Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Virginija Armanavičienė pati organizuoja ir mielai dalyvauja etnokultūriniuose renginiuose (pasipuošusi žemaitišku kostiumu).

– Iš daugybės žodžio „iššūkis“ sinonimų renkuosi man labiausiai tinkančius: išdrįsti ir išmėginti, rizikuoti ir kviesti, drąsinti ir skatinti, – teigia V. Armanavičienė. – Su asmeniniais iššūkiais asocijuojasi kelios iniciatyvos. 2004–2011 metais Gižų mokykloje veikusi dailės galerija „Žalia-Geltona“. Joje teko organizuoti profesionalaus meno parodas, kūrėjų, mokinių ir kaimo bendruomenės žmonių susitikimus. Nuo 1988 metų gyvuoja popieriaus karpytojų grupė „Sėjinis“, išaugusi iš kūrybiško mokytojos, mokinių ir bendraminčių bendradarbiavimo. Ir pagaliau – Meno ir edukacijos centras, kurio pagrindinis siekis – kurti ir puoselėti kultūrinės edukacijos tradicijas mūsų regione.

– Netradiciškai pateikta karpinių paroda Paežerių dvare – irgi iššūkis, nes languose eksponuoti skulptūras ar paveikslus paprasčiau. Ekspozicija dvelkia harmonija…

– Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus renginių organizatorė Virginija Samuolienė pakvietė suorganizuoti parodą, kurią lankytojai galėtų apžiūrėti iš lauko pusės. Nė akimirkos nesudvejojusi pasiūlymą priėmiau. Šią karpinių ekspoziciją norėjome parengti Lietuvos gimtadieniui, laiko kūrybai turėjome vos pusantro mėnesio.

Virginija Armanavičienė pati organizuoja ir mielai dalyvauja etnokultūriniuose renginiuose (pasipuošusi žemaitišku kostiumu).

Virginija Armanavičienė pati organizuoja ir mielai dalyvauja etnokultūriniuose renginiuose (pasipuošusi žemaitišku kostiumu).

Pritariu, kad ekspozicija harmoninga. Kurdamos ją pirmiausia galvojome apie jos darną su architektūra, gamtine aplinka. Ši – kitokia – „Sėjinio“ paroda – dar vienas išskirtinis grupės istorijos puslapis, bylojantis apie septynių narių (Linos Bakaitienės, Oksanos Kraipavičienės, Smiltės Kraipavičiūtės, Editos Kuzminskienės, Audronės Radauskienės, Ievos Voroneckytės) talentą, susitelkimą ir atkaklų darbą. Paroda Paežerių dvaro languose – kitokia nei visos, kurios vyko iki šiol dėl eksponavimo, idėjos, lankytojų gausos, visuomenės dėmesio, vertinimų.

Popieriaus karpymo Gižuose istorija tęsiasi nuo 1988 m., organiškai išaugusi iš mano ugdomosios veiklos, savotiškai atspindinti karpiniuose vyraujantį Gyvybės medžio principą. Apatinė šio medžio dalis – kaip šaknys besiraizgančios mano pirmųjų mokinių idėjos, mintys, individualumas, pažinimo troškulys; centrinė dalis – tarsi kamienas su įvairiaformiais žiedais, simbolizuoja pastaruoju laikotarpiu karpančių žmonių darbus; viršutinė dalis – tai karpymo tradicijų perdavimas ir tęstinumas.

2011 metų rudenį su jau suaugusiais ir po pasaulį išsibarsčiusiais buvusiais mokiniais susibūrėme draugauti karpydami. Sambūrį pavadinome „Sėjinio“ vardu, ir nuo 2012 metų birželio pradėjome organizuoti keliaujančias parodas, dalyvauti etnokultūriniuose renginiuose, akcijose, tarptautiniuose ir šalies renginiuose, tradiciniuose liaudies meno „Aukso vainikas“ atrankose, dalintis patirtimi. „Sėjinio“ tikslas – puoselėti gyvąsias Sūduvos krašto etninės kultūros tradicijas, nešti žinią apie popieriaus karpymą. Kasmet regione ir šalyje suorganizuojame po 5–6 parodas. Gražus Sėjiniu vadinamas medis, prie kuriuo glaudžiasi atmintis apie buvusius jaunuosius karpytojus ir įkvėpimas, sutarimas, pagarba, susikalbėjimas dabartiniu laiku.

– Meno ir edukacijos centras… Kartais žmogui nesuvokiama, kad tai ne kažkur Vilniuje, o čia pat – Gižuose. Kiek žinau, tai išsivystė iš mažesnių darbų; ką laikote svarbiausiu dalyku?

– Meno ir edukacijos centras išaugo iš jau paminėtų veiklų ir noro pradėti naujas iniciatyvas – jas nuo 2014 m. ėmėmės įgyvendinti kartu su dukra. Mums svarbi profesionalaus meno ir kultūros sklaida, ją vykdome besiremdamos pedagogikos, kultūros srities žiniomis ir savo sukaupta patirtimi. Vienas pagrindinių siekių – vaikų ir jaunimo pažintis su profesionaliuoju menu, jų dalyvavimas interaktyviose veiklose, kurios suteikia progą susitikti ir bendrauti su kūrėjais. Dėl to organizuojame ir įgyvendiname projektus „Atostogos su menu“ ir „Profesionaliojo meno sklaida“, jau turime idėjų naujoms iniciatyvoms.

Dienos stovykla vyksta mokinių vasaros atostogų metu, joje dalyvauja mūsų regiono vaikai ir jaunuoliai, jie čia susitinka su žinomais Lietuvos kultūros lauko žmonėmis. Teoriškai žinojome, o netrukus ir praktiškai patyrėme, kad tokie renginiai yra itin aktualūs ir laukiami toliau nuo didžiųjų kultūros centrų gyvenančioms bendruomenėms. Dėl to stovykla kiekvienais metais palaipsniui augo, nors pradžia buvo labai kuk­li. Pirmoji surengta 2014 metais Marijampolėje, Marijonų gimnazijoje. Paskui stovykla persikėlė į Gižus, čia sėkmingai vyksta iki šiol. Su kasmet augančiu poreikiu progresuoja pamainų skaičius, kinta ir formatas. Sulaukiame tokio dalyvių skaičiaus, kad pamainas skirstome pagal amžiaus grupes. Na, o šiemet pirmą kartą dalis pamainų bus su nakvyne. „Atostogos su menu“ auga ir keičiasi dėl didėjančio susidomėjimo. Smagu, kad tėvai mato ir vertina kūrybingo laisvalaikio prasmę, investuoja į vaikų lavinimą plačiąja prasme – čia yra terpė ne tik kūrybiniams įgūdžiams, bet ir bendravimui, draugystei, nuotykiams. Geriausias įvertinimas mums tuomet, kai vaikai sugrįžta į stovyklą ketvirtą, penktą ar net šeštą kartą…

– Ar mums šiandien dar reikia liaudies meno plačiąja prasme? Štai „Sėjinis“ sėja, augina ir brandina… Kaip išlaikyti tradicijų giluminę prasmę ir grožį, nes norime to ar ne – viskas keičiasi labai greit?

– Liaudies menas labai platus ir gilus, apimantis architektūrą, folklorą, tautodailę. Jei visas tris sritis išskleistume, tai išsišakotų galingas įvairiaspalvis, įvairiaformis, įvairiagarsis medis. Ir mūsų pokalbis būtų labai ilgas. Lietuvių liaudies menas – galimybės išsiskirti iš kitų tautų, turėti savas išskirtines tradicijas, papročius, kalbą.

Dainų ir šokių šventėse skamba ne tik muzika, daina, bet vyksta tautodailininkų parodos, vaikų amatų mugės, pinamos choreografinės pynės, vaidinami spektakliai, renkasi Pasaulio lietuviai. Akivaizdžiai matomas tradicijų puoselėjimas, grožis, jaučiama giluminė prasmė. Ir tai uždega, įkvepia, skatina džiaugtis, gėrėtis, didžiuotis savo tautos palikimu ir puoselėjimu.

Po parodos atidarymo – kokia lankytojų reakcija?               Nuotraukos iš pašnekovės albumo

Po parodos atidarymo – kokia lankytojų reakcija? Nuotraukos iš pašnekovės albumo

Tiesa, pasaulis nestovi vietoje. Viskas sparčiai kinta, bet akivaizdu, kad tradicijos ir papročiai yra mumyse, kad jie puoselėjami ir perduodami. Žinodama, kad šalyje yra daugybė folkloro kolektyvų, liaudies teatrų, tautodailininkų sambūrių, kad įtraukiami vaikai ir jaunimas, kad skatinama kurti etnografines sodybas, neprarandu vilties. Atlaikysime ir išlaikysime, jei nebalansuosime, nesiūbuosime, domėsimės, įsitrauksime ir veiksime. Tik nepraraskime vilties.

Papročiai, tradicijos sukasi Rėdos ratu – tamsusis laikotarpis keičia šviesųjį, kinta dangaus kūnų padėtys, apmiršta ir atgimsta aug­menija, išskrenda ir parskrenda paukščiai. Su kalendoriumi „keliauja“ ir tradicijos, šventės. Man iš senųjų papročių, tradicijų mieliausia Kūčios ir Kalėdos, Užgavėnės ir Velykos, Ilgės ir Vėlinės – šventės, kurios su skirtingais papročiais ir tradicijomis suburia šeimą. Žaismingiausia ir man labai miela šventė Užgavėnės. Jos susijusios su mano vaikyste Žemaitijoje, su pedagogine veikla ir šios tradicijos išbudinimu Gižuose. Ir vėl galėtų būti nauja pokalbio potemė. Negaliu neminėti labai brangios su „Sėjiniu“ susijusios tradicijos – birželio parodos, su kuria užsisuka naujas parodų veiklos ratas.

– Jau metai, kai gyvename „kitaip“. Ne vienam tai tebėra ne tik iššūkis, bet ir problemų virtinė… Kokios Jūsų dabartinės veiklos?

– Jau ilgokai gyvename „kitaip“. Ir tiesa, kad visko galime prisiklausyti, išgirsti. Svarbu – klausytis proto, stebėti situaciją, gerbti susitarimus ir jų laikytis. O žmonijos istorijoje negandų būta įvairių ir joms įveikti buvo reikalingi tam tikri ginklai, strategijos.

Dabartinės mano veik­los: ugdymas ir kūryba, kvalifikacijos kėlimas, kompetencijų tobulinimas, savišvieta, planavimas ir projektų rengimas, bendravimas su artimaisiais, bičiuliais, kolegomis, partneriais kitokiu formatu, aktyvūs pasivaikščiojimai suplanuotais maršrutais. Malonūs užsiėmimai: pastebėti ir užfiksuoti gamtos pokyčius, savo emocijas, nuostabas fotokadruose (kaip gerai, kad išmanieji yra visada po ranka), pamaitinti sielą panirus į kokybiškus kino filmus, į knygų ir prenumeruojamo „Būdo“ (buvęs „Liaudies kultūros“ žurnalas – red.) puslapius…

Ilgiuosi man įprastų gyvų kultūros renginių, praktinių kultūrinių edukacijų, išvykų ir kelionių, bet išmokau daug kitokių dalykų. Ir tikrai žinau, kad vėl keliausiu, kad vėl susitiksiu, lankysiu parodas ir spektaklius, organizuosiu, veiksiu. Žinau, kad Gižų mokykloje įvyks suplanuota ir sustabdyta respub­likinė etnokultūros konferencija „Mano gimtinės lobiai“, kad joje išgirsime atsakymą į klausimą – ar reikalinga etninė kultūra ir liaudies menas, kad joje gyvai galėsime džiaugtis, didžiuotis Mokytojais ir jų mokiniais. Tikiu, kad bus „Sėjinio“ naujos birželio parodos pristatymas, kad vyks stovykla „Atostogos su menu“…

– Pavasarėja, ir visi turėtume… Užbaikite sakinį.

– Artėja pavasaris, ir mes visi atbusime, lenksimės prie žemės, rūpinsimės aplinkos ir išoriniu grožiu, apžiūrėsime kambarinius ir daržo augalėlius su besiskleidžiančiais pumpurais, žiedais; debesų laivais danguje, gaiviu vėju kilsime iš niūrumos, apsivalysime nuo išorinių ir vidinių šiukšlių. Su pavasariu ateis ir lietuviška Meilės deivės Mildos diena…

– Ačiū už gaivias mintis ir įžvalgas – tegul tai ir įvyksta.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“

    2016-12-06Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“
    „Kažkada jaunystėje norėjau žurnalistu būti, dabar – jokiu būdu. Nebuvau žurnalistas niekada, tik redaktorius, o ir nelaikiau savęs žurnalistu“, – sako J. Sajauskas. Jis mano, kad šiandien žurnalistai per lengvai pasiduoda įvairioms įtakoms. „Vos paskaitęs iškart jauti, į kieno bures pučia žurnalistas“. Apie tai, kaip ėmėsi redaguoti laikraštį „Sugrįžimai“, prisimena: „Atgimimo laiku Vytautas Gaulia ateina pas mane ir sako: „Mes, Marijampolės sąjūdiečiai, norime leisti laikraštį. Ar tu redaguosi?“ Sutikau. Tuo laiku dar buvo daug mano kartos inteligentų, galėjai lengvai pririnkti medžiagos. Namie turiu visus „Sugrįžimų“ numerius, nelabai žinau, kur dar galėtum rasti visų metų komplektą, nebent biblio­teka turi arba pats Gaulia.“ V. ...
  • Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta

    2016-12-06Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta
    Marijampolietis rašytojas, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktorius Justinas Sajauskas gimė 1944 m. Kalvarijoje. Tėvai Elžbieta Viskačkaitė ir Jonas Sajauskas kilę iš to paties Suvalkijos pakraščio. Abu bežemiai, vos po 2 klases baigę, abu vertėsi atsitiktiniais darbais. Šeima augino tris sūnus ir dukterį. 1949 m. buvo ištremti į Sibirą. Ten prabuvo iki 1957 metų. Nors buvo paleisti metais anksčiau – po Stalino mirties, bet dar kurį laiką teko taupyti traukinio bilietams… Grįžę apsigyveno Marijampolėje. Sibire Justinas baigė 6 klases, grįžęs Marijampolėje tęsė mokslus ir baigė 4-ąją vidurinę (dabar Petro Armino) mokyklą. Studijuoti J. Sajauskas įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą. ...
  • Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės

    2016-12-06Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės
    Kaip rašo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazerskas, pristatydamas katalogą „Sūduvos krašto drožyba, skulptūra ir kryždirbystė“ (2006 m.), „tradicinė liaudies skulptūra nebuvo savarankiška, ją visada supo drožyba ir mažoji architektūra – sudėtinė koplytstulpio, koplytėlės ar kryžiaus dalis. Todėl kalbėdami apie tradicinę skulptūrą, siejame ją su drožyba ir kryždirbyste (kryždirbystės sąvoka apima mažąją architektūrą, skulptūrą ir dekoratyvinę drožybą). Ši gyvoji liaudies tradicija Lietuvoje išgyveno tris etapus“. Iki maždaug 1972 metų ji buvo suvenyrinė, parodinė, mažai ką turinti bendro su tradicine ikonografija. Maždaug dvidešimtmetį vyko monumentalėjimas: buvo kuriami skulptūrų parkai, pvz., Ablingos ansamblis, M. K. Čiurlionio kelias, „Raganų kalnas“… Su ...
  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.