Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Ūkininkai priešinasi sumanymui drausti medžioklę Žuvinto biosferos rezervate

Buvęs aplinkos ministras Kęstutis Mažeika baigdamas savo kadenciją įteisino poledinę žūklę ir vandens paukščių medžioklę Žuvinto biosferos rezervate. Naujoji Vyriausybė paukščių medžioklę ir mėgėjišką žvejybą bei plaukiojimą valtimis uždraudė visiškai.

Skirtingos valdininkų pozicijos dėl naujų draudimų rezervato teritorijoje įkvėpė Seimo narį socialdemokratą Liną Jonauską pasiūlyti Parlamentui įteisinti ne tik vandens paukščių, bet ir žvėrių medžioklės draudimą Žuvinto biosferos rezervate. Tai sužinoję sukilo rezervato teritorijoje ūkininkaujantys žemdirbiai. Jie sako, kad absoliutus medžioklės draudimas rezervato teritorijoje sukeltų nepatogumų ir pridarytų didelių nuostolių ne tik ūkininkams, bet ir žemės savininkams.

Baiminasi augančios žvėrių populiacijos

Žuvinto biosferos rezervato ekosistemos verte niekas neabejoja – jame aptinkama Europoje ir Lietuvoje retų žuvų, paukščių rūšių, garsinančių rezervato vardą. Atsižvelgiant į tai galima suprasti ir prieštaringai vertintą vandens paukščių medžioklės draudimą, tačiau sumanymas rezervato teritorijoje drausti medžioti laukinius žvėris ūkininkams atrodo visiškai nepagrįstas ir nesuprantamas.

Žuvinto biosferos rezervato teritorijoje ūkininkaujantys ir žemę dirbantys Ričardas Juknelis, Darius Isoda ir Kęstas Sankauskas pasakoja, kad dabar, nedraudžiant medžioklės, laukiniai žvėrys jų dirbamuose plotuose apsilanko dažnai. Į dirbamos žemės plotus, kurie užima 8,6 proc. Žuvinto biosferos rezervato ploto, užklysta šernai, stirnos, elniai ir briedžiai, kurie dažniausiai pridaro įvairių nuostolių.

Kol medžioklė rezervato teritorijoje nėra draudžiama, žvėrių padarytą žalą ūkininkams kompensuoja toje teritorijoje veikiantys medžiotojų būreliai, tačiau ūkininkai nerimauja, kas nuostolius kompensuos ir ar apskritai kompensuos, jei bus nuspręsta žvėrių medžioklę rezervato teritorijoje uždrausti, ir kiek išaugs jų mastai.

– Valstybė imsis atlyginti žalą? Įdomu, ar tam numatyta pinigų, nes sumos, tikėtina, bus kur kas didesnės už tas, kurias ūkininkams dabar išmoka medžiotojų būreliai. Juk uždraudus medžioklę žvėrių populiacija išaugs, o kartu ir padarytos žalos ūkininkams dydis. Ar pakaks pinigų visiems jų prašantiems? Ar kompensacijų dydis bus adekvatus padarytai žalai? Dar neseniai medžiotojų buvo prašoma medžioti šernus, siekiant sureguliuoti jų skaičių ir bandant užkardyti kiaulių maro plitimą, o dabar jau kalbama apie būtinybę juos saugoti, – daug klausimų kėlė ir svarstė Žuvinto biosferos rezervato teritorijoje žemę dirbantys ūkininkai.

Ūkininkai Darius Isoda, Kęstas Sankauskas, juos palaikantis Marijampolės ūkininkų sąjungos pirmininkas Sigutis Jundulas ir Žuvinto biosferos rezervato teritorijoje žemę dirbantis Ričardas Juknelis baiminasi, kad uždraudus medžioklę saugomoje teritorijoje laukiniai žvėrys pridarys žalos ūkiniams augalams, ir dėl to kris žemės vertė.

Mano, kad kris nuomos kainos ir žemės vertė

Nors ūkininkai domisi kokia galima nuostolių kompensavimo tvarka, jie taip pat teigia, kad tai nėra svarbiausias klausimas šioje diskusijoje. Žemdirbiai tikina, kad jie geba ir nori pinigus užsidirbti patys, tačiau jei augalus ir žemę niokos laukiniai žvėrys, to padaryti, anot ūkininkų, nebus įmanoma. Pasak jų, liks kelios išeitys – atsisakyti dirbti žemę, kuri patenka į rezervato teritoriją, ją parduoti arba išnuomoti.

– Kam bergždžiai eikvoti laiką, degalus, alinti techniką, jei žinai, kad nieko iš to neuždirbsi? Galėtum žemę parduoti ar išnuomoti, bet kas, žinodamas situaciją, jos norės? Nuomos kainos kris, žemės vertė – taip pat, – nuogąstavo žemdirbiai.

Pradėti reikia ne nuo medžioklės draudimo

Palaikydamas žemdirbių poziciją dėl Seimo nario sumanymo drausti žvėrių medžioklę Žuvinto biosferos rezervato teritorijoje, Marijampolės ūkininkų sąjungos pirmininkas Sigutis Jundulas sako, kad patinka tai kažkam ar ne, bet rezervato teritorijoje gyvena ne tik žvėrys ir paukščiai. Ūkininkų vedlys atkreipia dėmesį, kad čia gyvena ir žmonės, kuriems taip pat reikia valgyti ir gyventi. S. Jundulas įsitikinęs, kad jei ketinama sudaryti papildomas kliūtis ūkininkų veiklai rezervato teritorijoje, jo nuomone, žemdirbiams turėtų būti mokamos papildomos išmokos, kaip ūkininkaujantiems nenašiose žemėse. Tiesa, pasak ūkininkų atstovo, tai – ne išeitis, nes, kaip žemdirbiai ir sako, svarbiausia normalios darbo sąlygos, o visa kita jie pasieks patys.

– Bandau suprasti parlamentarų norą saugoti gamtą, tačiau, mano nuomone, medžioklės draudimas rezervato teritorijoje vargu ar pasitarnautų tokiam tikslui. Priešingai, nustojus reguliuoti kai kurių žvėrių populiaciją rezervato teritorijoje, gali kilti grėsmė kitų, galbūt saugomų rūšių išlikimui. Yra kur kas didesnių aplinkosaugos problemų, kurias reikia spręsti nedelsiant, ir ūkininkai prie to prisideda. Pavyzdžiui, jau keletą metų jie paiso žalinimo reikalavimų, nenaudodami chemijos augina ankštinius augalus, kurie padeda pagerinti dirvos būklę. Tačiau jie negali eikvoti savo laiko, jėgų, energijos ir pinigų galimai didėjančiai rezervato žvėrių populiacijai šerti, – nuomone dalijosi S. Jundulas.

Gamtininkai sako, jog nelabai tikėtina, kad medžioklė saugomoje teritorijoje bus visiškai uždrausta.

Abejoja, ar sumanymui bus pritarta

Dr. Arūnas Pranaitis, ilgametis Žuvinto biosferos rezervato direktorius, visai neseniai atsisakęs šių pareigų, tačiau ir toliau dirbantis rezervate ekologu, pritaria ūkininkų pozicijai dėl žvėrių medžioklės draudimo rezervato teritorijoje. Kartu jis atkreipia žemdirbių dėmesį į tai, kad niekas dar nėra nuspręsta. A. Pranaitis teigia, kad parlamentarai apie kolegos L. Jonausko pasiūlymą dar tik diskutuoja.

– Sutinku, kad rezervate būtų vertinga apriboti žvėrių šėrimą, viliojimą pašaru, bokštelių statymą, nes tai iškreipia natūralią ekosistemą. Gaudami lengvai prieinamo maisto žvėrys ima tukti, praranda norą ir įgūdžius maisto ieškoti natūralioje gamtoje. Tačiau nemanau, kad medžioklę būtų tikslinga uždrausti. Kai kurių laukinių žvėrių rūšių populiaciją rezervate reguliuoti reikia. Nėra gerai, kai viena rūšis ima dominuoti arba tankiai apsigyvena kurioje nors rezervato teritorijoje. Tuomet atsiranda grėsmė išnykti kai kurioms augalų ir gyvūnų rūšims. Abejoju, ar Seimas pritars tokiam sumanymui, todėl raginu ūkininkus nurimti, – nuomone ir įžvalgomis dalijosi A. Pranaitis.

Dr. Arūnas Pranaitis, ilgametis Žuvinto biosferos rezervato direktorius, dabar rezervate dirbantis ekologu, ūkininkus ramina sakydamas, kad dėl laukinių žvėrių medžioklės rezervato teritorijoje draudimo dar niekas nenuspręsta, kol kas tai – tik diskusijų klausimas.

Ministras siūlymą laiko nereikalingu

Panašu, kad ūkininkams palankios pozicijos laikosi ir naujasis aplinkos ministras Simonas Gentvilas. Jo patarėjas, gamtos fotografas Marius Čepulis atsakydamas į „Suvalkiečio“ paklausimą, ar iš tiesų ketinama pritarti siūlymui uždrausti žvėrių medžioklę Žuvinto biosferos rezervato teritorijoje, teigė:
– Aplinkos ministras Simonas Gentvilas projektą dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, kuriuo numatyta nuostata uždrausti žvejybą ir medžioklę biosferos rezervatuose, laiko pertekliniu. Projektas pateiktas skubotai, tikriausiai neįsigilinus, kas sudaro Žuvinto biosferos rezervato teritoriją. Maža to, toks įstatymas prieštarautų jau priimtoms žvejybos taisyklėms. Ministras teiks rekomendacijas išbraukti aptariamas nuostatas iš įstatymo.

Rita LIŽAITYTĖ

Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“

    2016-12-06Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“
    „Kažkada jaunystėje norėjau žurnalistu būti, dabar – jokiu būdu. Nebuvau žurnalistas niekada, tik redaktorius, o ir nelaikiau savęs žurnalistu“, – sako J. Sajauskas. Jis mano, kad šiandien žurnalistai per lengvai pasiduoda įvairioms įtakoms. „Vos paskaitęs iškart jauti, į kieno bures pučia žurnalistas“. Apie tai, kaip ėmėsi redaguoti laikraštį „Sugrįžimai“, prisimena: „Atgimimo laiku Vytautas Gaulia ateina pas mane ir sako: „Mes, Marijampolės sąjūdiečiai, norime leisti laikraštį. Ar tu redaguosi?“ Sutikau. Tuo laiku dar buvo daug mano kartos inteligentų, galėjai lengvai pririnkti medžiagos. Namie turiu visus „Sugrįžimų“ numerius, nelabai žinau, kur dar galėtum rasti visų metų komplektą, nebent biblio­teka turi arba pats Gaulia.“ V. ...
  • Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta

    2016-12-06Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta
    Marijampolietis rašytojas, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktorius Justinas Sajauskas gimė 1944 m. Kalvarijoje. Tėvai Elžbieta Viskačkaitė ir Jonas Sajauskas kilę iš to paties Suvalkijos pakraščio. Abu bežemiai, vos po 2 klases baigę, abu vertėsi atsitiktiniais darbais. Šeima augino tris sūnus ir dukterį. 1949 m. buvo ištremti į Sibirą. Ten prabuvo iki 1957 metų. Nors buvo paleisti metais anksčiau – po Stalino mirties, bet dar kurį laiką teko taupyti traukinio bilietams… Grįžę apsigyveno Marijampolėje. Sibire Justinas baigė 6 klases, grįžęs Marijampolėje tęsė mokslus ir baigė 4-ąją vidurinę (dabar Petro Armino) mokyklą. Studijuoti J. Sajauskas įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą. ...
  • Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės

    2016-12-06Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės
    Kaip rašo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazerskas, pristatydamas katalogą „Sūduvos krašto drožyba, skulptūra ir kryždirbystė“ (2006 m.), „tradicinė liaudies skulptūra nebuvo savarankiška, ją visada supo drožyba ir mažoji architektūra – sudėtinė koplytstulpio, koplytėlės ar kryžiaus dalis. Todėl kalbėdami apie tradicinę skulptūrą, siejame ją su drožyba ir kryždirbyste (kryždirbystės sąvoka apima mažąją architektūrą, skulptūrą ir dekoratyvinę drožybą). Ši gyvoji liaudies tradicija Lietuvoje išgyveno tris etapus“. Iki maždaug 1972 metų ji buvo suvenyrinė, parodinė, mažai ką turinti bendro su tradicine ikonografija. Maždaug dvidešimtmetį vyko monumentalėjimas: buvo kuriami skulptūrų parkai, pvz., Ablingos ansamblis, M. K. Čiurlionio kelias, „Raganų kalnas“… Su ...
  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.