Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Efektyviam emigrantų sugrįžimui į Marijampolę – daugiau dėmesio

Rita LIŽAITYTĖ

Lietuvos statistikos departamento duomenys rodo, kad iš emigracijos grįžta ir Marijampolėje apsigyventi nori vis daugiau marijampoliečių. Pavyzdžiui, 2018-aisiais parvykę iš užsienio gimtinėje įsikūrė 545 emigrantai, 2019-aisiais – 697, o 2020-aisiais – 703.

Marijampolės savivaldybės vicemeras Artūras Visockis sako, kad didėjant sugrįžtančiųjų srautams Savivaldybė sulaukia vis daugiau klausimų, susijusių su sėkmingu grįžtančiųjų įsitvirtinimu Lietuvoje. Atsižvelgiant į tai, nuspręsta sukurti specialią informacinę skiltį „Grįžtu į Marijampolę“, kurioje grįžtantys gali nesunkiai rasti atsakymus į jiems rūpimus klausimus.

Viskas vienoje vietoje

Pasak mero pavaduotojo A. Visockio, grįžtančiųjų rūpesčiai mums, nuolat gyvenantiems Lietuvoje, gali atrodyti labai paprasti ir savaime suprantami. Pavyzdžiui, kaip ir kur deklaruoti gyvenamąją vietą, kaip užregistruoti vaikus į darželius, mokyklas, kaip gauti sveikatos priežiūros paslaugas.

– Žmogui, kuris kelerius metus ar net dešimtmečius gyvena kitoje šalyje ir yra pripratęs prie jos sistemos, suprasti, kaip analogiški procesai veikia tėvynėje, sudėtinga. Sugrįžtantys arba planuojantys sugrįžti emigrantai su įvairiais klausimais kreipiasi nuolat, tačiau pastaruoju metu pastebėjome didesnį susidomėjimą. Galbūt tai galima sieti su „Brexit“ situacija, galbūt – su pandemija, – svarstė pašnekovas.

Marijampolės savivaldybės vicemeras Artūras Visockis įsitikinęs, kad kiekviena Lietuvos savivaldybė turi rūpintis ir investuoti į sklandų emigrantų parvykimą į gimtinę. Lengvai ir aiškiai pateikiama informacija, anot vicemero, mažiausia, ką Savivaldybė dėl jų gali padaryti.

Marijampolės savivaldybės vicemeras Artūras Visockis įsitikinęs, kad kiekviena Lietuvos savivaldybė turi rūpintis ir investuoti į sklandų emigrantų parvykimą į gimtinę. Lengvai ir aiškiai pateikiama informacija, anot vicemero, mažiausia, ką Savivaldybė dėl jų gali padaryti.
Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

Dėl kokių priežasčių tautiečiai grįžta į gimtinę – ne taip svarbu. Svarbiausia, kad jie nori grįžti, o Savivaldybės atsakomybė, pasak A. Visockio, siekti, kad emigrantų parvykimas vyktų kuo lengviau, sklandžiau ir efektyviau. Taip Marijampolės savivaldybės tinklalapyje atsirado skiltis „Grįžtu į Marijampolę“.

– Kalbėjome su Savivaldybės specialistais, kurie teikė informaciją užsienyje gyvenantiems tautiečiams, bendravome su marijampoliečių diaspora, klausėme jų, kokios problemos ir rūpesčiai kyla emigrantams norint grįžti į Lietuvą. Susisteminę informaciją sudėjome ją į vieną vietą, šalia pateikėme aktualias nuorodas. Visa tai galima rasti individualiai, tačiau žmogui reikėtų valandų valandas praleisti internete, perskaityti ilgus ir ne visada suprantamus dokumentus. Dabar to neprireiks – pakaks užeiti į Savivaldybės tinklalapio skiltį „Grįžtu į Marijampolę“, kur visa emigrantui aktuali informacija sudėta vienoje vietoje, – paaiškina vicemeras.

Ateityje galima galvoti apie rimtesnius projektus

A. Visockio teigimu, skiltis veikia dar tik apie mėnesį, tačiau jau spėjo sulaukti emigrantų susidomėjimo ir atgarsio. Vicemeras sako, jei „Grįžtu į Marijampolę“ pateisins lūkesčius, ateityje bus galima svarstyti ir apie rimtesnį projektą. Pavyzdžiui, sugrįžtančių emigrantų problemas, reikalus ir klausimus patikėti konkrečiam Savivaldybės specialistui.

Visą aktualią informaciją grįžtantys emigrantai gali rasti Marijampolės savivaldybės tinklalapio skiltyje „Grįžtu į Marijampolę“.

Visą aktualią informaciją grįžtantys emigrantai gali rasti Marijampolės savivaldybės tinklalapio skiltyje „Grįžtu į Marijampolę“.

– Tai – mintys ir pasvarstymai ateičiai, bet jei bus poreikis, manau, galėtų atsirasti pareigybė ir žmogus, kuris rūpintųsi ir teiktų informaciją planuojantiems arba ką tik grįžusiems marijampoliečiams įvairiais klausimais. Mano nuomone, kiekviena savivaldybė turi rūpintis savo žmonėmis. Nesvarbu, kad jie kažkada pasirinko išvykti. Svarbiausia, kad dabar jie nori sugrįžti ir būtent į gimtąjį miestą. Tikiu, kad tarp parvykstančiųjų yra puikių žmonių, kurie įsitvirtinę Lietuvoje ir Marijampolėje gali sukurti miestui bei šaliai didžiulę pridėtinę vertę. Jiems aktualios ir reikalingos informacijos pateikimas – mažų mažiausia ką galime padaryti prisidėdami prie lengvesnės ir paprastesnės integracijos gimtinėje, – paaiškino A. Visockis.

Ryšius sukūrė visuomeninė veikla

Kaip ir minėjo vicemeras, prie „Grįžtu į Marijampolę“ įgyvendinimo prisidėjo ne tik Savivaldybės specialistai, bet ir užsienyje gyvenantys tautiečiai. Aktyviai projekto kūrime dalyvavo apie 18 metų Jungtinėje Karalystėje gyvenantis Gintaras Šimanskis. Marijampoliečiams jo pavardė – gana neblogai žinoma, nes Gintaras net ir gyvendamas užsienyje prisideda prie visuomeninio gyvenimo Marijampolėje.

– Gyvendamas Jungtinėje Karalystėje įsitraukiau į lietuvių bendruomenės veiklą, tapau jos valdybos nariu. Su bendruomene ne tik puoselėjame lietuvybę, bet ir užsiimame socialinės atsakomybės projektais. Rengiame kalėdines šventes bei vasaros stovyklas vaikams iš rizikos grupės šeimų, džiuginame vienišus senjorus, prisidedame prie kitokių labdaringų akcijų Lietuvoje. Norėjau, kad akcijos, kurias organizuoju, pasiektų ir gimtojo miesto gyventojus, todėl Marijampolė dažnai patenka į Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės organizuojamų socialinių akcijų sąrašus. Derinant tokius projektus neina apsieiti be Savivaldybės administracijos ar vietinių gyventojų pagalbos. Taip susibendravau su Marijampolės savivaldybės administracija. Jiems paprašius prisidėti prie projekto „Grįžtu į Marijampolę“ kūrimo, mielai sutikau, – paaiškino G. Šimanskis.

Netrukus ir pats grįš į gimtąjį miestą

G. Šimanskio patirtis ir įžvalgos rengiant informacinę skiltį sugrįžtantiems į Marijampolę ypač vertingos, nes po 18 metų praleistų užsienyje Gintaras su šeima ir pats grįžta gyventi į Marijampolę. Žmona su vaikais čia gyvena jau nuo vasaros, o prie jų netrukus prisijungs ir Gintaras.
Anot pašnekovo, grįžti gyventi į Lietuvą jį ir jo šeimą paskatino namų ir artimųjų ilgesys, noras vaikus auginti gimtojoje šalyje, taip pat – ambicijos užsienyje sukauptą patirtį parvežti ir panaudoti gimtinėje. Nors Šimanskių grįžimas – jau prasidėjęs procesas ir daugelis etapų jau įveikta (vaikai jau mokosi Marijampolėje), Gintaras pripažino, kad gyventi į Lietuvą norintys grįžti emigrantai turi išspręsti nemažai sudėtingų klausimų.

Gintaro Šimanskio žmona Simona bei sūnus Eidanas ir dukra Enrika – jau Marijampolėje. Netrukus prie jų prisijungs ir pats Gintaras, kuris jau baigia darbus Jungtinėje Karalystėje.

Gintaro Šimanskio žmona Simona bei sūnus Eidanas ir dukra Enrika – jau Marijampolėje. Netrukus prie jų prisijungs ir pats Gintaras, kuris jau baigia darbus Jungtinėje Karalystėje.

– Didžiausi neaiškumai kyla norint deklaruoti gyvenamąją vietą, apsidrausti privalomuoju sveikatos draudimu, užsiregistruoti pas gydytojus, surasti ir užregistruoti vaikus į mokyklas, darželius. Informacija yra pasiekiama internetu, bet neturinčiam įgūdžių ar ilgai užsienyje gyvenančiam žmogui tai iš tiesų sudėtinga. Daugelį funkcijų galima atlikti tik naudojantis elektroniniais valdžios vartais, prie kurių jungiamasi per elektroninę bankininkystę. Bėda ta, kad emigrantai lietuviškų sąskaitų dažniausiai neturi, todėl prisijungti prie lietuviškų elektroninių sistemų negali. Visas šias ir kitokias problemas išsakiau Savivaldybės administracijai, kurie skiltyje „Grįžtu į Marijampolę“ paaiškino, kokiais būdais tokias ir panašias bėdas būtų galima išspręsti, – pasakoja gyventi į Marijampolę netrukus sugrįšiantis emigrantas.

Ne tik dirbs, bet ir atsiduos savanoriškai veiklai

Paklaustas, kodėl nusprendė grįžti būtent į Marijampolę, o ne į kokį nors kitą Lietuvos miestą, G. Šimanskis sakė, kad Marijampolėje yra puikios sąlygos ieškantiems ramaus šeimyninio gyvenimo. Netrukus ir vėl marijampoliečiu tapsiantis emigrantas giria miesto mokyklas ir sako, kad emigrantų vaikų integracijos klausimu į priekį stipriai pažengusi Marijampolės „Ryto“ pagrindinė mokykla.

Prisidėti prie visuomeninės veiklos Lietuvoje G. Šimanskis ryžosi priklausydamas Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenei. Dėl savo veiklumo jis susitiko su Lietuvos prezidentu Gitanu Nausėda ir jo žmona Diana.

Prisidėti prie visuomeninės veiklos Lietuvoje G. Šimanskis ryžosi priklausydamas Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenei. Dėl savo veiklumo jis susitiko su Lietuvos prezidentu Gitanu Nausėda ir jo žmona Diana. Nuotraukos iš pašnekovo albumo

– Marijampolėje yra pakankamai erdvės poilsiui, galima rasti ir patrauklių darbo pasiūlymų. Svarbiausia, kad tai yra savas miestas. Tie, kas yra buvę emigracijoje, mane puikiai supras. Tiesa, nekilnojamojo turto kainų požiūriu Marijampolė nėra labai patraukli. Namų, butų, žemės sklypų kainos čia panašios kaip ir Kaune, o darbo pasiūla ten – didesnė, todėl dažnai Kaunas Marijampolę nukonkuruoja, tačiau Marijampolė man yra namai, o gyventi ir dirbti namuose visada daug maloniau, – paaiškino emigrantas.

Kol kas Gintaras Šimanskis dar tiksliai nežino, ką veiks sugrįžęs. Tiesa, jis pripažino, kad keletą darbo pasiūlymų turi. Vieni – Kaune, kiti – gimtojoje Marijampolėje. Pašnekovas atskleidė, kad viena nemaža socialiai atsakinga įmonė, veikianti būtent Marijampolėje, kviečia jį aptarti įsidarbinimo galimybę pas juos. Ką pasirinks, Gintaras dar nežino, tačiau yra tikras, kad grįžęs atsiduos ne tik darbams, bet ir visuomeninei veiklai.

– Kitaip savęs neįsivaizduoju, todėl jau kurpiu mintis įkurti Pasaulio marijampoliečių bendruomenę, kuri vienys iš emigracijos grįžusias marijampoliečių šeimas, padės jiems integruotis, įsilieti į miesto gyvenimą. Taip pat ketinu atgaivinti regbio sporto šaką mūsų mieste. Tikiuosi, kad pavyks rasti bendraminčių, – intrigavo G. Šimanskis.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • „Vabalkšnė – tai mažas upelis…“

    2016-08-29
      Tai pirmoji eilutė iš dainos (himno), kuris lydi Plutiškių folk­loro ansamblį jau daug metų. Tiesą sakant, paminėjus šį įdomiai skambantį pavadinimą daugumai pirmoji mintis ir būna, kad kalbama apie kolektyvą – ne tik pačiose Plutiškėse ar Kazlų Rūdos savivaldybėje, kuriai gražiai atstovauja, žinomą, bet ir prestižiniuose Lietuvos renginiuose Sūduvos kraštą jau ketvirtį amžiaus reprezentuojantį… Beje, kolektyvo „krikštynos“ įvyko ne iš karto: tik minint veiklos dešimtmetį, 2000-aisiais, kai jau patys pasijuto tvirtesni, kai dainų skambėjimą, šokius, senovines poringes ėmė girti visur, kur tik Plutiškių žmonės pasirodydavo, imta svarstyti, kad kolektyvui reikia vardo. Vabalkšnė – per seniūnijos teritoriją tekantis upelis (beje, oficialiuose ...
  • „Gal čia likimas kiekvienam parašo…“

    2016-08-29„Gal čia likimas kiekvienam parašo...“
    Be muzikos, dainos Laimutė Vilčinskienė neįsivaizdavo savo gyvenimo. Kai labai trokšti – tai ir pasieki.Besišnekučiuojant apie tai, kaip žmogus atsiduria toje ar kitoje vietoje, kokiu keliu (ar šunkeliu) pasuka, kas valdo jo mintį ir norus ir dar apie daug kitų dalykų, šiuos žodžius ištarė Plutiškių kultūros namus antraisiais savo namais vadinanti Laimutė Vilčinskienė. Kultūrinio darbo organizatorė, „Vabalkšnės“ folkloro ansamblio vadovė, Kazlų Rūdos kultūros cent­ro kapelos „Rudnia“ dalyvė – ir viena iš giedotojų. Nežinia, kaip būtų susiklostęs jos gyvenimas ir darbai, kur skambėtų jos balsas, jei prieš keletą dešimtmečių kai kurie dalykai būtų susidėlioję kitaip. Jei būtų buvę lemta išsipildyti svajonei ...
  • Ir sovietmečiu palydėdavo su giesmėmis…

    2016-08-29Ir sovietmečiu palydėdavo su giesmėmis...
    Tradicija palydėti mirusįjį su giesmėmis, muzika, skambant varpams labai sena. Kai kuriose tautose tai mušamieji, kitur – pučiamieji instrumentai, matome ir ritualinių šokių, ir, mūsų supratimu, kitų, visai negedulingų, papročių. Kiekviename krašte ar žemyne šie dalykai šimtmečių ar net tūkstant­mečių senumo ir tai vertinama kaip nematerialusis kultūros paveldas. Faktų apie giedojimo tradicijas Suvalkijoje aptikti buvo sunku: etnologų labiau užfiksuoti, nagrinėti dzūkų ar žemaičių papročiai. Nemažą darbą šia tema yra parengusi Šunskų laisvalaikio salės kultūrinio darbo organizatorė Eglė Alenskaitė: ji ne tik nagrinėja savo krašto tradicijas, bet ir pati dalyvauja giedant tradicinį rožinį… Pastaruoju metu apsižiūrėta, kad kartu su tradiciškai giedančiais, senąsias ...
  • „Kol gyvi būsime, vieni kitiems padėsime…“

    2016-08-29„Kol gyvi būsime, vieni kitiems padėsime...“
    Taip sakė visi: ir Romualdas Večerskas, ir drauge su juo giedantys Onutė ir Leonas Janušauskai, dažnai prie jų prisidedanti Rasa Kalinauskienė – jauniausia iš visų ir, žinoma, ilgametė kultūros darbuotoja, folkloro ansamblio vadovė Laimutė Vilčinskienė. Tai ir yra ta grupelė, tradiciškai giedanti Plutiškių krašto Švč. Jėzaus širdies rožančių, litaniją ir šermenines giesmes. Visi šie žmonės nuoširdžiai dalyvauja ir „Vabalkšnės“ ansamblio veik­loje, o giedojimas, išreiškiantis pagarbą Anapilin iškeliaujančiam bei atsisveikinimą su juo, visiems pažįstamas, nes atėjęs iš vaikystės, iš šeimų – iš ten atsinešto gilaus, nesuvaidinto tikėjimo. „Mūsų giesmės yra tikra malda, o dabar per šermenis giesmėje dažnai viską nustelbia melodijos, ...
  • Romualdas Večerskas: „Dabar daugiausia giedame keturiese…“

    2016-08-29Romualdas Večerskas: „Dabar daugiausia giedame keturiese...“
    (Plutiškių krašto šermenų giesmės – išskirtinis reiškinys puoselėjant nematerialųjį paveldą) Kazlų Rūdos savivaldybės kultūros centre keletą metų vyko projektas „Etnokultūros versmės“: jo rezultatas – ne tik jau gerai žinomų, ne vienerius metus viešumoje pasirodančių pavienių muzikantų, dainininkų, pasakorių, etnografinių ansamblių bei tautodailininkų koncertai ir parodos, bet ir nauji atradimai. Jie organizatoriams buvo itin malonūs. Išryškėjo nemažai unikalų paveldą (senąsias, dar iš senelių išmoktas dainas, senųjų kaimo muzikantų melodijas, išskirtinį atlikimo būdą) iš atminties lobynų prikėlusių ir jį puoselėjančių naujų žmonių. O vienoje tokių švenčių Plutiškių kultūros namų folkloro ansamblis „Vabalkšnė“ nustebino šį kolektyvą gerai žinančius ir mėgstančius kraštiečius. Grupelė jo narių ...
  • Priešmokyklinis ugdymas – kad vaikai mokyklose jaustųsi drąsiai

    2016-08-29
    Rugsėjo 1-ąją visi šešiamečiai susirinks į priešmokyklines grupes darželiuose ir mokyklose. Šiemet priešmokyklinis ugdymas tapo privalomas visiems vaikams, kuriems liko metai iki mokyklos. Jau praėjusiais metais priešmokyklines grupes lankė beveik 98 proc. šešiamečių. Specialistai pabrėžia, kad prieš pirmąją klasę vaikams svarbiausia – ne išmokti rašyti ar skaityti, bet pasirengti psichologiškai. Būsimiesiems mokinukams svarbu įprasti būti kolektyve kartu su bendraamžiais ir suaugusiais, išmokti klausytis ir išgirsti, išreikšti savo nuomonę, sutarti su kitais. Tyrimais įrodyta, kad prieš mokyklą grupes lankę vaikai vėliau pasiekia geresnių rezultatų. Sėkmingas  startas visiems Švietimo ir mokslo ministerijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja Laima Jankauskienė sako, kad privalomas priešmokyklinis ugdymas ...
  • Nuo rugsėjo 1 d. – papildomos lėšos mokytojų algoms didinti

    2016-08-22
    Švietimo ir mokslo ministerija mokytojų algoms didinti papildomai skyrė 8 mln. eurų. „Radome lėšų pagerinti mažiausiai uždirbančių mokytojų padėtį. Iki šiol visų pedagogų atlyginimai buvo skaičiuojami pagal tris skirtingus koeficientus: minimalų, vidutinį ir maksimalų. Nuo rugsėjo 1 d., skyrus papildomų lėšų, minimalių koeficientų neliks, visi bus pakelti bent iki vidurkio. Pokytį pajus tie pedagogai, kurių algos iki šiol buvo skaičiuojamos pagal mažesnį nei vidutinį koeficientą“, – sako švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė. Minimalūs koeficientai didės ne tik mokytojams, bet ir auklėtojams, priešmokyklinio ugdymo pedagogams, specialiesiems pedagogams, socialiniams darbuotojams, švietimo įstaigose ir psichologinėse pedagoginėse tarnybose dirbantiems psichologams, specialiesiems ir socialiniams pedagogams. Skaičiuojama, kad ...
  • Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje

    2016-08-16Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje
    Marijampolės apylinkėse, be „Gegnės“ ir Onos Miliauskienės, yra ir daugiau žmonių, puoselėjančių mėgėjiško teatro tradicijas. „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkė Daiva Krampienė – viena iš jų. Moteris yra baigusi režisūros studijas, tačiau šiuo metu dirba su tuo visai nesusijusį darbą. Vis dėlto noras kurti niekur nedingęs, todėl kūrybines idėjas Daiva Krampienė realizuoja pačios suburtame „Sūduvos“ bendruomenės teatre. Teatro grupę subūrė noras kurti Daiva Krampienė atlieka ne tik „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkės pareigas, ji taip pat dirba kasdienį darbą, kuris ne visai susijęs su jos išsilavinimu. Kadaise darbas pagal įgytą režisierės specialybę jai patiko, tačiau aplinkybės pasisuko taip, kad teko palikti režisūrą. Nors režisierės pareigų teko ...
  • Kai svajonės tampa realybe

    2016-08-16Kai svajonės tampa realybe
    „Titnago“ teatras užaugino ne vieną žmogų, asmenybę, aktorių. Reimundas Tyras – vienas iš „Titnago“ auklėtinių, kuris visada pasižymėjo išskirtine iškalba, charakteriu, charizma ir noru vaidinti bei kurti. Daugybę metų R. Tyras „Titnage“ praleido kaip aktorius, tačiau, sako, visada norėdavęs pabuvoti režisieriaus vietoje. Kai tikrai labai kažko norisi, tie norai ima ir išsipildo – šiuo metu apie Reimundą Tyrą reikia kalbėti kaip apie Jungėnų kaimo teatro įkūrėją, vadovą bei režisierių. Vaidindamas svajojo režisuoti R. Tyras pasakojo, kad „Titnage“ vaidinti pradėjo vos tik jam įsikūrus. Jis visada išklausydavo režisieriaus mintis, sumanymus ir mielai juos vykdydavo, tačiau paties galvoje visada sukdavosi visai kitoks spektaklio vaizdas. ...
  • Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo

    2016-08-16Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo
    „Gegnė“ – vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje, tačiau klojimo, liaudies teatro, tradicijas jau daugybę metų puoselėja ir Kalvarijos krašto teatras. Tai, kad teatro idėja šiandien nėra pamiršta ir vis dar reikalinga Kalvarijos kraštui, įrodo 31 metus skaičiuojantis Kalvarijos mėgėjų teatras „Titnagas“. Klojimo teatro ištakos Suvalkijoje – Kalvarijos krašte Kalvarijos teatro ištakos – lietuviškųjų vakarų dainos ir vaidinimai. Suvalkijoje lietuviškiems vakarams plisti sąlygos buvo palankesnės nei kituose kraštuose – Marijampolėje įsikūrusios gimnazijos dėka čia buvo didesnis išsilavinusių žmonių skaičius, todėl buvo aktyvi kultūrinė, knygnešių veikla. Pirmasis lietuviškas vakaras Suvalkijoje buvo surengtas spektaklio pavidalu būtent prie Kalvarijos gyvenančio ūkininko troboje. Iki Nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais teatro ...
  • M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“

    2016-08-16M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“
    Klojimo teatrų istorija Lietuvoje prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet, slapstydamiesi nuo rusų valdžios, lietuviai rengdavo lietuviškus vakarus, kurių metu šokdavo tautinius šokius, dainuodavo lietuviškas dainas, vaidindavo kluonuose ar kituose ūkinės paskirties pastatuose. Tai ir buvo klojimo teatrų idėjos gimimas Lietuvoje. 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę klojimo teatrai išgyveno tikrą aukso amžių, tačiau sovietmečiu apmirė. Atkūrus Nepriklausomybę klojimo teatrai pradėjo atgimti – Suvalkijos krašte klojimo teatro idėją ėmė puoselėti Tautkaičių teatras, kuris šiandien yra vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje. Tautkaičių klojimo teatro priešistorė Tautkaičių klojimo teatro istorija buvo pradėta rašyti 1950 m. liepą. Tuomet Tautkaičių kaimo jaunimą vaidinti subūrė Aldona Gudaitytė-Teiberienė. Ji ...
  • Prisiminimai ir žydų bendruomenės įprasminimas

    2016-07-12
    Trys Vytautai – Grinius, Gaulia ir Valaitis – žydų klestėjimo metus Marijampolėje prisimena sunkiai arba neprisimena visai – dar buvo tik vaikai. Tačiau iš tėvų pasakojimų ir savo menkų prisiminimų apie žydų bendruomenę blogo nieko negalintys pasakyti. „Žydų bendruomenė Marijampolėje buvo stipri, pas juos buvo sava tvarka. Jei žydas turėjo namų valdą ir norėjo ją parduoti, pirmiausia turėjo gauti iš rabino leidimą, kad galėtų tai daryti. Rabinas šią žinią pranešdavo komitetui, o komitetas tą valdą pigiai nupirkdavo. Nupirktą žemę pigiai atiduodavo kitam žydui, kuris sutikdavo, kad ten gyvens, dirbs ir dirbdamas išsimokės tą žemę. Niekas kitas žydo žemės negalėjo paprastai ...
  • Žydai mieste prie Šešupės

    2016-07-12
    Žydų bendruomenė Lietuvoje pradėjo formuotis dar Vytauto laikais. 1388 metais Vytautas Didysis Bresto (Baltarusija) žydams suteikė privilegiją kurtis Lietuvoje – taip jie tapo garbės piliečiais. Vėliau Bresto žydų bendruomenė ėmė plėstis ir XIX amžiuje žydai miestuose sudarė net 10, o kai kuriuose ir daugiau nei 50 proc. visų gyventojų. Marijampolėje žydai pradėjo tvirtintis XVIII a. viduryje, kuomet Kvietiškio dvaro savininkai Butleriai užsimanė prie dvaro turėti miestą. Miestas buvo pradėtas kurti tuometiniame Stara Budos kaime, jį pervadinus Starapole. 1758 metais Prienų seniūnė grafienė Pranciška Butlerienė marijonų vienuolyno fundacijos dokumente, kuriuo dovanojo žemės sklypą tarp Šešupės ir Jevonio marijonams vienuoliams, rašė, kad ...
  • Kazys Grinius – Prezidentas, gydytojas, Pasaulio tautų teisuolis…

    2016-07-12
    …demokratijos Lietuvoje pradininkas, steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, švietėjas. Prezidento nuveiktus darbus ir jo nuopelnus Lietuvai galima būtų vardinti ir vardinti. Ne veltui 2016-uosius, 150-ąsias K. Griniaus gimimo metines, LR Seimas nusprendė paskelbti Prezidento Kazio Griniaus metais. Be to, šiemet sausio mėnesį Prezidentui ir jo žmonai Kristinai Griniuviniei suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai už nuopelnus gelbstint žydus nuo holokausto. Į aktyvią visuomeninę veiklą įsitraukė studijų metais Kazio Griniaus vardas dažniausiai tapatinamas su Prezidentu. Iš tiesų tai – didelio ir ilgo politinio, visuomeninio ir kultūrinio darbo įprasminimas. K. Griniaus kelias link prezidento posto prasidėjo dar studijuojant mediciną Maskvos universitete. Studentas ne ...
  • Knygoje prisiminimai apie kun. Joną Maksvytį

    2016-06-28
    Mokytoja Genovaitė Beinaravičienė, kilusi iš Liudvinavo seniūnijos Kūlokų kaimo, daug metų mokytojavusi Liudvinavo vidurinėje mokykloje, yra sukaupusi daug medžiagos apie gimtojo kaimo žmones. Pedagogė išleidusi knygą apie Liudvinavo parapijos kleboną kun. Joną Maksvytį. Knygelė pavadinta „Kun. J. Maksvytis. Tauraus gyvenimo momentai“, joje pasakojama apie Liudvinavo bažnyčios istoriją, čia dirbusius klebonus. Daugiausia dėmesio skiriama parapijos klebono, kuris Liudvinave klebonavo nuo 1973 m. iki pat mirties, veiklai. Knygoje gausu šio iškilaus žmogaus biografijos faktų, pasakojimų apie jo būdą, veiklą, darbus, bažnyčios atstatymą. Pasak G. Beinaravičienės, poreikis kaupti gimtojo krašto istoriją atsirado po tėvų mirties. Atėjo suvokimas, kad reikia užrašyti senų žmonių pasakotas istorijas, nes ...