AD

Vienybė težydi

 

Suvalkų koridorius

Sekite mus:

_____________

Skelbimai, sveikinimai, užuojautos

______________

Imunologija – mokslas, o ne šiaip pašnekesiai apie sveiką gyvenimo būdą (Interviu su eksperte)

Sustiprinti imunitetą, atsikratyti kai kurių ligų ir negalavimų padeda imunologai, alergologai, sveikos gyvensenos specialistai. Ką jie pataria, dėl ko kreipiamasi dažniausiai? Į klausimus atsako Ramutė KUNIGIŠKIENĖ – visuomenės sveikatos specialistė, dirbanti Marijampolės savivaldybės Visuomenės sveikatos biure. Lietuvos sveikatos mokslų universitete ji yra baigusi magistro studijas, po jų įgijo sveikos gyvensenos medicinos specialisto kvalifikaciją.

– Mūsų gyvenimo kokybei visada, o ypač dabar, pandemijos metu, svarbus yra imunitetas – atsparumas virusams bei ligoms. Kaip įgyti, išsaugoti imunitetą daugelis mano žinantys patys. Bet… Turbūt klysta. Paklausti, ką daro, dauguma atsako geriantys papildus, besimankštinantys. Tačiau ar to užtenka? Apie imunitetą ir jo stiprinimą žinios yra sisteminamos, tai – mokslas, besivadinantis imunologija. Taigi ką jis siūlo?

Ramutė Kunigiškienė sako, kad imuninio atsako subtilybės vis dar yra mokslininkų tyrimo objektas. Tačiau tai, jog sveikas gyvenimo būdas padeda imuninei sistemai, pagrįsta ir mokslo, ir praktikos.

Ramutė Kunigiškienė sako, kad imuninio atsako subtilybės vis dar yra mokslininkų tyrimo objektas. Tačiau tai, jog sveikas gyvenimo būdas padeda imuninei sistemai, pagrįsta ir mokslo, ir praktikos.

– Imunologija – tai mokslas, kuris tiria imuninės sistemos sandarą ir funkcijas. Šiuolaikinė imunologija, kaip atskira mokslo šaka, susiformavo tik XIX a. antroje pusėje. Iki tol imunologija buvo mikrobiologijos, fiziologijos ir infekcinių ligų taikomoji mokslo šaka. Pagrindiniai žmogaus imuninės sistemos komponentai yra limfmazgiai, tonzilės, blužnis, kaulų čiulpai ir užkrūčio liauka. Tam, kad šie organai tinkamai atliktų savo funkcijas, reikalinga harmonija ir pusiausvyra visame organizme. Tai reiškia, kad subalansuota mityba, fizinis aktyvumas, teigiamos emocijos, tinkamas darbo ir poilsio režimas didele dalimi daro įtaką šių organų veiklai. Mokslininkai tiria dietos, fizinio krūvio, amžiaus, psichologinio streso ir kitų veiksnių poveikį organizmui ir jo imuniniam atsakui. Tyrimai aktualūs ir gyvūnams, ir žmonėms.

Imuninio atsako subtilybės vis dar yra mokslininkų tyrimo objektas. Tačiau, kad sveikas gyvenimo būdas padeda imuninei sistemai ir turi moksliškai pagrįstą naudą sveikatai, liudija vis daugiau mokslinių įrodymų. Žinios sisteminamos, pritaikomos individualiems atvejams.

– Kokios yra imuniteto rūšys ir kokie jų skirtumai? Dėl kokių priežasčių imunitetas susilpnėja?

– Mūsų organizmą nuo svetimų medžiagų kenksmingo poveikio saugo nespecifinis (įgimtas) ir specifinis (įgytas) imunitetas.

Nespecifinis, įgimtas, imunitetas vystosi ir žmogui jau gimus, jo gyvenimo metu. Šios rūšies imuniteto būklei svarbūs vaikystės, jaunystės periodai. Vėliau svarbu nuolat palaikyti natūralios imuninės sistemos aktyvią, gerą būklę. Nespecifinio imuniteto funkciją palaiko oda, žarnyno mikroflora, gleivinė, fermentai, dalis limfocitų ir kai kurie citokinai.

 Imunitetą stiprina judėjimas gryname ore. Džiugu, kad gausu to nepamirštančių net ir pandemijos metu.

Imunitetą stiprina judėjimas gryname ore. Džiugu, kad gausu to nepamirštančių net ir pandemijos metu. Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Per pastaruosius kelis dešimt­mečius, atliekant mokslinius tyrimus, buvo patvirtinta reguliaraus fizinio aktyvumo nauda žmogaus imuninei sistemai. Tačiau svarbu žinoti, kad labai intensyvi mankšta slopina kai kurių organizmo imuninių ląstelių aktyvumą, o vidutinis, ne per didelis fizinis aktyvumas stimuliuoja ir sustiprina imuninės sistemos funkcijas. Nors vėlgi -– reikia atsižvelgti į individualumą – žmogaus amžių, fizinę ir paties imuniteto būklę.

Nespecifinio (įgimto) imuniteto susilpnėjimą lemia nesveikas gyvenimo būdas (rūkymas, alkoholis, miego trūkumas). Taip pat – netaisyklinga mityba, stresas, dideli fizinio ir protinio darbo krūviai, aplinkos užterštumas, bakterinės ir virusinės infekcijos. Šie veiksniai silpnina organizmą ir sekina įgimtą imuninę sistemą. Imuniteto susilpnėjimo požymiai: dažnos peršalimo ligos (dažniau nei 4–6 kartus per metus), herpes virusai; dažni lėtinių ligų recidyvai; padidėjęs nuovargis, silpnumas, vangumas; alerginės ligos.

Norint padėti savo natūraliam imunitetui, reikia būti fiziškai aktyviems, atpažinti užsitęsusį stresą, depresines būsenas, mokytis atsipalaiduoti, kreiptis pagalbos į specialistus, mesti rūkyti, nepiktnaudžiauti alkoholiu. Kadangi įgimto imuniteto sistemoje svarbus žarnyno vaidmuo ir bendras vitaminų, mikroelementų kiekis organizme, taip pat labai svarbu maitintis kuo palankiau savo sveikatai.

Specifinį imunitetą galima įgyti natūraliai (pavyzdžiui, persirgus infekcija imunitetas įgyjamas būtent tam sukėlėjui, kuris buvo sukėlęs ligą) arba jis gali išsivystyti dirbtinai po vakcinacijos. Imuninį atsaką sukelia imuniteto ląstelės (makrofagai, limfocitai, plazminės ląstelės ir kt.). Specifinis imunitetas turi savybę išlikti ir veikti kurį laiką be jokių papildomų priemonių.
– Minėjote, kad domitės ir ką rašo šios srities užsienio specialistai bei mokslininkai…

– Pastarąjį dešimtmetį išsamūs tyrimai buvo sutelkti į mitybos vaidmenį ir ypač į mikroelementų reikšmę optimaliam imuninės sistemos funkcionavimui. Nepakankamas mikroelementų kiekis maiste slopina organizmo apsaugas ir taip pablogina bendrą organizmo gebėjimą kovoti su infekcijomis. Mikroelementai prisideda prie natūralios organizmo apsaugos trimis lygmenimis: palaiko gerą odos ir gleivinės funkciją, ląstelių struktūrą ir antikūnų gamybą. Vitaminai A, C, E ir mikroelementas cinkas padeda sustiprinti odos apsauginę funkciją. Vitaminai A, B6, B12, C, D, E ir folio rūgštis bei mikroelementai geležis, cinkas, varis ir selenas palaiko apsauginę imuninių ląstelių veiklą. Visi šie mikroelementai, išskyrus vitaminą C ir geležį, yra būtini antikūnų gamybai. Todėl renkantis maisto produktus yra labai svarbu atkreipti dėmesį į jų sudedamąsias dalis, o gaminant maistą – į patiekalų maistines savybes išsaugančius gamybos būdus.

– Kokiais imunologijos mokslo tyrimų rezultatais dažniausiai Jūs vadovaujatės, konsultuodama savo pacientus?

– Savo darbe aš vadovaujuosi Sveikatos apsaugos ministerijos teisės aktais bei siūloma metodine medžiaga. Domiuosi moksliniais straipsniais ir tyrimais sveikos gyvensenos temomis, taip pat tyrimais, kas lemia ligų, negalavimų priežastis.

Su klientais visada aptariame maisto pasirinkimo piramidę, kuri yra paprastas būdas parodyti, koks turėtų būti mūsų maisto racionas, porcijų dydis ir proporcijos.

Sveika, subalansuota mityba – tai reiškia maisto produktų įvairovę. Maitinantis reikėtų gauti būtiną maistinių medžiagų, vitaminų, mineralų kiekį (būtina atsižvelgti į amžių, lytį, sveikatos būklę, fizinį aktyvumą). Taip pat labai svarbu tinkamas baltymų, angliavandenių, riebalų santykis maiste. Su ateinančiais į konsultacijas kalbamės ir apie fizinę veiklą, emocinę būseną, darbo bei poilsio režimo balansą. Bazinius gyvensenos koregavimo principus stengiuosi pritaikyti kiek­vienam individualiai, pagal esamą sveikatos būklę.

– Dėl ko dažniausiai kreipiamasi? Nuo ko siūlote pradėti, kad žmogus išbristų iš ligų, negalavimų?

Ne visi galbūt žino, kad Marijampolės savivaldybės Visuomenės sveikatos biure rengiamos konsultacijos sveikos gyvensenos temomis.

Ne visi galbūt žino, kad Marijampolės savivaldybės Visuomenės sveikatos biure rengiamos konsultacijos sveikos gyvensenos temomis. Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

– Būna įvairių atvejų, bet dažniausiai žmonės kreipiasi dėl antsvorio, per didelio cholesterolio kiekio kraujyje, visceralinių (vidinių) riebalų pertekliaus. Daugelis pageidauja žinių, kaip koreguoti mitybą. Mano, kaip ir kitų mokslo sisteminamomis žiniomis besivadovaujančių gyvensenos specialistų, konsultacijos yra tęstinės, jeigu tik pats asmuo pageidauja toliau būti stebimas ir konsultuojamas.

Dažniausiai žmonėms trūksta valios ir pasiryžimo bei palaikymo keisti gyvensenos įpročius. O sutarus su specialistu dėl kito vizito, asmuo jaučiasi įsipareigojęs ir sau, ir konsultantui, jaučia paramą, palaikymą. Tuomet labiau savimi pasitiki, gerėja rezultatai.

Pirmiausia žmogus turėtų priimti sprendimą keisti savo gyvensenos įpročius ir suprasti, kad sveikata priklauso nuo jo paties. Visa kita jau vyksta konsultacijų metu.

– Ne paslaptis, mokslininkų išvados, koncepsijos laikui einant koreguojasi, kinta. Ką teigia šių dienų imunologijos mokslas apie papildus? Ar jie būtini?

– Yra nemažai atliktų tyrimų apie papildų naudojimą turint tikslą užkirsti kelią lėtinėms ligoms. Vadovaujantis Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomendacijomis, kiekvienas suaugęs asmuo turėtų suvartoti tris–penkias porcijas daržovių ir dvi–keturias porcijas vaisių kasdien. Taigi reikėtų užduoti sau klausimą, ar mes šių produktų tiek suvalgome? Be to, žiemą ir pavasarį vaisiuose ir daržovėse nėra pakankamai vitaminų bei mineralų, nes jie nėra švieži. Specialistų nuomone, vietinių vaisių ir daržovių įsisavinimo koeficientas didesnis.

Mano nuomone, maisto papildus reikia vartoti tuomet, kai nesi tikras, kad su maistu gauni pakankamai vitaminų ir mineralų. Tačiau reikia turėti omenyje, kad papildai yra tas produktas, kurio sudėtis dažnai nėra tikrinama. Renkantis papildus reikia būti labai atidiems, rinktis tik natūralius, ilgiausiai pasaulio rinkoje išsilaikiusių kompanijų produktus bei atsižvelgti į savo kraujo tyrimus ir panašiai.

– Taigi tinkama mityba – labai svarbu. Kokios krypties šalininkė esate?

Vadovaujantis Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomendacijomis, kiekvienas suaugęs asmuo turėtų suvartoti tris–penkias porcijas daržovių ir dvi–keturias porcijas vaisių kasdien.

Vadovaujantis Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomendacijomis, kiekvienas suaugęs asmuo turėtų suvartoti tris–penkias porcijas daržovių ir dvi–keturias porcijas vaisių kasdien.

– Senovės graikų filosofas Sokratas dar 469–399 metais prieš mūsų erą yra pasakęs „Valgome tam, kad gyventume, bet negyvename tam, kad valgytume“. Tai labai taiklus ir daug ką pasakantis teiginys. Maisto medžiagų mes turime gauti tik tiek, kad mūsų ląstelės būtų aprūpintos energija. Į maistą svarbu žiūrėti kaip į gyvybiniams organizmo procesams bei audiniams augti, atsistatyti ir veikti reikalingą kurą. Maistas, kuriame yra mažai daržovių, vaisių, riešutų ir nesmulkintų grūdų, bet daug raudonos ir perdirbtos mėsos, lemia didžiausius sveikatos sutrikimus visame pasaulyje. Aš esu už visavertę mitybą, maisto įvairovę, tinkamą jo pasirinkimą ir paruošimą. Be to, svarbu atsižvelgti į asmens individualius fiziologinius poreikius.

– Galbūt galite pasidalinti sėkmės istorijomis: kaip pavyko pagelbėti žmogui savo žiniomis ir patarimais?

– Labai džiugu, kad jau tikrai yra sėkmės istorijų, viena iš jų pasidalinsiu. Tai buvo 75-erių Danutė (vardas pakeistas). Ji turėjo antsvorio, sirgo cukriniu diabetu. Jos kraujo spaudimas buvo aukštas, sunkiai kontroliuojamas, nuotaika nestabili. Pirmiausia koregavome Danutės mitybą, nes moteris valgė visiškai netinkamai pagamintą maistą. Palaipsniui pakeitėme maisto gaminimo būdus iš keptų į troškintus, garintus. Įterpėme skaidulinių medžiagų, subalansavome valgymo laiką. Be to, buvo rekomenduotas judėjimas, atsipalaidavimo praktikos. Danutė greitai uždusdavo, todėl retai eidavo pasivaikščioti, jai sunku būdavo lipti laiptais. Konsultavau telefonu. Vieną kartą per mėnesį ateidavo tiesioginiam kontaktui – buvo kontroliuojamas kūno svoris.

Po keturių mėnesių nuolatinio mūsų bendravimo, Danutė numetė 14 kilogramų, kraujo spaudimas stabilizavosi, pagerėjo nuotaika. Tuomet ji jau eidavo pasivaikščioti ir nueidavo apie 3 kilometrus be poilsio. O juk iš pradžių galėdavo paeiti tik 10 minučių, po to reikėdavo ilsėtis. Sėkmės garantas buvo Danutės noras sulieknėti, nusiteikimas keisti gyvensenos įpročius ir vykdyti mūsų susitarimus.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • „Kalbos kultūra – tautos kultūra“

    2016-12-30
    Nuolatiniai mūsų skaitytojai turbūt dar prisimena, kad 2006 metais nuo liepos iki gruodžio mėnesio vykdėme projektą „Kalbos kultūra – tautos kultūra“. Ėjo kasmėnesinis kalbos skyrelis. Jame pristatėme, kas yra Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir kalbos inspekcija. Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja M. Žvinakevičienė patarė, kaip reikia rašyti oficialius raštus, kad jie būtų taisyklingi ir atitiktų šiandienius kalbos reikalavimus. Dailininkė O. Gustaitienė iliustravo rubriką „Piešiame kalbos klaidas“. Straipsniuose palietėme tokias temas: ar Marijampolės viešoji informacija tinkama bendrinės kalbos požiūriu (iškabos, plakatai, skelbimai; parduotuvės, viešojo maitinimo įstaigos ir pan.), ar automobilių turguje laikomasi kalbos normų, ar taisyklingai įvardijamos naujos įstaigos, bendrovės, firmos. Taip pat mokėme, ...
  • „Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“

    2016-12-30„Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“
    Marija Žvinakevičienė 24 metus dirbo Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja. Uždavėme jai kelis klausimus apie darbą ir kalbą. – Skaitytojams būtų įdomu, kaip sekėsi dirbti savivaldybės kalbos tvarkytoja. – Per tuos metus buvo visko. Bet pirma mintis, kuri šauna į galvą prisiminus darbo metus – buvo šaunu. Aišku, romantizuoju… Pradžia darbą gaišina, o įsivažiavus viskas lyg upeliu tekėjo. Nors ne – ramumo buvo maža. Tai lyg į duobę krenti, tai verpetas pagauna ir šonus į akmenis apsidaužai – kaip tikras upeliukas iš vaikiško filmuko. O jeigu rimtai – tai sunkiausia bausti. Gal todėl tik vieną kartą ir skyriau administracinę nuobaudą. Mano manymu, žmones ...
  • „Didi gėda savo kalbos nemokėti“

    2016-12-30„Didi gėda savo kalbos nemokėti“
    Lietuvių kalbos sąžinė Jonas Jablonskis (1860–1930) – didžiausias bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas, tobulintojas bei normintojas: kalbos pagrindų kūrėjas, pirmasis bendrinės kalbos sintaksės, terminologijos ir apskritai rašomosios kalbos teoretikas, kalbos mokslo kūrėjas ir, anot Vydūno, ,,lietuvių kalbos sąžinė“. J. Jablonskis gimė Kubilėliuose, netoli Kudirkos Naumiesčio, mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją. Universitete didelę įtaką jam padarė prof. F. Fortunatovas ir prof. F. Koršas, kurie gerai mokėjo lietuvių kalbą ir rėmėsi jos pavyzdžiais paskaitose. Iki universiteto J. Jablonskis save laikė lenku, tautiškai jam apsispręsti, kaip ir V. Kudirkai, padėjo laikraštis „Aušra“. Iki universiteto jis buvo mokęsis 7 kalbų, žinoma, ir lietuvių, bet ...
  • Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti

    2016-12-30Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti
    Žinomas kalbininkas, pedagogas Aldonas Pupkis (gim. 1939 m. Kazlų Rūdoje) neveda kalbos valandėlių, Vilniaus universitete oficialiai nedirba nuo 2000 m. Šiuo metu jis susitelkęs prie kalbotyros istorijos darbų, netrukus turi išeiti nauja knyga. A. Pupkis sutiko atsakyti į kelis klausimus.   – Vyresnieji Suvalkijos krašto žmonės Jus prisimena iš Lietuvos radijo ir televizijos kalbos valandėlių ir laidų. Ilgus metus buvote jų vedėjas, dabar iš ten Jūsų negirdėti… – Dabar jau kiti laikai ir tokio pobūdžio kalbos populiarinimo nei mokymo ten nebėra. Antra vertus, kai gerai pagalvoju, tai tas anuometinis buvimas eteryje, nors teikė nemaža pasitenkinimo ir džiaugsmo, nežmoniškai ėsdavo laiką, – prisėsti prie ...
  • Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia

    2016-12-06Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia
    Tarp Justino Sajausko kūrinių yra istorinis romanas „Voverė ant vilkų tako“. Paklaustas, kaip susidomėjo istorinėmis temomis, kur, nebūdamas istorikas, įgijo istorijos išmanymą, autorius sakė: „Aš išmanau viską, ko man nereikia. Kadangi esu lituanistas, turėčiau sėdėti su vaikais ir mokyti juos rašyti be klaidų, bet man įdomiau istorija. Visada ja domėjausi. Seniai turėjau minčių parašyti istorinį romaną. Ir džiaugiuosi, kad parašiau būtent apie Mindaugo laikus. Sunkiai ėjosi rašyti tą istoriją, bet reikėjo. Ne pati prasčiausia išėjo. Idėją pakišo Rašytojų sąjungos pirmininkas V. Sventickas. Matė, kaip rašau, pasiūlė parašyti romaną, kurį išleistų sąjunga. Prisipažinau, kad galvojau istorinį dalyką rašyti, kartu aptarėme temas, pasirinkau ...
  • „Marijampolė. Partizaninis karas“

    2016-12-06„Marijampolė. Partizaninis karas“
    Tokiu pavadinimu 2012 metais išleistas Justino Sajausko ir Stanislovo Sajausko parengtas fotografijų albumas. Jame sudėtos partizanų, jų rėmėjų, ryšininkų ir ryšininkių nuotraukos. Ieškota jų, kaip rašoma pratarmėje, po visą Suvalkiją ir ne tik po ją. Beveik 400 puslapių fotografijų suskirstytos pagal partizanų rinktines. Prie nuotraukų yra išsami informacija apie asmenį, kai kur – žūties vieta ir data. Žvelgiant į šiuos veidus sunku pajausti, ką jiems teko iškentėti dėl Tėvynės, dar sunkiau atspėti, kas būtų, jeigu šiandien tektų taip pasiaukoti. Knyga išleista 400 egzempliorių tiražu. Priešlapyje yra autorių padėka rėmėjams – koncernui „Alga“, Audriui Linkui ir Antanui Linkui. Taip pat dėkojama pagalbininkams, yra ...
  • Žurnalas „Suvalkija“

    2016-12-06Žurnalas „Suvalkija“
    Nuo 1997 metų Marijampolėje pradėjo eiti kultūros žurnalas „Suvalkija“. Jo redaktoriumi idėjos sumanytojas mokytojas Zenius Šileris pakvietė dirbti Justiną Sajauską. „Apie 1997 metus buvau kaip tik be darbo, taigi ėmiausi. Redagavau tris pirmus žurnalo numerius, paskui po Šilerio mirties dar kelis suredagavau. Pradžioje leidybą finansavo Zeniaus brolis Valdas“, – prisimena Sajauskas. Z. Šileris tais pačiais metais su broliu Valdu Marijampolėje įkūrė leidyklą „Ramona“, kuri ir leido žurnalą „Suvalkija“. Pirmųjų žurnalo numerių viršelius puošia Sajausko sūnaus Vytauto nupieštos prieverpstės. Viršelio dailininkė – Jolita Bičkienė. Zenius Šileris pirmo numerio pratarmėje rašė: „Suvalkija“ skirta Suvalkijai pagražinti, laiko išbandymus atlaikiusioms krašto (ir kaimynų) dvasinėms vertybėms atskleisti, lyg ...
  • Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“

    2016-12-06Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“
    „Kažkada jaunystėje norėjau žurnalistu būti, dabar – jokiu būdu. Nebuvau žurnalistas niekada, tik redaktorius, o ir nelaikiau savęs žurnalistu“, – sako J. Sajauskas. Jis mano, kad šiandien žurnalistai per lengvai pasiduoda įvairioms įtakoms. „Vos paskaitęs iškart jauti, į kieno bures pučia žurnalistas“. Apie tai, kaip ėmėsi redaguoti laikraštį „Sugrįžimai“, prisimena: „Atgimimo laiku Vytautas Gaulia ateina pas mane ir sako: „Mes, Marijampolės sąjūdiečiai, norime leisti laikraštį. Ar tu redaguosi?“ Sutikau. Tuo laiku dar buvo daug mano kartos inteligentų, galėjai lengvai pririnkti medžiagos. Namie turiu visus „Sugrįžimų“ numerius, nelabai žinau, kur dar galėtum rasti visų metų komplektą, nebent biblio­teka turi arba pats Gaulia.“ V. ...
  • Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta

    2016-12-06Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta
    Marijampolietis rašytojas, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktorius Justinas Sajauskas gimė 1944 m. Kalvarijoje. Tėvai Elžbieta Viskačkaitė ir Jonas Sajauskas kilę iš to paties Suvalkijos pakraščio. Abu bežemiai, vos po 2 klases baigę, abu vertėsi atsitiktiniais darbais. Šeima augino tris sūnus ir dukterį. 1949 m. buvo ištremti į Sibirą. Ten prabuvo iki 1957 metų. Nors buvo paleisti metais anksčiau – po Stalino mirties, bet dar kurį laiką teko taupyti traukinio bilietams… Grįžę apsigyveno Marijampolėje. Sibire Justinas baigė 6 klases, grįžęs Marijampolėje tęsė mokslus ir baigė 4-ąją vidurinę (dabar Petro Armino) mokyklą. Studijuoti J. Sajauskas įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą. ...
  • Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės

    2016-12-06Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės
    Kaip rašo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazerskas, pristatydamas katalogą „Sūduvos krašto drožyba, skulptūra ir kryždirbystė“ (2006 m.), „tradicinė liaudies skulptūra nebuvo savarankiška, ją visada supo drožyba ir mažoji architektūra – sudėtinė koplytstulpio, koplytėlės ar kryžiaus dalis. Todėl kalbėdami apie tradicinę skulptūrą, siejame ją su drožyba ir kryždirbyste (kryždirbystės sąvoka apima mažąją architektūrą, skulptūrą ir dekoratyvinę drožybą). Ši gyvoji liaudies tradicija Lietuvoje išgyveno tris etapus“. Iki maždaug 1972 metų ji buvo suvenyrinė, parodinė, mažai ką turinti bendro su tradicine ikonografija. Maždaug dvidešimtmetį vyko monumentalėjimas: buvo kuriami skulptūrų parkai, pvz., Ablingos ansamblis, M. K. Čiurlionio kelias, „Raganų kalnas“… Su ...
  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...

 

Galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.