Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Efektyviam emigrantų sugrįžimui į Marijampolę – daugiau dėmesio

Rita LIŽAITYTĖ

Lietuvos statistikos departamento duomenys rodo, kad iš emigracijos grįžta ir Marijampolėje apsigyventi nori vis daugiau marijampoliečių. Pavyzdžiui, 2018-aisiais parvykę iš užsienio gimtinėje įsikūrė 545 emigrantai, 2019-aisiais – 697, o 2020-aisiais – 703.

Marijampolės savivaldybės vicemeras Artūras Visockis sako, kad didėjant sugrįžtančiųjų srautams Savivaldybė sulaukia vis daugiau klausimų, susijusių su sėkmingu grįžtančiųjų įsitvirtinimu Lietuvoje. Atsižvelgiant į tai, nuspręsta sukurti specialią informacinę skiltį „Grįžtu į Marijampolę“, kurioje grįžtantys gali nesunkiai rasti atsakymus į jiems rūpimus klausimus.

Viskas vienoje vietoje

Pasak mero pavaduotojo A. Visockio, grįžtančiųjų rūpesčiai mums, nuolat gyvenantiems Lietuvoje, gali atrodyti labai paprasti ir savaime suprantami. Pavyzdžiui, kaip ir kur deklaruoti gyvenamąją vietą, kaip užregistruoti vaikus į darželius, mokyklas, kaip gauti sveikatos priežiūros paslaugas.

– Žmogui, kuris kelerius metus ar net dešimtmečius gyvena kitoje šalyje ir yra pripratęs prie jos sistemos, suprasti, kaip analogiški procesai veikia tėvynėje, sudėtinga. Sugrįžtantys arba planuojantys sugrįžti emigrantai su įvairiais klausimais kreipiasi nuolat, tačiau pastaruoju metu pastebėjome didesnį susidomėjimą. Galbūt tai galima sieti su „Brexit“ situacija, galbūt – su pandemija, – svarstė pašnekovas.

Marijampolės savivaldybės vicemeras Artūras Visockis įsitikinęs, kad kiekviena Lietuvos savivaldybė turi rūpintis ir investuoti į sklandų emigrantų parvykimą į gimtinę. Lengvai ir aiškiai pateikiama informacija, anot vicemero, mažiausia, ką Savivaldybė dėl jų gali padaryti.

Marijampolės savivaldybės vicemeras Artūras Visockis įsitikinęs, kad kiekviena Lietuvos savivaldybė turi rūpintis ir investuoti į sklandų emigrantų parvykimą į gimtinę. Lengvai ir aiškiai pateikiama informacija, anot vicemero, mažiausia, ką Savivaldybė dėl jų gali padaryti.
Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

Dėl kokių priežasčių tautiečiai grįžta į gimtinę – ne taip svarbu. Svarbiausia, kad jie nori grįžti, o Savivaldybės atsakomybė, pasak A. Visockio, siekti, kad emigrantų parvykimas vyktų kuo lengviau, sklandžiau ir efektyviau. Taip Marijampolės savivaldybės tinklalapyje atsirado skiltis „Grįžtu į Marijampolę“.

– Kalbėjome su Savivaldybės specialistais, kurie teikė informaciją užsienyje gyvenantiems tautiečiams, bendravome su marijampoliečių diaspora, klausėme jų, kokios problemos ir rūpesčiai kyla emigrantams norint grįžti į Lietuvą. Susisteminę informaciją sudėjome ją į vieną vietą, šalia pateikėme aktualias nuorodas. Visa tai galima rasti individualiai, tačiau žmogui reikėtų valandų valandas praleisti internete, perskaityti ilgus ir ne visada suprantamus dokumentus. Dabar to neprireiks – pakaks užeiti į Savivaldybės tinklalapio skiltį „Grįžtu į Marijampolę“, kur visa emigrantui aktuali informacija sudėta vienoje vietoje, – paaiškina vicemeras.

Ateityje galima galvoti apie rimtesnius projektus

A. Visockio teigimu, skiltis veikia dar tik apie mėnesį, tačiau jau spėjo sulaukti emigrantų susidomėjimo ir atgarsio. Vicemeras sako, jei „Grįžtu į Marijampolę“ pateisins lūkesčius, ateityje bus galima svarstyti ir apie rimtesnį projektą. Pavyzdžiui, sugrįžtančių emigrantų problemas, reikalus ir klausimus patikėti konkrečiam Savivaldybės specialistui.

Visą aktualią informaciją grįžtantys emigrantai gali rasti Marijampolės savivaldybės tinklalapio skiltyje „Grįžtu į Marijampolę“.

Visą aktualią informaciją grįžtantys emigrantai gali rasti Marijampolės savivaldybės tinklalapio skiltyje „Grįžtu į Marijampolę“.

– Tai – mintys ir pasvarstymai ateičiai, bet jei bus poreikis, manau, galėtų atsirasti pareigybė ir žmogus, kuris rūpintųsi ir teiktų informaciją planuojantiems arba ką tik grįžusiems marijampoliečiams įvairiais klausimais. Mano nuomone, kiekviena savivaldybė turi rūpintis savo žmonėmis. Nesvarbu, kad jie kažkada pasirinko išvykti. Svarbiausia, kad dabar jie nori sugrįžti ir būtent į gimtąjį miestą. Tikiu, kad tarp parvykstančiųjų yra puikių žmonių, kurie įsitvirtinę Lietuvoje ir Marijampolėje gali sukurti miestui bei šaliai didžiulę pridėtinę vertę. Jiems aktualios ir reikalingos informacijos pateikimas – mažų mažiausia ką galime padaryti prisidėdami prie lengvesnės ir paprastesnės integracijos gimtinėje, – paaiškino A. Visockis.

Ryšius sukūrė visuomeninė veikla

Kaip ir minėjo vicemeras, prie „Grįžtu į Marijampolę“ įgyvendinimo prisidėjo ne tik Savivaldybės specialistai, bet ir užsienyje gyvenantys tautiečiai. Aktyviai projekto kūrime dalyvavo apie 18 metų Jungtinėje Karalystėje gyvenantis Gintaras Šimanskis. Marijampoliečiams jo pavardė – gana neblogai žinoma, nes Gintaras net ir gyvendamas užsienyje prisideda prie visuomeninio gyvenimo Marijampolėje.

– Gyvendamas Jungtinėje Karalystėje įsitraukiau į lietuvių bendruomenės veiklą, tapau jos valdybos nariu. Su bendruomene ne tik puoselėjame lietuvybę, bet ir užsiimame socialinės atsakomybės projektais. Rengiame kalėdines šventes bei vasaros stovyklas vaikams iš rizikos grupės šeimų, džiuginame vienišus senjorus, prisidedame prie kitokių labdaringų akcijų Lietuvoje. Norėjau, kad akcijos, kurias organizuoju, pasiektų ir gimtojo miesto gyventojus, todėl Marijampolė dažnai patenka į Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės organizuojamų socialinių akcijų sąrašus. Derinant tokius projektus neina apsieiti be Savivaldybės administracijos ar vietinių gyventojų pagalbos. Taip susibendravau su Marijampolės savivaldybės administracija. Jiems paprašius prisidėti prie projekto „Grįžtu į Marijampolę“ kūrimo, mielai sutikau, – paaiškino G. Šimanskis.

Netrukus ir pats grįš į gimtąjį miestą

G. Šimanskio patirtis ir įžvalgos rengiant informacinę skiltį sugrįžtantiems į Marijampolę ypač vertingos, nes po 18 metų praleistų užsienyje Gintaras su šeima ir pats grįžta gyventi į Marijampolę. Žmona su vaikais čia gyvena jau nuo vasaros, o prie jų netrukus prisijungs ir Gintaras.
Anot pašnekovo, grįžti gyventi į Lietuvą jį ir jo šeimą paskatino namų ir artimųjų ilgesys, noras vaikus auginti gimtojoje šalyje, taip pat – ambicijos užsienyje sukauptą patirtį parvežti ir panaudoti gimtinėje. Nors Šimanskių grįžimas – jau prasidėjęs procesas ir daugelis etapų jau įveikta (vaikai jau mokosi Marijampolėje), Gintaras pripažino, kad gyventi į Lietuvą norintys grįžti emigrantai turi išspręsti nemažai sudėtingų klausimų.

Gintaro Šimanskio žmona Simona bei sūnus Eidanas ir dukra Enrika – jau Marijampolėje. Netrukus prie jų prisijungs ir pats Gintaras, kuris jau baigia darbus Jungtinėje Karalystėje.

Gintaro Šimanskio žmona Simona bei sūnus Eidanas ir dukra Enrika – jau Marijampolėje. Netrukus prie jų prisijungs ir pats Gintaras, kuris jau baigia darbus Jungtinėje Karalystėje.

– Didžiausi neaiškumai kyla norint deklaruoti gyvenamąją vietą, apsidrausti privalomuoju sveikatos draudimu, užsiregistruoti pas gydytojus, surasti ir užregistruoti vaikus į mokyklas, darželius. Informacija yra pasiekiama internetu, bet neturinčiam įgūdžių ar ilgai užsienyje gyvenančiam žmogui tai iš tiesų sudėtinga. Daugelį funkcijų galima atlikti tik naudojantis elektroniniais valdžios vartais, prie kurių jungiamasi per elektroninę bankininkystę. Bėda ta, kad emigrantai lietuviškų sąskaitų dažniausiai neturi, todėl prisijungti prie lietuviškų elektroninių sistemų negali. Visas šias ir kitokias problemas išsakiau Savivaldybės administracijai, kurie skiltyje „Grįžtu į Marijampolę“ paaiškino, kokiais būdais tokias ir panašias bėdas būtų galima išspręsti, – pasakoja gyventi į Marijampolę netrukus sugrįšiantis emigrantas.

Ne tik dirbs, bet ir atsiduos savanoriškai veiklai

Paklaustas, kodėl nusprendė grįžti būtent į Marijampolę, o ne į kokį nors kitą Lietuvos miestą, G. Šimanskis sakė, kad Marijampolėje yra puikios sąlygos ieškantiems ramaus šeimyninio gyvenimo. Netrukus ir vėl marijampoliečiu tapsiantis emigrantas giria miesto mokyklas ir sako, kad emigrantų vaikų integracijos klausimu į priekį stipriai pažengusi Marijampolės „Ryto“ pagrindinė mokykla.

Prisidėti prie visuomeninės veiklos Lietuvoje G. Šimanskis ryžosi priklausydamas Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenei. Dėl savo veiklumo jis susitiko su Lietuvos prezidentu Gitanu Nausėda ir jo žmona Diana.

Prisidėti prie visuomeninės veiklos Lietuvoje G. Šimanskis ryžosi priklausydamas Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenei. Dėl savo veiklumo jis susitiko su Lietuvos prezidentu Gitanu Nausėda ir jo žmona Diana. Nuotraukos iš pašnekovo albumo

– Marijampolėje yra pakankamai erdvės poilsiui, galima rasti ir patrauklių darbo pasiūlymų. Svarbiausia, kad tai yra savas miestas. Tie, kas yra buvę emigracijoje, mane puikiai supras. Tiesa, nekilnojamojo turto kainų požiūriu Marijampolė nėra labai patraukli. Namų, butų, žemės sklypų kainos čia panašios kaip ir Kaune, o darbo pasiūla ten – didesnė, todėl dažnai Kaunas Marijampolę nukonkuruoja, tačiau Marijampolė man yra namai, o gyventi ir dirbti namuose visada daug maloniau, – paaiškino emigrantas.

Kol kas Gintaras Šimanskis dar tiksliai nežino, ką veiks sugrįžęs. Tiesa, jis pripažino, kad keletą darbo pasiūlymų turi. Vieni – Kaune, kiti – gimtojoje Marijampolėje. Pašnekovas atskleidė, kad viena nemaža socialiai atsakinga įmonė, veikianti būtent Marijampolėje, kviečia jį aptarti įsidarbinimo galimybę pas juos. Ką pasirinks, Gintaras dar nežino, tačiau yra tikras, kad grįžęs atsiduos ne tik darbams, bet ir visuomeninei veiklai.

– Kitaip savęs neįsivaizduoju, todėl jau kurpiu mintis įkurti Pasaulio marijampoliečių bendruomenę, kuri vienys iš emigracijos grįžusias marijampoliečių šeimas, padės jiems integruotis, įsilieti į miesto gyvenimą. Taip pat ketinu atgaivinti regbio sporto šaką mūsų mieste. Tikiuosi, kad pavyks rasti bendraminčių, – intrigavo G. Šimanskis.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Žydai mieste prie Šešupės

    2016-07-12
    Žydų bendruomenė Lietuvoje pradėjo formuotis dar Vytauto laikais. 1388 metais Vytautas Didysis Bresto (Baltarusija) žydams suteikė privilegiją kurtis Lietuvoje – taip jie tapo garbės piliečiais. Vėliau Bresto žydų bendruomenė ėmė plėstis ir XIX amžiuje žydai miestuose sudarė net 10, o kai kuriuose ir daugiau nei 50 proc. visų gyventojų. Marijampolėje žydai pradėjo tvirtintis XVIII a. viduryje, kuomet Kvietiškio dvaro savininkai Butleriai užsimanė prie dvaro turėti miestą. Miestas buvo pradėtas kurti tuometiniame Stara Budos kaime, jį pervadinus Starapole. 1758 metais Prienų seniūnė grafienė Pranciška Butlerienė marijonų vienuolyno fundacijos dokumente, kuriuo dovanojo žemės sklypą tarp Šešupės ir Jevonio marijonams vienuoliams, rašė, kad ...
  • Kazys Grinius – Prezidentas, gydytojas, Pasaulio tautų teisuolis…

    2016-07-12
    …demokratijos Lietuvoje pradininkas, steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, švietėjas. Prezidento nuveiktus darbus ir jo nuopelnus Lietuvai galima būtų vardinti ir vardinti. Ne veltui 2016-uosius, 150-ąsias K. Griniaus gimimo metines, LR Seimas nusprendė paskelbti Prezidento Kazio Griniaus metais. Be to, šiemet sausio mėnesį Prezidentui ir jo žmonai Kristinai Griniuviniei suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai už nuopelnus gelbstint žydus nuo holokausto. Į aktyvią visuomeninę veiklą įsitraukė studijų metais Kazio Griniaus vardas dažniausiai tapatinamas su Prezidentu. Iš tiesų tai – didelio ir ilgo politinio, visuomeninio ir kultūrinio darbo įprasminimas. K. Griniaus kelias link prezidento posto prasidėjo dar studijuojant mediciną Maskvos universitete. Studentas ne ...
  • Knygoje prisiminimai apie kun. Joną Maksvytį

    2016-06-28
    Mokytoja Genovaitė Beinaravičienė, kilusi iš Liudvinavo seniūnijos Kūlokų kaimo, daug metų mokytojavusi Liudvinavo vidurinėje mokykloje, yra sukaupusi daug medžiagos apie gimtojo kaimo žmones. Pedagogė išleidusi knygą apie Liudvinavo parapijos kleboną kun. Joną Maksvytį. Knygelė pavadinta „Kun. J. Maksvytis. Tauraus gyvenimo momentai“, joje pasakojama apie Liudvinavo bažnyčios istoriją, čia dirbusius klebonus. Daugiausia dėmesio skiriama parapijos klebono, kuris Liudvinave klebonavo nuo 1973 m. iki pat mirties, veiklai. Knygoje gausu šio iškilaus žmogaus biografijos faktų, pasakojimų apie jo būdą, veiklą, darbus, bažnyčios atstatymą. Pasak G. Beinaravičienės, poreikis kaupti gimtojo krašto istoriją atsirado po tėvų mirties. Atėjo suvokimas, kad reikia užrašyti senų žmonių pasakotas istorijas, nes ...
  • Domėjosi, tyrinėjo, užrašė…

    2016-06-28
    Sakoma, kad tikras pilietis yra tas, kuris pažįsta ir brangina tėvynę, siekia išsaugoti jos praeitį, pasirūpinti dabartimi ir kurti ateitį. Liudvinavo miestelio ir seniūnijos istorija, čia gyvenusiais žmonėmis, jų prasmingais darbais savo krašto kultūrai, dvasiniam lobynui, tradicijomis domėjosi, tyrinėjo ir jas užrašė ne vienas Liudvinavo seniūnijos gyventojas.   „Triobiškių dainose“ atgyja senelių dainos, istorijos Išsaugant savojo krašto istoriją didelį įnašą paliko Želsvoje gyvenusi Elvyra Kalindrienė, išleidusi knygą „Triobiškių dainos“. Čia sudėtos dainos surinktos maždaug prieš 140 metų Liudvinavo apylinkėse. Dirbdama Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje ji sutvarkė ir atnaujino „Triobiškių dainų“ leidinį. Knygos pamatas – rusų kalbininkų F. Fortunatovo ir V. Milerio surinktos ...
  • Kraštotyrininkė T. Vizbarienė: ieškoti, atrasti, kaupti, pasidalinti

    2016-06-28
    Knygos apie Liudvinavą, pavadintos „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“ su paantrašte „Liudvinavo kraštas, įvykiai ir žmonės“, kurios sudarytoja yra Teresė Marijona Vizbarienė, ištraukas „Suvalkietis“ spausdino praėjusią vasarą. Šį kartą domėjomės, kaip sekasi autorei įgyvendinti savo svajonę – išleisti knygą, prie kurios rašymo ji sugaišo daug laiko ir įdėjo nemažai pastangų ieškodama istorinės medžiagos, rinkdama ją. Kraštotyrininkės klausėme, kodėl ji ėmėsi tyrinėti gimtojo karšto istoriją. Ar tai pomėgis, ar tiesiog pareiga neleisti užmarštin nugrimzti svarbiems įvykiams, kaupti ir kitiems perduoti žinias apie savo gimtinę? Knyga leidybai paruošta Pasak Teresės Vizbarienės, knyga leidybai jau paruošta. Nuotraukos ir medžiaga atrinkta, peržiūrėti rankraščiai, sudėlioti skyriai. Iš ...
  • Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma

    2016-06-16Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma
    Pasibaigus mokslo metams daugelis vaikų pramogauja kaip išmano. Tačiau kad vasara nenueitų vėjais ir dar būtų galima ko nors išmokti, specialistai siūlo savo atžalą leisti į vasaros stovyklą. Dalis jų remiamos valstybės, savivaldybių ir Europos Sąjungos fondų lėšomis.  Ugdo ir lavina Švietimo ir mokslo ministerijos Neformalaus švietimo skyriaus vedėjas Tomas Pūtys tikina, kad prasidėjus vasarai vaikų smalsumas neišblėsta, todėl jį reikia skatinti. Vasaros stovyklos tam – puiki galimybė. „Ar tai būtų dienos, ar stacionari stovykla, vaikams jos labai naudingos. Nors ir vasara, vaikas neturi būti užsidaręs namuose ir užsiimti nežinia kuo, o tėvai ne visada turi laiko rūpintis kokybišku jo užimtumu. Šį rūpestį ...
  • Marijampolės fotografijos puslapiai

    2016-06-14
    Iš Marijampolės kilusio ir Sūduvos krašto fotografijos istoriją tyrinėjusio fotomenininko Valentino Juraičio nuomone, Marijampolę fotografija galėjo pasiekti apie 1863 metus, kai dabartinės Lietuvos teritorijoje veikė jau septynios fotoateljė. 2011-aisiais išleistame leidinyje „Senoji Marijampolė fotografijose“ V. Juraitis nurodo, kad seniausia išlikusia Marijampolės fotografija laikytina 1873 m. fotografo Leono Anšero daryta paviljoninė nuotrauka, kurioje su grupe vietos gimnazistų įamžintas Jonas Basanavičius. Ši nuotrauka saugoma Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Garsiausias XIX a. pabaigos Marijampolės fotografas, pasak V. Juraičio, buvo apie 1890–1892 metus savo veiklą pradėjęs Moisiejus Buhalteris (1868–1941 m.). Pasakojama, kad Buhalteris buvo gabus portretistas. „Kaip prisiminė senieji marijampoliečiai ir fotografo sūnus, M. ...
  • Fotografo A. Senkaičio genus paveldėjo jo vaikaitis

    2016-06-14
    Marijampolėje gyvenusio, prieš 14 metų Amžinybėn išėjusio inžinieriaus, fotografo ir fotografijos kolekcininko Antano Senkaičio artimieji šių metų liepą minės 100-ąsias A. Senkaičio gimimo metines. Fotografo dukra marijampolietė odontologė Lilija Patamsienė, pasakodama apie didįjį tėvo pomėgį, neslepia mananti, kad nors jos tėvas sulaukė 86 metų, jei ne fotografija, būtų gyvenęs dar gerokai ilgiau. „Mano tėvas buvo kilęs iš ilgaamžių giminės, – sako L. Patamsienė. – Štai viena jo sesuo, mano teta, jau sulaukė 96 metų ir yra žvali bei energinga. Manau, kad tėčiui gyvenimo amžių patrumpino fotografijoje naudoti įvairūs chemikalai. Juk jis fotografuoti pradėjo dar Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai išvažiavo studijuoti ...
  • Diagnozė – priklausomybė

    2016-06-14
    Profesionalus Marijampolės architektas, jaunosios Marijampolės fotografų kartos atstovas Vytenis Skroblas, keletą kartų paklaustas, kas jam yra fotografija, ištaria: „Priklausomybė“, o paskui paaiškina: „Kaip kitaip visa tai gali pavadinti, kai kažką darai, tačiau nežinai, kodėl.“ Tai, kad tokia „diagnozė“ išties gali būti rimta problema, paaiškėja vėliau, kai Vytenis prisipažįsta pastaruoju metu nebeužsukantis į fototechnikos parduotuves ir fototechnika prekiaujančius interneto portalus. „Tiesiog ten neinu, nes žinau, kad išvydęs kokį naują „žaisliuką“ galiu neįstengti atsilaikyti, – atvirauja fotografas. – Fototechnikos naujienos kainuoja didelius pinigus, todėl nutariau, kad geriau tegul pinigai lieka šeimai, nei būtų išleisti mano įnoriams patenkinti. Juolab kad nesvarbu, koks tas ...
  • Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

    2016-06-14
    Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, verda tose pačiose kultūrinio gyvenimo ir meno pasaulio sultyse. Vis dėlto dauguma marijampoliečių Romą Linionį, manau, yra įsidėmėję ir tariasi bent iš matymo pažįstantys dėl ...
  • Kraštotyrininkės darbo rezultatas – mokyklos muziejus

    2016-05-31
    Jono Totoraičio progimnazijos muziejus įkurtas 2001 metais, švenčiant mokyklos 30-metį. Kaip papasakojo progimnazijos direktoriaus pavaduotoja Salvinija Šimonėlienė, aprodydama jaukią muziejaus patalpą, ne visos šalies mokyklos turi tokius savo muziejus. Šiai mokyklai pasisekė, kad buvo tokia entuziastė kaip mokytoja P. D. Vidrinskienė, kuri tuo užsiėmė, ir kad palaikė mokyklos vadovai. Pasak pavaduotojos, šalyje iš maždaug pusantro tūkstančio mokyklų muziejus teturi apie 400. Istorijos mokytoja S. Šimonėlienė perėmė muziejaus veiklą iš Vidrinskienės, kuri šioje mokykloje dirbo nuo 1971 metų – įkūrimo dienos (pradžioje atėjo kartu su vyru Zigmu, vėliau jis perėjo kitur). „Šiame muziejuje yra 100 proc. to, ką paliko mokytoja. Aišku, palaipsniui kaupiasi ...
  • Sausio 13-osios didvyris Rimantas Juknevičius

    2016-05-31
    2012 m. abiejų Vidrinskų bendras darbas – knyga apie Rimantą Juknevičių išleista pavadinimu „Lietuvos laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius. 1991 m. Sausio 13-oji“. 187 puslapių knygoje sudėta gausybė asmeninių nuotraukų, Rimantą pažinojusiųjų atsiminimai, Sausio 13-osios liudininkų pasakojimai, didvyriui skirtų eilėraščių posmai, net užrašai ant laidotuvių vaikinų, nemažai straipsnių iš to laiko spaudos, daugybė nuotraukų iš laidotuvių ir kt. „Aš vis laukiau, kada kas nors apie Rimantą parašys knygą. Tikėjausi, gal žurnalistai. O ką aš – juk tik eilinė kraštotyrininkė. Bet matau, kad niekas nieko nesiima. Tada galvoju: o kas kitas, jei ne aš? Su Rimanto mama Vanda mes kartu dirbome – privalau ...
  • Mokytojos P. D. Vidrinskienės bibliografija

    2016-05-31
    Mokytoja P. D. Vidrinskienė rašo lietuvių ir esperanto kalbomis, verčia iš ir į esperanto k. Yra parašiusi, sudariusi ir išleidusi šias knygas: „Rudens ugnelė“ (vaizdeliai ir atsiminimai, 1997 m.). Išvertė iš esperanto k. P. Gavėno knygą „Šventasis Kazimieras“ (1997 m.). „Marijampolės 5-oji vidurinė mokykla 1971–2001 m.“ (2001 m.). „Neužpustytos pėdos“ (apie nusipelniusią mokytoją Juzefą Jakelaitienę, 2002 m.). „Lernu diligente“ (esperanto k. vadovėlis, 2002 m.). „Koloroj de sopiro“ (skaitiniai esperanto k., 2003 m.). „Švyturiu dek“ (sudarė eilėraščių rinkinį apie mokyklą ir mokytojus, 2003 m.). Suredagavo J. Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorijos“ antrą leidimą (2003 m.). „Skambančios rugsėjų upės“ (mokytojų atsiminimai, I ir II d., 2006 m., 2010 m.). „Paulina – Žiemgalos dukra“ ...
  • Gana netikėtas gyvenimo posūkis – kurti poeziją

    2016-05-31
    Kurti eiles P. D. Vidrinskienė pradėjo išėjusi užtarnauto poilsio. Gegužės 7 d. Marijampolės Petro Kriaučiūno bibliotekoje ji pristatė net keturias savo poezijos knygas: „Saulėlydžio paukštė“, „Randuotos pilnaties pievos“, „Vilčių ežeruos“ ir „Varvek­lių stygos“. Tiek poezijos parašė per tuos 5 metus, kai nebedirba mokykloje. Renginys buvo pavadintas poetės eilėraščio žodžiais „Dar pabūkim“. „Poezija kaip panelė, vienam patinka, kitam ne. Pamatau pašešupy gražius vaizdus ir gimsta eilės. Supratau, kad ne tik skausmas gimdo poeziją, džiaugsmas – irgi“, – kalbėjo poetė gausiai susirinkusiems klausytojams. Ji buvo pristatyta kaip muziejaus įkūrėja, kraštotyros knygų autorė, Pasaulinės esperanto asociacijos narė. Danutė ilgai rašė apie kitus, o išėjusi į užtarnautą ...
  • Mokytoja D. VIDRINSKIENĖ: lituanistika, esperanto kalba, sovietmečio disidentų likimai

    2016-05-31
    Paulina Danutė Vidrinskienė save vadina Žiemgalos dukra, nes kilusi iš šalies šiaurės, Žagarės, ir, kaip pati sako, tarsi tas vyšnios kauliukas likimo permesta per Nemuną į trąšią Suvalkijos žemę. Čia prigijo, subrendo, sulapojo ir duoda tokį didelį šešėlį, kuris saugo, globoja, glaudžia daugybę žmonių, kurių veikla, geri darbai jos dėka išlieka ne tik žmonių atmintyje, bet ir knygose. Tos knygos – tai kraštotyrinė medžiaga apie atskiras iškilias asmenybes, apie įvairias grupes, įstaigas, laikotarpius, veiklas. 2008 m. mokytojai P. D. Vidrinskienei suteiktas „Nusipelniusios marijampolietės“ vardas. Pedagoginė lituanistinė  veikla – nuo 17 metų Vaikystėje Danutės charakterį formavo graži Žagarės gamta ir knygos. Su bendramoksliais liko ...