai skirtingose pusėse ir tarp jų neturėtų būti konkurencijos. Grafikos dizainas yra daugiau industrinis ir komercinis dalykas, jo kūriniai sukuriami gana greitai. Žinoma, aš pats ir, ko gero, nemaža dalis įvaldžiusiųjų grafikos dizainą, naudoja šią sritį saviraiškai. Bet dažnu atveju tai gali tapti komercija. O tradicinis menas – tai mūsų kultūra, istorija, paveldas ir nesinorėtų, kad tai kada nors dingtų iš mūsų gyvenimų. Tradicinio meno paskirtis kita, nei grafikos dizaino.

Bet, kai kuriais aspektais tradicinis menas yra nukonkuruotas, nes, manau, grafikos dizainerių atrastume daugiau, nei dailininkų. Nors… Dauguma grafikos dizainerių užsiėmė daile arba vis dar užsiima, tiesiog skaitmeninis kūrinys vienu metu gali pasiekti milijonus žmonių ir greičiau atnešti finansinę naudą, todėl tapo patrauklus menininkams. Bet aš pats, mokydamas kitus grafinio dizaino, supažindinu su daile, užduodu su tradiciniu menu susijusias užduotis. Manau, neignoruojant, o dar ir susipažįstant su tradiciniu menu, galima tikėtis geresnių rezultatų ir grafiniame dizaine. Sakyčiau, kad tai tarpusavyje neatsiejami dalykai ir tarp šių sričių neturėtų būti konkurencijos. Laikui bėgant gali keistis tik specialistų skaičius šiose srityse.

– Kokie Jūsų paties ateities planai?

– Tikrai žadu toliau likti LISPA mokykloje. Nors ir jaučiu pašaukimą kūrybai, ne mažesnį pašaukimą, manau, turintis ir švietimui. Noriu dalintis su kitais savo patirtimi ir žiniomis. Žinoma, toliau plėtosiu savo kūrybinius sumanymus, nes savirealizacija, kūryba, suteikia daug laimės. Dar šiais metais žadu toliau studijuoti ir įgyti magistro laipsnį.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • „Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“

    2016-12-30„Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“
    Marija Žvinakevičienė 24 metus dirbo Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja. Uždavėme jai kelis klausimus apie darbą ir kalbą. – Skaitytojams būtų įdomu, kaip sekėsi dirbti savivaldybės kalbos tvarkytoja. – Per tuos metus buvo visko. Bet pirma mintis, kuri šauna į galvą prisiminus darbo metus – buvo šaunu. Aišku, romantizuoju… Pradžia darbą gaišina, o įsivažiavus viskas lyg upeliu tekėjo. Nors ne – ramumo buvo maža. Tai lyg į duobę krenti, tai verpetas pagauna ir šonus į akmenis apsidaužai – kaip tikras upeliukas iš vaikiško filmuko. O jeigu rimtai – tai sunkiausia bausti. Gal todėl tik vieną kartą ir skyriau administracinę nuobaudą. Mano manymu, žmones ...
  • „Didi gėda savo kalbos nemokėti“

    2016-12-30„Didi gėda savo kalbos nemokėti“
    Lietuvių kalbos sąžinė Jonas Jablonskis (1860–1930) – didžiausias bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas, tobulintojas bei normintojas: kalbos pagrindų kūrėjas, pirmasis bendrinės kalbos sintaksės, terminologijos ir apskritai rašomosios kalbos teoretikas, kalbos mokslo kūrėjas ir, anot Vydūno, ,,lietuvių kalbos sąžinė“. J. Jablonskis gimė Kubilėliuose, netoli Kudirkos Naumiesčio, mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją. Universitete didelę įtaką jam padarė prof. F. Fortunatovas ir prof. F. Koršas, kurie gerai mokėjo lietuvių kalbą ir rėmėsi jos pavyzdžiais paskaitose. Iki universiteto J. Jablonskis save laikė lenku, tautiškai jam apsispręsti, kaip ir V. Kudirkai, padėjo laikraštis „Aušra“. Iki universiteto jis buvo mokęsis 7 kalbų, žinoma, ir lietuvių, bet ...
  • Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti

    2016-12-30Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti
    Žinomas kalbininkas, pedagogas Aldonas Pupkis (gim. 1939 m. Kazlų Rūdoje) neveda kalbos valandėlių, Vilniaus universitete oficialiai nedirba nuo 2000 m. Šiuo metu jis susitelkęs prie kalbotyros istorijos darbų, netrukus turi išeiti nauja knyga. A. Pupkis sutiko atsakyti į kelis klausimus.   – Vyresnieji Suvalkijos krašto žmonės Jus prisimena iš Lietuvos radijo ir televizijos kalbos valandėlių ir laidų. Ilgus metus buvote jų vedėjas, dabar iš ten Jūsų negirdėti… – Dabar jau kiti laikai ir tokio pobūdžio kalbos populiarinimo nei mokymo ten nebėra. Antra vertus, kai gerai pagalvoju, tai tas anuometinis buvimas eteryje, nors teikė nemaža pasitenkinimo ir džiaugsmo, nežmoniškai ėsdavo laiką, – prisėsti prie ...
  • Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia

    2016-12-06Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia
    Tarp Justino Sajausko kūrinių yra istorinis romanas „Voverė ant vilkų tako“. Paklaustas, kaip susidomėjo istorinėmis temomis, kur, nebūdamas istorikas, įgijo istorijos išmanymą, autorius sakė: „Aš išmanau viską, ko man nereikia. Kadangi esu lituanistas, turėčiau sėdėti su vaikais ir mokyti juos rašyti be klaidų, bet man įdomiau istorija. Visada ja domėjausi. Seniai turėjau minčių parašyti istorinį romaną. Ir džiaugiuosi, kad parašiau būtent apie Mindaugo laikus. Sunkiai ėjosi rašyti tą istoriją, bet reikėjo. Ne pati prasčiausia išėjo. Idėją pakišo Rašytojų sąjungos pirmininkas V. Sventickas. Matė, kaip rašau, pasiūlė parašyti romaną, kurį išleistų sąjunga. Prisipažinau, kad galvojau istorinį dalyką rašyti, kartu aptarėme temas, pasirinkau ...
  • „Marijampolė. Partizaninis karas“

    2016-12-06„Marijampolė. Partizaninis karas“
    Tokiu pavadinimu 2012 metais išleistas Justino Sajausko ir Stanislovo Sajausko parengtas fotografijų albumas. Jame sudėtos partizanų, jų rėmėjų, ryšininkų ir ryšininkių nuotraukos. Ieškota jų, kaip rašoma pratarmėje, po visą Suvalkiją ir ne tik po ją. Beveik 400 puslapių fotografijų suskirstytos pagal partizanų rinktines. Prie nuotraukų yra išsami informacija apie asmenį, kai kur – žūties vieta ir data. Žvelgiant į šiuos veidus sunku pajausti, ką jiems teko iškentėti dėl Tėvynės, dar sunkiau atspėti, kas būtų, jeigu šiandien tektų taip pasiaukoti. Knyga išleista 400 egzempliorių tiražu. Priešlapyje yra autorių padėka rėmėjams – koncernui „Alga“, Audriui Linkui ir Antanui Linkui. Taip pat dėkojama pagalbininkams, yra ...
  • Žurnalas „Suvalkija“

    2016-12-06Žurnalas „Suvalkija“
    Nuo 1997 metų Marijampolėje pradėjo eiti kultūros žurnalas „Suvalkija“. Jo redaktoriumi idėjos sumanytojas mokytojas Zenius Šileris pakvietė dirbti Justiną Sajauską. „Apie 1997 metus buvau kaip tik be darbo, taigi ėmiausi. Redagavau tris pirmus žurnalo numerius, paskui po Šilerio mirties dar kelis suredagavau. Pradžioje leidybą finansavo Zeniaus brolis Valdas“, – prisimena Sajauskas. Z. Šileris tais pačiais metais su broliu Valdu Marijampolėje įkūrė leidyklą „Ramona“, kuri ir leido žurnalą „Suvalkija“. Pirmųjų žurnalo numerių viršelius puošia Sajausko sūnaus Vytauto nupieštos prieverpstės. Viršelio dailininkė – Jolita Bičkienė. Zenius Šileris pirmo numerio pratarmėje rašė: „Suvalkija“ skirta Suvalkijai pagražinti, laiko išbandymus atlaikiusioms krašto (ir kaimynų) dvasinėms vertybėms atskleisti, lyg ...
  • Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“

    2016-12-06Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“
    „Kažkada jaunystėje norėjau žurnalistu būti, dabar – jokiu būdu. Nebuvau žurnalistas niekada, tik redaktorius, o ir nelaikiau savęs žurnalistu“, – sako J. Sajauskas. Jis mano, kad šiandien žurnalistai per lengvai pasiduoda įvairioms įtakoms. „Vos paskaitęs iškart jauti, į kieno bures pučia žurnalistas“. Apie tai, kaip ėmėsi redaguoti laikraštį „Sugrįžimai“, prisimena: „Atgimimo laiku Vytautas Gaulia ateina pas mane ir sako: „Mes, Marijampolės sąjūdiečiai, norime leisti laikraštį. Ar tu redaguosi?“ Sutikau. Tuo laiku dar buvo daug mano kartos inteligentų, galėjai lengvai pririnkti medžiagos. Namie turiu visus „Sugrįžimų“ numerius, nelabai žinau, kur dar galėtum rasti visų metų komplektą, nebent biblio­teka turi arba pats Gaulia.“ V. ...
  • Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta

    2016-12-06Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta
    Marijampolietis rašytojas, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktorius Justinas Sajauskas gimė 1944 m. Kalvarijoje. Tėvai Elžbieta Viskačkaitė ir Jonas Sajauskas kilę iš to paties Suvalkijos pakraščio. Abu bežemiai, vos po 2 klases baigę, abu vertėsi atsitiktiniais darbais. Šeima augino tris sūnus ir dukterį. 1949 m. buvo ištremti į Sibirą. Ten prabuvo iki 1957 metų. Nors buvo paleisti metais anksčiau – po Stalino mirties, bet dar kurį laiką teko taupyti traukinio bilietams… Grįžę apsigyveno Marijampolėje. Sibire Justinas baigė 6 klases, grįžęs Marijampolėje tęsė mokslus ir baigė 4-ąją vidurinę (dabar Petro Armino) mokyklą. Studijuoti J. Sajauskas įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą. ...
  • Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės

    2016-12-06Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės
    Kaip rašo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazerskas, pristatydamas katalogą „Sūduvos krašto drožyba, skulptūra ir kryždirbystė“ (2006 m.), „tradicinė liaudies skulptūra nebuvo savarankiška, ją visada supo drožyba ir mažoji architektūra – sudėtinė koplytstulpio, koplytėlės ar kryžiaus dalis. Todėl kalbėdami apie tradicinę skulptūrą, siejame ją su drožyba ir kryždirbyste (kryždirbystės sąvoka apima mažąją architektūrą, skulptūrą ir dekoratyvinę drožybą). Ši gyvoji liaudies tradicija Lietuvoje išgyveno tris etapus“. Iki maždaug 1972 metų ji buvo suvenyrinė, parodinė, mažai ką turinti bendro su tradicine ikonografija. Maždaug dvidešimtmetį vyko monumentalėjimas: buvo kuriami skulptūrų parkai, pvz., Ablingos ansamblis, M. K. Čiurlionio kelias, „Raganų kalnas“… Su ...
  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.