Marijampolės senoji miesto dalis itin graži. Ja didžiuojamės mes, gėrisi miesto svečiai. Senosios gatvelės, kurioms atnaujinti panaudotas senasis „brukas“, Kačių kiemelis. Sinagogoje įsikūrusi meno galerija – ten vedamės savo svečius ir patys vertiname tai, ką turime. Tačiau taip ir smelkteli širdį, kai pasakę „mūsų senamiestis“ specialistų – architektų ir paveldosaugininkų būname pataisomi: „Marijampolė senamiesčio neturi“. Ir… jie teisūs – oficialiai įteisinto senamiesčio statuso senoji Marijampolės miesto dalis iš tiesų neturi.

Apie tai, kodėl taip yra ir ar įmanoma, kad šis statusas būtų suteiktas – pokalbis su Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Alytaus-Marijampolės skyriaus patarėja Violeta KASPERAVIČIUTE.

– Marijampolė oficialiai įteisinto senamiesčio statuso neturi. Dėl to daugelis nustemba – senoji miesto dalis (teritorija, apimanti P. Butlerienės, Kęstučio, Gedimino gatvių centre esančią atkarpą), atrodo, būtų verta senamiesčio vardo – joje nemažai senų, rekonstruotų atsižvelgiant į autentišką jų vaizdą pastatų… Taigi kodėl mūsų mieste senamiesčio… nėra?

– Taip, oficialiai įteisinto statuso nėra. Marijampolės apskrityje istorinėmis miesto dalimis ar kitaip vadinamais istoriniais senamiesčiais, kuriems suteikti paveldo vietovės statusai, gali pasigirti Kalvarija, Virbalis, Kudirkos Naumiestis, Griškabūdis ir Višakio Rūdos kaimas. Vadovaujantis Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašu, kultūros paveldo vietovė suprantama kaip archeologinį, etnokultūrinį, architektūrinį, urbanistinį, istorinį, sakralinį vertingųjų savybių pobūdį ar jų derinį išlaikiusi teritorija, kurioje yra kultūros paveldo objektų. Kultūros paveldo statusą turinčiose vietovėse dažniausiai būna išsaugotas autentiškas senasis gatvių tinklas, nemažai istorinių pastatų.

Statusas apsaugo kultūros paveldo vietovę – joje jau nebegalima statyti bet ko ir bet kaip. Vertinant, suteikiant statusą, dėmesys kreipiamas į amžiaus cenzą, taip pat vertinamas vietovės autentiškumas, svarba visuomenės ir valstybės vystymuisi, kultūros sklaidos procesams. Aktualūs retumo ir unikalumo kriterijai.

Miesto centre esančioje Gedimino gatvės atkarpoje – daug istorinių pastatų. Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Kalbant apie Marijampolę, verta akcentuoti, kad esminės permainos vyko ir dabartinio miesto užuomazga atsirado XVIII a. ketvirtajame dešimtmetyje. Marijampolės raidai ženklų poveikį darė XVIII a. viduryje įsikūręs marijonų vienuolynas, turėjęs daug įtakos formuojantis miestui, gyventojų mentalitetui.

Vis dėlto, pasak architekto, urbanistikos istoriko, habilituoto humanitarinių mokslų daktaro Algimanto Miškinio, per Antrąjį pasaulinį karą miestui padaryta esminė žala. Tai galima matyti palyginus Marijampolę iki 1941 m. ir po 1945 m. Nuo ilgalaikės miesto raidos buvo nukrypta ir per sovietinės okupacijos penkiasdešimtmetį. 1992–1993 metais architektė N. Steponaitytė ir architektas, mokslų daktaras A. Miškinis atliko nemažai tyrimų, analizuojančių atskirus Marijampolės miesto kvartalus, jų raidą. Nurodoma, kad būtent Laisvės – P. Butlerienės – Gedimino gatvių „kvartalas yra vienas centrinių Marijampolės istorinėje dalyje, kuriame išliko nemažai senųjų, miestą iki 1940 m. formavusių, statinių.“

Tačiau akcentuota ir tai, kad karo ir pokario metais šiame kvartale įvyko esminių pokyčių, kurie suardė tradicinę jo struktūrą. Kai kurie naujieji pastatai iškilo nesilaikant reikalavimų, kokie privalomi istorinėje aplinkoje. Buvo panaikinta Skersinė gatvelė, istorinės sklypų ribos.

Po atliktų tyrimų buvo kreiptasi dėl Marijampolės istorinės dalies nustatymo, tačiau gautas neigiamas atsakymas. Argumentuota, kad yra įvykę nemažai neigiamų urbanistinių pokyčių. Taip pat esą išlikę pernelyg mažai, gal vos kelias gatveles apimančio autentiško urbanistinio audinio.

– Nemažai vertingų pastatų buvo nugriauta, tačiau nemažai ir likę, atstatyta. Šio kvartalo gatvės, kai kurie kiemeliai restauruoti. Kas dabar jame vertingiausia?

– Vertingiausiu architektūrine ir urbanistine reikšme yra įvardijamas kvartalas prie sinagogos pastato. Gedimino gatvėje esantys pastatai taip pat statyti iki 1940 m., dauguma jų verti dėmesio ir turėtų būti saugotini. Saugotinų ir vertingų pastatų, nors ir neįrašytų į Kultūros vertybių registrą, esama ir daugiau. Nemažai yra išlikusių tarpukario meto pastatų, taip pat kitų išraiškingų architektūriniu požiūriu ar savo reikšme miesto vystymosi istorijoje statinių. Turint tikslą atrasti ir išsaugoti vertingus pastatus, planuojama pradėti sudarinėti inventorių, kuriame būtų įvardinti istoriniai, architektūrinę vertę turintys pastatai. Tikslas – šių pastatų savininkams padėti deramai pasirūpinti vertinga nuosavybe, kad kuo labiau būtų išsaugotas šių statinių istoriškumas, detalės, būdingos to meto architektūrai.

– Atnaujinus šį kvartalą, galbūt jo vertė padidėjo ir dėl grindinio, juk tai – senasis „brukas“?

– Viskas, kas autentiška, iš tiesų yra vertinga. Rodos, kartais nežymi išsaugota detalė, kai ją pastebime eidami gatve, taip sušildo širdį… Suprantame, kad tai mūsų istorijos dalis. Kažkieno sugalvota, padaryta ir išlikusi iki mūsų dienų. Be abejo, ir tas pats „brukas“. Kiek žmonių juo kadaise vaikščiojo, eidami aptarinėjo įvairiausius dalykus, kažkur skubėjo, kažkas stovėdamas kažko laukė… Tai – įkrova, kurią istorinės detalės išlaiko savyje. Manau, verta išsaugoti kiekvieną senovinį elementą, kaip tai daroma Europos miestuose ir miesteliuose. Ten niekas neskuba ardyti „bruko“, dar Romoje vadinto „san pietrini“ (šventieji akmenėliai). Neardoma, paliekama, nepaisant to, kad tos gatvelės nėra lygios ar labai patogios.

Sinagoga su kiemeliais – vienas vertingiausių statinių senojoje miesto dalyje.

– Parodoms ir koncertams duris atvėrė sinagogos pastatas, koncertas yra vykęs ir sinagogos kiemelyje. Šiame pastate veikia meno galerija. Senojoje dalyje, kuri neturi senamiesčio statuso, vyksta nemažai kamerinių renginių. Tai, aišku, taip pat pakylėja šio miesto kvartalo vertę…

– Atliktuose tyrimuose ir senose inventorizacijos knygose nurodoma, kad sinagogos pastato statybos data – 1870 m. Tačiau 1893 ir 1895 m. Marijampolės planuose toje vietoje, kur dabar stovi sinagoga, tėra parodytas tuščias sklypas be pastato. Todėl tikriausiai sinagoga pastatyta vėliau, maždaug XIX a. pačioje pabaigoje – XX a. pradžioje. Architektūriniu požiūriu šis pastatas tikrai vertingas.

Uždari kiemeliai, esantys prie sinagogos, ir Kačių kiemelis galėtų būti ir daugiau atraktyvūs. Jaukumo, gyvybės jiems suteiktų dažnesni kultūriniai renginiai, nedidelės prekybos vietos. Tai pagyvintų šią senąją miesto dalį.

– Į šią miesto dalį integruojasi atnaujinami pastatai – projektus jų rekonstrukcijai darė geriausi Marijampolėje dirbantys architektai… Baigus rekonstrukcijas, šie pastatai turėtų papuošti senąją miesto dalį. Bet gal paveldosaugos specialistų akims kas nors užkliūna? Kokie reikalavimai keliami atnaujinamiems pastatams, esantiems senosiose miestų dalyse?

Pastatas J. Basanavičiaus a. Nr. 15 rekonstruojamas pagal marijampoliečio architekto Andriaus Byčenkovo projektą. Pasistengta, kad rekonstruotas namas derėtų prie kitų senų pastatų.

– Prieš atliekant bet kokius tvarkybos, restauravimo darbus ar vystant naują projektą istorinėje vietovėje svarbu įsitikinti, kad nebus pakenkta jos autentiškumui. Būtina išsaugoti (atkurti) autentiškus elementus. Pavyzdžiui, kiemų dangai rekomenduojama naudoti akmenį, klinkerio plytas, tašytą granitą, naudoti natūralias medžiagas – metalą, keramiką, stiklą (netgi reklaminėms iškaboms). Įrenginėjant vitrinas, draudžiama jas išdidinti ir taip keisti fasado stilių, pažeisti jo vientisumą. Keliami reikalavimai išsaugoti istorinį langų padalinimą, varstymo būdą. Nepritariama plastikinių, aliuminių langų ar durų įrengimui. Stogus rekomenduojama dengti molio čerpėmis, o esant mažam nuolydžiui – lygia klasikinio stiliaus skarda. Pastatų fasadams rekomenduojamos molio plytos, medis, kalkinis skiedinys ir pastelinės spalvos. Esminio grožio suteikia išlikusios pastatų apdailos detalės – senieji balkonai, nišos, kita dekoratyvinė puošyba. Žodžiu, visa tai, kas mus taip žavi, kai nuvažiuojame į užsienio istorinius miestelius, kuriuose kiekviena detalė kalba apie šio miestelio istoriją ir jame gyvenusius žmones. Dabar atvykus į miestą norisi rasti kažką savito tam miestui, kas jį išskirtų iš kitų, kažką tokio, kad vėl trauktų čia atvykti.

− Kokius žingsnius reikėtų daryti, kad Marijampolėje būtų oficialiai įteisintas senamiestis? Kas dėl to turėtų pasistengti? Galbūt miesto vadovai?

− Kreiptis dėl istorinio miesto dalies nustatymo visada galima. Toks prašymas būtų svarstomas, atliekami reikiami tyrimai. Žinoma, tokiu atveju padaugėtų ir reikalavimų prižiūrint, atnaujinant pastatus. Nors tai – ir sąmoningumo, ne tik įstatymų reikalas.