– Godotinas broli Jonai! Sausio pirmoji Lietuvoje paskelbta Vėliavos diena. Ką mes žinome apie jai per 100 metų reikštą pagarbą? Gal prisiminkime Lietuvos vėliavos istorijos kelią iki šių dienų? Juk LDK vėliavą bene pats siūlei patvirtinti Lietuvos Respublikos vėliava.

– Na, manau, gerbiamas Vincai, kad ši vėliava galėtų plazdėti ir plazda prie lietuvių gražiųjų sodybų. Bet kai tvirtinome, dauguma priekaištavo, kad labai jau ji panaši į sovietų Rusijos vėliavą.
– Gal tiksliau, sovietų vėliava – į mūsų, gediminaičių, vėliavą. Tai kaipgi ją, mūsų Trispalvę, kūrėte?

Lietuvos Trispalvės istorija verta dokumentinio filmo. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

– Lietuvių konferencija 1918 m. sudarė specialią Lietuvos Tarybos komisiją, kurioje buvome aš, archeologas Tadas Daugirdas, Antanas Žmuidzinavičius – dailininkas. Išnagrinėję kelias versijas, komisijoje nusprendėme patvirtinti tris spalvas: raudona apačioje, žalia viduryje ir geltona viršuje. Viršutiniame kampe prie koto arba viduryje siūlėme įspausti valstybės herbą. Taigi 1918 m. balandžio 25 d. Lietuvos Taryba vienbalsiai vėliavą patvirtino ir nutarė, gavus vokiečių okupacinės valdžios leidimą, iškelti Gedimino bokšte.

– Ar tai Jums pavyko?

– Dabar nepamenu, brolau Vincai, kas tai padarė, bet lietuvišką Trispalvę bokšte iškėlėme. Vokiečiai tuo pasipiktino, mūsų vėliavą nuleido ir vėl iškėlė savąją. Dar pasiūlė lietuvišką iškelti žemiau arba šone. Lietuvos Tarybos prezidiumas šios teisės atsisakė.

– Ir visgi Trispalvė Gedimino bokšte suplevėsavo. Kas tie drąsuoliai, ar jie gerbiami?

– Iš Vilniaus pasitraukus vokiečių kariams pirmą kartą lietuviškoji Trispalvė bokšte suplevėsavo 1919 m. sausio 1 d. Iškilmėms vadovavo Vilniaus miesto komendantas, pirmasis Lietuvos savanoris Kazys Škirpa. Keliant vėliavą aidėjo šūviai, savanoriai giedojo himną. Būrį, kuris kėlė vėliavą, sudarė du karo valdininkai – Jonas Nistelis ir Petras Gužas, kareiviai Albinas Rauba, Romualdas Marcalis, Pranas Plauska, Jonas Norvila, Mikas Slyvauskas, Vincas Steponavičius ir Stasys Butkus.

– Neilgai ji plevėsavo. Kas gi drįso šventą tautos simbolį išniekinti?

– Bolševikai, Vinculi. Sausio pradžioje lenkai dar nedrįso liesti, bet kai lietuviška valdžia pasitraukė į Kauną, 1919 metų sausio 6 dieną Vilnių užėmus Raudonajai armijai, mano kraštiečio Vinco Kapsuko nurodymu bolševikų kariai nuo vėliavos nuplėšė žalią ir geltoną dalį, paliko raudoną, ją ir iškėlė.

– Ar yra išlikusių šio istorinio įvykio dalyvių atsiminimų?

– O kaipgi! Teko skaityti to įvykio dalyvio Stasio Butkaus atsiminimus. Karininko Kazio Škirpos bendražygis, rašė: „1919 m. pavakarys Vilniuje… Karininkas Škirpa paliepė parinkti keletą bravesnių vyrukų, pasiimti šautuvus ir šovinių ir vykti su juo… Rogėmis privažiavę Gedimino kalną sustojome, išlipome, susirikiavome po du ir pradėjom žengti vingiuotais laiptais ant kalno. Užlipus ant kalno pamatėme bokšto viršūnėje mūsų savanorius, berišančius prie stiebo lietuvių tautišką vėliavą. Ten buvo kariškiai P. Gužas ir V. Steponavičius. Vėliavai pradėjus kilti aukštyn, kareivių šautuvų ir karininkų revolverių trys salvės nuaidėjo Vilniaus padange. Nutilus salvei sušukome triskart: „Valio, LIETUVA! Lai gyvena Lietuva!“. Po to visi dalyviai pasisveikinome, pasibučiavome ir nutilome.

– O kuomet, gerbiamas Jonai, Trispalvė iškelta antrą kartą?

J. Basanavičius.

– 1920 metų rugpjūčio 26 dieną, kai į Vilnių sugrįžo Lietuvos kariuomenė. Bet kai spalio 9-ąją Vilnių užėmė lenkų generolo Želigovskio kariuomenė, po trumpų ariergardinių (atsitraukimo) kautynių sostinės gatvėse Trispalvė vėl buvo nuplėšta.

– Bet juk buvo dar keletas sėkmingų bandymų ir lenkų okupuotame Vilniaus krašte?

– Pirmasis tai padarė Lietuvos skautų Gedimino draugovės draugininkas Pranas Žižmaras. Trečią kartą Trispalvė bokšte jo drąsos dėka suplevėsavo 1928 metų vasario 16 dieną. Buvo ir kitų drąsuolių skautų, kurie paskelbė žygį slapta per demarkacinę liniją pasiekti Vilnių ir Gedimino bokšte palikti įrašą. Drąsuolis skautas už šį žygį buvo apdovanojamas Prezidento Antano Smetonos įsteigtu skautų pasižymėjimo ženklu.

– Ketvirtas kartas, berods, 1939 metų spalio 29 dieną. Spaudoje turbūt daug rašyta, pacituosiu vieną ištrauką: „Varpai skambėjo tol, kol šaudė patrankos. Po vėliavos pagerbimo garbės kuopa, palikusi prie vėliavos garbės sargybą, nulipo nuo kalno į Katedros aikštę ir atsistojo į bendrą rikiuotę. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino I pėstininkų pulko vadas pulkininkas Leonas Gustaitis Vilniaus rinktinės vadui raportavo: „Pakėliau vėliavą Gedimino kalne, pastačiau garbės sargybą ir pabrėžiau, kad kol Gedimino pulkas yra Vilniuje, tol Trispalvė čia laisvai plevėsuos“.
– Neilgai plevėsavo mūsų vėliava. 1940 metais birželio 15 dieną sovietai okupavo Lietuvą ir netrukus ji vėl buvo nepagarbiai nuplėšta. O rugsėjo 27 d. jau buvo įteisinta LSSR raudona vėliava.
– Tiesiog filmo verta ši vėliavos kėlimo istorija… Manau, kad bene tragiškiausi buvo penktasis ir šeštasis kartas. Vokiečių okupacijos metais vėliavą iškėlė lietuvių aktyvistų fronto Birželio sukilimo dalyviai. Vilniaus sukilėlių vadas Stasys Žakevičius-Žymantas atsiminimuose rašo, kad esą vėliavą iškėlė Aleksandras Pliateris, teisininkas, buvęs jo asistentas.

– Beje, Pliateris – grafas ir lietuvių partizanas, buvo 1831 m. sukilimo didvyrės Emilijos Pliaterytės giminaitis. O vienas sukilėlių vadų Vytautas Rimkus (Algirdas Gustaitis) taip prisimena: „Vokiečių pirmieji motorizuoti daliniai, į miestą įžengę birželio 24 dienos ryte, lietuvius rado savo vietose. Svarbesnėse vietose plevėsavo lietuviškos vėliavos. Aukščiausiai mūsų Trispalvė buvo iškelta Gedimino pilies stiebe dar 1941 m. birželio 23 d. apie 16 val. Po kurio laiko bolševikai įstengė ją nuplėšti. Apie 19 val. Trispalvė buvo iškelta virš Vilniaus universiteto. Gedimino pilyje, dar neįžengus vokiečiams, vėl plazdeno mūsų vėliavos.“

V. Kudirka.

– Tačiau, mielas Jonai, kiek man teko skaitant patirti, ši akcija galėjo ir tragiškai baigtis. Mat savo vėliavą su svastika panoro iškelti ir vokiečiai. Lietuviai juos pasitiko šūviais, laimei, nieko nesužeidė. Vokiečiai prie pilies atsigabeno patranką ir gali būti, kad šiandien bokšto nebūtų. Tačiau čia suskubo V. Rimkus – vokiškai kalbantis vadas įtikino vokiečių karininką, kad bokšte lietuviai, o ne rusai. Karininkas telefonu susisiekė su savo vadovybe, padėjęs ragelį nusišypsojo ir atsakė, kad pilies nesunaikins, nešaudys.

– Neilgai vėliava bokšte plevėsavo. Naciai paleido laikinąją Lietuvos vyriausybę, nuginklavo sukilėlius ir 1941 metų liepos 1-ąją Trispalvę pakeitė vokiška vėliava su svastika.

– Tačiau buvo ir šeštas kartas…

– Tai padarė 1944 metų balandžio 5 dieną Povilo Plechavičiaus suformuotos vietinės rinktinės kariai. Vėliavą bokšte iškėlė 306-ojo bataliono kariai savanoriai, vadovaujami pulkininko leitenanto Prano Grebliausko. Ši vėliava plevėsavo iki gegužės 15 d., kai vokiečiai išformavo rinktinę.

– Jonai, tai kada gi pagaliau tavo kurta Trispalvė visiems amžiams iškilo pilies bokšte?

– Septintą kartą Gedimino bokšte vėliava suplevėsavo 1988 metų spalio 7 dieną. Dar tebebuvo svetima valdžia ir kariuomenė, tačiau tuometė valdžia, siekdama apraminti Atgimimo bangą, nutarė pakeisti vėliavą Gedimino kalne. Prie Katedros susirinko šimtatūkstantinė minia ir plojimais, dainomis palydėjo jos kilimą stiebu. Ir Vilkaviškyje, aikštėje, pastatė stiebą. Juo irgi iškilmingai pakilo Trispalvė, keliama buvusių Sibiro kalinių Stasio Ankevičiaus ir Kazio Žilinsko.

– Ar nebuvo mėginimų vėliavą vėl išniekinti?

– Pavojus grėsė 1991-aisiais per Sausio 13-osios įvykius. Gedimino bokštas Lietuvos savanorių buvo paskelbtas Postu Nr. 1, čia pasikeisdami budėjo kariai savanoriai: R. Šimanskas (vadas), D. Bumbulis, V. Minderis, S. Sasnauskas, G. Sinkevičius, A. Ščepkauskas, Vikintas, D. Šimanskas, N. Treinys, pankroko legenda Varveklis ir kiti. Nuo 1997 metų liepos 3 dienos, kai įsigalėjo Seimo priimtas Lietuvos Vėliavos įstatymas, Katedros aikštėje ir Gedimino bokšte vyksta vėliavos pakeitimo iškilmės ir karių rikiuotė. Senoji vėliava perduodama saugoti vienai iš Lietuvos mokyklų, pasižymėjusių ugdant tautiškumą ir puoselėjant istorinę atmintį.

Dr. Vinco Kudirkos ir dr. Jono Basanavičiaus pokalbį nugirdo ir užrašė istorikas Antanas ŽILINSKAS