1815 m. pavasarį Marijampolėje kilo gaisras ir visas centras virto pelenais. Bet nėra to blogio, kuris neišeitų į gera. Sudegė visa burmistro Dobrovolskio buhalterija, kurioje kipšas būtų sprandą nusisukęs. Svarbiau tai, kad nuo šiol miesto centre, ypač – palei tiesiamą strateginį Peterburgo plentą, buvo leidžiamos tik mūrinės statybos. Koks nors biednas gudraudavo – mūrydavo tik fasadinę pusę, tačiau greitai būdavo sudraudžiamas.
Centre 1821 metais gyveno, neįskaitant Tarpučių ir Marijonų jurisdikos kontingento, apie 1800 žmonių. Visi oficialiai skirstyti į „piliečius“ ir „gyventojus“. Pirmieji, arti 600 žmonių, išpažino krikščionių tikybą, antrieji, dvigubai tiek žydų, oficialiai atstovavo „Senajam Testamentui“ (Starozakonnicy). Dabartinėje J. Basanavičiaus aikštėje ir jos prieigose buvo apie 200 namų. Būtent tokį skaičių patvirtina išlikusios municipalinės anketos. Jos įvardija 204 nuolatinius mokesčių mokėtojus. Asmens tapatybės grafa vadinosi „gyvenimo būdas“.
1821 m. gyveno gausūs kromininkai, prekeivos, parduotuvininkai. Išsiskyrė 10 žydų parduotuvių, įkurtų pradėtos statyti rotušės pirmame aukšte. Skirti „šinkuotojai“: degtinės, silkių, druskos, aliejaus ir kt. (konditeris – cukiernik – atsirado kiek vėliau); buvo dažytojas, gausūs kepėjai ir kepėjos, dailidės, kubiliai, katilius, kalkių gamintojas, malūnininkai, mūrininkai… Kalviai, kaminkrėtys, labai daug odininkų: tai kailių dirbėjai, pakinktų meistrai, odų raugintojai. Miestelis pamažu garsėjo kaip odų perdirbimo centras. Dar darbavosi skerdikai, staliai, stikliai; įvairių kategorijų „šiaučiai“: pulkas siuvėjų, batsiuvių, kurpių; skardininkas, pirtininkas, šulinių kasėjas, vargonininkas, sodininkas, pašto direktorius. Vargingi buvo trobelninkai ir keli save priskyrę „žvejams“ – šie mokėjo vos po 10 grašių. Būta ir „namo savininko“ kategorija: pavyzdžiui, savininko „gyvenimo būdą“ pasirinko žymus valstiečių advokatas Pranciškus Rupinskis ir ponia Helena Osipovska. Jos dukra Juzefina rašė istorinius romanus apie senovės lietuvių kovas su lenkais, reportažus apie Užnemunės valstiečių papročius.
Faktiniai miesto kūrėjai buvo žydai. 1821 m. jie turėjo 14 bravorų, už kuriuos mokėjo mokestį – po 90 auksinų; tiek pat ir gryną ruginę varęs kunigų marijonų bravoras, kurį aptarnavo katalikų Raudanskų šeima. Žymus žydas buvo Orka Izraelovičius Topolskis, visų galų vadybininkas. Iš pradžių jis pelnė didžiulį pasitikėjimą. Netgi marijonai sutiko, kad vadovautų bažnyčios statybos reikalams. 1821 metais Topolskis pasišovė išgrįsti miestą ir įtikino valdžią jį remti. Sunku patikėti – sutartyje nurodyta, kad 28 metus Orka kasmet gaus po 1000 auksinų. Grindinio klojimas buvo šauniai pradėtas, bet Vidaus reikalų ministerijos inspektorius jį nutraukė. Vėliau Topolskis dar labiau persistengė – vadovaudamas skerdykloms, pradėjo reikalauti mokesčio už kiekvieną smulkų kanopinį, kurį savo kepsniui buvo numatęs tūlas marijampolietis. Dėl didesnio gražumo Topolskis pasivadino Oreku Rosentaliu – „Rožių slėniu“ – dėl to jau niekas neprotestavo…
Pilietis Nr. 1 buvo Karolis Dovydas Trapas – miesto vaistininkas. Kilęs iš Karaliaučiaus, čia baigęs universitetą. Jo vaistinė buvo pavyzdinė, su chemijos laboratorija, medicinos knygų rinkiniu. Tai evangelikų bendruomenės prezidentas, įsteigęs protestantų parapiją (1821 m. būta apie 340 evangelikų liuteronų). Marijampolėje vedęs savo pirmtako mediko našlę, 1821 m. augino 7-erių metų sūnų Julijų. Jis – būsimasis europinio garso profesorius, farmaceutas, chemikas, akademikas, mokęs Alfredą Nobelį ir atkreipęs jo dėmesį į nitroglicerino sprogstamąsias savybes. Apie Karolį Trapą išliko legendų. Sykį jis raitas vijosi Rusijos carą, vykusį pro Marijampolę: norėjo įteikti prašymą paremti miesto evangelikus. Karietą pavijo, bet dėl skubėjimo nulėkė į griovį. Pagal kitą versiją – įkrito į rūsį. Tokie vargai atkreipė monarcho dėmesį, prašymas buvo patenkintas…
Evangelikas buvo ir burmistro kasininkas, Šv. Stanislavo ordino kavalierius Jonas Heimeris, 1821 m. ėjęs ir taikos teisėjo pareigas. Bendruomenei priklausė gerbiami žmonės: vario kalvis Šetleris, batsiuvių meistras Dykas, skrybėlių meistras Krauzė, dailidė Bernekieras, mūrininkas Benderas, kiti rimtų specialybių atstovai – panašu, vokiečių kilmės asmenys, beje, 1821 m. jau kalbėję lietuviškai. Su evangelikais draugavo marijonų vienuolyno prezidentas kun. Mykolas Pietaris, 1821 m. išnuomojęs didelį prūsų fachverkinį sandėlį laikinai jų bažnyčiai. Iš pradžių liuteronų vaikai mokėsi drauge su katalikais, tapdavo pirmūnais (kaip antai Habermasas, Krygeris, Šetleris, Krauzė, Zugleris) – apie tai skelbė laikraščiai. Varšuvos ir Vilniaus spaudą prenumeravo marijonai.
Be vaistininko Trapo, mieste gyveno daugiau medikų – chirurgas Karolis Cytneris. Skrybėlininkas Krauzė turėjo pameistrių, todėl Marijampolėje pamažu atsirado skrybėlių fabrikas, kuris paminėtas 1827 m. rašytame Karalystės geografijos vadovėlyje.
Dalius VILIŪNAS