Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Marijampoliečiui Lukui Butkui skirta prestižinė M. K. Čiurlionio stipendija – pasitikėjimo ženklas

Marijampoliečiui Lukui Butkui, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) kompozicijos bakalauro studijų antro kurso studentui, šiemet minint Valstybės atkūrimo dieną buvo paskirta prestižinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio stipendija. Ją komisija vienbalsiai skyrė už originalų sinkretinio koncerto fortepijonui „Auto-da-fé“ pagal jo paties rašomą eilėraščių ciklą sukūrimą. Stipendija-paskata skiriama sukurti konkretų kūrinį. Iškilmingas stipendijos įteikimas įvyko vasario 15 d. nuotoliniu būdu.

Loreta AKELIENĖ

M. K. Čiurlionio draugija paskatą-stipendiją jauniesiems kūrėjams skiria antrus metus. Ja siekiama įvertinti jų pasiekimus ir padrąsinti pradedančius talentingus muzikus imtis ambicingų sumanymų, kad kompozitoriaus M. K. Čiurlionio dvasia atgimtų jaunųjų kūryboje.

Pernai lapkričio viduryje L. Butkaus kūrinys „They all return“ („Jie sugrįžta“) pateko ir tarp konkurso „Vox Juventutis 2020“ nugalėtojų, jo natos buvo išleistos specialiame leidinyje.
L. Butkus baigęs Marijampolės šv. Cecilijos gimnaziją ir Vilkaviškio vyskupijos krikščioniškosios kultūros centro meno mokyklą. Jis yra ne tik kompozitorius, bet ir koncertuojantis pianistas, aranžuotojas, ansamblio „Artisans“ narys.

Jaunasis muzikas yra daugelio konkursų laureatas ir nugalėtojas. Jis taip pat rašo prozos kūrinius. L. Butkaus pirmą romaną „Alisa žino“ 2019 m. elektroniniu formatu išleido leidykla „Naujas vardas“.

L. Butkaus mokytoja Nadežda Liberis labai gražiai atsiliepia apie savo buvusį mokinį: „Lukas Butkus yra apdovanotas. Tiek konkursų laimėjo, kad net nesuskaičiuoju. Kai laimėjo savo pirmą tarptautinį, buvo tikras stebuklas, iki tol kiti vis būdavo antroje ar trečioje vietoje, o jis užėmė I vietą. 2015 m. laimėjo „Grand Prix“ (čia aukščiau negu pirma vieta) konkurse „Jaunieji fortepijono lyderiai“ ir gavo sertifikatą groti su orkestru, taip jis ir iškilo. Iki 12-tos klasės dalyvaudavo daugybėje konkursų, labai mėgo groti, rinkdavosi daug J. S. Bacho, F. Listo, S. Rachmaninovo kūrinių. Lukas labai darbštus, bet kuklus. Scenoje jaučiasi labai gerai, kai sėda groti, tarsi persikeičia. Labai džiaugiuosi, kad jis ir šiandien dar koncertuoja, tai fantastiška.“
L. Butkus sutiko atsakyti ir į kelis „Suvalkiečio“ klausimus.

– Kaip jauteisi sužinojęs, jog gavai M. K. Čiurlionio jaunojo kūrėjo stipendiją-paskatą? Ką tau tai reiškia?

Marijampolietis Lukas Butkus – nepaprastai kūrybinga asmenybė.

Marijampolietis Lukas Butkus – nepaprastai kūrybinga asmenybė. Nuotrauka iš asmeninio pašnekovo albumo

– Iš tiesų labai nustebau, nes nors ir svajojau, bet nesitikėjau, kad šiemetinė stipendija-paskata atiteks man. Žinoma, apsidžiaugiau, bet kartu pajutau šiokią tokią paniką, nes reikės parašyti iki šiol didžiausios apimties savo kūrinį. M. K. Čiurlionio stipendija-paskata skiriama idėjos (mano atveju, kūrinio) sukūrimui ir pristatymui, tam ją ir panaudosiu. O kodėl ši stipendija yra ir paskata? Nes ji paskatina jaunuosius kūrėjus imtis ambicingų sumanymų, kurie galbūt iki tol jiems tik skambėjo mintyse, bet pradėti neturėjo drąsos. Iš dalies tą ji ir reiškia man – tai pasitikėjimo ženklas, padrąsinimas.

– Autodafė – viešas inkvizicijos įvykdymas, kodėl taip pavadinai savo kūrinį, už kurį nusipelnei stipendijos? Kas yra sinkretinis koncertas fortepijonui?

– „Autodafė“ įvaizdis, matyt, natūraliai išplaukė galvojant apie savo kūrinio koncepciją. Koncertas fortepijonui – tai muzikinio kūrinio žanras, kuriame solistas (šiuo atveju, pianistas) tradicine prasme parodo savo virtuoziškumą išvien su jam pritariančiu orkestru. Sinkretiškumas reiškia skirtingų elementų sudėjimą į vienį. Be muzikos, dar rašau įvairius literatūrinius kūrinėlius, tad mano noras bus sujungti literatūrą su koncerto žanru, kuris tradiciškai buvo grynai muzikinis.

Grįžtant prie pavadinimo, tai jis susijęs su bausmės, pasmerkimo ir atlaidumo, atleidimo temomis, kurias norėsiu panagrinėti rašydamas šį kūrinį.

– Esi laimėjęs daugybę įvairių konkursų. Kuris tarptautinis laimėtas pirmas ir kuris įsimintiniausias?

– Pirmasis mano konkursas buvo 2010 m. Lazdijuose vykęs jaunųjų pianistų konkursas „Allegro“, kuriame laimėjau trečią vietą. Įdomu tai, kad tais metais komisijos pirmininkas buvo Rokas Zubovas – M. K. Čiurlionio provaikaitis, dabartinis Čiurlionio draugijos pirmininkas, kuris buvo ir komisijos, skyrusios man šiemet stipendiją-paskatą, narys. Iki šiol turiu to konkurso programėlę, ant kurios, būdamas nedrąsus trečiaklasis, paprašiau ir gavau jo autografą – gražų sėkmės linkėjimą: „Jaunajam kolegai Lukui“. Prabėgo vienuolika įdomių ir netikėtų metų. Dabar esu ten, kur turėčiau būti.

– Pernai tavo kūrinio natos pateko tarp konkurso „Vox Juventutis 2020“ nugalėtojų ir buvo išspausdintos. Koks tai kūrinys ir ką tau reiškia, kad natos tapo viešai prieinamos?

– Taip, mano kūrinys „They all return“ pernai laimėjo pirmą vietą chorinių kūrinių konkurse „Vox Juventutis 2020“ ir buvo išleistos šio konkurso natų serijoje. Man tai buvo be galo netikėta, nes buvau niekam per daug nežinomas pirmakursis ir tai buvo mano pirmas rimtas kūrinys chorui. Laimėjus susilaukiau daugiau dėmesio, pajutau daugiau pasitikėjimo savimi. Kad natos viešai prieinamos, – nuostabu, nes tai leidžia kūriniui gyventi savo gyvenimą, net jeigu jo niekas neatlieka, bet užtat jis yra, egzistuoja ir matomas visiems.

– Gal pasidalintum įspūdžiais apie studijas akademijoje? Kaip tai vyksta per karantiną? Kaip vertini studijų kokybę?

Jaunasis muzikas yra daugelio konkursų laureatas ir nugalėtojas.

Jaunasis muzikas yra daugelio konkursų laureatas ir nugalėtojas.
Tomo Bujausko nuotrauka

– Savo studijas vertinu gerai – gaunu iš jų tai, ko tikėjausi, o kartais ir daugiau. Per karantiną visos studijos persikėlė į nuotolį, nors šiuo metu buvo kažkiek atlaisvinimų, kurie daugiausia liečia atlikimo studentus. Žinoma, trūksta to gyvo bendravimo, ne visi dalykai taip lengvai persikelia į nuotolį, tad yra dėl to šiokių tokių nepatogumų, bet užtat kasdienybėje nebėra tokio skubėjimo kaip anksčiau – galima daugiau laiko skirti sau ir kūrybai, nors kartais atrodo, kad to darbo ne sumažėjo, o kaip tik padaugėjo.

– Esi kompozitorius, koncertuojantis pianistas, aranžuotojas ir rašytojas. Kaip viską spėji?

– Esu didelis tinginys ir tai išnaudoju savo naudai. Kai tingiu ir atidėlioju muzikos kūrimą, pabėgu groti, o kai tingiu groti, kuriu. Kai nieko nenoriu daryti, rašau istorijas ar jų apmatus ir taip be galo be krašto. Kažkaip iš to tingumo ir atsiranda kūriniai.

– Taip pat esi ansamblio „Artisans“ narys. Koks tai ansamb­lis?

– Ansamblis „Artisans“ buvo mano bendrakursių ir kolegų kompozitorių Gintarės Valionytės, Liepos Vozgirdaitės ir Mato Linkausko sumanymas, kilęs iš noro groti šiuolaikinę akademinę muziką. Pirmas koncerte atliktas kūrinys buvo minimalisto Terry Riley „In C“. Pradžioje nepriėmiau kvietimo prisijungti (buvo dar tas keistas pereinamasis gyvenimo etapas – naujas miestas, nauji žmonės, studijų pradžia… taigi nenorėjau per daug apsikrauti), buvau tik klausytojas ir gerbėjas, o vėliau, keičiantis sudėčiai, šiek tiek padvejojęs prisijungiau kaip pianistas. Esame atlikę G. Valionytės ir M. Linkausko kūrinius, amerikiečių kompozitoriaus Frederiko Rževskio (Frederic Rzewski) kūrinį „Coming Together“. Planuojame programą šiemetiniam šiuolaikinės muzikos festivaliui „Druskomanija“, kurią sudarys lietuvių ir užsienio autorių kūriniai. Esame sulaukę kvietimų dalyvauti įvairiuose projektuose, taigi viskas priešaky šiam jaunam, bet perspektyviam ansambliui.

– Iš kur tavy tiek kūrybiškumo? Ar kūrybiškumui reikia paskatos, postūmio? Kaip tau tai pavyksta?

– Man patinka tai, ką darau. O kadangi tai darau jau palyginti ilgą laiką, su laiku ir trupučiu kantrybės darbas pradeda duoti vaisių. Kuo daugiau darau, tuo daugiau įgūdžių ir patirties įgaunu. Darosi kažkiek lengviau kurti, nors niekada iš tikrųjų nėra lengva. Vis dėlto postūmio visada reikia, tik tas postūmis nebūtinai turi būti kokia nors stipendija: paprasčiausias gražus žodis, atėjimas (kai bus galima) į koncertą ar nuoširdus pokalbis – visa tai gali būti savotiška paskata toliau kurti. Kūrimas dėl pačios kūrybos irgi įmanomas, bet tada visas procesas pasidaro kur kas vienišesnis.
– Ačiū už pokalbį, sėkmės kūryboje ir studijose.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Lauros kelionė nuo Marijampolės iki Berlyno. Su bilietu tik į vieną pusę?

    2017-05-23Lauros kelionė nuo Marijampolės iki Berlyno. Su bilietu tik į vieną pusę?
    Muzikos gurmanai Liudvinavo miestelyje gimusią ir užaugusią Laurą Latvaitytę jau žino. Marijampolės kultūros centre ji, studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje operinį dainavimą, surengė diplominį spektaklį. Dar du kartus koncertavo jau įgijusi operinio dainavimo magistro diplomą. Praėjusiais metais Laurą galėjome išgirsti soliniame koncerte per „Miesto dienas“. Šiais metais miesto šventėje Laura taip pat koncertuos gimtojo krašto žiūrovams. Jos koncertas numatytas gegužės 28 dieną 14 val. Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje. Šiandien Laura skaitytojams pasakoja, kaip ir kuo ji gyvena, kur ją nuvedė meilė muzikai, tikėjimas savo galimybėmis.   – Baigusi Muzikos ir teatro akademiją, Lietuvoje buvai neilgai? Kas lėmė Tavo sprendimą tęsti studijas Vokietijoje? – ...
  • „Ne skambiais žodžiais, o kietu darbu ir sunkiomis kovomis“

    2017-05-16
    Tai istoriko Adolfo Nezabitauskio mintis apie tai, kaip reikia mylėti Tėvynę ir kaip ją mylėjo V. Kudirka ir kiti pasišventėliai.   Kitąmet minėsime Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto šimt­metį. Nepaprastai džiugu, kad kaip tik šiemet pavyko pagaliau rasti Akto originalą. Tai padarė Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis. Jis kovo 29 d. akto originalą lietuvių kalba surado Vokietijos diplomatiniame archyve. Net penki pasirašiusieji aktą buvo Marijampolės gimnazijos (dab. Rygiškių Jono gimnazijos) mokiniai. Tai dr. Jonas Basanavičius, kunigas, vyskupas, Seimo pirmininkas Justiną Staugaitis, finansininkas, spaustuvininkas Saliamonas Banaitis, teisininkas prof. Pranas Dovydaitis ir istorikas, diplomatas Petras Klimas. Visuomenės veikėjas, pirmas laikraščio „Aušra“ redaktorius, vienas svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, ...
  • Jubiliejų mini kartų kartos

    2017-05-16Jubiliejų mini kartų kartos
    Balandžio 28 d. Rygiškių Jono gimnazijos bendruomenė pakvietė į dar vieną jubiliejinę konferenciją. 150 metų jubiliejų mininti seniausia šio krašto gimnazija šį kartą pranešimus skaityti pakvietė kelis savo buvusius mokinius: Vilniaus universiteto profesorių dr. Albiną Kuncevičių, docentą dr. Algimantą Merkevičių, archeologę, muziejininkę Eglę Lukėnaitę-Griciuvienę, kunigą, prof. Kęstutį Žemaitį, Lietuvos prezidento Kazio Griniaus muziejaus l. e. p. direktorių Tomą Kukauską ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentą Darių Dumčių. Lietuvos archeologijos draugijos narys prof. dr. A. Kuncevičius kalbėjo, kad jo gyvenimą lėmė trys svarbiausi veiksniai. Tai – tėvai, ši gimnazija ir Vilniaus universitetas. Archeologas ragino gimnazistus atrasti tai, ko jis nespėjo, ko dar neatkasė ...
  • Muziejuje – šlovė ir viltys

    2017-05-16Muziejuje – šlovė ir viltys
    Su Judita Zubavičienė, Rygiškių Jono gimnazijos muziejaus vedėja, vaikštant tarp stendų gali pamatyti visus gimnazijos istorijos laikotarpius, o kartu – ir visos mūsų šalies istoriją. Iš stendų žvelgia buvę gimnazijos mokiniai: mokslininkai, kunigai, partizanai, knygnešiai, kariškiai ir kt.   Mokslininkai Gausiausi stendai – mokslininkų. Juose: habil. filologijos m. dr., semiotikos mokslo pradininkas, kelių užsienio universitetų profesorius Algirdas Julius Greimas (1934 m. laida), habl. medicinos m. dr., profesorius Gintautas Čėsnys (1957 m. laida), filologijos mokslų dr., Vilniaus universiteto (VU) docentas Jonas Kabelka (1934 m.), habil. filologijos m. dr.,VU profesorius Vitas Labutis (1952 m.), filologijos mokslų dr., Vilniaus pedagoginio instituto docentas Bronius Kalinauskas (1929 m.), ...
  • Rygiškių Jono gimnazijos absolventai valstybės ir visuomenės gyvenime

    2017-05-16Rygiškių Jono gimnazijos absolventai valstybės ir visuomenės gyvenime
    Šiemet Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija švenčia savo 150 metų jubiliejų. Įvairiausi renginiai, skirti šiai ypatingai progai, vyksta jau nuo metų pradžios. Didžiausios iškilmės numatytos šį savaitgalį. Rygiškių Jono gimnazijos arba Marijampolės gimnazijos šaknys siekia 1840 metus, kai iš Seinų į Marijampolę buvo atkelta keturių klasių apskrities mokykla. Ji 1867 m. buvo perorganizuota į gimnaziją, kuri tapo unikaliu reiškiniu Lietuvos istorijoje, o jos auklėtiniai įnešė neįkainojamą indėlį ne tik į mūsų valstybės istoriją, bet ir į kultūrinį, visuomeninį gyvenimą. Rusijos caro valdžia siekė lietuvius atitraukti nuo lenkų įtakos ir juos surusinti. Tad gimnazijoje dalykai buvo pradėti dėstyti rusų kalba, lietuvių kalbai buvo teskiriama ...
  • Klasė – ne vienintelė vieta mokytis

    2017-05-16Klasė – ne vienintelė vieta mokytis
    „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, sako lietuvių liaudies išmintis. Bet šiuolaikinėse pamokose labai svarbūs ir klausimai „kaip“ arba „kodėl“? Būtent to moko STEAM (science, technology, engineering, art, mathematics) metodika. Integruojant skirtingus dalykus moksleiviai gali mokytis eksperimentuodami, o mokymas neprivalo apsiriboti vien klasės patalpomis. Vadovėlių tiesas tikrina patys Ką pasirinktų mokiniai – tradicinę pamoką klasėje ar eksperimentus laboratorijoje ir tyrimus lauke – atsakyti nesunku. Šiuolaikiniai vaikai vis daugiau laiko praleidžia mokydamiesi kitaip. Vienas tokių pavyzdžių, Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos mokinys Gustas Mensevičius. Prieš metus STEAM mokslų konkurse „Mūsų eksperimentas“ už savo tyrimą „Korozijos proceso panaudojimas aplinkos užterštumo tyrimui“ jis net pelnė pirmąją vietą. „Gustas ...
  • Bankai Sūduvos krašte

    2017-05-09Bankai Sūduvos krašte
    Naudojosi vangiai Kraštotyrininko ir publicisto Arūno Kapsevičiaus teigimu, tarpukariu Marijampolėje veikė 3 bankai: Lietuvos banko skyrius, Ūkio banko skyrius ir Žydų liaudies bankas. Pasak jo, bankines paslaugas taip pat teikė savitarpio pagalbos įstaigos, tarnautojų fondas, žemdirbių taupmenų skolinamoji kasa. Nepaisant gausaus pasirinkimo, suvalkiečiai bankais ir bankinėmis paslaugomis naudodavosi atsargiai. – Nebuvo tokios mados, susiformavusio įpročio. Turėdami tikslą atidaryti parduotuvę, įsigyti daiktą ar nekilnojamąjį turtą žmonės rinkdavosi taupyti užuot skolinęsi. Jei ir skolindavosi, tai dažniau vienas iš kito. Manyta, kad tokie finansiniai santykiai yra patikimesni nei sutartys su bankais ar bankines paslaugas teikiančiomis įstaigomis. Tačiau vienas kitu besąlygiškai irgi nepasitikėjo – finansinius santykius ...
  • Lietuviško lito keliai ir klystkeliai

    2017-05-09Lietuviško lito keliai ir klystkeliai
    Ilgai lauktas ir pagaliau dienos šviesą 1922 metais išvydęs litas, nepriklausomybės kovų metais ką tik sulaukęs pilnametystės vietą turėjo užleisti rubliui. Prireikė 53 metų, kad senoji valiuta galėtų grįžti į lietuvių pinigines. Sugrįžo, tačiau neilgam – po 22 metų atgimusio lito gyvavimo, nacionalinę valiutą iškeitėme į europietiškus pinigus. Tuomet ilgai blaškęsis – gimęs, ne savo noru miręs, atgimęs ir vėl į šalį nustumtas litas pagaliau surado savo vietą – saugiai įsikūrė muziejuose, kolekcininkų albumuose ir žmonių prisiminimuose.   Kelias iki nacionalinės valiutos Nacionalinės valiutos atsiradimo klausimas buvo pradėtas svarstyti 1918 metais Lietuvai paskelbus nepriklausomybę. Jauna valstybė įsivesti nuosavus pinigus dar nebuvo pajėgi, todėl ...
  • Tautinio banko kūrėjai – Nepriklausomybės akto signataras Jonas Vailokaitis ir jo brolis Juozas

    2017-05-09Tautinio banko kūrėjai – Nepriklausomybės akto signataras Jonas Vailokaitis ir jo brolis Juozas
    Vienas kunigas, kitas – aktyvus politikas. Nepaisant šių skirtybių, broliai Vailokaičiai buvo ir daug kuo panašūs. Juos vienijo Lietuvos kaip nepriklausomos  ir ekonomiškai stiprios valstybės ateities, joje gyvenančių žmonių gyvenimo kokybės bei visuotinos santaikos klausimai. Nors Jono ir Juozo siekiai buvo kilnūs, būtent dėl jų nepriklausomos Lietuvos priešininkų buvo kalinami, žeminami ir persekiojami. Visgi brolius Vailokaičius galima apibūdinti kaip tarpukario Lietuvos ekonominio, politinio bei visuomeninio elito atstovus.   Tikėjimą derino su lietuvybe Broliai Jonas ir Juozas gimė Šakių apskrities Pikžirnių kaime. Augo jie pasiturinčių ūkininkų šeimoje, kur, be Jono ir Juozo, augo dar du broliai ir trys seserys. Visi Vailokaičių vaikai buvo mokyti, ...
  • Miesto veidas, gėlynais nuspalvintas

    2017-05-09Miesto veidas, gėlynais nuspalvintas
    Į Laisvalaikio ir užimtumo centrą iš buvusio botanikos sodo Karužų kaime persikėlusios želdynų specialistės Erika Šelmienė ir Lina Dūdonienė toliau dirba savo pamėgtą darbą – augina gėles. Jomis puošia Marijampolę, su kolekcijomis dalyvaujama įvairiose parodose, kur pristato ir Sūduvos sostinę, turtingą išpuoselėtomis erdvėmis. Kai 2013 metais botanikos sodui buvo patikėta tvarkyti gėlynus Vytauto parke, Lina buvo pirmoji, kuri pradėjo šį darbą. Po metų prie jos prisijungė Erika. Linai, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje studijavusiai parkų formavimą – toks darbas nuo pat pradžių buvo mielas ir suprantamas. Tuo tarpu Erikai, Vytauto Didžiojo universiteto aplinkosaugos organizavimo magistrantei, į botanikos sodą atėjusiai atsitiktinai, ...
  • Dailininkės svajonėse – meniškai išpieštos erdvės

    2017-05-09Dailininkės svajonėse – meniškai išpieštos erdvės
    Pernai pradėta Miesto portretų galerija požeminėje perėjoje Poezijos parke sulaukė didžiulio miestelėnų ir miesto svečių susidomėjimo. O precedento ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje neturinčios Veidasienės idėjos autorė marijampolietė Ieva Olimpija Voroneckytė toliau kuria ateities planus, kaip pagražinti savo miestą.   Baigusi Sūduvos gimnaziją ir per vienerius metus išmokusi Marijampolės dailės mokyklos kursą Ieva Voroneckytė įstojo į Vilniaus dailės akademiją, kur įgijo stiklo specialybę, kūrė juvelyriką ir dirbinius iš stiklo. Studijų metais ir po jų Ieva patirties sėmėsi Vokietijoje, Čekijoje, JAV ir su gaiviomis idėjomis sugrįžo į Marijampolę. – Didžiuojuosi savo miestu, čia man viskas patinka ir labai gerai, tačiau norisi, kad ...
  • Paulius Čeponas: „Džiaugiuosi galėdamas kurti savo miesto grožį“

    2017-05-09Paulius Čeponas: „Džiaugiuosi galėdamas kurti savo miesto grožį“
    „Čia – mano miestas“, – taip apie Marijampolę sako čia gimęs, augęs ir jame ateitį kuriantis Paulius Čeponas. Ateitį suplanavo mokykloje Dar tuomet, kai 2003-aisiais baigus Rygiškių Jono gimnaziją atrodo, kad visi keliai atviri į platųjį pasaulį, Paulius sako žinojęs, kad gyvens Marijampolėje ir iš savo gimtojo miesto išvažiuos trumpam – tik studijuoti. – Įstojau į Vilniaus universitetą. Pasirinkau ekologijos studijas, apie kurias svajoti pradėjau nuo tada, kai gimnazijoje reikėjo apsispręsti, kokius dalykus mokytis pagal profiliuotą programą. Sekėsi biologija, chemija, bet nemėgau matematikos. Kad nesusigadinčiau abitūros pažymių tais dalykais, kurie buvo mažiau įdomūs ir prasčiau sekėsi, be chemijos, biologijos ir privalomo lietuvių kalbos ...
  • Sportuojantis Marijampolės jaunimas: „Citius, altius, fortius (greičiau, aukščiau, tvirčiau)“

    2017-04-25Sportuojantis Marijampolės jaunimas: „Citius, altius, fortius (greičiau, aukščiau, tvirčiau)“
    Marijampolės savivaldybės administracijos Sporto skyriaus vedėjo Vytauto Papečkio teigimu, dar prieškario laikais marijampoliečiai labiausiai domėjosi komandinėmis sporto šakomis – futbolu ir krepšiniu, o prie miesto stadiono statybos prisidėjęs tuometis Cukraus fabrikas netgi turėjo savo futbolo komandą.   Nuo to laiko per Marijampolę tekančia Šešupe oho! kiek jau vandens nutekėjo, tačiau ir dabar dauguma miesto vaikų, jaunimas, ir ne tik, prioritetinėmis laiko komandines sporto šakas. Pakalbinkite pradinukus ir pamatysite, kiek tarp jų yra svajojančių tapti antruoju Saboniu, Krištianu Ronaldu ar Leoneliu Mesiu. Tačiau kad sporto specialistai girtųsi iš tiesų radę kokį futbolo ar krepšinio „perliuką“, kaip ir negirdėti. Sportuojantys vaikai, V. Papečkio teigimu, kol ...
  • Karatė klubo „Tornadas“ tikslas: sveikame kūne – sveika siela

    2017-04-25Karatė klubo „Tornadas“ tikslas: sveikame kūne – sveika siela
    Marijampolėje, Mokolų mokyk­los-darželio patalpose, veikiantis kiokušin karatė klubas „Tornadas“ ateinančiais, 2018 metais, minės jau 20 metų veiklos jubiliejų. Klubo įkūrėjas ir prezidentas, licencijuotas kiokušin karatė treneris, 4 Dano kiokušin karatė meistras Valius Rudys sako, kad klubo pavadinimas „Tornadas“, t. y. viesulas, atspindi kovos ir klubo jėgą, veržlumą. Tuo tarpu kiokushin, kyokushin arba kiokushinkai yra vienas iš japonų kovos meno karatė stilių, kurį 1964 metais sukūrė Masutatsu Oyama. Išvertus iš japonų kalbos kiokushinkai reiškia „absoliučios tiesos bendruomenė“. „Mane ši sporto šaka žavi tuo, kad ją kultivuojantis žmogus išsiugdo valią, išmoksta nugalėti skausmą ir sunkumus, užsigrūdina, įgyja stiprybės ir pasitikėjimo, – sako V. ...
  • Aurimas Didžbalis: „Dar turiu ko siekti“

    2017-04-25Aurimas Didžbalis: „Dar turiu ko siekti“
    Iš Marijampolės savivaldybės, Opšrūtų kaimo (Igliaukos sen.), kilęs sunkiaatletis Aurimas Didžbalis visai neseniai, vos prieš dvi savaites, Splite (Kroatija) vykusiame Europos čempionate, Lietuvai vėl iškovojo medalį. Sieks tauriausio apdovanojimo Svorio kategorijoje iki 94 kg varžęsis 25 metų Aurimas išrovė 181 kg ir pasiekė geriausią rezultatą tarp visų dalyvių. Stūmimo rungtyje atletas įveikė 205 kg ir šioje rungtyje liko ketvirtas. Tačiau dvikovėje surinkti 386 kg A. Didžbaliui garantavo bronzos medalį. „Tai stiprybę liudijantis laimėjimas ir pats geriausias atpildas už kantrų darbą“, – prieš šv. Velykas, Didžiąją savaitę, pasveikinusi Aurimą su iškovota bronza sakė mūsų šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidentė A. Didžbaliui dėkojo, kad jis ...