…Rinkimų apylinkėms užsidarius ir po kelių valandų ėmus į viešumą plaukti preliminariems balsavimo rezultatams, dar rinkimų kampanijos pradžioje Seimo nario kostiumą mintyse prisimatavęs Matas į partijos rinkimų štabą susirinkusiems bičiuliams savo nerimo stengėsi nerodyti. „Viskas bus gerai, pamatysit, – nežinia ką ramindamas – akių nuo kompiuterio neatitraukiantį štabo vadovą, ant pastarojo peties tiesiog užgulusią sekretorę ar save – pareiškė naujasis šio partijos skyriaus vedlys į Seimą. – Už mane balsuos visas miestas, galite būti ramūs, pamatysit. Jūs gi mane žinote – jeigu bent kiek būčiau abejojęs pergale, tikrai tokiam iššūkiui nebūčiau pasirašęs. Daug dėl to dirbau ir su kuo mieste bekalbėjau, visi plodami per petį sakė: „Būtent tokių vyrų, Matai, kaip gryno oro ten ar naujo vėjo reikia. Mes tik už tave, Matai, patikėk, pamatysi. Kitiems su tavimi nėr ko nė lygintis. Tu kaip šių dienų Robinas Hudas ar svieto lygintojas Tadas Blinda: padarysi tvarką ir Seime, ir visoje Lietuvoje.“

Vis dėlto laukiant balsavimo rezultatų laikas štabe slinko košmariškai lėtai. Partijos bičiuliai ir štabo nariai, laukdami, kada gi pradės plaukti miesto rinkėjų balsai už Matą, nuolat perjunginėjo televizoriaus kanalus. Deja, miesto rinkėjų balsai tarsi kažkieno užkeikti buvo įstrigę, o televizoriaus ekrane ėmė šmėsčioti džiūgaujantys ir netgi apie galimas koalicijas Seime savo nuomone jau noriai dalijęsi tai vienos, tai kitos partijos vadai ir vadukai. Pagaliau žurnaliūgos teikėsi tautai parodyti ir Mato patroną. „Vaizdelis pujkūs“, – pranešė šis, ir nežinia kodėl neramiai daužytis jau pradėjusi Mato širdis vėl atgavo ankstesnį ritmą. „Sakiau, kad viskas einasi puikiai“, – balsu pasidžiaugė ir Matas, mesdamas savo komandai pergalingą šypseną ir pasitikėjimo savimi kupiną žvilgsnį.

„Jau! Jau! Pajudėjo!“ – pakėlęs akis nuo kompiuterio ekrano staiga riktelėjo ištikimasis Mato ginklanešys Simas Sanča Pansa. Nuo to riktelėjimo Matas net krūptelėjo ir stačia galva puolė prie kompiuterio.

„Na! Na! Kaip?!“ – nebeslėpė jaudulio jau ir Matas, bet Simo Sančos Pansos veidas staiga su­akmenėjo.

„Nieko tokio, čia tik iš pirmųjų miesto apylinkių“, – nepakeldamas akių nuo kompiuterio ekrano tyliai ištarė Simas.

„Ką reiškia „nieko tokio“? – jau visai nebesitvardydamas riktelėjo Matas, o po akimirkos susivokė, kad sėdi Simo kėdėje priešais kompiuterio ekraną, o Sanča Pansa tuo metu ranka valosi naujojo kostiumo kelnes.

Praėjo dar keliolika minučių, paskui dar geras pusvalandis ir štabe įsivyravo nejauki tyla. Net ta ilgakojė blondinė, visą vakarą niūniavusi daugeliui susirinkusiųjų šypseną kėlusią, nežinia iš kur ištrauktą, perfrazuotą dainušką „Matas, banditų vadas, užpuolė sostinę ir Seimą jis nakčia…“, staiga susivokė, kad kažkas čia ne taip, ne pagal planą, ir pagaliau užsičiaupė.
„Nieko nesuprantu, – po kiek laiko pakėlęs akis nuo kompiuterio ekrano ir dėdamasis ramus, bet neįstengdamas nuslėpti pastebimai virpančios apatinės lūpos ištarė Matas. – Kur tų visų rinkėjų, kurie sakė, kad balsuos tik už mane, šių dienų Lietuvos Robiną Hudą, svieto lygintoją Matą, balsai? Kas jiems visiems pasidarė? Gal jie proto neteko? Net ir ta tetulė, kuriai tik pasakas anūkams sekti, o ne į Seimą kandidatuoti, ir ta daugiau negu aš balsų surinko! Aš šito taip nepaliksiu. Jeigu jau man, Matui, šiuose rinkimuose šachas, pasigailės visi – ir politiniai oponentai, ir rinkėjai, ir… Jūs dar visi pamatysite!“

„Matai, o tai kas bus su manim?“ – drebančiu balseliu sušnibždėjo ilgakojė blondinė.

„Ir tu dar pamatysi!“ – riktelėjo Matas, trinktelėdamas rinkimų štabo duris…

* * *
Matukas nuo mažens žinojo, kad jis neeilinis vaikas ir pilietis. Gyvenimas jį užgrūdino jau vaikystėje, kai su broliais ir seserimis teko kariauti dėl mamos ir tėčio dėmesio, o su kiemo vaikais – dėl kiekvieno daugiabučio bendrų erdvių kampo. „Skundų maišeli, eik į darželį, ten yra velnias, numaus tau kelnes!“ – rėkdavo vyresni broliai ir kiemo vaikai, kai jis atsistojęs po daugiabučio langu šaukdavo mamą ar tėtį ir skųsdavosi, kad Petras pastūmė, o Vilius atėmė kamuolį. Bet užtai kokius įgūdžius kalbėti ir nieko nepasakyti skundžiant brolius ir kiemo vaikus jam pavyko išsiugdyti!
Pradėjęs lankyti mokyklą Matukas jau tvirtai žinojo, kuo bus užaugęs. Paklaustas mokytojos, kuo norėtų būti, kai baigs mokyklą ir bus didelis vyras, Matas net nedvejodamas išrėžė: „Milicininku!“ ir mokytojos nė neprašytas paaiškino: „Visus sutvarkysiu! Su visais atsiskaitysiu, o jei reikės, tai ir „bananų“ duosiu!“

Mokytoja dar bandė Matukui aiškinti, kad smurtas ir fizinė jėga – nėra pats geriausias kelias tiesos ieškoti ar konfliktams spręsti, bet Matas jau tuomet net nedvejojo, kad jis viską žino ir išmano geriausiai.

Taip viską puikiai išmanydamas ir žinodamas Matas kasmet keliavo iš vienos klasės į kitą ir nespėjo nė gerai susitupėti, kai priartėjo prie atsisveikinimo su mokykla dienos. Tiesa, pažymių knygelėje ir mokyklos baigimo brandos atestate surašyti pažymiai, Mato nuomone, jo žinių ir proto galimybių tikrai neatspindėjo. Bet, laimė, jų pakako siekti vaikystės svajonės ir įstoti studijuoti į aukštąją ne milicijos, bet jau Policijos akademiją.

Studijuodamas Matas sutiko daugybę dėstytojų ir policijos specialistų, kurie, Mato vertinimu, niekuo nebuvo už jį gudresni ar išmintingesni. „Įsitrynė čia nežinia kaip ir gadina man nervus, – ne kartą mintyse guodėsi būsimasis policininkas. – Bet ateis ir mano valanda. Jūs dar pamatysite, ką gali Matas.“

Belaukdami, kokias savo galimybes jiems pademonstruos Matas, po kelerių metų Policijos akademijos dėstytojai Matui įbruko į rankas diplomą ir išsiuntė dirbti į gimtojo miesto policijos komisariatą. Deja, greitai paaiškėjo, kad policijos tyrėjo darbas tikrai ne Matui. Argi jam, Matui, gali visokie „lopai“ viršininkai ir prokurorai nurodinėti, ką, kaip ir kokiais metodais nusikaltimus tirti?

„Geriau jau būsiu advokatas, – nusprendė Matas. – Tai bent nervų aš jiems visiems pagadinsiu!“

Šiaip ne taip, iš kelinto karto išsilaikęs advokato egzaminą ir jau prisimatavęs advokato mantiją Matas išdidžiai nužingsniavo į pirmą teismo posėdį ginti vieno savo vaikystės kiemo draugo. O, kaip jam reikėjo pergalės toje byloje! Deja, teismų ir bylų pasaulyje visuomet viena pusė lieka pralaimėjusi ir šįkart pralaimėjimo kartėlį teko nuryti Matui. Paskui tokios karčios piliulės pasipylė viena po kitos.

„Matai, daugiau dirbti su teisės aktais reikia, o ne į teismo posėdžių sekretorių sijonus akimis šaudyti“, – po vienos tokios bylos pabandė jaunam kolegai patarti garsus, patyręs advokatas.
„Tu čia, seni, manęs nemokyk, aš pats žinau, ką man daryti ir kur man žiūrėti!“ – atrėžė kolegai Matas ir nė neatsisveikinęs pasuko link miesto centro. O čia lyg tyčia Savivaldybės administracijos pastatas – kaip ant delno.

„Ne, eiliniu klerku aš tai tikrai nebūsiu, bet va kokiu vicemeru visai galėčiau“, – pamąstė Matas ir ėmė filtruoti į Tarybą išrinktų partijų atstovų pavardes. „Šitas žioplelis, šitas durnelis, bet tuo geriau. Nė nesusigaudys, kaip į jų partiją įsitrinsiu ir jau po kitų savivaldos rinkimų mažiausiai vicemero kabinete sėdėsiu.“

Kaip tarė Matas, taip ir padarė. Praėjo kiek laiko ir jis – jau jaunasis vienos iš savivaldybėje lyderiaujančių politinių jėgų narys. Deja, artėjant savivaldos rinkimams paaiškėjo, kad tie kietakakčiai visiškai neįžvelgia Mato potencialo ir įrašyti į rinkiminius sąrašus nė neketina.

„Ak jūs taip? Pasiuskite su savo partija ir partine hierarchija, – pagalvojo Matas ir užvirus kraujui partijos nario bilietą nutėškė tiesiog ant partijos skyriaus pirmininko stalo.

„Sėkmės, Matai!“ – palinkėjo partijos lyderis, o po kelerių metų to palinkėjimo net pasigailėjo. Mat atkutęs Matas ėmė sukiotis tarp kitos tuomet ant bangos buvusios partijos lyderių, o paskui, tempiamas jų už „kalnieriaus“ netgi ir į tarybą buvo išrinktas. Tiesa, su tuometiniais partijos kolegomis Matas ilgai nesicackino. Sužinojęs, kad skyriaus lyderiai neketina šokti pagal jo dūdelę, Matas perkeltine prasme spjovė jiems į barzdas ir pasiskelbė partiją ir jos frakciją paliekantis.

„Atsirado, matote, autoritetai ir aiškins man, kas gražu, kas etiška ar neetiška“, – pareiškė Matas ir kiek tik įstengdamas puolė buvusiems bendražygiams gadinti kraują. Tiesa, šie pasirodė esantys „kietaskūriai“ ir į Mato kepšnojimus net nekreipė dėmesio. O tuomet Matą pastebėjo dar vienos politinės jėgos atstovai, nutarę, kad toks kirstukas būtų visai neblogas kandidatas būsimuose Seimo rinkimuose.

Pasiūlymas iškart kandidatuoti į Seimą ištirpdė visas ankstesnes Mato nuoskaudas šios partijos atstovų atžvilgiu ir tiesiog nuginklavo. „Aš – Seimo narys?“ – mintyse savęs paklausė Matas ir po akimirkos jau matavosi Seimo nario kėdę…

* * *
Kai tą baisiąją naktį po rinkimų nesulaukęs galutinio savo fiasko Matas trenkė rinkimų štabo duris ir įsėdęs į savo automobilį pasiliko visiškai vienas su savo mintimis, jo galvoje su vis didėjančiu siaubu tarsi karuselėje sukosi mintys apie patirtą šachą. „Va tau, Matai, „nuliovas“ Seimo išnuomotas automobilis, va tau Seimo viešbutis ir ilgakojė patarėja. Visi tavo planai ir liko tik planais svajonėse, o tu pats – politinis lavonas. Patikėjai, sakei, trečias kartas nemeluos, nes pakeitęs jau dviejų partijų „marškinius“ su šia, trečiąja, turėjai šauti tiesiai į Seimą. Ką dabar darysi Matai? Kokia partija po tokio fiasko tave bepriims?“

Automobilio variklį Matas užvedė plyštančia galva ir raudančia širdimi, o paskui taip spustelėjo akseleratorių, kad automobilis vos nepakilo į orą. Variklio riaumojimas Matą privertė atsitokėti. „Žinau, ką dabar darysiu, – tarė Matas. – Pats dabar spjausiu šitos partijos veikėjams į barzdą ir savo tvarką pasaulyje įvesiu vienas. Aš juk Matas!“
Kaip tarė Matas, taip ir padarė.

Dabar pasaulyje jis tikrai vienas…

Viktoras ŠAUKLYS