Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Vinco pasikalbėjimai su Jonu apie lietuviškos Trispalvės istoriją

– Godotinas broli Jonai! Sausio pirmoji Lietuvoje paskelbta Vėliavos diena. Ką mes žinome apie jai per 100 metų reikštą pagarbą? Gal prisiminkime Lietuvos vėliavos istorijos kelią iki šių dienų? Juk LDK vėliavą bene pats siūlei patvirtinti Lietuvos Respublikos vėliava.

– Na, manau, gerbiamas Vincai, kad ši vėliava galėtų plazdėti ir plazda prie lietuvių gražiųjų sodybų. Bet kai tvirtinome, dauguma priekaištavo, kad labai jau ji panaši į sovietų Rusijos vėliavą.
– Gal tiksliau, sovietų vėliava – į mūsų, gediminaičių, vėliavą. Tai kaipgi ją, mūsų Trispalvę, kūrėte?

Lietuvos Trispalvės istorija verta dokumentinio filmo.

Lietuvos Trispalvės istorija verta dokumentinio filmo. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

– Lietuvių konferencija 1918 m. sudarė specialią Lietuvos Tarybos komisiją, kurioje buvome aš, archeologas Tadas Daugirdas, Antanas Žmuidzinavičius – dailininkas. Išnagrinėję kelias versijas, komisijoje nusprendėme patvirtinti tris spalvas: raudona apačioje, žalia viduryje ir geltona viršuje. Viršutiniame kampe prie koto arba viduryje siūlėme įspausti valstybės herbą. Taigi 1918 m. balandžio 25 d. Lietuvos Taryba vienbalsiai vėliavą patvirtino ir nutarė, gavus vokiečių okupacinės valdžios leidimą, iškelti Gedimino bokšte.

– Ar tai Jums pavyko?

– Dabar nepamenu, brolau Vincai, kas tai padarė, bet lietuvišką Trispalvę bokšte iškėlėme. Vokiečiai tuo pasipiktino, mūsų vėliavą nuleido ir vėl iškėlė savąją. Dar pasiūlė lietuvišką iškelti žemiau arba šone. Lietuvos Tarybos prezidiumas šios teisės atsisakė.

– Ir visgi Trispalvė Gedimino bokšte suplevėsavo. Kas tie drąsuoliai, ar jie gerbiami?

– Iš Vilniaus pasitraukus vokiečių kariams pirmą kartą lietuviškoji Trispalvė bokšte suplevėsavo 1919 m. sausio 1 d. Iškilmėms vadovavo Vilniaus miesto komendantas, pirmasis Lietuvos savanoris Kazys Škirpa. Keliant vėliavą aidėjo šūviai, savanoriai giedojo himną. Būrį, kuris kėlė vėliavą, sudarė du karo valdininkai – Jonas Nistelis ir Petras Gužas, kareiviai Albinas Rauba, Romualdas Marcalis, Pranas Plauska, Jonas Norvila, Mikas Slyvauskas, Vincas Steponavičius ir Stasys Butkus.

– Neilgai ji plevėsavo. Kas gi drįso šventą tautos simbolį išniekinti?

– Bolševikai, Vinculi. Sausio pradžioje lenkai dar nedrįso liesti, bet kai lietuviška valdžia pasitraukė į Kauną, 1919 metų sausio 6 dieną Vilnių užėmus Raudonajai armijai, mano kraštiečio Vinco Kapsuko nurodymu bolševikų kariai nuo vėliavos nuplėšė žalią ir geltoną dalį, paliko raudoną, ją ir iškėlė.

– Ar yra išlikusių šio istorinio įvykio dalyvių atsiminimų?

– O kaipgi! Teko skaityti to įvykio dalyvio Stasio Butkaus atsiminimus. Karininko Kazio Škirpos bendražygis, rašė: „1919 m. pavakarys Vilniuje… Karininkas Škirpa paliepė parinkti keletą bravesnių vyrukų, pasiimti šautuvus ir šovinių ir vykti su juo… Rogėmis privažiavę Gedimino kalną sustojome, išlipome, susirikiavome po du ir pradėjom žengti vingiuotais laiptais ant kalno. Užlipus ant kalno pamatėme bokšto viršūnėje mūsų savanorius, berišančius prie stiebo lietuvių tautišką vėliavą. Ten buvo kariškiai P. Gužas ir V. Steponavičius. Vėliavai pradėjus kilti aukštyn, kareivių šautuvų ir karininkų revolverių trys salvės nuaidėjo Vilniaus padange. Nutilus salvei sušukome triskart: „Valio, LIETUVA! Lai gyvena Lietuva!“. Po to visi dalyviai pasisveikinome, pasibučiavome ir nutilome.

– O kuomet, gerbiamas Jonai, Trispalvė iškelta antrą kartą?

J. Basanavičius.

J. Basanavičius.

– 1920 metų rugpjūčio 26 dieną, kai į Vilnių sugrįžo Lietuvos kariuomenė. Bet kai spalio 9-ąją Vilnių užėmė lenkų generolo Želigovskio kariuomenė, po trumpų ariergardinių (atsitraukimo) kautynių sostinės gatvėse Trispalvė vėl buvo nuplėšta.

– Bet juk buvo dar keletas sėkmingų bandymų ir lenkų okupuotame Vilniaus krašte?

– Pirmasis tai padarė Lietuvos skautų Gedimino draugovės draugininkas Pranas Žižmaras. Trečią kartą Trispalvė bokšte jo drąsos dėka suplevėsavo 1928 metų vasario 16 dieną. Buvo ir kitų drąsuolių skautų, kurie paskelbė žygį slapta per demarkacinę liniją pasiekti Vilnių ir Gedimino bokšte palikti įrašą. Drąsuolis skautas už šį žygį buvo apdovanojamas Prezidento Antano Smetonos įsteigtu skautų pasižymėjimo ženklu.

– Ketvirtas kartas, berods, 1939 metų spalio 29 dieną. Spaudoje turbūt daug rašyta, pacituosiu vieną ištrauką: „Varpai skambėjo tol, kol šaudė patrankos. Po vėliavos pagerbimo garbės kuopa, palikusi prie vėliavos garbės sargybą, nulipo nuo kalno į Katedros aikštę ir atsistojo į bendrą rikiuotę. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino I pėstininkų pulko vadas pulkininkas Leonas Gustaitis Vilniaus rinktinės vadui raportavo: „Pakėliau vėliavą Gedimino kalne, pastačiau garbės sargybą ir pabrėžiau, kad kol Gedimino pulkas yra Vilniuje, tol Trispalvė čia laisvai plevėsuos“.
– Neilgai plevėsavo mūsų vėliava. 1940 metais birželio 15 dieną sovietai okupavo Lietuvą ir netrukus ji vėl buvo nepagarbiai nuplėšta. O rugsėjo 27 d. jau buvo įteisinta LSSR raudona vėliava.
– Tiesiog filmo verta ši vėliavos kėlimo istorija… Manau, kad bene tragiškiausi buvo penktasis ir šeštasis kartas. Vokiečių okupacijos metais vėliavą iškėlė lietuvių aktyvistų fronto Birželio sukilimo dalyviai. Vilniaus sukilėlių vadas Stasys Žakevičius-Žymantas atsiminimuose rašo, kad esą vėliavą iškėlė Aleksandras Pliateris, teisininkas, buvęs jo asistentas.

– Beje, Pliateris – grafas ir lietuvių partizanas, buvo 1831 m. sukilimo didvyrės Emilijos Pliaterytės giminaitis. O vienas sukilėlių vadų Vytautas Rimkus (Algirdas Gustaitis) taip prisimena: „Vokiečių pirmieji motorizuoti daliniai, į miestą įžengę birželio 24 dienos ryte, lietuvius rado savo vietose. Svarbesnėse vietose plevėsavo lietuviškos vėliavos. Aukščiausiai mūsų Trispalvė buvo iškelta Gedimino pilies stiebe dar 1941 m. birželio 23 d. apie 16 val. Po kurio laiko bolševikai įstengė ją nuplėšti. Apie 19 val. Trispalvė buvo iškelta virš Vilniaus universiteto. Gedimino pilyje, dar neįžengus vokiečiams, vėl plazdeno mūsų vėliavos.“

V. Kudirka.

V. Kudirka.

– Tačiau, mielas Jonai, kiek man teko skaitant patirti, ši akcija galėjo ir tragiškai baigtis. Mat savo vėliavą su svastika panoro iškelti ir vokiečiai. Lietuviai juos pasitiko šūviais, laimei, nieko nesužeidė. Vokiečiai prie pilies atsigabeno patranką ir gali būti, kad šiandien bokšto nebūtų. Tačiau čia suskubo V. Rimkus – vokiškai kalbantis vadas įtikino vokiečių karininką, kad bokšte lietuviai, o ne rusai. Karininkas telefonu susisiekė su savo vadovybe, padėjęs ragelį nusišypsojo ir atsakė, kad pilies nesunaikins, nešaudys.

– Neilgai vėliava bokšte plevėsavo. Naciai paleido laikinąją Lietuvos vyriausybę, nuginklavo sukilėlius ir 1941 metų liepos 1-ąją Trispalvę pakeitė vokiška vėliava su svastika.

– Tačiau buvo ir šeštas kartas…

– Tai padarė 1944 metų balandžio 5 dieną Povilo Plechavičiaus suformuotos vietinės rinktinės kariai. Vėliavą bokšte iškėlė 306-ojo bataliono kariai savanoriai, vadovaujami pulkininko leitenanto Prano Grebliausko. Ši vėliava plevėsavo iki gegužės 15 d., kai vokiečiai išformavo rinktinę.

– Jonai, tai kada gi pagaliau tavo kurta Trispalvė visiems amžiams iškilo pilies bokšte?

– Septintą kartą Gedimino bokšte vėliava suplevėsavo 1988 metų spalio 7 dieną. Dar tebebuvo svetima valdžia ir kariuomenė, tačiau tuometė valdžia, siekdama apraminti Atgimimo bangą, nutarė pakeisti vėliavą Gedimino kalne. Prie Katedros susirinko šimtatūkstantinė minia ir plojimais, dainomis palydėjo jos kilimą stiebu. Ir Vilkaviškyje, aikštėje, pastatė stiebą. Juo irgi iškilmingai pakilo Trispalvė, keliama buvusių Sibiro kalinių Stasio Ankevičiaus ir Kazio Žilinsko.

– Ar nebuvo mėginimų vėliavą vėl išniekinti?

– Pavojus grėsė 1991-aisiais per Sausio 13-osios įvykius. Gedimino bokštas Lietuvos savanorių buvo paskelbtas Postu Nr. 1, čia pasikeisdami budėjo kariai savanoriai: R. Šimanskas (vadas), D. Bumbulis, V. Minderis, S. Sasnauskas, G. Sinkevičius, A. Ščepkauskas, Vikintas, D. Šimanskas, N. Treinys, pankroko legenda Varveklis ir kiti. Nuo 1997 metų liepos 3 dienos, kai įsigalėjo Seimo priimtas Lietuvos Vėliavos įstatymas, Katedros aikštėje ir Gedimino bokšte vyksta vėliavos pakeitimo iškilmės ir karių rikiuotė. Senoji vėliava perduodama saugoti vienai iš Lietuvos mokyklų, pasižymėjusių ugdant tautiškumą ir puoselėjant istorinę atmintį.

Dr. Vinco Kudirkos ir dr. Jono Basanavičiaus pokalbį nugirdo ir užrašė istorikas Antanas ŽILINSKAS

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Signataras Jonas Mačys: „Norėjosi padaryti kiek galima daugiau“

    2017-08-01Signataras Jonas Mačys: „Norėjosi padaryti kiek galima daugiau“
    Igliškėlių kaimo (Marijampolės sav.) ūkininkų šeimoje gimęs ir drauge su keturiais broliais bei seserimi augęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo (AT-AS) Kovo 11-osios akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ signataras Jonas Mačys jį pažinojusių mūsų krašto žmonių, signatarų ir artimųjų atmintyje išliko kaip labai darbštus, atkaklus ir veržlus, optimistiškos prigimties žmogus. Šie, matyt, su tėvų kraujo genais paveldėti ir dėl gana sunkios vaikystės bei jaunystės įgyti bruožai J. Mačiui padėjo siekti žinių, išsilavinimo, o paskui tapti vienu iš tų, kurie Lietuvoje prasidėjus Atgimimui net nesvarstydami apie gresiančius pavojus, atsidurti kokiame nors Rusijos pakraštyje esančiame lageryje ar psichiatrijos ligoninėje, telkė apie save tuos, ...
  • Signataras Romas Gudaitis: „Mes vadovavomės idealais ir sąžine“

    2017-08-01Signataras Romas Gudaitis: „Mes vadovavomės idealais ir sąžine“
    Rašytojas, scenaristas, politikas Romas Gudaitis gimė ir augo Marijampolės rajono Pielkavos kaime. Baigęs studijas Vilniaus universitete ir įgijęs lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo specialybę būsimasis rašytojas ir politikas dirbo pedagoginį darbą, atliko tarnybą sovietų armijoje. R. Gudaičiui teko redaguoti „Ekrano naujienų“ žurnalą, dirbti Lietuvos kino studijos scenarinėje kolegijoje. Rašytojas kūrė ne tik prozos kūrinius, bet ir rašė scenarijus kino filmams. Būtent pagal jo scenarijus Lietuvos kino studijoje buvo pastatyti kino filmai „Laimingas laimės neradęs“, „Perskeltas dangus“. Lietuvos rašytojų sąjungos nariu mūsų kraštietis tapo 1982 m. Jo plunksnai priklauso romanai „Sėjėjai“, „Kartos“, „Metaforų medžiotojai“, „Chamskio eros rytas“, „Invazija į Prahą ir širdis: ...
  • 1990-aisiais valstybę atkūrė Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatai

    2017-08-011990-aisiais valstybę atkūrė Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatai
    1990 m. vasario 24 d. Lietuvoje pirmą kartą per 50 šalies okupacijos metų įvyko daugiapartiniai demokratiški Aukščiausiosios Tarybos, kuri 1996 m. buvo pavadinta Aukščiausiąja Taryba-Atkuriamuoju Seimu (AT-AS), rinkimai. Istorikų ir politologų vertinimu, jie faktiškai prilygo referendumui dėl nepriklausomos valstybės atkūrimo, nes dainuojamajai Lietuvos revoliucijai dirigavusio Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) rinkimuose pasiekta pergalė (LPS kandidatams atiteko 96 deputatų vietos iš 141) išreiškė tautos valią nedelsiant, parlamentiniu būdu atkurti Lietuvos valstybingumą.     Valstybė buvo atkurta de facto Tad po gerų dviejų savaičių, Kovo 11-ąją, vykusiame istoriniame AT-AS posėdyje, kuriame dalyvavo 130 tuomet jau išrinktų deputatų, 124 tautos atstovai paskelbė ir pasirašė aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos ...
  • Darbų ir atminties saugotojai

    2017-08-01Darbų ir atminties saugotojai
    Kur begyveno, V. Kudirka visą laiką buvo žandarų akiratyje, kratos jo namuose buvo nuolatinės – net ir tada, kai jau sunkiai sirgo. Stasys Ankevičius knygelėje „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“ (2000 m.) aprašo daug tokių atsitikimų. „Idealia knygneše“ jis vadina Marcelę Barzdaitytę, kuri „sugebėjo visus Kudirkos rankraščius pernešti per Širvintą, ir nė karto žandarai nesučiupo jos, benešančios tokią jiems vertingą literatūrą. Ji svarbiausia knygnešių knygnešė. Jeigu mes šiandien turime dr. Kudirkos kūrybą-raštus, tai tik šios varguolės, beraštės kaimo moterėlės dėka. Jeigu ne jos pavojingi žingsniai į Širvintą, mes šiandien negiedotume himno.“ Marcelė neapleido Kudirkos iki mirties. …O jei ne ...
  • „Kultūros paveldą būtina išsaugoti“

    2017-08-01„Kultūros paveldą būtina išsaugoti“
    Tai akcentavo Kultūros paveldo departamento Marijampolės skyriaus vedėjas Martynas Vasiliauskas, paklaustas apie istorinės atminties išsaugojimo problemas mūsų regione. Ir ne tik. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras prieš kurį laiką perspėjo, kad ima nykti paminklai, įamžinę kovotojus už laisvę, jų žūties vietas, rezistentus. Nemažai paminklų, kryžių statė visuomenininkai, vienminčiai, daug kas vyko stichiškai, tad dabar daug tų atminimo ženklų nebeprižiūrima, nes ir tų žmonių nebėra… Nors po nepriklausomybės atkūrimo praėjo daug metų, ne visada deramai rūpinamasi ir Lietuvos kūrėjų, signatarų atminimu. Pasak M. Vasiliausko, daug problemų saugant kultūros paveldą kyla todėl, kad vis dar vyrauja griovimo nuotaikos, jos ypač ryškios ...
  • Muziejus šviečia, paminklas priešais – aptriušęs

    2017-08-01Muziejus  šviečia, paminklas priešais – aptriušęs
    1934 metais miestas, kurio pavadinimas kelis kartus kito, pavadintas Kudirkos Naumiesčiu, jo skvere atidengtas Vinco Grybo sukurtas paminklas. Įvairiuose šaltiniuose teigiama, kad autorius ketinęs sukurti skulptūrinę grupę: šalia centrinės V. Kudirkos skulptūros turėjusios būti dar dvi, simbolizuojančios knygnešius bei lietuviško žodžio kelią į žmones… Tačiau didžiojo varpininko skulptūra taip ir liko viena. Išstovėjo per karą, atlaikė tautinei savimonei nepalankius laikus. Bet laiko tėkmė ardo ne tik mūsų atmintį – paminklus taip pat. Problemos neaplenkė ir Kudirkos Naumiestyje esančio: teko restauruoti (paskutinį kartą 2008 metais), kažkada švietęs baltumu pastaruoju metu atrodo varganai… Priešais aikštę stovintis ir naujumu spindintis (tik šių metų vasarį ...
  • Paliko kaip testamentą…

    2017-08-01Paliko kaip testamentą...
    Taip „Tautišką giesmę“ įvardijo Stasys Ankevičius – mokytojas, V. Kudirkos (ir viso šio krašto kultūros palikimo) saugotojas ir puoselėtojas, įkūręs ir bene keturis dešimt-mečius varpininko gimtuosiuose Paežeriuose prižiūrėjęs muziejėlį su brangiomis relikvijomis. Čia įkurtas visuomeninis dr. Vinco Kudirkos muziejus 1965 metais buvo oficialiai atidarytas ir tapo žinomas visoje Lietuvoje. S. Ankevičiaus ir bendraminčių, bendražygių (tarp jų – ir tuometis Paežerių mokyklos, vėliau – Lietuvos prezidento Kazio Griniaus memorialinio muziejaus direktorius Vytautas Grinius) dėka čia buvo sukaupta vertingų ir unikalių eksponatų, vienas tokių – V. Kudirkos smuikas. Juo tautos himno autorius vingiavo melodiją savo žodžiams – tai vargu ar kas girdėjo: nebent ...
  • Vis minime Vincą Kudirką, skamba himnas, o paminklas Kudirkos Naumiestyje vis labiau šempa

    2017-08-01Vis minime Vincą Kudirką, skamba himnas, o paminklas Kudirkos Naumiestyje vis labiau šempa
    …Ant šimto ar daugiau piliakalnių, didžiųjų miestų aikštėse ir prie kuklių paminklų ar kryžių miesteliuose ir kaimuose, taip pat ir tolimose šalyse – ten, kur istorijos sūkurių nublokšti ar savo noru išvykę gyvena lietuviai – liepos 6-ąją vėl skambėjo „Tautiška giesmė“. Lietuvos himnas. Gimęs beveik prieš 120 metų, kvietęs ir raginęs lietuvius pasijusti… lietuviais. Tai, kas oficialu – tarsi savaime suprantama, dažnas net ir iš širdies traukdamas „Tautišką giesmę“ ir žinodamas, kas jos autorius, nelabai ką daugiau ir tepasakytų. O juk Vinco Kudirkos kelias iki jos, kaip ir paties kūrinio likimas, atspindi sudėtingiausią istorijos tarpsnį. Nes tai buvo metas, kai ...
  • „Sūduvos sakalai“ – už miesto ir šalies garbę

    2017-08-01„Sūduvos sakalai“ –  už miesto ir šalies garbę
    Klubo, miesto ir tautine atributika „apsiginklavę“ Marijampolės futbolo komandos „Sūduva“ fanai, susibūrę į klubą „Sūduvos sakalai“, lydi futbolininkus į visas rungtynes išvykose, visada būna ir „Arvi“ futbolo arenoje vykstančiose varžybose. Į ovacijomis, skanduotėmis savo komandą palaikantį spalvingą sirgalių būrį atkreipiamas dėmesį, o atslūgus aistroms klausinėjama apie miestą ir šalį, iš kurios atvažiavę. Liepos 6-ąją, po pergalingai pasibaigusių „Sūduvos“ varžybų su svečių iš Baltarusijos komanda „Šachtior“, klubo fanai susirinko į J. Basanavičiaus aikštę, kad su lietuviais visame pasaulyje sugiedotų Lietuvos himną. – Mes gerbiame savo šalį, saugome jos vertybes. Visada, kur bevažiuotume ar su „Sūduvos“ komanda, ar su Lietuvos rinktine, vežamės Trispalvę, Marijampolės ...
  • Tarp geriausių Lietuvos kariuomenės istorijos žinovų – ir moksleivė iš Kalvarijos

    2017-08-01Tarp geriausių Lietuvos kariuomenės istorijos žinovų – ir moksleivė iš Kalvarijos
    Pirmoji pažintis su Lietuvos istorija Kalvarijos gimnazijos dešimtokei Aivarai Šitkauskaitei prasidėjo vaikystėje, beklausant prosenelės pasakojimų, o dalyvauti konkursuose „Ką žinai apie Lietuvos kariuomenę“ paskatino brolis ir nuo penktos klasės istorijos ją mokantis mokytojas Algimantas Babeckas, todėl, pasak Aivaros, jos pasiekimai – abiejų su mokytoju darbas. Tokie mokiniai – laimė „Ugdyti pagarbą savo Tėvynei, jos praeičiai, tautinėms tradicijoms, skatinti jaunosios kartos patriotiškumą, puoselėti tautinius jausmus, domėtis savo valstybės ir Lietuvos kariuomenės istorija, dabartine veikla ir aktualijomis, formuoti pilietinę mokinių savimonę – tai pagrindiniai mokytojų uždaviniai, ruošiant mokinius ne tik konkursams, bet ir gyvenimui“, – sako Kalvarijos gimnazijos istorijos mokytojas Algimantas Babeckas. Jo organizuojama regioninė ...
  • Kalvarijos vaikų ir jaunimo klubas „Arka“ – bendruomenės gyvenimo šerdis

    2017-08-01Kalvarijos vaikų ir jaunimo klubas „Arka“ – bendruomenės gyvenimo šerdis
    Jauno žmogaus pasaulėžiūros kūrimas prasideda nuo pagarbos šeimai ir savo valstybei. Ir klysta tie, kurie mano, kad meilė Tėvynei, jos tradicijų puoselėjimas – tik gražūs žodžiai švenčių metu iš tribūnų. Patriotinius jausmus puoselėjantis jaunimas buriasi į klubus, vienija bendraminčius, rašo projektus ir ne garsiais lozungais apie patriotizmą ir pilietiškumą, o aktyvia veikla formuoja jaunų žmonių pagarbą valstybei. Tokią veiklą jau antras dešimtmetis vykdo ir Kalvarijos vaikų ir jaunimo klubas „Arka“. „Esame patriotai, savo krašto puoselėtojai ir saugotojai“, – akcentuoja jo nariai.   Jaunimą vienijo didžiulis entuziazmas Klubo susikūrimo pradžia – 2003 metai. Idėja suburti jaunus žmones kilo dviem entuziastingoms studentėms Evelinai Didvalienei ir ...
  • Svajonių darbas – dantų techniko

    2017-08-01Svajonių darbas – dantų techniko
    22 metų marijampolietis Linas Rubinas – laimingas žmogus, nes turi mėgstamą darbą, kurį dirba su dideliu užsidegimu. Tokią laimę patiria tikrai ne kiekvienas, daugeliui pasirinkimas ir apsisprendimas, kuo būti, būna itin sunkus ir neretai nesėkmingas. Linas yra tikras praktikas, įgijęs dantų techniko profesiją, kurią pasirinko sąmoningai, jai rimtai ruošėsi ir iki šiol nenusivylė.   Visada buvo „krapštukas“ Bandydamas prisiminti, kas pakreipė jo kelią link odontologijos, Linas sako, jog visada mėgo knebinėti, ardyti, taisyti, nuo mažens buvo „krapštukas“. „Sėdėdavau garaže, kažką ardydavau, man tai buvo įdomu. Pradžioje viską laužydavau norėdamas pažiūrėti, kaip pagaminta, kas yra viduje“. Tarp Lino giminaičių buvo odontologų, ko gero, galimybė matyti jų ...
  • „Nesigailiu, kad baigiau doktorantūros studijas“

    2017-08-01„Nesigailiu, kad baigiau doktorantūros studijas“
    Apie „moksliuko“ kelią kalbamės su buvusiu marijampoliečiu Roku Valančiumi, kuris šiandien yra Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto Pastatų energinių sistemų katedros lektorius, mokslų daktaras. – Kas paskatino rinktis mokslininko kelią? – Apie mokslininko ir dėstytojo kelią tikrai negalvojau nei vaikystėje, nei pradėjęs studijas universitete. Pirmieji paskatinimai stoti į doktorantūros studijas buvo iš tuomečio baigiamojo magistro darbo vadovo prof. A. Jurelionio. Vėliau, kai jau turėjau oficialų kvietimą studijuoti doktorantūroje, labai skatino artimieji. Jeigu atvirai, ilgai pats dvejojau, ar verta eiti šiuo keliu, nes žinojau, kad jis nebus lengvas ir pareikalaus daug laiko ir kantrybės. Studijuojant doktorantūroje buvo tikrai nelengvų periodų, kai strigo ...
  • Paulius Pultinevičius pakeliui į pasaulio šachmatų olimpą

    2017-08-01Paulius Pultinevičius pakeliui į pasaulio šachmatų olimpą
    Rygiškių Jono gimnazijos II klasės mokinys Paulius Pultinevičius (gim. 2001 m.) tikrai pakeliui į šachmatų olimpą. Taip mano ir jo treneris Rolandas Martinkus, sakantis, kad vaikinas nestovi vietoje ir turi visus duomenis ten užkopti. Per 30 trenerio darbo metų tai pirmas toks išskirtinis mokinys.   Pradėjo vėliau nei kiti Marijampolės žaidimų sporto mokykloje (ŽSM) dirbantis R. Martinkus sako, kad Paulius į šachmatų sportą atėjo kaip visi. Nuo 6 metų dar darželyje pradėjo lankyti pamokas, atėjo su visu būriu vaikų. Po pradinių klasių daugelis metė, tik ne Paulius. Nuo tada ėmė pasiekti rezultatų, o baigęs 5 klasę jau vyko į Europos čempionatą Čekijoje, surinko ...
  • Su spauda – beveik 50 metų

    2017-06-27Su spauda – beveik 50 metų
    UAB „TeleSAT pressa“ spaustuvės direktoriumi dirba Juozas Bilinskas, turintis beveik 50 metų darbo patirtį. Anot paties direktoriaus, su spauda jis draugauja nuo 1970-ųjų. Darbo pradžia buvo Baltarusijoje, Minske, kur mokėsi poligrafijos. Teko dirbti prie leidinių spausdinimo, laužymo, rinkimo linotipu. Šakių rajone gimęs ir užaugęs J. Bilinskas negali pasakyti, kas jį paskatino rinktis tuo metu mažai kam žinomą specialybę. „Tiesiog man patiko šis darbas“, – sako spaustuvės direktorius, nuo 1973 metų pradėjęs dirbti Šakių spaustuvės vedėju. Pasak J. Bilinsko, Šakių spaustuvėje tuo metu buvo spausdinamas rajono laikraštis „Draugas“, tebeeinantis iki šių dienų, ir visa blankinė produkcija. Buvo vienas linotipas (teksto eilučių rinkimo ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.