Užs. 149.


 

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

 

Suvalkų koridorius

Sekite mus:

_____________

Skelbimai, sveikinimai, užuojautos

______________

Virginija Armanavičienė pati organizuoja ir mielai dalyvauja etnokultūriniuose renginiuose (pasipuošusi žemaitišku kostiumu).

– Iš daugybės žodžio „iššūkis“ sinonimų renkuosi man labiausiai tinkančius: išdrįsti ir išmėginti, rizikuoti ir kviesti, drąsinti ir skatinti, – teigia V. Armanavičienė. – Su asmeniniais iššūkiais asocijuojasi kelios iniciatyvos. 2004–2011 metais Gižų mokykloje veikusi dailės galerija „Žalia-Geltona“. Joje teko organizuoti profesionalaus meno parodas, kūrėjų, mokinių ir kaimo bendruomenės žmonių susitikimus. Nuo 1988 metų gyvuoja popieriaus karpytojų grupė „Sėjinis“, išaugusi iš kūrybiško mokytojos, mokinių ir bendraminčių bendradarbiavimo. Ir pagaliau – Meno ir edukacijos centras, kurio pagrindinis siekis – kurti ir puoselėti kultūrinės edukacijos tradicijas mūsų regione.

– Netradiciškai pateikta karpinių paroda Paežerių dvare – irgi iššūkis, nes languose eksponuoti skulptūras ar paveikslus paprasčiau. Ekspozicija dvelkia harmonija…

– Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus renginių organizatorė Virginija Samuolienė pakvietė suorganizuoti parodą, kurią lankytojai galėtų apžiūrėti iš lauko pusės. Nė akimirkos nesudvejojusi pasiūlymą priėmiau. Šią karpinių ekspoziciją norėjome parengti Lietuvos gimtadieniui, laiko kūrybai turėjome vos pusantro mėnesio.

Virginija Armanavičienė pati organizuoja ir mielai dalyvauja etnokultūriniuose renginiuose (pasipuošusi žemaitišku kostiumu).

Virginija Armanavičienė pati organizuoja ir mielai dalyvauja etnokultūriniuose renginiuose (pasipuošusi žemaitišku kostiumu).

Pritariu, kad ekspozicija harmoninga. Kurdamos ją pirmiausia galvojome apie jos darną su architektūra, gamtine aplinka. Ši – kitokia – „Sėjinio“ paroda – dar vienas išskirtinis grupės istorijos puslapis, bylojantis apie septynių narių (Linos Bakaitienės, Oksanos Kraipavičienės, Smiltės Kraipavičiūtės, Editos Kuzminskienės, Audronės Radauskienės, Ievos Voroneckytės) talentą, susitelkimą ir atkaklų darbą. Paroda Paežerių dvaro languose – kitokia nei visos, kurios vyko iki šiol dėl eksponavimo, idėjos, lankytojų gausos, visuomenės dėmesio, vertinimų.

Popieriaus karpymo Gižuose istorija tęsiasi nuo 1988 m., organiškai išaugusi iš mano ugdomosios veiklos, savotiškai atspindinti karpiniuose vyraujantį Gyvybės medžio principą. Apatinė šio medžio dalis – kaip šaknys besiraizgančios mano pirmųjų mokinių idėjos, mintys, individualumas, pažinimo troškulys; centrinė dalis – tarsi kamienas su įvairiaformiais žiedais, simbolizuoja pastaruoju laikotarpiu karpančių žmonių darbus; viršutinė dalis – tai karpymo tradicijų perdavimas ir tęstinumas.

2011 metų rudenį su jau suaugusiais ir po pasaulį išsibarsčiusiais buvusiais mokiniais susibūrėme draugauti karpydami. Sambūrį pavadinome „Sėjinio“ vardu, ir nuo 2012 metų birželio pradėjome organizuoti keliaujančias parodas, dalyvauti etnokultūriniuose renginiuose, akcijose, tarptautiniuose ir šalies renginiuose, tradiciniuose liaudies meno „Aukso vainikas“ atrankose, dalintis patirtimi. „Sėjinio“ tikslas – puoselėti gyvąsias Sūduvos krašto etninės kultūros tradicijas, nešti žinią apie popieriaus karpymą. Kasmet regione ir šalyje suorganizuojame po 5–6 parodas. Gražus Sėjiniu vadinamas medis, prie kuriuo glaudžiasi atmintis apie buvusius jaunuosius karpytojus ir įkvėpimas, sutarimas, pagarba, susikalbėjimas dabartiniu laiku.

– Meno ir edukacijos centras… Kartais žmogui nesuvokiama, kad tai ne kažkur Vilniuje, o čia pat – Gižuose. Kiek žinau, tai išsivystė iš mažesnių darbų; ką laikote svarbiausiu dalyku?

– Meno ir edukacijos centras išaugo iš jau paminėtų veiklų ir noro pradėti naujas iniciatyvas – jas nuo 2014 m. ėmėmės įgyvendinti kartu su dukra. Mums svarbi profesionalaus meno ir kultūros sklaida, ją vykdome besiremdamos pedagogikos, kultūros srities žiniomis ir savo sukaupta patirtimi. Vienas pagrindinių siekių – vaikų ir jaunimo pažintis su profesionaliuoju menu, jų dalyvavimas interaktyviose veiklose, kurios suteikia progą susitikti ir bendrauti su kūrėjais. Dėl to organizuojame ir įgyvendiname projektus „Atostogos su menu“ ir „Profesionaliojo meno sklaida“, jau turime idėjų naujoms iniciatyvoms.

Dienos stovykla vyksta mokinių vasaros atostogų metu, joje dalyvauja mūsų regiono vaikai ir jaunuoliai, jie čia susitinka su žinomais Lietuvos kultūros lauko žmonėmis. Teoriškai žinojome, o netrukus ir praktiškai patyrėme, kad tokie renginiai yra itin aktualūs ir laukiami toliau nuo didžiųjų kultūros centrų gyvenančioms bendruomenėms. Dėl to stovykla kiekvienais metais palaipsniui augo, nors pradžia buvo labai kuk­li. Pirmoji surengta 2014 metais Marijampolėje, Marijonų gimnazijoje. Paskui stovykla persikėlė į Gižus, čia sėkmingai vyksta iki šiol. Su kasmet augančiu poreikiu progresuoja pamainų skaičius, kinta ir formatas. Sulaukiame tokio dalyvių skaičiaus, kad pamainas skirstome pagal amžiaus grupes. Na, o šiemet pirmą kartą dalis pamainų bus su nakvyne. „Atostogos su menu“ auga ir keičiasi dėl didėjančio susidomėjimo. Smagu, kad tėvai mato ir vertina kūrybingo laisvalaikio prasmę, investuoja į vaikų lavinimą plačiąja prasme – čia yra terpė ne tik kūrybiniams įgūdžiams, bet ir bendravimui, draugystei, nuotykiams. Geriausias įvertinimas mums tuomet, kai vaikai sugrįžta į stovyklą ketvirtą, penktą ar net šeštą kartą…

– Ar mums šiandien dar reikia liaudies meno plačiąja prasme? Štai „Sėjinis“ sėja, augina ir brandina… Kaip išlaikyti tradicijų giluminę prasmę ir grožį, nes norime to ar ne – viskas keičiasi labai greit?

– Liaudies menas labai platus ir gilus, apimantis architektūrą, folklorą, tautodailę. Jei visas tris sritis išskleistume, tai išsišakotų galingas įvairiaspalvis, įvairiaformis, įvairiagarsis medis. Ir mūsų pokalbis būtų labai ilgas. Lietuvių liaudies menas – galimybės išsiskirti iš kitų tautų, turėti savas išskirtines tradicijas, papročius, kalbą.

Dainų ir šokių šventėse skamba ne tik muzika, daina, bet vyksta tautodailininkų parodos, vaikų amatų mugės, pinamos choreografinės pynės, vaidinami spektakliai, renkasi Pasaulio lietuviai. Akivaizdžiai matomas tradicijų puoselėjimas, grožis, jaučiama giluminė prasmė. Ir tai uždega, įkvepia, skatina džiaugtis, gėrėtis, didžiuotis savo tautos palikimu ir puoselėjimu.

Po parodos atidarymo – kokia lankytojų reakcija?               Nuotraukos iš pašnekovės albumo

Po parodos atidarymo – kokia lankytojų reakcija? Nuotraukos iš pašnekovės albumo

Tiesa, pasaulis nestovi vietoje. Viskas sparčiai kinta, bet akivaizdu, kad tradicijos ir papročiai yra mumyse, kad jie puoselėjami ir perduodami. Žinodama, kad šalyje yra daugybė folkloro kolektyvų, liaudies teatrų, tautodailininkų sambūrių, kad įtraukiami vaikai ir jaunimas, kad skatinama kurti etnografines sodybas, neprarandu vilties. Atlaikysime ir išlaikysime, jei nebalansuosime, nesiūbuosime, domėsimės, įsitrauksime ir veiksime. Tik nepraraskime vilties.

Papročiai, tradicijos sukasi Rėdos ratu – tamsusis laikotarpis keičia šviesųjį, kinta dangaus kūnų padėtys, apmiršta ir atgimsta aug­menija, išskrenda ir parskrenda paukščiai. Su kalendoriumi „keliauja“ ir tradicijos, šventės. Man iš senųjų papročių, tradicijų mieliausia Kūčios ir Kalėdos, Užgavėnės ir Velykos, Ilgės ir Vėlinės – šventės, kurios su skirtingais papročiais ir tradicijomis suburia šeimą. Žaismingiausia ir man labai miela šventė Užgavėnės. Jos susijusios su mano vaikyste Žemaitijoje, su pedagogine veikla ir šios tradicijos išbudinimu Gižuose. Ir vėl galėtų būti nauja pokalbio potemė. Negaliu neminėti labai brangios su „Sėjiniu“ susijusios tradicijos – birželio parodos, su kuria užsisuka naujas parodų veiklos ratas.

– Jau metai, kai gyvename „kitaip“. Ne vienam tai tebėra ne tik iššūkis, bet ir problemų virtinė… Kokios Jūsų dabartinės veiklos?

– Jau ilgokai gyvename „kitaip“. Ir tiesa, kad visko galime prisiklausyti, išgirsti. Svarbu – klausytis proto, stebėti situaciją, gerbti susitarimus ir jų laikytis. O žmonijos istorijoje negandų būta įvairių ir joms įveikti buvo reikalingi tam tikri ginklai, strategijos.

Dabartinės mano veik­los: ugdymas ir kūryba, kvalifikacijos kėlimas, kompetencijų tobulinimas, savišvieta, planavimas ir projektų rengimas, bendravimas su artimaisiais, bičiuliais, kolegomis, partneriais kitokiu formatu, aktyvūs pasivaikščiojimai suplanuotais maršrutais. Malonūs užsiėmimai: pastebėti ir užfiksuoti gamtos pokyčius, savo emocijas, nuostabas fotokadruose (kaip gerai, kad išmanieji yra visada po ranka), pamaitinti sielą panirus į kokybiškus kino filmus, į knygų ir prenumeruojamo „Būdo“ (buvęs „Liaudies kultūros“ žurnalas – red.) puslapius…

Ilgiuosi man įprastų gyvų kultūros renginių, praktinių kultūrinių edukacijų, išvykų ir kelionių, bet išmokau daug kitokių dalykų. Ir tikrai žinau, kad vėl keliausiu, kad vėl susitiksiu, lankysiu parodas ir spektaklius, organizuosiu, veiksiu. Žinau, kad Gižų mokykloje įvyks suplanuota ir sustabdyta respub­likinė etnokultūros konferencija „Mano gimtinės lobiai“, kad joje išgirsime atsakymą į klausimą – ar reikalinga etninė kultūra ir liaudies menas, kad joje gyvai galėsime džiaugtis, didžiuotis Mokytojais ir jų mokiniais. Tikiu, kad bus „Sėjinio“ naujos birželio parodos pristatymas, kad vyks stovykla „Atostogos su menu“…

– Pavasarėja, ir visi turėtume… Užbaikite sakinį.

– Artėja pavasaris, ir mes visi atbusime, lenksimės prie žemės, rūpinsimės aplinkos ir išoriniu grožiu, apžiūrėsime kambarinius ir daržo augalėlius su besiskleidžiančiais pumpurais, žiedais; debesų laivais danguje, gaiviu vėju kilsime iš niūrumos, apsivalysime nuo išorinių ir vidinių šiukšlių. Su pavasariu ateis ir lietuviška Meilės deivės Mildos diena…

– Ačiū už gaivias mintis ir įžvalgas – tegul tai ir įvyksta.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Pomėgis tapo keliu į sėkmę

    2017-03-28Pomėgis tapo keliu į sėkmę
    Marijampolietis Edvinas Ruseckas, ieškodamas savęs profesinėje srityje, blaškėsi gana ilgai. Ketino tapti kultūros darbuotoju, išbandė save aptarnavimo srityje, taip pat fotografavo. Ir tik po ilgų ieškojimų vaikinas suprato, kad reklama, darbas su vaizdu ir grafika yra ta sritis, kurioje dirbdamas gali neskaičiuoti nei laiko, nei pastangų.   Įkvėpė Andrius Baigęs mokyklą Edvinas pasirinko kultūrinės veiklos vadybos studijas Marijampolės kolegijoje. Anot vaikino, pats gerai nežinojo, ką tiksliai norėtų mokytis, tačiau draugų ir artimųjų patartas nusprendė, kad šios studijos – būtent jam. Deja, didelio džiaugsmo paskaitos Edvinui neteikė, todėl vaikinas ieškojo veiklų, teikiančių didesnį pasitenkinimą. Taip jo gyvenime atsirado fotografija. – Puikiai pažinojau marijampolietį fotografą Andriu ...
  • Andrius Burba: „Save atradau fotografijoje. Dabar tobulėsiu“

    2017-03-28Andrius Burba: „Save atradau fotografijoje. Dabar tobulėsiu“
    Apie iš Marijampolės kilusį fotografą Andrių Burbą kalba ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių žiniasklaida. Tarptautinio dėmesio vaikinas sulaukė neįprastu rakursu įamžinęs kates, šunis, triušius, net ir arklius. Tačiau tai – tik pradžia. Vaikinas svajoja savo fotografijose įamžinti kuo daugiau skirtingų gyvūnų, tarp kurių ir plėšrieji tigrai.   Svajojo apie reklamos fotografiją Su fotografija ir fotoaparatu Andrius susipažino būdamas 14 metų. Pirmiausiai pro devinto aukšto langą fotografavo gimtosios Marijampolės peizažus, vėliau ėmė fiksuoti atskirus gamtos elementus, miesto gatves, žmones, taip pat ir gyvūnus. Pamažu tobulėjant technikai, fotografavimo įgūdžiams Andrius sukaupė nemenką fotografijų archyvą. Norėdamas pasidalinti nuotraukose užfiksuotomis akimirkomis, emocijomis ir įspūdžiais Andrius, ...
  • Ąžuolynas – kaip tautos simbolis…

    2017-03-14Ąžuolynas – kaip tautos simbolis...
    …kaip jos didybės ir vienybės metafora. Taip įvardijama Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyno idėja (sklandžiusi tarp inteligentijos, kultūros žmonių dar gerokai iki Atgimimo) ir jos virtimas realybe. Konkrečiai Ąžuolyno idėją 1988 m. iškėlė inžinierius Vitalius Stepulis su bendraminčiais: tai buvo parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas, žemės ūkio specialistas Vladas Markauskas, geografas Rimantas Krupickas, žemėtvarkininkas Romualdas Survila ir kiti. Ąžuolynas J. Basanavičiaus tėviškėje pradėtas sodinti 1989 metais balandžio 1 dieną. Dalyvavusieji akcijoje mena, kad dangus su žeme maišėsi, tačiau iš visos Lietuvos suvažiavę žmonės buvo nusiteikę pakiliai. Dabar užsodinta 40 ha – 13 giraičių (Signatarų, Knygnešių, Vasario 16-osios, Sausio 13-osios aukoms, nemažai vardinių ar ...
  • Tapo ypatinga vieta

    2017-03-14Tapo ypatinga vieta
    Nors Jono Basanavičiaus asmenybę ir veiklą primena daug kas, bet jo gimtinė Ožkabalių kaime (Vilkaviškio r.) – ypatinga. „Tai vieta, kurioje susipina istorinė praeitis, tradicijos, kultūrinė ir edukacinė veikla. Neiname į gausą, o einame į kokybę“, – sako muziejaus Jono Basanavičiaus gimtinė direktorė Rūta Vasiliauskienė. Šioje vietoje, iš tiesų skleidžiančioje ypatingą energetiką, įvairiausius renginius per metus apsilanko ir signataro takais paklaidžioja ne vienas tūkstantis skirtingo amžiaus žmonių. Ši vieta saugo prisiminimus apie išskirtinės asmenybės gyvenimo pradžią ir jo prasmingą kelią, čia galima pamatyti išsaugotą jo gimtinės vaizdą. Muziejaus kolektyvas – 10 žmonių – puoselėja didžiulę sodybos teritoriją ir kuria įsimintinus ...
  • „Atvažiuoju čia įkvėpt lietuvybės…“

    2017-03-14„Atvažiuoju čia įkvėpt lietuvybės...“
    Tokie buvo vieno valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatų (2005 m.) prof. Liberto Klimkos pirmieji žodžiai, ištarti šių metų vasario 16-osios išvakarėse Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinio Jono Basanavičiaus gimtinės seklyčioje. Buvusiems čia ne kartą, atvykstantiems „patikrinti“, kaip auga jų sodinti ąžuolai, patalkinti ir padiskutuoti, tai iš tiesų ypatinga, išskirtinė vieta, kur išsiskleidžia mintys ir gimsta viltys. Kasmečiai istoriniai literatūriniai skaitymai – tai ne paskaitos, o nuoširdūs pokalbiai, šilti susitikimai ir… skaudūs pasvarstymai apie Lietuvos šiandieną. Apie tai, kad gyvendami nepriklausomoje valstybėje daug ko nepadarėme ar net atvirkščiai – griauname tai, kas buvo išsaugota net tamsiaisiais laikais… Kaip sakė sodybos muziejaus direktorė ...
  • Dialogai su istorija ir dabartimi – Jono Basanavičiaus tėviškėje

    2017-03-14Dialogai su istorija ir dabartimi – Jono Basanavičiaus tėviškėje
    Ruošdamiesi Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečiui, prisimindami sunkų ir ilgą kelią į Vasario 16-ąją, minime tuo keliu ėjusius žmones, privalome į kone šimtmečio senumo įvykius pažvelgti giliau. Tie žmonės nebuvo tik statistiniai vienetai, pasirašę po dokumentu – kiekvienas jų ir prieš, ir po to atliko didelius, kartais sunkiai suvokiamus ir dar vis tinkamai neįvertintus savo reikšme bei apimtimi darbus. „Pats Nepriklausomybės akto pasirašymas buvo kaip simbolis – tai viršūnė, akcentas, o kas buvo iki to? Ar kiekvienas atsakytume, šito paklausti? Dažnai nė nepasivarginame sužinoti, koks tada buvo istorinis fonas, kiek būta diskusijų ir nesutarimų dėl pamatinių dalykų, svarbiausių akcentų… Latviai savo valstybės ...
  • Nenustojo tikėti laisva Lietuva

    2017-02-28Nenustojo tikėti laisva Lietuva
    Savanorio Liudo Akelio anūkas Rytis Akelis pasakoja, kad senelis mirė sulaukęs 67 metų. Ryčiui tuo metu buvo aštuoniolika, tad prisiminimų išsaugojęs nemažai. „Apie savanorystę Lietuvos kariuomenėje mums, vaikams, senelis beveik nieko nepasakodavo, nes buvo laikai, kai nelabai galėjai ką nors pasakoti. Turbūt stengėsi mus apsaugoti. Tai buvo jo istorija. Šį tą nugirsdavome iš savo tėvų, dėdžių ir tetų pokalbių“, – sako Rytis. Pasak jo, tėvai su seneliais buvo artimi. Kol buvo gyvas jo tėtis Romualdas, į svečius pas senelius važiuodavo kas dvi savaites, nuolat palaikydavo ryšį. Tėtis jautęs pa­reigą rūpintis savo tėvais. Anot Ryčio, senelis Liudas niekada nepripažino tarybų valdžios, nors tiesiogiai to ...
  • Savanoris, partizanų ryšininkas

    2017-02-28Savanoris, partizanų ryšininkas
    Apie savo senelį, savanorį Motiejų Vosylių, „Suvalkiečiui“ sutiko papasakoti marijampolietis atsargos pulkininkas Eugenijus Vosylius. Pasak jo, senelis kilęs iš Kvietiškio valsčiaus Kumelionių kaimo. Savanoriu į kariuomenę išėjo 1919 metų vasario mėnesį. Kovojo su lenkais ir bermontininkais, buvo papuolęs į lenkų nelaisvę. Dviese pabėgo, naktimis keliaudavo į Lietuvą. Eugenijus girdėjęs pasakojimų, kad grįžimas į Lietuvą buvęs labai sunkus: vandenį bėgliai gerdavo iš balų, maitinosi žolėmis ir daržuose rastomis daržovėmis. Senelis susirgo šiltine, bet pulką šiaip ne taip pasiekė. Kariuomenėje jis ištarnavo iki 1921 metų lapkričio 25-osios. Demobilizavosi atitarnavęs 2,5 metų, turėdamas puskarininkio laipsnį. Grįžęs į Marijampolę savanoris gavo 6 hektarus Mikalinės dvaro žemės. Dabar ...
  • Knygą apie Lietuvos didvyrius rašė daugiau nei 10 metų

    2017-02-28Knygą apie Lietuvos didvyrius rašė daugiau nei 10 metų
    Visų iš įvairių Lietuvos kampelių – Suvalkijos, Dzūkijos, Žemaitijos, Aukštaitijos – kilusių savanorių, iškovojusių ir apgynusių Lietuvos valstybės Nepriklausomybę, užtikrinusių jos vientisumą nuo 1918 iki 1923 metų, biografijas galime rasti Viliaus Kavaliausko knygose „Lietuvos karžygiai. Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918–1940)“. Jų išleista septyni tomai. Enciklopediniame leidinyje pateiktos visų iki 1940 metų Vyčio Kryžiaus ordinais apdovanotų 1788 asmenų biografijos. Tarp jų – apie pusantro šimto užsieniečių. Enciklopedijos straipsniai iliustruoti 12 tūkst. nuotraukų ir dokumentų.   Atliktas didžiulis darbas „Darbą apsunkino tai, kad nėra vientiso prieškario metų Vyčio Kryžiaus kavalierių sąrašo – sudariau jį pats iš keturių šaltinių. Septynerius metus dirbau archyve, trejus važinėjau po Lietuvą ir ...
  • Vyčio kavalierių ir savanorių iš Suvalkijos pėdsakais

    2017-02-28Vyčio kavalierių ir savanorių iš Suvalkijos pėdsakais
    Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Teresė Vizbarienė Liudvinavo laisvalaikio salėje susirinkusiems pristatė savo knygą „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“. Knygoje pasakojama Liudvinavo valsčiaus istorija, pateikiamos svarbios datos ir įvykiai, žmonių darbai, likimai. Autorė, pasakodama gimtojo miestelio ir jo apylinkių istoriją, apima laikotarpį nuo Liud­vinavo atsiradimo iki 1989 metų. Knygoje rasime pasakojimų ir apie vietos savanorius, kovojusius už Lietuvos laisvę. Skyrius pavadintas „Savo istoriją jie rašė krauju ir drąsa“.   Rinkti medžiagą paskatino žurnalistas V. Kavaliauskas Simboliška, kad knyga apie gimtojo krašto istoriją, už Lietuvos laisvę kovojusius disidentus, savanorius buvo pristatyta būtent Vasario 16-ąją, kiek­vienam lietuviui svarbią dieną. Šiandienė Lietuva už tai, kad turime ...
  • Individualios veiklos ėmėsi norėdama realizuoti save

    2017-02-21Individualios veiklos ėmėsi norėdama realizuoti save
    Kad verslai sėkmingai gali egzistuoti ne tik didžiuosiuose miestuose, įrodo marijampolietės Ingos Rauluševičienės patirtis. Individualią renginių organizavimo veiklą vykdanti moteris ne tik džiaugiasi susikūrusi darbo vietą, bet ir turinti galimybę realizuoti save.   Apsisprendė studijuodama Baigusi kultūrinės veiklos vadybos studijas Marijampolės kolegijoje Inga žinojo, kad norėtų dirbti su renginių organizavimu susijusį darbą. Tokį apsisprendimą jai padiktavo patirtis dalyvaujant kolegijos bendruomenės veikloje. „Studijų metu buvau aktyvi studentų organizacijų narė. Kadangi studijavau su kultūrine veikla susijusį dalyką, dažnai tekdavo imtis atsakomybės organizuojant renginius. Tuomet supratau, kad man patinka rengti šventes, kurti joms scenarijus, o vėliau ir būti atsakingai už jų vedimą. Baigusi studijas ketinau ieškoti darbo, ...
  • Neradusi tinkamos darbo vietos ją susikūrė pati

    2017-02-21Neradusi tinkamos darbo vietos ją susikūrė pati
    Marijampolietė Neringa Narsaitė-Pitkauskė – komunikacijos agentūros „Yzio karta“ įkūrėja ir vadovė. Baigusi studijas mergina nežinojo, ką tiksliai gyvenime nori veikti, todėl save išbandė skirtingose srityse. Pagaliau atradusi kryptį, kuri ją domina ir kurioje norėjo tobulėti, ji dirbo neskaičiuodama laiko ir įdėtų pastangų. Deja, karjeros galimybių ir didesnio atlyginimo paviliota Neringa išsikėlė į sostinę ir susikūrė lūkesčius tenkinančią darbo vietą.   Pašaukimą surado dirbdama kolegijoje Baigusi lietuvių filologijos studijas Vytauto Didžiojo universitete Neringa sako apie nuosavą verslą tikrai negalvojusi, kaip ir daugelis jaunų specialistų tikėjosi dirbti samdoma darbuotoja. Iš pradžių taip ir buvo: dirbo žurnaliste, o neilgai trukus pradėjo eiti ryšių su visuomene specialistės ...
  • Gabija Gataveckaitė: amatininkė, menininkė ir… labai savarankiškas žmogus

    2017-02-21Gabija Gataveckaitė: amatininkė, menininkė ir... labai savarankiškas žmogus
    Savo kūrybinius gabumus pradėjusi auginti Marijampolės dailės mokykloje, šiandien Gabija juos lavina Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. Mergina – tai pavyzdys, kaip atkaklus, sunkus ir nuoširdus darbas, derinamas su dar didesniu noru, gali sugriauti visas kelyje link svajonių išdygusias kliūtis bei sienas.   Kūrybos kelias prasidėjo dailės mokykloje Tai, kad Gabija yra kūrybiškos sielos žmogus, jos tėvai bei mokytojai pastebėjo dar jai besimokant vidurinėje mokykloje. Kadangi saviraiškos galimybių merginai mokykloje nepakako, ji pradėjo lankyti Marijampolės dailės mokyklą. Būtent čia Gabija ir suprato, kad menas bei kūryba – jos pašaukimas. Iki mokyklos baigimo likus porai metų ir pradėjus galvoti apie studijas buvo aišku, jog ...
  • „Mėgautis tuo, ką darai“

    2017-02-15„Mėgautis tuo, ką darai“
    Nuo vaikystės Marius susijęs su muzika. Mėgo groti būgneliais, bet kadangi Muzikos mokykloje tuomet jais groti nemokė, mokytojų įkalbintas pasirinko ir baigė smuiko klasę. Keletą metų grojo liaudiškos muzikos kapeloje „Giriniai obuolukai“, dainavo vaikų ir jaunimo chore „Vyturėlis“, vėliau – kameriniame chore „Suvalkija“. Po vidurinės mokyklos pasirinktos techninių mokslų studijos Kauno technikos universitete buvo susijusios su elektronika. Įgijęs telekomunikacijų specialybės bakalauro diplomą, Marius toliau tobulinosi – tęsė magistrantūros studijas, gilinosi į ultragarsą. – Visada rūpėjo renginiai – kaip jie organizuojami, kokia scena, apšvietimas. Joje vaidinantys ar dainuojantys žmonės nebuvo taip svarbu. Dar vaikystėje namuose įsirengdavau sceną – susistatydavau taburetes vieną ant ...
  • Svajonę padėjo įgyvendinti užsispyrimas

    2017-02-15Svajonę padėjo įgyvendinti užsispyrimas
    – Sportas nuo vaikystės visada buvo šalimais – pati labai norėjau, o ir tėvai skatino sportuoti. Lankiau ir šokių repeticijas. Nuo pilnametystės pradėjau domėtis kūno rengyba. Į Marijampolę pas Rinaldą Česnaitį, kurį visi žino kaip patį geriausią trenerį Lietuvoje, atvažiuodavau kas savaitę, dažnai po du kartus, o prieš varžybas ir dažniau. Daug treniruodavausi savarankiškai Vilniuje. Mano tikslas buvo sustiprinti, sustangrinti kūną ir, priešingai negu kitoms merginoms, norinčioms numesti svorio, norėjosi kaip tik priaugti, nes tesvėriau vos 40 kilogramų. Treniruotėmis, tikslingu sportu ir mityba tobulindama savo kūną priaugau dešimtį kilogramų, pasikeitė ir išvaizda, – pasakoja Greta. Greta ilgą laiką prioritetą teikė dainavimui, ...

 

Galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.