Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Vinco pasikalbėjimai su Jonu apie lietuviškos Trispalvės istoriją

– Godotinas broli Jonai! Sausio pirmoji Lietuvoje paskelbta Vėliavos diena. Ką mes žinome apie jai per 100 metų reikštą pagarbą? Gal prisiminkime Lietuvos vėliavos istorijos kelią iki šių dienų? Juk LDK vėliavą bene pats siūlei patvirtinti Lietuvos Respublikos vėliava.

– Na, manau, gerbiamas Vincai, kad ši vėliava galėtų plazdėti ir plazda prie lietuvių gražiųjų sodybų. Bet kai tvirtinome, dauguma priekaištavo, kad labai jau ji panaši į sovietų Rusijos vėliavą.
– Gal tiksliau, sovietų vėliava – į mūsų, gediminaičių, vėliavą. Tai kaipgi ją, mūsų Trispalvę, kūrėte?

Lietuvos Trispalvės istorija verta dokumentinio filmo.

Lietuvos Trispalvės istorija verta dokumentinio filmo. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

– Lietuvių konferencija 1918 m. sudarė specialią Lietuvos Tarybos komisiją, kurioje buvome aš, archeologas Tadas Daugirdas, Antanas Žmuidzinavičius – dailininkas. Išnagrinėję kelias versijas, komisijoje nusprendėme patvirtinti tris spalvas: raudona apačioje, žalia viduryje ir geltona viršuje. Viršutiniame kampe prie koto arba viduryje siūlėme įspausti valstybės herbą. Taigi 1918 m. balandžio 25 d. Lietuvos Taryba vienbalsiai vėliavą patvirtino ir nutarė, gavus vokiečių okupacinės valdžios leidimą, iškelti Gedimino bokšte.

– Ar tai Jums pavyko?

– Dabar nepamenu, brolau Vincai, kas tai padarė, bet lietuvišką Trispalvę bokšte iškėlėme. Vokiečiai tuo pasipiktino, mūsų vėliavą nuleido ir vėl iškėlė savąją. Dar pasiūlė lietuvišką iškelti žemiau arba šone. Lietuvos Tarybos prezidiumas šios teisės atsisakė.

– Ir visgi Trispalvė Gedimino bokšte suplevėsavo. Kas tie drąsuoliai, ar jie gerbiami?

– Iš Vilniaus pasitraukus vokiečių kariams pirmą kartą lietuviškoji Trispalvė bokšte suplevėsavo 1919 m. sausio 1 d. Iškilmėms vadovavo Vilniaus miesto komendantas, pirmasis Lietuvos savanoris Kazys Škirpa. Keliant vėliavą aidėjo šūviai, savanoriai giedojo himną. Būrį, kuris kėlė vėliavą, sudarė du karo valdininkai – Jonas Nistelis ir Petras Gužas, kareiviai Albinas Rauba, Romualdas Marcalis, Pranas Plauska, Jonas Norvila, Mikas Slyvauskas, Vincas Steponavičius ir Stasys Butkus.

– Neilgai ji plevėsavo. Kas gi drįso šventą tautos simbolį išniekinti?

– Bolševikai, Vinculi. Sausio pradžioje lenkai dar nedrįso liesti, bet kai lietuviška valdžia pasitraukė į Kauną, 1919 metų sausio 6 dieną Vilnių užėmus Raudonajai armijai, mano kraštiečio Vinco Kapsuko nurodymu bolševikų kariai nuo vėliavos nuplėšė žalią ir geltoną dalį, paliko raudoną, ją ir iškėlė.

– Ar yra išlikusių šio istorinio įvykio dalyvių atsiminimų?

– O kaipgi! Teko skaityti to įvykio dalyvio Stasio Butkaus atsiminimus. Karininko Kazio Škirpos bendražygis, rašė: „1919 m. pavakarys Vilniuje… Karininkas Škirpa paliepė parinkti keletą bravesnių vyrukų, pasiimti šautuvus ir šovinių ir vykti su juo… Rogėmis privažiavę Gedimino kalną sustojome, išlipome, susirikiavome po du ir pradėjom žengti vingiuotais laiptais ant kalno. Užlipus ant kalno pamatėme bokšto viršūnėje mūsų savanorius, berišančius prie stiebo lietuvių tautišką vėliavą. Ten buvo kariškiai P. Gužas ir V. Steponavičius. Vėliavai pradėjus kilti aukštyn, kareivių šautuvų ir karininkų revolverių trys salvės nuaidėjo Vilniaus padange. Nutilus salvei sušukome triskart: „Valio, LIETUVA! Lai gyvena Lietuva!“. Po to visi dalyviai pasisveikinome, pasibučiavome ir nutilome.

– O kuomet, gerbiamas Jonai, Trispalvė iškelta antrą kartą?

J. Basanavičius.

J. Basanavičius.

– 1920 metų rugpjūčio 26 dieną, kai į Vilnių sugrįžo Lietuvos kariuomenė. Bet kai spalio 9-ąją Vilnių užėmė lenkų generolo Želigovskio kariuomenė, po trumpų ariergardinių (atsitraukimo) kautynių sostinės gatvėse Trispalvė vėl buvo nuplėšta.

– Bet juk buvo dar keletas sėkmingų bandymų ir lenkų okupuotame Vilniaus krašte?

– Pirmasis tai padarė Lietuvos skautų Gedimino draugovės draugininkas Pranas Žižmaras. Trečią kartą Trispalvė bokšte jo drąsos dėka suplevėsavo 1928 metų vasario 16 dieną. Buvo ir kitų drąsuolių skautų, kurie paskelbė žygį slapta per demarkacinę liniją pasiekti Vilnių ir Gedimino bokšte palikti įrašą. Drąsuolis skautas už šį žygį buvo apdovanojamas Prezidento Antano Smetonos įsteigtu skautų pasižymėjimo ženklu.

– Ketvirtas kartas, berods, 1939 metų spalio 29 dieną. Spaudoje turbūt daug rašyta, pacituosiu vieną ištrauką: „Varpai skambėjo tol, kol šaudė patrankos. Po vėliavos pagerbimo garbės kuopa, palikusi prie vėliavos garbės sargybą, nulipo nuo kalno į Katedros aikštę ir atsistojo į bendrą rikiuotę. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino I pėstininkų pulko vadas pulkininkas Leonas Gustaitis Vilniaus rinktinės vadui raportavo: „Pakėliau vėliavą Gedimino kalne, pastačiau garbės sargybą ir pabrėžiau, kad kol Gedimino pulkas yra Vilniuje, tol Trispalvė čia laisvai plevėsuos“.
– Neilgai plevėsavo mūsų vėliava. 1940 metais birželio 15 dieną sovietai okupavo Lietuvą ir netrukus ji vėl buvo nepagarbiai nuplėšta. O rugsėjo 27 d. jau buvo įteisinta LSSR raudona vėliava.
– Tiesiog filmo verta ši vėliavos kėlimo istorija… Manau, kad bene tragiškiausi buvo penktasis ir šeštasis kartas. Vokiečių okupacijos metais vėliavą iškėlė lietuvių aktyvistų fronto Birželio sukilimo dalyviai. Vilniaus sukilėlių vadas Stasys Žakevičius-Žymantas atsiminimuose rašo, kad esą vėliavą iškėlė Aleksandras Pliateris, teisininkas, buvęs jo asistentas.

– Beje, Pliateris – grafas ir lietuvių partizanas, buvo 1831 m. sukilimo didvyrės Emilijos Pliaterytės giminaitis. O vienas sukilėlių vadų Vytautas Rimkus (Algirdas Gustaitis) taip prisimena: „Vokiečių pirmieji motorizuoti daliniai, į miestą įžengę birželio 24 dienos ryte, lietuvius rado savo vietose. Svarbesnėse vietose plevėsavo lietuviškos vėliavos. Aukščiausiai mūsų Trispalvė buvo iškelta Gedimino pilies stiebe dar 1941 m. birželio 23 d. apie 16 val. Po kurio laiko bolševikai įstengė ją nuplėšti. Apie 19 val. Trispalvė buvo iškelta virš Vilniaus universiteto. Gedimino pilyje, dar neįžengus vokiečiams, vėl plazdeno mūsų vėliavos.“

V. Kudirka.

V. Kudirka.

– Tačiau, mielas Jonai, kiek man teko skaitant patirti, ši akcija galėjo ir tragiškai baigtis. Mat savo vėliavą su svastika panoro iškelti ir vokiečiai. Lietuviai juos pasitiko šūviais, laimei, nieko nesužeidė. Vokiečiai prie pilies atsigabeno patranką ir gali būti, kad šiandien bokšto nebūtų. Tačiau čia suskubo V. Rimkus – vokiškai kalbantis vadas įtikino vokiečių karininką, kad bokšte lietuviai, o ne rusai. Karininkas telefonu susisiekė su savo vadovybe, padėjęs ragelį nusišypsojo ir atsakė, kad pilies nesunaikins, nešaudys.

– Neilgai vėliava bokšte plevėsavo. Naciai paleido laikinąją Lietuvos vyriausybę, nuginklavo sukilėlius ir 1941 metų liepos 1-ąją Trispalvę pakeitė vokiška vėliava su svastika.

– Tačiau buvo ir šeštas kartas…

– Tai padarė 1944 metų balandžio 5 dieną Povilo Plechavičiaus suformuotos vietinės rinktinės kariai. Vėliavą bokšte iškėlė 306-ojo bataliono kariai savanoriai, vadovaujami pulkininko leitenanto Prano Grebliausko. Ši vėliava plevėsavo iki gegužės 15 d., kai vokiečiai išformavo rinktinę.

– Jonai, tai kada gi pagaliau tavo kurta Trispalvė visiems amžiams iškilo pilies bokšte?

– Septintą kartą Gedimino bokšte vėliava suplevėsavo 1988 metų spalio 7 dieną. Dar tebebuvo svetima valdžia ir kariuomenė, tačiau tuometė valdžia, siekdama apraminti Atgimimo bangą, nutarė pakeisti vėliavą Gedimino kalne. Prie Katedros susirinko šimtatūkstantinė minia ir plojimais, dainomis palydėjo jos kilimą stiebu. Ir Vilkaviškyje, aikštėje, pastatė stiebą. Juo irgi iškilmingai pakilo Trispalvė, keliama buvusių Sibiro kalinių Stasio Ankevičiaus ir Kazio Žilinsko.

– Ar nebuvo mėginimų vėliavą vėl išniekinti?

– Pavojus grėsė 1991-aisiais per Sausio 13-osios įvykius. Gedimino bokštas Lietuvos savanorių buvo paskelbtas Postu Nr. 1, čia pasikeisdami budėjo kariai savanoriai: R. Šimanskas (vadas), D. Bumbulis, V. Minderis, S. Sasnauskas, G. Sinkevičius, A. Ščepkauskas, Vikintas, D. Šimanskas, N. Treinys, pankroko legenda Varveklis ir kiti. Nuo 1997 metų liepos 3 dienos, kai įsigalėjo Seimo priimtas Lietuvos Vėliavos įstatymas, Katedros aikštėje ir Gedimino bokšte vyksta vėliavos pakeitimo iškilmės ir karių rikiuotė. Senoji vėliava perduodama saugoti vienai iš Lietuvos mokyklų, pasižymėjusių ugdant tautiškumą ir puoselėjant istorinę atmintį.

Dr. Vinco Kudirkos ir dr. Jono Basanavičiaus pokalbį nugirdo ir užrašė istorikas Antanas ŽILINSKAS

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.