Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Marijampoliečiui Lukui Butkui skirta prestižinė M. K. Čiurlionio stipendija – pasitikėjimo ženklas

Marijampoliečiui Lukui Butkui, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) kompozicijos bakalauro studijų antro kurso studentui, šiemet minint Valstybės atkūrimo dieną buvo paskirta prestižinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio stipendija. Ją komisija vienbalsiai skyrė už originalų sinkretinio koncerto fortepijonui „Auto-da-fé“ pagal jo paties rašomą eilėraščių ciklą sukūrimą. Stipendija-paskata skiriama sukurti konkretų kūrinį. Iškilmingas stipendijos įteikimas įvyko vasario 15 d. nuotoliniu būdu.

Loreta AKELIENĖ

M. K. Čiurlionio draugija paskatą-stipendiją jauniesiems kūrėjams skiria antrus metus. Ja siekiama įvertinti jų pasiekimus ir padrąsinti pradedančius talentingus muzikus imtis ambicingų sumanymų, kad kompozitoriaus M. K. Čiurlionio dvasia atgimtų jaunųjų kūryboje.

Pernai lapkričio viduryje L. Butkaus kūrinys „They all return“ („Jie sugrįžta“) pateko ir tarp konkurso „Vox Juventutis 2020“ nugalėtojų, jo natos buvo išleistos specialiame leidinyje.
L. Butkus baigęs Marijampolės šv. Cecilijos gimnaziją ir Vilkaviškio vyskupijos krikščioniškosios kultūros centro meno mokyklą. Jis yra ne tik kompozitorius, bet ir koncertuojantis pianistas, aranžuotojas, ansamblio „Artisans“ narys.

Jaunasis muzikas yra daugelio konkursų laureatas ir nugalėtojas. Jis taip pat rašo prozos kūrinius. L. Butkaus pirmą romaną „Alisa žino“ 2019 m. elektroniniu formatu išleido leidykla „Naujas vardas“.

L. Butkaus mokytoja Nadežda Liberis labai gražiai atsiliepia apie savo buvusį mokinį: „Lukas Butkus yra apdovanotas. Tiek konkursų laimėjo, kad net nesuskaičiuoju. Kai laimėjo savo pirmą tarptautinį, buvo tikras stebuklas, iki tol kiti vis būdavo antroje ar trečioje vietoje, o jis užėmė I vietą. 2015 m. laimėjo „Grand Prix“ (čia aukščiau negu pirma vieta) konkurse „Jaunieji fortepijono lyderiai“ ir gavo sertifikatą groti su orkestru, taip jis ir iškilo. Iki 12-tos klasės dalyvaudavo daugybėje konkursų, labai mėgo groti, rinkdavosi daug J. S. Bacho, F. Listo, S. Rachmaninovo kūrinių. Lukas labai darbštus, bet kuklus. Scenoje jaučiasi labai gerai, kai sėda groti, tarsi persikeičia. Labai džiaugiuosi, kad jis ir šiandien dar koncertuoja, tai fantastiška.“
L. Butkus sutiko atsakyti ir į kelis „Suvalkiečio“ klausimus.

– Kaip jauteisi sužinojęs, jog gavai M. K. Čiurlionio jaunojo kūrėjo stipendiją-paskatą? Ką tau tai reiškia?

Marijampolietis Lukas Butkus – nepaprastai kūrybinga asmenybė.

Marijampolietis Lukas Butkus – nepaprastai kūrybinga asmenybė. Nuotrauka iš asmeninio pašnekovo albumo

– Iš tiesų labai nustebau, nes nors ir svajojau, bet nesitikėjau, kad šiemetinė stipendija-paskata atiteks man. Žinoma, apsidžiaugiau, bet kartu pajutau šiokią tokią paniką, nes reikės parašyti iki šiol didžiausios apimties savo kūrinį. M. K. Čiurlionio stipendija-paskata skiriama idėjos (mano atveju, kūrinio) sukūrimui ir pristatymui, tam ją ir panaudosiu. O kodėl ši stipendija yra ir paskata? Nes ji paskatina jaunuosius kūrėjus imtis ambicingų sumanymų, kurie galbūt iki tol jiems tik skambėjo mintyse, bet pradėti neturėjo drąsos. Iš dalies tą ji ir reiškia man – tai pasitikėjimo ženklas, padrąsinimas.

– Autodafė – viešas inkvizicijos įvykdymas, kodėl taip pavadinai savo kūrinį, už kurį nusipelnei stipendijos? Kas yra sinkretinis koncertas fortepijonui?

– „Autodafė“ įvaizdis, matyt, natūraliai išplaukė galvojant apie savo kūrinio koncepciją. Koncertas fortepijonui – tai muzikinio kūrinio žanras, kuriame solistas (šiuo atveju, pianistas) tradicine prasme parodo savo virtuoziškumą išvien su jam pritariančiu orkestru. Sinkretiškumas reiškia skirtingų elementų sudėjimą į vienį. Be muzikos, dar rašau įvairius literatūrinius kūrinėlius, tad mano noras bus sujungti literatūrą su koncerto žanru, kuris tradiciškai buvo grynai muzikinis.

Grįžtant prie pavadinimo, tai jis susijęs su bausmės, pasmerkimo ir atlaidumo, atleidimo temomis, kurias norėsiu panagrinėti rašydamas šį kūrinį.

– Esi laimėjęs daugybę įvairių konkursų. Kuris tarptautinis laimėtas pirmas ir kuris įsimintiniausias?

– Pirmasis mano konkursas buvo 2010 m. Lazdijuose vykęs jaunųjų pianistų konkursas „Allegro“, kuriame laimėjau trečią vietą. Įdomu tai, kad tais metais komisijos pirmininkas buvo Rokas Zubovas – M. K. Čiurlionio provaikaitis, dabartinis Čiurlionio draugijos pirmininkas, kuris buvo ir komisijos, skyrusios man šiemet stipendiją-paskatą, narys. Iki šiol turiu to konkurso programėlę, ant kurios, būdamas nedrąsus trečiaklasis, paprašiau ir gavau jo autografą – gražų sėkmės linkėjimą: „Jaunajam kolegai Lukui“. Prabėgo vienuolika įdomių ir netikėtų metų. Dabar esu ten, kur turėčiau būti.

– Pernai tavo kūrinio natos pateko tarp konkurso „Vox Juventutis 2020“ nugalėtojų ir buvo išspausdintos. Koks tai kūrinys ir ką tau reiškia, kad natos tapo viešai prieinamos?

– Taip, mano kūrinys „They all return“ pernai laimėjo pirmą vietą chorinių kūrinių konkurse „Vox Juventutis 2020“ ir buvo išleistos šio konkurso natų serijoje. Man tai buvo be galo netikėta, nes buvau niekam per daug nežinomas pirmakursis ir tai buvo mano pirmas rimtas kūrinys chorui. Laimėjus susilaukiau daugiau dėmesio, pajutau daugiau pasitikėjimo savimi. Kad natos viešai prieinamos, – nuostabu, nes tai leidžia kūriniui gyventi savo gyvenimą, net jeigu jo niekas neatlieka, bet užtat jis yra, egzistuoja ir matomas visiems.

– Gal pasidalintum įspūdžiais apie studijas akademijoje? Kaip tai vyksta per karantiną? Kaip vertini studijų kokybę?

Jaunasis muzikas yra daugelio konkursų laureatas ir nugalėtojas.

Jaunasis muzikas yra daugelio konkursų laureatas ir nugalėtojas.
Tomo Bujausko nuotrauka

– Savo studijas vertinu gerai – gaunu iš jų tai, ko tikėjausi, o kartais ir daugiau. Per karantiną visos studijos persikėlė į nuotolį, nors šiuo metu buvo kažkiek atlaisvinimų, kurie daugiausia liečia atlikimo studentus. Žinoma, trūksta to gyvo bendravimo, ne visi dalykai taip lengvai persikelia į nuotolį, tad yra dėl to šiokių tokių nepatogumų, bet užtat kasdienybėje nebėra tokio skubėjimo kaip anksčiau – galima daugiau laiko skirti sau ir kūrybai, nors kartais atrodo, kad to darbo ne sumažėjo, o kaip tik padaugėjo.

– Esi kompozitorius, koncertuojantis pianistas, aranžuotojas ir rašytojas. Kaip viską spėji?

– Esu didelis tinginys ir tai išnaudoju savo naudai. Kai tingiu ir atidėlioju muzikos kūrimą, pabėgu groti, o kai tingiu groti, kuriu. Kai nieko nenoriu daryti, rašau istorijas ar jų apmatus ir taip be galo be krašto. Kažkaip iš to tingumo ir atsiranda kūriniai.

– Taip pat esi ansamblio „Artisans“ narys. Koks tai ansamb­lis?

– Ansamblis „Artisans“ buvo mano bendrakursių ir kolegų kompozitorių Gintarės Valionytės, Liepos Vozgirdaitės ir Mato Linkausko sumanymas, kilęs iš noro groti šiuolaikinę akademinę muziką. Pirmas koncerte atliktas kūrinys buvo minimalisto Terry Riley „In C“. Pradžioje nepriėmiau kvietimo prisijungti (buvo dar tas keistas pereinamasis gyvenimo etapas – naujas miestas, nauji žmonės, studijų pradžia… taigi nenorėjau per daug apsikrauti), buvau tik klausytojas ir gerbėjas, o vėliau, keičiantis sudėčiai, šiek tiek padvejojęs prisijungiau kaip pianistas. Esame atlikę G. Valionytės ir M. Linkausko kūrinius, amerikiečių kompozitoriaus Frederiko Rževskio (Frederic Rzewski) kūrinį „Coming Together“. Planuojame programą šiemetiniam šiuolaikinės muzikos festivaliui „Druskomanija“, kurią sudarys lietuvių ir užsienio autorių kūriniai. Esame sulaukę kvietimų dalyvauti įvairiuose projektuose, taigi viskas priešaky šiam jaunam, bet perspektyviam ansambliui.

– Iš kur tavy tiek kūrybiškumo? Ar kūrybiškumui reikia paskatos, postūmio? Kaip tau tai pavyksta?

– Man patinka tai, ką darau. O kadangi tai darau jau palyginti ilgą laiką, su laiku ir trupučiu kantrybės darbas pradeda duoti vaisių. Kuo daugiau darau, tuo daugiau įgūdžių ir patirties įgaunu. Darosi kažkiek lengviau kurti, nors niekada iš tikrųjų nėra lengva. Vis dėlto postūmio visada reikia, tik tas postūmis nebūtinai turi būti kokia nors stipendija: paprasčiausias gražus žodis, atėjimas (kai bus galima) į koncertą ar nuoširdus pokalbis – visa tai gali būti savotiška paskata toliau kurti. Kūrimas dėl pačios kūrybos irgi įmanomas, bet tada visas procesas pasidaro kur kas vienišesnis.
– Ačiū už pokalbį, sėkmės kūryboje ir studijose.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Svajonę padėjo įgyvendinti užsispyrimas

    2017-02-15Svajonę padėjo įgyvendinti užsispyrimas
    – Sportas nuo vaikystės visada buvo šalimais – pati labai norėjau, o ir tėvai skatino sportuoti. Lankiau ir šokių repeticijas. Nuo pilnametystės pradėjau domėtis kūno rengyba. Į Marijampolę pas Rinaldą Česnaitį, kurį visi žino kaip patį geriausią trenerį Lietuvoje, atvažiuodavau kas savaitę, dažnai po du kartus, o prieš varžybas ir dažniau. Daug treniruodavausi savarankiškai Vilniuje. Mano tikslas buvo sustiprinti, sustangrinti kūną ir, priešingai negu kitoms merginoms, norinčioms numesti svorio, norėjosi kaip tik priaugti, nes tesvėriau vos 40 kilogramų. Treniruotėmis, tikslingu sportu ir mityba tobulindama savo kūną priaugau dešimtį kilogramų, pasikeitė ir išvaizda, – pasakoja Greta. Greta ilgą laiką prioritetą teikė dainavimui, ...
  • Klubo „Siena“ baikeriai – Lietuvos istorijai neabejingi žmonės

    2017-02-15Klubo „Siena“ baikeriai – Lietuvos istorijai neabejingi žmonės
    Jaunuolius suvienijo aistra motociklams 1990–1991 metai: Sąjūdis, Lietuvos nepriklausomybės atgavimas ir Marijampolės baikerių klubo „Siena“ istorijos pradžia. – Klubas gimė paskui, pradžioje mes buvome tiesiog draugų kompanija, – sako klubo įkūrėjas Heraldas Kalesevičius. – Lakstėme motocik­lais, grojome gitaromis, buvome metalistai įkūrę grupę „Garrote“. Bet Lietuva kėlėsi naujam gyvenimui, tad ir mes degėme noru kažką daryti kitaip. Klubo branduolys ir jam prijaučiantieji formavome veik­lą, ieškojome idėjų. Taip gimė Marijampolės rokerių klubas, sukūrėme savo herbą. Mus, dvidešimtmečius, vienijo bendra aistra motociklams, tranki „metalinė“ muzika, vienodos emblemos ant dermantininių striukių, o pagrindinis išskirtinumas – perdaryti pagal tuometes madas ir poreikius čekoslovakiški ir rusiški motociklai, kuriuos ...
  • „Kalbos kultūra – tautos kultūra“

    2016-12-30
    Nuolatiniai mūsų skaitytojai turbūt dar prisimena, kad 2006 metais nuo liepos iki gruodžio mėnesio vykdėme projektą „Kalbos kultūra – tautos kultūra“. Ėjo kasmėnesinis kalbos skyrelis. Jame pristatėme, kas yra Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir kalbos inspekcija. Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja M. Žvinakevičienė patarė, kaip reikia rašyti oficialius raštus, kad jie būtų taisyklingi ir atitiktų šiandienius kalbos reikalavimus. Dailininkė O. Gustaitienė iliustravo rubriką „Piešiame kalbos klaidas“. Straipsniuose palietėme tokias temas: ar Marijampolės viešoji informacija tinkama bendrinės kalbos požiūriu (iškabos, plakatai, skelbimai; parduotuvės, viešojo maitinimo įstaigos ir pan.), ar automobilių turguje laikomasi kalbos normų, ar taisyklingai įvardijamos naujos įstaigos, bendrovės, firmos. Taip pat mokėme, ...
  • „Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“

    2016-12-30„Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“
    Marija Žvinakevičienė 24 metus dirbo Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja. Uždavėme jai kelis klausimus apie darbą ir kalbą. – Skaitytojams būtų įdomu, kaip sekėsi dirbti savivaldybės kalbos tvarkytoja. – Per tuos metus buvo visko. Bet pirma mintis, kuri šauna į galvą prisiminus darbo metus – buvo šaunu. Aišku, romantizuoju… Pradžia darbą gaišina, o įsivažiavus viskas lyg upeliu tekėjo. Nors ne – ramumo buvo maža. Tai lyg į duobę krenti, tai verpetas pagauna ir šonus į akmenis apsidaužai – kaip tikras upeliukas iš vaikiško filmuko. O jeigu rimtai – tai sunkiausia bausti. Gal todėl tik vieną kartą ir skyriau administracinę nuobaudą. Mano manymu, žmones ...
  • „Didi gėda savo kalbos nemokėti“

    2016-12-30„Didi gėda savo kalbos nemokėti“
    Lietuvių kalbos sąžinė Jonas Jablonskis (1860–1930) – didžiausias bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas, tobulintojas bei normintojas: kalbos pagrindų kūrėjas, pirmasis bendrinės kalbos sintaksės, terminologijos ir apskritai rašomosios kalbos teoretikas, kalbos mokslo kūrėjas ir, anot Vydūno, ,,lietuvių kalbos sąžinė“. J. Jablonskis gimė Kubilėliuose, netoli Kudirkos Naumiesčio, mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją. Universitete didelę įtaką jam padarė prof. F. Fortunatovas ir prof. F. Koršas, kurie gerai mokėjo lietuvių kalbą ir rėmėsi jos pavyzdžiais paskaitose. Iki universiteto J. Jablonskis save laikė lenku, tautiškai jam apsispręsti, kaip ir V. Kudirkai, padėjo laikraštis „Aušra“. Iki universiteto jis buvo mokęsis 7 kalbų, žinoma, ir lietuvių, bet ...
  • Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti

    2016-12-30Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti
    Žinomas kalbininkas, pedagogas Aldonas Pupkis (gim. 1939 m. Kazlų Rūdoje) neveda kalbos valandėlių, Vilniaus universitete oficialiai nedirba nuo 2000 m. Šiuo metu jis susitelkęs prie kalbotyros istorijos darbų, netrukus turi išeiti nauja knyga. A. Pupkis sutiko atsakyti į kelis klausimus.   – Vyresnieji Suvalkijos krašto žmonės Jus prisimena iš Lietuvos radijo ir televizijos kalbos valandėlių ir laidų. Ilgus metus buvote jų vedėjas, dabar iš ten Jūsų negirdėti… – Dabar jau kiti laikai ir tokio pobūdžio kalbos populiarinimo nei mokymo ten nebėra. Antra vertus, kai gerai pagalvoju, tai tas anuometinis buvimas eteryje, nors teikė nemaža pasitenkinimo ir džiaugsmo, nežmoniškai ėsdavo laiką, – prisėsti prie ...
  • Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia

    2016-12-06Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia
    Tarp Justino Sajausko kūrinių yra istorinis romanas „Voverė ant vilkų tako“. Paklaustas, kaip susidomėjo istorinėmis temomis, kur, nebūdamas istorikas, įgijo istorijos išmanymą, autorius sakė: „Aš išmanau viską, ko man nereikia. Kadangi esu lituanistas, turėčiau sėdėti su vaikais ir mokyti juos rašyti be klaidų, bet man įdomiau istorija. Visada ja domėjausi. Seniai turėjau minčių parašyti istorinį romaną. Ir džiaugiuosi, kad parašiau būtent apie Mindaugo laikus. Sunkiai ėjosi rašyti tą istoriją, bet reikėjo. Ne pati prasčiausia išėjo. Idėją pakišo Rašytojų sąjungos pirmininkas V. Sventickas. Matė, kaip rašau, pasiūlė parašyti romaną, kurį išleistų sąjunga. Prisipažinau, kad galvojau istorinį dalyką rašyti, kartu aptarėme temas, pasirinkau ...
  • „Marijampolė. Partizaninis karas“

    2016-12-06„Marijampolė. Partizaninis karas“
    Tokiu pavadinimu 2012 metais išleistas Justino Sajausko ir Stanislovo Sajausko parengtas fotografijų albumas. Jame sudėtos partizanų, jų rėmėjų, ryšininkų ir ryšininkių nuotraukos. Ieškota jų, kaip rašoma pratarmėje, po visą Suvalkiją ir ne tik po ją. Beveik 400 puslapių fotografijų suskirstytos pagal partizanų rinktines. Prie nuotraukų yra išsami informacija apie asmenį, kai kur – žūties vieta ir data. Žvelgiant į šiuos veidus sunku pajausti, ką jiems teko iškentėti dėl Tėvynės, dar sunkiau atspėti, kas būtų, jeigu šiandien tektų taip pasiaukoti. Knyga išleista 400 egzempliorių tiražu. Priešlapyje yra autorių padėka rėmėjams – koncernui „Alga“, Audriui Linkui ir Antanui Linkui. Taip pat dėkojama pagalbininkams, yra ...
  • Žurnalas „Suvalkija“

    2016-12-06Žurnalas „Suvalkija“
    Nuo 1997 metų Marijampolėje pradėjo eiti kultūros žurnalas „Suvalkija“. Jo redaktoriumi idėjos sumanytojas mokytojas Zenius Šileris pakvietė dirbti Justiną Sajauską. „Apie 1997 metus buvau kaip tik be darbo, taigi ėmiausi. Redagavau tris pirmus žurnalo numerius, paskui po Šilerio mirties dar kelis suredagavau. Pradžioje leidybą finansavo Zeniaus brolis Valdas“, – prisimena Sajauskas. Z. Šileris tais pačiais metais su broliu Valdu Marijampolėje įkūrė leidyklą „Ramona“, kuri ir leido žurnalą „Suvalkija“. Pirmųjų žurnalo numerių viršelius puošia Sajausko sūnaus Vytauto nupieštos prieverpstės. Viršelio dailininkė – Jolita Bičkienė. Zenius Šileris pirmo numerio pratarmėje rašė: „Suvalkija“ skirta Suvalkijai pagražinti, laiko išbandymus atlaikiusioms krašto (ir kaimynų) dvasinėms vertybėms atskleisti, lyg ...
  • Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“

    2016-12-06Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“
    „Kažkada jaunystėje norėjau žurnalistu būti, dabar – jokiu būdu. Nebuvau žurnalistas niekada, tik redaktorius, o ir nelaikiau savęs žurnalistu“, – sako J. Sajauskas. Jis mano, kad šiandien žurnalistai per lengvai pasiduoda įvairioms įtakoms. „Vos paskaitęs iškart jauti, į kieno bures pučia žurnalistas“. Apie tai, kaip ėmėsi redaguoti laikraštį „Sugrįžimai“, prisimena: „Atgimimo laiku Vytautas Gaulia ateina pas mane ir sako: „Mes, Marijampolės sąjūdiečiai, norime leisti laikraštį. Ar tu redaguosi?“ Sutikau. Tuo laiku dar buvo daug mano kartos inteligentų, galėjai lengvai pririnkti medžiagos. Namie turiu visus „Sugrįžimų“ numerius, nelabai žinau, kur dar galėtum rasti visų metų komplektą, nebent biblio­teka turi arba pats Gaulia.“ V. ...
  • Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta

    2016-12-06Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta
    Marijampolietis rašytojas, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktorius Justinas Sajauskas gimė 1944 m. Kalvarijoje. Tėvai Elžbieta Viskačkaitė ir Jonas Sajauskas kilę iš to paties Suvalkijos pakraščio. Abu bežemiai, vos po 2 klases baigę, abu vertėsi atsitiktiniais darbais. Šeima augino tris sūnus ir dukterį. 1949 m. buvo ištremti į Sibirą. Ten prabuvo iki 1957 metų. Nors buvo paleisti metais anksčiau – po Stalino mirties, bet dar kurį laiką teko taupyti traukinio bilietams… Grįžę apsigyveno Marijampolėje. Sibire Justinas baigė 6 klases, grįžęs Marijampolėje tęsė mokslus ir baigė 4-ąją vidurinę (dabar Petro Armino) mokyklą. Studijuoti J. Sajauskas įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą. ...
  • Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės

    2016-12-06Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės
    Kaip rašo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazerskas, pristatydamas katalogą „Sūduvos krašto drožyba, skulptūra ir kryždirbystė“ (2006 m.), „tradicinė liaudies skulptūra nebuvo savarankiška, ją visada supo drožyba ir mažoji architektūra – sudėtinė koplytstulpio, koplytėlės ar kryžiaus dalis. Todėl kalbėdami apie tradicinę skulptūrą, siejame ją su drožyba ir kryždirbyste (kryždirbystės sąvoka apima mažąją architektūrą, skulptūrą ir dekoratyvinę drožybą). Ši gyvoji liaudies tradicija Lietuvoje išgyveno tris etapus“. Iki maždaug 1972 metų ji buvo suvenyrinė, parodinė, mažai ką turinti bendro su tradicine ikonografija. Maždaug dvidešimtmetį vyko monumentalėjimas: buvo kuriami skulptūrų parkai, pvz., Ablingos ansamblis, M. K. Čiurlionio kelias, „Raganų kalnas“… Su ...
  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...