Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Vinco pasikalbėjimai su Jonu apie lietuviškos Trispalvės istoriją

– Godotinas broli Jonai! Sausio pirmoji Lietuvoje paskelbta Vėliavos diena. Ką mes žinome apie jai per 100 metų reikštą pagarbą? Gal prisiminkime Lietuvos vėliavos istorijos kelią iki šių dienų? Juk LDK vėliavą bene pats siūlei patvirtinti Lietuvos Respublikos vėliava.

– Na, manau, gerbiamas Vincai, kad ši vėliava galėtų plazdėti ir plazda prie lietuvių gražiųjų sodybų. Bet kai tvirtinome, dauguma priekaištavo, kad labai jau ji panaši į sovietų Rusijos vėliavą.
– Gal tiksliau, sovietų vėliava – į mūsų, gediminaičių, vėliavą. Tai kaipgi ją, mūsų Trispalvę, kūrėte?

Lietuvos Trispalvės istorija verta dokumentinio filmo.

Lietuvos Trispalvės istorija verta dokumentinio filmo. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

– Lietuvių konferencija 1918 m. sudarė specialią Lietuvos Tarybos komisiją, kurioje buvome aš, archeologas Tadas Daugirdas, Antanas Žmuidzinavičius – dailininkas. Išnagrinėję kelias versijas, komisijoje nusprendėme patvirtinti tris spalvas: raudona apačioje, žalia viduryje ir geltona viršuje. Viršutiniame kampe prie koto arba viduryje siūlėme įspausti valstybės herbą. Taigi 1918 m. balandžio 25 d. Lietuvos Taryba vienbalsiai vėliavą patvirtino ir nutarė, gavus vokiečių okupacinės valdžios leidimą, iškelti Gedimino bokšte.

– Ar tai Jums pavyko?

– Dabar nepamenu, brolau Vincai, kas tai padarė, bet lietuvišką Trispalvę bokšte iškėlėme. Vokiečiai tuo pasipiktino, mūsų vėliavą nuleido ir vėl iškėlė savąją. Dar pasiūlė lietuvišką iškelti žemiau arba šone. Lietuvos Tarybos prezidiumas šios teisės atsisakė.

– Ir visgi Trispalvė Gedimino bokšte suplevėsavo. Kas tie drąsuoliai, ar jie gerbiami?

– Iš Vilniaus pasitraukus vokiečių kariams pirmą kartą lietuviškoji Trispalvė bokšte suplevėsavo 1919 m. sausio 1 d. Iškilmėms vadovavo Vilniaus miesto komendantas, pirmasis Lietuvos savanoris Kazys Škirpa. Keliant vėliavą aidėjo šūviai, savanoriai giedojo himną. Būrį, kuris kėlė vėliavą, sudarė du karo valdininkai – Jonas Nistelis ir Petras Gužas, kareiviai Albinas Rauba, Romualdas Marcalis, Pranas Plauska, Jonas Norvila, Mikas Slyvauskas, Vincas Steponavičius ir Stasys Butkus.

– Neilgai ji plevėsavo. Kas gi drįso šventą tautos simbolį išniekinti?

– Bolševikai, Vinculi. Sausio pradžioje lenkai dar nedrįso liesti, bet kai lietuviška valdžia pasitraukė į Kauną, 1919 metų sausio 6 dieną Vilnių užėmus Raudonajai armijai, mano kraštiečio Vinco Kapsuko nurodymu bolševikų kariai nuo vėliavos nuplėšė žalią ir geltoną dalį, paliko raudoną, ją ir iškėlė.

– Ar yra išlikusių šio istorinio įvykio dalyvių atsiminimų?

– O kaipgi! Teko skaityti to įvykio dalyvio Stasio Butkaus atsiminimus. Karininko Kazio Škirpos bendražygis, rašė: „1919 m. pavakarys Vilniuje… Karininkas Škirpa paliepė parinkti keletą bravesnių vyrukų, pasiimti šautuvus ir šovinių ir vykti su juo… Rogėmis privažiavę Gedimino kalną sustojome, išlipome, susirikiavome po du ir pradėjom žengti vingiuotais laiptais ant kalno. Užlipus ant kalno pamatėme bokšto viršūnėje mūsų savanorius, berišančius prie stiebo lietuvių tautišką vėliavą. Ten buvo kariškiai P. Gužas ir V. Steponavičius. Vėliavai pradėjus kilti aukštyn, kareivių šautuvų ir karininkų revolverių trys salvės nuaidėjo Vilniaus padange. Nutilus salvei sušukome triskart: „Valio, LIETUVA! Lai gyvena Lietuva!“. Po to visi dalyviai pasisveikinome, pasibučiavome ir nutilome.

– O kuomet, gerbiamas Jonai, Trispalvė iškelta antrą kartą?

J. Basanavičius.

J. Basanavičius.

– 1920 metų rugpjūčio 26 dieną, kai į Vilnių sugrįžo Lietuvos kariuomenė. Bet kai spalio 9-ąją Vilnių užėmė lenkų generolo Želigovskio kariuomenė, po trumpų ariergardinių (atsitraukimo) kautynių sostinės gatvėse Trispalvė vėl buvo nuplėšta.

– Bet juk buvo dar keletas sėkmingų bandymų ir lenkų okupuotame Vilniaus krašte?

– Pirmasis tai padarė Lietuvos skautų Gedimino draugovės draugininkas Pranas Žižmaras. Trečią kartą Trispalvė bokšte jo drąsos dėka suplevėsavo 1928 metų vasario 16 dieną. Buvo ir kitų drąsuolių skautų, kurie paskelbė žygį slapta per demarkacinę liniją pasiekti Vilnių ir Gedimino bokšte palikti įrašą. Drąsuolis skautas už šį žygį buvo apdovanojamas Prezidento Antano Smetonos įsteigtu skautų pasižymėjimo ženklu.

– Ketvirtas kartas, berods, 1939 metų spalio 29 dieną. Spaudoje turbūt daug rašyta, pacituosiu vieną ištrauką: „Varpai skambėjo tol, kol šaudė patrankos. Po vėliavos pagerbimo garbės kuopa, palikusi prie vėliavos garbės sargybą, nulipo nuo kalno į Katedros aikštę ir atsistojo į bendrą rikiuotę. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino I pėstininkų pulko vadas pulkininkas Leonas Gustaitis Vilniaus rinktinės vadui raportavo: „Pakėliau vėliavą Gedimino kalne, pastačiau garbės sargybą ir pabrėžiau, kad kol Gedimino pulkas yra Vilniuje, tol Trispalvė čia laisvai plevėsuos“.
– Neilgai plevėsavo mūsų vėliava. 1940 metais birželio 15 dieną sovietai okupavo Lietuvą ir netrukus ji vėl buvo nepagarbiai nuplėšta. O rugsėjo 27 d. jau buvo įteisinta LSSR raudona vėliava.
– Tiesiog filmo verta ši vėliavos kėlimo istorija… Manau, kad bene tragiškiausi buvo penktasis ir šeštasis kartas. Vokiečių okupacijos metais vėliavą iškėlė lietuvių aktyvistų fronto Birželio sukilimo dalyviai. Vilniaus sukilėlių vadas Stasys Žakevičius-Žymantas atsiminimuose rašo, kad esą vėliavą iškėlė Aleksandras Pliateris, teisininkas, buvęs jo asistentas.

– Beje, Pliateris – grafas ir lietuvių partizanas, buvo 1831 m. sukilimo didvyrės Emilijos Pliaterytės giminaitis. O vienas sukilėlių vadų Vytautas Rimkus (Algirdas Gustaitis) taip prisimena: „Vokiečių pirmieji motorizuoti daliniai, į miestą įžengę birželio 24 dienos ryte, lietuvius rado savo vietose. Svarbesnėse vietose plevėsavo lietuviškos vėliavos. Aukščiausiai mūsų Trispalvė buvo iškelta Gedimino pilies stiebe dar 1941 m. birželio 23 d. apie 16 val. Po kurio laiko bolševikai įstengė ją nuplėšti. Apie 19 val. Trispalvė buvo iškelta virš Vilniaus universiteto. Gedimino pilyje, dar neįžengus vokiečiams, vėl plazdeno mūsų vėliavos.“

V. Kudirka.

V. Kudirka.

– Tačiau, mielas Jonai, kiek man teko skaitant patirti, ši akcija galėjo ir tragiškai baigtis. Mat savo vėliavą su svastika panoro iškelti ir vokiečiai. Lietuviai juos pasitiko šūviais, laimei, nieko nesužeidė. Vokiečiai prie pilies atsigabeno patranką ir gali būti, kad šiandien bokšto nebūtų. Tačiau čia suskubo V. Rimkus – vokiškai kalbantis vadas įtikino vokiečių karininką, kad bokšte lietuviai, o ne rusai. Karininkas telefonu susisiekė su savo vadovybe, padėjęs ragelį nusišypsojo ir atsakė, kad pilies nesunaikins, nešaudys.

– Neilgai vėliava bokšte plevėsavo. Naciai paleido laikinąją Lietuvos vyriausybę, nuginklavo sukilėlius ir 1941 metų liepos 1-ąją Trispalvę pakeitė vokiška vėliava su svastika.

– Tačiau buvo ir šeštas kartas…

– Tai padarė 1944 metų balandžio 5 dieną Povilo Plechavičiaus suformuotos vietinės rinktinės kariai. Vėliavą bokšte iškėlė 306-ojo bataliono kariai savanoriai, vadovaujami pulkininko leitenanto Prano Grebliausko. Ši vėliava plevėsavo iki gegužės 15 d., kai vokiečiai išformavo rinktinę.

– Jonai, tai kada gi pagaliau tavo kurta Trispalvė visiems amžiams iškilo pilies bokšte?

– Septintą kartą Gedimino bokšte vėliava suplevėsavo 1988 metų spalio 7 dieną. Dar tebebuvo svetima valdžia ir kariuomenė, tačiau tuometė valdžia, siekdama apraminti Atgimimo bangą, nutarė pakeisti vėliavą Gedimino kalne. Prie Katedros susirinko šimtatūkstantinė minia ir plojimais, dainomis palydėjo jos kilimą stiebu. Ir Vilkaviškyje, aikštėje, pastatė stiebą. Juo irgi iškilmingai pakilo Trispalvė, keliama buvusių Sibiro kalinių Stasio Ankevičiaus ir Kazio Žilinsko.

– Ar nebuvo mėginimų vėliavą vėl išniekinti?

– Pavojus grėsė 1991-aisiais per Sausio 13-osios įvykius. Gedimino bokštas Lietuvos savanorių buvo paskelbtas Postu Nr. 1, čia pasikeisdami budėjo kariai savanoriai: R. Šimanskas (vadas), D. Bumbulis, V. Minderis, S. Sasnauskas, G. Sinkevičius, A. Ščepkauskas, Vikintas, D. Šimanskas, N. Treinys, pankroko legenda Varveklis ir kiti. Nuo 1997 metų liepos 3 dienos, kai įsigalėjo Seimo priimtas Lietuvos Vėliavos įstatymas, Katedros aikštėje ir Gedimino bokšte vyksta vėliavos pakeitimo iškilmės ir karių rikiuotė. Senoji vėliava perduodama saugoti vienai iš Lietuvos mokyklų, pasižymėjusių ugdant tautiškumą ir puoselėjant istorinę atmintį.

Dr. Vinco Kudirkos ir dr. Jono Basanavičiaus pokalbį nugirdo ir užrašė istorikas Antanas ŽILINSKAS

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • „Didi gėda savo kalbos nemokėti“

    2016-12-30„Didi gėda savo kalbos nemokėti“
    Lietuvių kalbos sąžinė Jonas Jablonskis (1860–1930) – didžiausias bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas, tobulintojas bei normintojas: kalbos pagrindų kūrėjas, pirmasis bendrinės kalbos sintaksės, terminologijos ir apskritai rašomosios kalbos teoretikas, kalbos mokslo kūrėjas ir, anot Vydūno, ,,lietuvių kalbos sąžinė“. J. Jablonskis gimė Kubilėliuose, netoli Kudirkos Naumiesčio, mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją. Universitete didelę įtaką jam padarė prof. F. Fortunatovas ir prof. F. Koršas, kurie gerai mokėjo lietuvių kalbą ir rėmėsi jos pavyzdžiais paskaitose. Iki universiteto J. Jablonskis save laikė lenku, tautiškai jam apsispręsti, kaip ir V. Kudirkai, padėjo laikraštis „Aušra“. Iki universiteto jis buvo mokęsis 7 kalbų, žinoma, ir lietuvių, bet ...
  • Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti

    2016-12-30Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti
    Žinomas kalbininkas, pedagogas Aldonas Pupkis (gim. 1939 m. Kazlų Rūdoje) neveda kalbos valandėlių, Vilniaus universitete oficialiai nedirba nuo 2000 m. Šiuo metu jis susitelkęs prie kalbotyros istorijos darbų, netrukus turi išeiti nauja knyga. A. Pupkis sutiko atsakyti į kelis klausimus.   – Vyresnieji Suvalkijos krašto žmonės Jus prisimena iš Lietuvos radijo ir televizijos kalbos valandėlių ir laidų. Ilgus metus buvote jų vedėjas, dabar iš ten Jūsų negirdėti… – Dabar jau kiti laikai ir tokio pobūdžio kalbos populiarinimo nei mokymo ten nebėra. Antra vertus, kai gerai pagalvoju, tai tas anuometinis buvimas eteryje, nors teikė nemaža pasitenkinimo ir džiaugsmo, nežmoniškai ėsdavo laiką, – prisėsti prie ...
  • Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia

    2016-12-06Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia
    Tarp Justino Sajausko kūrinių yra istorinis romanas „Voverė ant vilkų tako“. Paklaustas, kaip susidomėjo istorinėmis temomis, kur, nebūdamas istorikas, įgijo istorijos išmanymą, autorius sakė: „Aš išmanau viską, ko man nereikia. Kadangi esu lituanistas, turėčiau sėdėti su vaikais ir mokyti juos rašyti be klaidų, bet man įdomiau istorija. Visada ja domėjausi. Seniai turėjau minčių parašyti istorinį romaną. Ir džiaugiuosi, kad parašiau būtent apie Mindaugo laikus. Sunkiai ėjosi rašyti tą istoriją, bet reikėjo. Ne pati prasčiausia išėjo. Idėją pakišo Rašytojų sąjungos pirmininkas V. Sventickas. Matė, kaip rašau, pasiūlė parašyti romaną, kurį išleistų sąjunga. Prisipažinau, kad galvojau istorinį dalyką rašyti, kartu aptarėme temas, pasirinkau ...
  • „Marijampolė. Partizaninis karas“

    2016-12-06„Marijampolė. Partizaninis karas“
    Tokiu pavadinimu 2012 metais išleistas Justino Sajausko ir Stanislovo Sajausko parengtas fotografijų albumas. Jame sudėtos partizanų, jų rėmėjų, ryšininkų ir ryšininkių nuotraukos. Ieškota jų, kaip rašoma pratarmėje, po visą Suvalkiją ir ne tik po ją. Beveik 400 puslapių fotografijų suskirstytos pagal partizanų rinktines. Prie nuotraukų yra išsami informacija apie asmenį, kai kur – žūties vieta ir data. Žvelgiant į šiuos veidus sunku pajausti, ką jiems teko iškentėti dėl Tėvynės, dar sunkiau atspėti, kas būtų, jeigu šiandien tektų taip pasiaukoti. Knyga išleista 400 egzempliorių tiražu. Priešlapyje yra autorių padėka rėmėjams – koncernui „Alga“, Audriui Linkui ir Antanui Linkui. Taip pat dėkojama pagalbininkams, yra ...
  • Žurnalas „Suvalkija“

    2016-12-06Žurnalas „Suvalkija“
    Nuo 1997 metų Marijampolėje pradėjo eiti kultūros žurnalas „Suvalkija“. Jo redaktoriumi idėjos sumanytojas mokytojas Zenius Šileris pakvietė dirbti Justiną Sajauską. „Apie 1997 metus buvau kaip tik be darbo, taigi ėmiausi. Redagavau tris pirmus žurnalo numerius, paskui po Šilerio mirties dar kelis suredagavau. Pradžioje leidybą finansavo Zeniaus brolis Valdas“, – prisimena Sajauskas. Z. Šileris tais pačiais metais su broliu Valdu Marijampolėje įkūrė leidyklą „Ramona“, kuri ir leido žurnalą „Suvalkija“. Pirmųjų žurnalo numerių viršelius puošia Sajausko sūnaus Vytauto nupieštos prieverpstės. Viršelio dailininkė – Jolita Bičkienė. Zenius Šileris pirmo numerio pratarmėje rašė: „Suvalkija“ skirta Suvalkijai pagražinti, laiko išbandymus atlaikiusioms krašto (ir kaimynų) dvasinėms vertybėms atskleisti, lyg ...
  • Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“

    2016-12-06Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“
    „Kažkada jaunystėje norėjau žurnalistu būti, dabar – jokiu būdu. Nebuvau žurnalistas niekada, tik redaktorius, o ir nelaikiau savęs žurnalistu“, – sako J. Sajauskas. Jis mano, kad šiandien žurnalistai per lengvai pasiduoda įvairioms įtakoms. „Vos paskaitęs iškart jauti, į kieno bures pučia žurnalistas“. Apie tai, kaip ėmėsi redaguoti laikraštį „Sugrįžimai“, prisimena: „Atgimimo laiku Vytautas Gaulia ateina pas mane ir sako: „Mes, Marijampolės sąjūdiečiai, norime leisti laikraštį. Ar tu redaguosi?“ Sutikau. Tuo laiku dar buvo daug mano kartos inteligentų, galėjai lengvai pririnkti medžiagos. Namie turiu visus „Sugrįžimų“ numerius, nelabai žinau, kur dar galėtum rasti visų metų komplektą, nebent biblio­teka turi arba pats Gaulia.“ V. ...
  • Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta

    2016-12-06Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta
    Marijampolietis rašytojas, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktorius Justinas Sajauskas gimė 1944 m. Kalvarijoje. Tėvai Elžbieta Viskačkaitė ir Jonas Sajauskas kilę iš to paties Suvalkijos pakraščio. Abu bežemiai, vos po 2 klases baigę, abu vertėsi atsitiktiniais darbais. Šeima augino tris sūnus ir dukterį. 1949 m. buvo ištremti į Sibirą. Ten prabuvo iki 1957 metų. Nors buvo paleisti metais anksčiau – po Stalino mirties, bet dar kurį laiką teko taupyti traukinio bilietams… Grįžę apsigyveno Marijampolėje. Sibire Justinas baigė 6 klases, grįžęs Marijampolėje tęsė mokslus ir baigė 4-ąją vidurinę (dabar Petro Armino) mokyklą. Studijuoti J. Sajauskas įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą. ...
  • Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės

    2016-12-06Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės
    Kaip rašo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazerskas, pristatydamas katalogą „Sūduvos krašto drožyba, skulptūra ir kryždirbystė“ (2006 m.), „tradicinė liaudies skulptūra nebuvo savarankiška, ją visada supo drožyba ir mažoji architektūra – sudėtinė koplytstulpio, koplytėlės ar kryžiaus dalis. Todėl kalbėdami apie tradicinę skulptūrą, siejame ją su drožyba ir kryždirbyste (kryždirbystės sąvoka apima mažąją architektūrą, skulptūrą ir dekoratyvinę drožybą). Ši gyvoji liaudies tradicija Lietuvoje išgyveno tris etapus“. Iki maždaug 1972 metų ji buvo suvenyrinė, parodinė, mažai ką turinti bendro su tradicine ikonografija. Maždaug dvidešimtmetį vyko monumentalėjimas: buvo kuriami skulptūrų parkai, pvz., Ablingos ansamblis, M. K. Čiurlionio kelias, „Raganų kalnas“… Su ...
  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.