Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Vinco pasikalbėjimai su Jonu apie lietuviškos Trispalvės istoriją

– Godotinas broli Jonai! Sausio pirmoji Lietuvoje paskelbta Vėliavos diena. Ką mes žinome apie jai per 100 metų reikštą pagarbą? Gal prisiminkime Lietuvos vėliavos istorijos kelią iki šių dienų? Juk LDK vėliavą bene pats siūlei patvirtinti Lietuvos Respublikos vėliava.

– Na, manau, gerbiamas Vincai, kad ši vėliava galėtų plazdėti ir plazda prie lietuvių gražiųjų sodybų. Bet kai tvirtinome, dauguma priekaištavo, kad labai jau ji panaši į sovietų Rusijos vėliavą.
– Gal tiksliau, sovietų vėliava – į mūsų, gediminaičių, vėliavą. Tai kaipgi ją, mūsų Trispalvę, kūrėte?

Lietuvos Trispalvės istorija verta dokumentinio filmo.

Lietuvos Trispalvės istorija verta dokumentinio filmo. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

– Lietuvių konferencija 1918 m. sudarė specialią Lietuvos Tarybos komisiją, kurioje buvome aš, archeologas Tadas Daugirdas, Antanas Žmuidzinavičius – dailininkas. Išnagrinėję kelias versijas, komisijoje nusprendėme patvirtinti tris spalvas: raudona apačioje, žalia viduryje ir geltona viršuje. Viršutiniame kampe prie koto arba viduryje siūlėme įspausti valstybės herbą. Taigi 1918 m. balandžio 25 d. Lietuvos Taryba vienbalsiai vėliavą patvirtino ir nutarė, gavus vokiečių okupacinės valdžios leidimą, iškelti Gedimino bokšte.

– Ar tai Jums pavyko?

– Dabar nepamenu, brolau Vincai, kas tai padarė, bet lietuvišką Trispalvę bokšte iškėlėme. Vokiečiai tuo pasipiktino, mūsų vėliavą nuleido ir vėl iškėlė savąją. Dar pasiūlė lietuvišką iškelti žemiau arba šone. Lietuvos Tarybos prezidiumas šios teisės atsisakė.

– Ir visgi Trispalvė Gedimino bokšte suplevėsavo. Kas tie drąsuoliai, ar jie gerbiami?

– Iš Vilniaus pasitraukus vokiečių kariams pirmą kartą lietuviškoji Trispalvė bokšte suplevėsavo 1919 m. sausio 1 d. Iškilmėms vadovavo Vilniaus miesto komendantas, pirmasis Lietuvos savanoris Kazys Škirpa. Keliant vėliavą aidėjo šūviai, savanoriai giedojo himną. Būrį, kuris kėlė vėliavą, sudarė du karo valdininkai – Jonas Nistelis ir Petras Gužas, kareiviai Albinas Rauba, Romualdas Marcalis, Pranas Plauska, Jonas Norvila, Mikas Slyvauskas, Vincas Steponavičius ir Stasys Butkus.

– Neilgai ji plevėsavo. Kas gi drįso šventą tautos simbolį išniekinti?

– Bolševikai, Vinculi. Sausio pradžioje lenkai dar nedrįso liesti, bet kai lietuviška valdžia pasitraukė į Kauną, 1919 metų sausio 6 dieną Vilnių užėmus Raudonajai armijai, mano kraštiečio Vinco Kapsuko nurodymu bolševikų kariai nuo vėliavos nuplėšė žalią ir geltoną dalį, paliko raudoną, ją ir iškėlė.

– Ar yra išlikusių šio istorinio įvykio dalyvių atsiminimų?

– O kaipgi! Teko skaityti to įvykio dalyvio Stasio Butkaus atsiminimus. Karininko Kazio Škirpos bendražygis, rašė: „1919 m. pavakarys Vilniuje… Karininkas Škirpa paliepė parinkti keletą bravesnių vyrukų, pasiimti šautuvus ir šovinių ir vykti su juo… Rogėmis privažiavę Gedimino kalną sustojome, išlipome, susirikiavome po du ir pradėjom žengti vingiuotais laiptais ant kalno. Užlipus ant kalno pamatėme bokšto viršūnėje mūsų savanorius, berišančius prie stiebo lietuvių tautišką vėliavą. Ten buvo kariškiai P. Gužas ir V. Steponavičius. Vėliavai pradėjus kilti aukštyn, kareivių šautuvų ir karininkų revolverių trys salvės nuaidėjo Vilniaus padange. Nutilus salvei sušukome triskart: „Valio, LIETUVA! Lai gyvena Lietuva!“. Po to visi dalyviai pasisveikinome, pasibučiavome ir nutilome.

– O kuomet, gerbiamas Jonai, Trispalvė iškelta antrą kartą?

J. Basanavičius.

J. Basanavičius.

– 1920 metų rugpjūčio 26 dieną, kai į Vilnių sugrįžo Lietuvos kariuomenė. Bet kai spalio 9-ąją Vilnių užėmė lenkų generolo Želigovskio kariuomenė, po trumpų ariergardinių (atsitraukimo) kautynių sostinės gatvėse Trispalvė vėl buvo nuplėšta.

– Bet juk buvo dar keletas sėkmingų bandymų ir lenkų okupuotame Vilniaus krašte?

– Pirmasis tai padarė Lietuvos skautų Gedimino draugovės draugininkas Pranas Žižmaras. Trečią kartą Trispalvė bokšte jo drąsos dėka suplevėsavo 1928 metų vasario 16 dieną. Buvo ir kitų drąsuolių skautų, kurie paskelbė žygį slapta per demarkacinę liniją pasiekti Vilnių ir Gedimino bokšte palikti įrašą. Drąsuolis skautas už šį žygį buvo apdovanojamas Prezidento Antano Smetonos įsteigtu skautų pasižymėjimo ženklu.

– Ketvirtas kartas, berods, 1939 metų spalio 29 dieną. Spaudoje turbūt daug rašyta, pacituosiu vieną ištrauką: „Varpai skambėjo tol, kol šaudė patrankos. Po vėliavos pagerbimo garbės kuopa, palikusi prie vėliavos garbės sargybą, nulipo nuo kalno į Katedros aikštę ir atsistojo į bendrą rikiuotę. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino I pėstininkų pulko vadas pulkininkas Leonas Gustaitis Vilniaus rinktinės vadui raportavo: „Pakėliau vėliavą Gedimino kalne, pastačiau garbės sargybą ir pabrėžiau, kad kol Gedimino pulkas yra Vilniuje, tol Trispalvė čia laisvai plevėsuos“.
– Neilgai plevėsavo mūsų vėliava. 1940 metais birželio 15 dieną sovietai okupavo Lietuvą ir netrukus ji vėl buvo nepagarbiai nuplėšta. O rugsėjo 27 d. jau buvo įteisinta LSSR raudona vėliava.
– Tiesiog filmo verta ši vėliavos kėlimo istorija… Manau, kad bene tragiškiausi buvo penktasis ir šeštasis kartas. Vokiečių okupacijos metais vėliavą iškėlė lietuvių aktyvistų fronto Birželio sukilimo dalyviai. Vilniaus sukilėlių vadas Stasys Žakevičius-Žymantas atsiminimuose rašo, kad esą vėliavą iškėlė Aleksandras Pliateris, teisininkas, buvęs jo asistentas.

– Beje, Pliateris – grafas ir lietuvių partizanas, buvo 1831 m. sukilimo didvyrės Emilijos Pliaterytės giminaitis. O vienas sukilėlių vadų Vytautas Rimkus (Algirdas Gustaitis) taip prisimena: „Vokiečių pirmieji motorizuoti daliniai, į miestą įžengę birželio 24 dienos ryte, lietuvius rado savo vietose. Svarbesnėse vietose plevėsavo lietuviškos vėliavos. Aukščiausiai mūsų Trispalvė buvo iškelta Gedimino pilies stiebe dar 1941 m. birželio 23 d. apie 16 val. Po kurio laiko bolševikai įstengė ją nuplėšti. Apie 19 val. Trispalvė buvo iškelta virš Vilniaus universiteto. Gedimino pilyje, dar neįžengus vokiečiams, vėl plazdeno mūsų vėliavos.“

V. Kudirka.

V. Kudirka.

– Tačiau, mielas Jonai, kiek man teko skaitant patirti, ši akcija galėjo ir tragiškai baigtis. Mat savo vėliavą su svastika panoro iškelti ir vokiečiai. Lietuviai juos pasitiko šūviais, laimei, nieko nesužeidė. Vokiečiai prie pilies atsigabeno patranką ir gali būti, kad šiandien bokšto nebūtų. Tačiau čia suskubo V. Rimkus – vokiškai kalbantis vadas įtikino vokiečių karininką, kad bokšte lietuviai, o ne rusai. Karininkas telefonu susisiekė su savo vadovybe, padėjęs ragelį nusišypsojo ir atsakė, kad pilies nesunaikins, nešaudys.

– Neilgai vėliava bokšte plevėsavo. Naciai paleido laikinąją Lietuvos vyriausybę, nuginklavo sukilėlius ir 1941 metų liepos 1-ąją Trispalvę pakeitė vokiška vėliava su svastika.

– Tačiau buvo ir šeštas kartas…

– Tai padarė 1944 metų balandžio 5 dieną Povilo Plechavičiaus suformuotos vietinės rinktinės kariai. Vėliavą bokšte iškėlė 306-ojo bataliono kariai savanoriai, vadovaujami pulkininko leitenanto Prano Grebliausko. Ši vėliava plevėsavo iki gegužės 15 d., kai vokiečiai išformavo rinktinę.

– Jonai, tai kada gi pagaliau tavo kurta Trispalvė visiems amžiams iškilo pilies bokšte?

– Septintą kartą Gedimino bokšte vėliava suplevėsavo 1988 metų spalio 7 dieną. Dar tebebuvo svetima valdžia ir kariuomenė, tačiau tuometė valdžia, siekdama apraminti Atgimimo bangą, nutarė pakeisti vėliavą Gedimino kalne. Prie Katedros susirinko šimtatūkstantinė minia ir plojimais, dainomis palydėjo jos kilimą stiebu. Ir Vilkaviškyje, aikštėje, pastatė stiebą. Juo irgi iškilmingai pakilo Trispalvė, keliama buvusių Sibiro kalinių Stasio Ankevičiaus ir Kazio Žilinsko.

– Ar nebuvo mėginimų vėliavą vėl išniekinti?

– Pavojus grėsė 1991-aisiais per Sausio 13-osios įvykius. Gedimino bokštas Lietuvos savanorių buvo paskelbtas Postu Nr. 1, čia pasikeisdami budėjo kariai savanoriai: R. Šimanskas (vadas), D. Bumbulis, V. Minderis, S. Sasnauskas, G. Sinkevičius, A. Ščepkauskas, Vikintas, D. Šimanskas, N. Treinys, pankroko legenda Varveklis ir kiti. Nuo 1997 metų liepos 3 dienos, kai įsigalėjo Seimo priimtas Lietuvos Vėliavos įstatymas, Katedros aikštėje ir Gedimino bokšte vyksta vėliavos pakeitimo iškilmės ir karių rikiuotė. Senoji vėliava perduodama saugoti vienai iš Lietuvos mokyklų, pasižymėjusių ugdant tautiškumą ir puoselėjant istorinę atmintį.

Dr. Vinco Kudirkos ir dr. Jono Basanavičiaus pokalbį nugirdo ir užrašė istorikas Antanas ŽILINSKAS

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Savanorio Jurgio Guogos sūnus Juozas tėviškę prikėlė antram gyvenimui

    2017-05-30Savanorio Jurgio Guogos sūnus Juozas tėviškę prikėlė antram gyvenimui
    Jankų seniūnijos (Kazlų Rūdos sav.) Panovių kaime gyvenantis ir kiek dar pajėgia su žmona Elzbieta ūkininkaujantis 84 metų Juozas Guoga gimė ir augo būtent šiame kaime, savo gyvenimą kūrusio Lietuvos kariuomenės savanorio Jurgio Guogos (1897–1973 m.) ir Natalijos Guogienės (Jasulaitytės) šeimoje. 1923 metais susituokusiems Natalijai ir Jurgiui buvo lemta susilaukti šešių dukrų ir keturių sūnų. Deja, pora užaugino ir į gyvenimą išleido tik penkias dukras ir du sūnus. Pirmagimė Bronislava ir po jos 1926 m. gimęs sūnus Vytautas mirė maži. Nelemta užaugti buvo ir 1937 m. gimusiam Alfonsui. Tad 1933 m. sausį pasaulį išvydęs Juozas buvo vyresnysis sūnus, ir tėvas ...
  • Anglijoje dirba chemijos korepetitoriumi

    2017-05-23Anglijoje dirba chemijos korepetitoriumi
    Rygiškių Jono gimnazijos abiturientui Liudvikui Akeliui akademinė visuomenė prognozavo mokslininko kelią. Tiksliuosiuose moksluose Liudvikas būdavo nepralenkiamas, šalies, Europos olimpiadų nugalėtojas. Vunderkindu dažnai pavadinamo jaunuolio „arkliukas“ buvo chemija, tad nieko nestebino, kai 2011 metais baigęs gimnaziją įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti chemijos mokslų. Studijuodamas Vilniuje Liudvikas lengvai rasdavo darbo, kuris irgi „rišosi“ su chemija. Jis dirbo pramoginius renginius organizuojančioje įmonėje. Intelektualių pramogų mėgėjus vaikinas su draugu linksmindavo demonstruodami dalykus, susijusius su chemija, fizika. „Skystas azotas – labai linksmas dalykas, su šia medžiaga galėdavai prigalvoti visko. Tai buvo smagi veik­la“, – pasakoja Liudvikas. Dvejus metus jis dirbo Chemijos fakulteto vienoje iš organinės sintezės laboratorijų ...
  • Jaunoms šeimoms Norvegijoje gyventi lengviau

    2017-05-23Jaunoms šeimoms Norvegijoje gyventi lengviau
    Trisdešimtmetis marijampolietis Evaldas Babeckas pirmą kartą migranto duoną išbandė būdamas devyniolikos metų. Ją valgo ligi šiol. Pirmą kartą išvyko padirbėti į Airiją. „Nesinorėjo visą laiką prašyti tėvų pinigų, svajojau įsigyti automobilį, todėl nusprendžiau išvažiuoti užsidirbti“, – taip savo sprendimą grindžia Evaldas.  Grįžęs į Lietuvą jis pradėjo studijuoti universitete, tačiau po kelis kartus, kad turėtų pakankamai lėšų, vis vyko į Norvegiją užsidirbti studijoms, pragyvenimui. Evaldui tekdavo dirbti įvairius sezoninius darbus: dažyti namus, pjauti žolę. 2012 metais Lietuvoje Evaldas susipažino su būsima žmona, pavasarį pora susituokė, o po metų jau abu su Jolita išvyko į Norvegiją. Evaldas atvirai sako, kad kelionės tikslas buvo kuo ...
  • Lauros kelionė nuo Marijampolės iki Berlyno. Su bilietu tik į vieną pusę?

    2017-05-23Lauros kelionė nuo Marijampolės iki Berlyno. Su bilietu tik į vieną pusę?
    Muzikos gurmanai Liudvinavo miestelyje gimusią ir užaugusią Laurą Latvaitytę jau žino. Marijampolės kultūros centre ji, studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje operinį dainavimą, surengė diplominį spektaklį. Dar du kartus koncertavo jau įgijusi operinio dainavimo magistro diplomą. Praėjusiais metais Laurą galėjome išgirsti soliniame koncerte per „Miesto dienas“. Šiais metais miesto šventėje Laura taip pat koncertuos gimtojo krašto žiūrovams. Jos koncertas numatytas gegužės 28 dieną 14 val. Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje. Šiandien Laura skaitytojams pasakoja, kaip ir kuo ji gyvena, kur ją nuvedė meilė muzikai, tikėjimas savo galimybėmis.   – Baigusi Muzikos ir teatro akademiją, Lietuvoje buvai neilgai? Kas lėmė Tavo sprendimą tęsti studijas Vokietijoje? – ...
  • „Ne skambiais žodžiais, o kietu darbu ir sunkiomis kovomis“

    2017-05-16
    Tai istoriko Adolfo Nezabitauskio mintis apie tai, kaip reikia mylėti Tėvynę ir kaip ją mylėjo V. Kudirka ir kiti pasišventėliai.   Kitąmet minėsime Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto šimt­metį. Nepaprastai džiugu, kad kaip tik šiemet pavyko pagaliau rasti Akto originalą. Tai padarė Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis. Jis kovo 29 d. akto originalą lietuvių kalba surado Vokietijos diplomatiniame archyve. Net penki pasirašiusieji aktą buvo Marijampolės gimnazijos (dab. Rygiškių Jono gimnazijos) mokiniai. Tai dr. Jonas Basanavičius, kunigas, vyskupas, Seimo pirmininkas Justiną Staugaitis, finansininkas, spaustuvininkas Saliamonas Banaitis, teisininkas prof. Pranas Dovydaitis ir istorikas, diplomatas Petras Klimas. Visuomenės veikėjas, pirmas laikraščio „Aušra“ redaktorius, vienas svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, ...
  • Jubiliejų mini kartų kartos

    2017-05-16Jubiliejų mini kartų kartos
    Balandžio 28 d. Rygiškių Jono gimnazijos bendruomenė pakvietė į dar vieną jubiliejinę konferenciją. 150 metų jubiliejų mininti seniausia šio krašto gimnazija šį kartą pranešimus skaityti pakvietė kelis savo buvusius mokinius: Vilniaus universiteto profesorių dr. Albiną Kuncevičių, docentą dr. Algimantą Merkevičių, archeologę, muziejininkę Eglę Lukėnaitę-Griciuvienę, kunigą, prof. Kęstutį Žemaitį, Lietuvos prezidento Kazio Griniaus muziejaus l. e. p. direktorių Tomą Kukauską ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentą Darių Dumčių. Lietuvos archeologijos draugijos narys prof. dr. A. Kuncevičius kalbėjo, kad jo gyvenimą lėmė trys svarbiausi veiksniai. Tai – tėvai, ši gimnazija ir Vilniaus universitetas. Archeologas ragino gimnazistus atrasti tai, ko jis nespėjo, ko dar neatkasė ...
  • Muziejuje – šlovė ir viltys

    2017-05-16Muziejuje – šlovė ir viltys
    Su Judita Zubavičienė, Rygiškių Jono gimnazijos muziejaus vedėja, vaikštant tarp stendų gali pamatyti visus gimnazijos istorijos laikotarpius, o kartu – ir visos mūsų šalies istoriją. Iš stendų žvelgia buvę gimnazijos mokiniai: mokslininkai, kunigai, partizanai, knygnešiai, kariškiai ir kt.   Mokslininkai Gausiausi stendai – mokslininkų. Juose: habil. filologijos m. dr., semiotikos mokslo pradininkas, kelių užsienio universitetų profesorius Algirdas Julius Greimas (1934 m. laida), habl. medicinos m. dr., profesorius Gintautas Čėsnys (1957 m. laida), filologijos mokslų dr., Vilniaus universiteto (VU) docentas Jonas Kabelka (1934 m.), habil. filologijos m. dr.,VU profesorius Vitas Labutis (1952 m.), filologijos mokslų dr., Vilniaus pedagoginio instituto docentas Bronius Kalinauskas (1929 m.), ...
  • Rygiškių Jono gimnazijos absolventai valstybės ir visuomenės gyvenime

    2017-05-16Rygiškių Jono gimnazijos absolventai valstybės ir visuomenės gyvenime
    Šiemet Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija švenčia savo 150 metų jubiliejų. Įvairiausi renginiai, skirti šiai ypatingai progai, vyksta jau nuo metų pradžios. Didžiausios iškilmės numatytos šį savaitgalį. Rygiškių Jono gimnazijos arba Marijampolės gimnazijos šaknys siekia 1840 metus, kai iš Seinų į Marijampolę buvo atkelta keturių klasių apskrities mokykla. Ji 1867 m. buvo perorganizuota į gimnaziją, kuri tapo unikaliu reiškiniu Lietuvos istorijoje, o jos auklėtiniai įnešė neįkainojamą indėlį ne tik į mūsų valstybės istoriją, bet ir į kultūrinį, visuomeninį gyvenimą. Rusijos caro valdžia siekė lietuvius atitraukti nuo lenkų įtakos ir juos surusinti. Tad gimnazijoje dalykai buvo pradėti dėstyti rusų kalba, lietuvių kalbai buvo teskiriama ...
  • Klasė – ne vienintelė vieta mokytis

    2017-05-16Klasė – ne vienintelė vieta mokytis
    „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, sako lietuvių liaudies išmintis. Bet šiuolaikinėse pamokose labai svarbūs ir klausimai „kaip“ arba „kodėl“? Būtent to moko STEAM (science, technology, engineering, art, mathematics) metodika. Integruojant skirtingus dalykus moksleiviai gali mokytis eksperimentuodami, o mokymas neprivalo apsiriboti vien klasės patalpomis. Vadovėlių tiesas tikrina patys Ką pasirinktų mokiniai – tradicinę pamoką klasėje ar eksperimentus laboratorijoje ir tyrimus lauke – atsakyti nesunku. Šiuolaikiniai vaikai vis daugiau laiko praleidžia mokydamiesi kitaip. Vienas tokių pavyzdžių, Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos mokinys Gustas Mensevičius. Prieš metus STEAM mokslų konkurse „Mūsų eksperimentas“ už savo tyrimą „Korozijos proceso panaudojimas aplinkos užterštumo tyrimui“ jis net pelnė pirmąją vietą. „Gustas ...
  • Bankai Sūduvos krašte

    2017-05-09Bankai Sūduvos krašte
    Naudojosi vangiai Kraštotyrininko ir publicisto Arūno Kapsevičiaus teigimu, tarpukariu Marijampolėje veikė 3 bankai: Lietuvos banko skyrius, Ūkio banko skyrius ir Žydų liaudies bankas. Pasak jo, bankines paslaugas taip pat teikė savitarpio pagalbos įstaigos, tarnautojų fondas, žemdirbių taupmenų skolinamoji kasa. Nepaisant gausaus pasirinkimo, suvalkiečiai bankais ir bankinėmis paslaugomis naudodavosi atsargiai. – Nebuvo tokios mados, susiformavusio įpročio. Turėdami tikslą atidaryti parduotuvę, įsigyti daiktą ar nekilnojamąjį turtą žmonės rinkdavosi taupyti užuot skolinęsi. Jei ir skolindavosi, tai dažniau vienas iš kito. Manyta, kad tokie finansiniai santykiai yra patikimesni nei sutartys su bankais ar bankines paslaugas teikiančiomis įstaigomis. Tačiau vienas kitu besąlygiškai irgi nepasitikėjo – finansinius santykius ...
  • Lietuviško lito keliai ir klystkeliai

    2017-05-09Lietuviško lito keliai ir klystkeliai
    Ilgai lauktas ir pagaliau dienos šviesą 1922 metais išvydęs litas, nepriklausomybės kovų metais ką tik sulaukęs pilnametystės vietą turėjo užleisti rubliui. Prireikė 53 metų, kad senoji valiuta galėtų grįžti į lietuvių pinigines. Sugrįžo, tačiau neilgam – po 22 metų atgimusio lito gyvavimo, nacionalinę valiutą iškeitėme į europietiškus pinigus. Tuomet ilgai blaškęsis – gimęs, ne savo noru miręs, atgimęs ir vėl į šalį nustumtas litas pagaliau surado savo vietą – saugiai įsikūrė muziejuose, kolekcininkų albumuose ir žmonių prisiminimuose.   Kelias iki nacionalinės valiutos Nacionalinės valiutos atsiradimo klausimas buvo pradėtas svarstyti 1918 metais Lietuvai paskelbus nepriklausomybę. Jauna valstybė įsivesti nuosavus pinigus dar nebuvo pajėgi, todėl ...
  • Tautinio banko kūrėjai – Nepriklausomybės akto signataras Jonas Vailokaitis ir jo brolis Juozas

    2017-05-09Tautinio banko kūrėjai – Nepriklausomybės akto signataras Jonas Vailokaitis ir jo brolis Juozas
    Vienas kunigas, kitas – aktyvus politikas. Nepaisant šių skirtybių, broliai Vailokaičiai buvo ir daug kuo panašūs. Juos vienijo Lietuvos kaip nepriklausomos  ir ekonomiškai stiprios valstybės ateities, joje gyvenančių žmonių gyvenimo kokybės bei visuotinos santaikos klausimai. Nors Jono ir Juozo siekiai buvo kilnūs, būtent dėl jų nepriklausomos Lietuvos priešininkų buvo kalinami, žeminami ir persekiojami. Visgi brolius Vailokaičius galima apibūdinti kaip tarpukario Lietuvos ekonominio, politinio bei visuomeninio elito atstovus.   Tikėjimą derino su lietuvybe Broliai Jonas ir Juozas gimė Šakių apskrities Pikžirnių kaime. Augo jie pasiturinčių ūkininkų šeimoje, kur, be Jono ir Juozo, augo dar du broliai ir trys seserys. Visi Vailokaičių vaikai buvo mokyti, ...
  • Miesto veidas, gėlynais nuspalvintas

    2017-05-09Miesto veidas, gėlynais nuspalvintas
    Į Laisvalaikio ir užimtumo centrą iš buvusio botanikos sodo Karužų kaime persikėlusios želdynų specialistės Erika Šelmienė ir Lina Dūdonienė toliau dirba savo pamėgtą darbą – augina gėles. Jomis puošia Marijampolę, su kolekcijomis dalyvaujama įvairiose parodose, kur pristato ir Sūduvos sostinę, turtingą išpuoselėtomis erdvėmis. Kai 2013 metais botanikos sodui buvo patikėta tvarkyti gėlynus Vytauto parke, Lina buvo pirmoji, kuri pradėjo šį darbą. Po metų prie jos prisijungė Erika. Linai, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje studijavusiai parkų formavimą – toks darbas nuo pat pradžių buvo mielas ir suprantamas. Tuo tarpu Erikai, Vytauto Didžiojo universiteto aplinkosaugos organizavimo magistrantei, į botanikos sodą atėjusiai atsitiktinai, ...
  • Dailininkės svajonėse – meniškai išpieštos erdvės

    2017-05-09Dailininkės svajonėse – meniškai išpieštos erdvės
    Pernai pradėta Miesto portretų galerija požeminėje perėjoje Poezijos parke sulaukė didžiulio miestelėnų ir miesto svečių susidomėjimo. O precedento ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje neturinčios Veidasienės idėjos autorė marijampolietė Ieva Olimpija Voroneckytė toliau kuria ateities planus, kaip pagražinti savo miestą.   Baigusi Sūduvos gimnaziją ir per vienerius metus išmokusi Marijampolės dailės mokyklos kursą Ieva Voroneckytė įstojo į Vilniaus dailės akademiją, kur įgijo stiklo specialybę, kūrė juvelyriką ir dirbinius iš stiklo. Studijų metais ir po jų Ieva patirties sėmėsi Vokietijoje, Čekijoje, JAV ir su gaiviomis idėjomis sugrįžo į Marijampolę. – Didžiuojuosi savo miestu, čia man viskas patinka ir labai gerai, tačiau norisi, kad ...
  • Paulius Čeponas: „Džiaugiuosi galėdamas kurti savo miesto grožį“

    2017-05-09Paulius Čeponas: „Džiaugiuosi galėdamas kurti savo miesto grožį“
    „Čia – mano miestas“, – taip apie Marijampolę sako čia gimęs, augęs ir jame ateitį kuriantis Paulius Čeponas. Ateitį suplanavo mokykloje Dar tuomet, kai 2003-aisiais baigus Rygiškių Jono gimnaziją atrodo, kad visi keliai atviri į platųjį pasaulį, Paulius sako žinojęs, kad gyvens Marijampolėje ir iš savo gimtojo miesto išvažiuos trumpam – tik studijuoti. – Įstojau į Vilniaus universitetą. Pasirinkau ekologijos studijas, apie kurias svajoti pradėjau nuo tada, kai gimnazijoje reikėjo apsispręsti, kokius dalykus mokytis pagal profiliuotą programą. Sekėsi biologija, chemija, bet nemėgau matematikos. Kad nesusigadinčiau abitūros pažymių tais dalykais, kurie buvo mažiau įdomūs ir prasčiau sekėsi, be chemijos, biologijos ir privalomo lietuvių kalbos ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.