– Iš daugybės žodžio „iššūkis“ sinonimų renkuosi man labiausiai tinkančius: išdrįsti ir išmėginti, rizikuoti ir kviesti, drąsinti ir skatinti, – teigia V. Armanavičienė. – Su asmeniniais iššūkiais asocijuojasi kelios iniciatyvos. 2004–2011 metais Gižų mokykloje veikusi dailės galerija „Žalia-Geltona“. Joje teko organizuoti profesionalaus meno parodas, kūrėjų, mokinių ir kaimo bendruomenės žmonių susitikimus. Nuo 1988 metų gyvuoja popieriaus karpytojų grupė „Sėjinis“, išaugusi iš kūrybiško mokytojos, mokinių ir bendraminčių bendradarbiavimo. Ir pagaliau – Meno ir edukacijos centras, kurio pagrindinis siekis – kurti ir puoselėti kultūrinės edukacijos tradicijas mūsų regione.

– Netradiciškai pateikta karpinių paroda Paežerių dvare – irgi iššūkis, nes languose eksponuoti skulptūras ar paveikslus paprasčiau. Ekspozicija dvelkia harmonija…

– Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus renginių organizatorė Virginija Samuolienė pakvietė suorganizuoti parodą, kurią lankytojai galėtų apžiūrėti iš lauko pusės. Nė akimirkos nesudvejojusi pasiūlymą priėmiau. Šią karpinių ekspoziciją norėjome parengti Lietuvos gimtadieniui, laiko kūrybai turėjome vos pusantro mėnesio.

Virginija Armanavičienė pati organizuoja ir mielai dalyvauja etnokultūriniuose renginiuose (pasipuošusi žemaitišku kostiumu).

Pritariu, kad ekspozicija harmoninga. Kurdamos ją pirmiausia galvojome apie jos darną su architektūra, gamtine aplinka. Ši – kitokia – „Sėjinio“ paroda – dar vienas išskirtinis grupės istorijos puslapis, bylojantis apie septynių narių (Linos Bakaitienės, Oksanos Kraipavičienės, Smiltės Kraipavičiūtės, Editos Kuzminskienės, Audronės Radauskienės, Ievos Voroneckytės) talentą, susitelkimą ir atkaklų darbą. Paroda Paežerių dvaro languose – kitokia nei visos, kurios vyko iki šiol dėl eksponavimo, idėjos, lankytojų gausos, visuomenės dėmesio, vertinimų.

Popieriaus karpymo Gižuose istorija tęsiasi nuo 1988 m., organiškai išaugusi iš mano ugdomosios veiklos, savotiškai atspindinti karpiniuose vyraujantį Gyvybės medžio principą. Apatinė šio medžio dalis – kaip šaknys besiraizgančios mano pirmųjų mokinių idėjos, mintys, individualumas, pažinimo troškulys; centrinė dalis – tarsi kamienas su įvairiaformiais žiedais, simbolizuoja pastaruoju laikotarpiu karpančių žmonių darbus; viršutinė dalis – tai karpymo tradicijų perdavimas ir tęstinumas.

2011 metų rudenį su jau suaugusiais ir po pasaulį išsibarsčiusiais buvusiais mokiniais susibūrėme draugauti karpydami. Sambūrį pavadinome „Sėjinio“ vardu, ir nuo 2012 metų birželio pradėjome organizuoti keliaujančias parodas, dalyvauti etnokultūriniuose renginiuose, akcijose, tarptautiniuose ir šalies renginiuose, tradiciniuose liaudies meno „Aukso vainikas“ atrankose, dalintis patirtimi. „Sėjinio“ tikslas – puoselėti gyvąsias Sūduvos krašto etninės kultūros tradicijas, nešti žinią apie popieriaus karpymą. Kasmet regione ir šalyje suorganizuojame po 5–6 parodas. Gražus Sėjiniu vadinamas medis, prie kuriuo glaudžiasi atmintis apie buvusius jaunuosius karpytojus ir įkvėpimas, sutarimas, pagarba, susikalbėjimas dabartiniu laiku.

– Meno ir edukacijos centras… Kartais žmogui nesuvokiama, kad tai ne kažkur Vilniuje, o čia pat – Gižuose. Kiek žinau, tai išsivystė iš mažesnių darbų; ką laikote svarbiausiu dalyku?

– Meno ir edukacijos centras išaugo iš jau paminėtų veiklų ir noro pradėti naujas iniciatyvas – jas nuo 2014 m. ėmėmės įgyvendinti kartu su dukra. Mums svarbi profesionalaus meno ir kultūros sklaida, ją vykdome besiremdamos pedagogikos, kultūros srities žiniomis ir savo sukaupta patirtimi. Vienas pagrindinių siekių – vaikų ir jaunimo pažintis su profesionaliuoju menu, jų dalyvavimas interaktyviose veiklose, kurios suteikia progą susitikti ir bendrauti su kūrėjais. Dėl to organizuojame ir įgyvendiname projektus „Atostogos su menu“ ir „Profesionaliojo meno sklaida“, jau turime idėjų naujoms iniciatyvoms.

Dienos stovykla vyksta mokinių vasaros atostogų metu, joje dalyvauja mūsų regiono vaikai ir jaunuoliai, jie čia susitinka su žinomais Lietuvos kultūros lauko žmonėmis. Teoriškai žinojome, o netrukus ir praktiškai patyrėme, kad tokie renginiai yra itin aktualūs ir laukiami toliau nuo didžiųjų kultūros centrų gyvenančioms bendruomenėms. Dėl to stovykla kiekvienais metais palaipsniui augo, nors pradžia buvo labai kuk­li. Pirmoji surengta 2014 metais Marijampolėje, Marijonų gimnazijoje. Paskui stovykla persikėlė į Gižus, čia sėkmingai vyksta iki šiol. Su kasmet augančiu poreikiu progresuoja pamainų skaičius, kinta ir formatas. Sulaukiame tokio dalyvių skaičiaus, kad pamainas skirstome pagal amžiaus grupes. Na, o šiemet pirmą kartą dalis pamainų bus su nakvyne. „Atostogos su menu“ auga ir keičiasi dėl didėjančio susidomėjimo. Smagu, kad tėvai mato ir vertina kūrybingo laisvalaikio prasmę, investuoja į vaikų lavinimą plačiąja prasme – čia yra terpė ne tik kūrybiniams įgūdžiams, bet ir bendravimui, draugystei, nuotykiams. Geriausias įvertinimas mums tuomet, kai vaikai sugrįžta į stovyklą ketvirtą, penktą ar net šeštą kartą…

– Ar mums šiandien dar reikia liaudies meno plačiąja prasme? Štai „Sėjinis“ sėja, augina ir brandina… Kaip išlaikyti tradicijų giluminę prasmę ir grožį, nes norime to ar ne – viskas keičiasi labai greit?

– Liaudies menas labai platus ir gilus, apimantis architektūrą, folklorą, tautodailę. Jei visas tris sritis išskleistume, tai išsišakotų galingas įvairiaspalvis, įvairiaformis, įvairiagarsis medis. Ir mūsų pokalbis būtų labai ilgas. Lietuvių liaudies menas – galimybės išsiskirti iš kitų tautų, turėti savas išskirtines tradicijas, papročius, kalbą.

Dainų ir šokių šventėse skamba ne tik muzika, daina, bet vyksta tautodailininkų parodos, vaikų amatų mugės, pinamos choreografinės pynės, vaidinami spektakliai, renkasi Pasaulio lietuviai. Akivaizdžiai matomas tradicijų puoselėjimas, grožis, jaučiama giluminė prasmė. Ir tai uždega, įkvepia, skatina džiaugtis, gėrėtis, didžiuotis savo tautos palikimu ir puoselėjimu.

Po parodos atidarymo – kokia lankytojų reakcija? Nuotraukos iš pašnekovės albumo

Tiesa, pasaulis nestovi vietoje. Viskas sparčiai kinta, bet akivaizdu, kad tradicijos ir papročiai yra mumyse, kad jie puoselėjami ir perduodami. Žinodama, kad šalyje yra daugybė folkloro kolektyvų, liaudies teatrų, tautodailininkų sambūrių, kad įtraukiami vaikai ir jaunimas, kad skatinama kurti etnografines sodybas, neprarandu vilties. Atlaikysime ir išlaikysime, jei nebalansuosime, nesiūbuosime, domėsimės, įsitrauksime ir veiksime. Tik nepraraskime vilties.

Papročiai, tradicijos sukasi Rėdos ratu – tamsusis laikotarpis keičia šviesųjį, kinta dangaus kūnų padėtys, apmiršta ir atgimsta aug­menija, išskrenda ir parskrenda paukščiai. Su kalendoriumi „keliauja“ ir tradicijos, šventės. Man iš senųjų papročių, tradicijų mieliausia Kūčios ir Kalėdos, Užgavėnės ir Velykos, Ilgės ir Vėlinės – šventės, kurios su skirtingais papročiais ir tradicijomis suburia šeimą. Žaismingiausia ir man labai miela šventė Užgavėnės. Jos susijusios su mano vaikyste Žemaitijoje, su pedagogine veikla ir šios tradicijos išbudinimu Gižuose. Ir vėl galėtų būti nauja pokalbio potemė. Negaliu neminėti labai brangios su „Sėjiniu“ susijusios tradicijos – birželio parodos, su kuria užsisuka naujas parodų veiklos ratas.

– Jau metai, kai gyvename „kitaip“. Ne vienam tai tebėra ne tik iššūkis, bet ir problemų virtinė… Kokios Jūsų dabartinės veiklos?

– Jau ilgokai gyvename „kitaip“. Ir tiesa, kad visko galime prisiklausyti, išgirsti. Svarbu – klausytis proto, stebėti situaciją, gerbti susitarimus ir jų laikytis. O žmonijos istorijoje negandų būta įvairių ir joms įveikti buvo reikalingi tam tikri ginklai, strategijos.

Dabartinės mano veik­los: ugdymas ir kūryba, kvalifikacijos kėlimas, kompetencijų tobulinimas, savišvieta, planavimas ir projektų rengimas, bendravimas su artimaisiais, bičiuliais, kolegomis, partneriais kitokiu formatu, aktyvūs pasivaikščiojimai suplanuotais maršrutais. Malonūs užsiėmimai: pastebėti ir užfiksuoti gamtos pokyčius, savo emocijas, nuostabas fotokadruose (kaip gerai, kad išmanieji yra visada po ranka), pamaitinti sielą panirus į kokybiškus kino filmus, į knygų ir prenumeruojamo „Būdo“ (buvęs „Liaudies kultūros“ žurnalas – red.) puslapius…

Ilgiuosi man įprastų gyvų kultūros renginių, praktinių kultūrinių edukacijų, išvykų ir kelionių, bet išmokau daug kitokių dalykų. Ir tikrai žinau, kad vėl keliausiu, kad vėl susitiksiu, lankysiu parodas ir spektaklius, organizuosiu, veiksiu. Žinau, kad Gižų mokykloje įvyks suplanuota ir sustabdyta respub­likinė etnokultūros konferencija „Mano gimtinės lobiai“, kad joje išgirsime atsakymą į klausimą – ar reikalinga etninė kultūra ir liaudies menas, kad joje gyvai galėsime džiaugtis, didžiuotis Mokytojais ir jų mokiniais. Tikiu, kad bus „Sėjinio“ naujos birželio parodos pristatymas, kad vyks stovykla „Atostogos su menu“…

– Pavasarėja, ir visi turėtume… Užbaikite sakinį.

– Artėja pavasaris, ir mes visi atbusime, lenksimės prie žemės, rūpinsimės aplinkos ir išoriniu grožiu, apžiūrėsime kambarinius ir daržo augalėlius su besiskleidžiančiais pumpurais, žiedais; debesų laivais danguje, gaiviu vėju kilsime iš niūrumos, apsivalysime nuo išorinių ir vidinių šiukšlių. Su pavasariu ateis ir lietuviška Meilės deivės Mildos diena…

– Ačiū už gaivias mintis ir įžvalgas – tegul tai ir įvyksta.