Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Kodėl Marijampolėje „nėra“ senamiesčio?

Marijampolės senoji miesto dalis itin graži. Ja didžiuojamės mes, gėrisi miesto svečiai. Senosios gatvelės, kurioms atnaujinti panaudotas senasis „brukas“, Kačių kiemelis. Sinagogoje įsikūrusi meno galerija – ten vedamės savo svečius ir patys vertiname tai, ką turime. Tačiau taip ir smelkteli širdį, kai pasakę „mūsų senamiestis“ specialistų – architektų ir paveldosaugininkų būname pataisomi: „Marijampolė senamiesčio neturi“. Ir… jie teisūs – oficialiai įteisinto senamiesčio statuso senoji Marijampolės miesto dalis iš tiesų neturi.

Apie tai, kodėl taip yra ir ar įmanoma, kad šis statusas būtų suteiktas – pokalbis su Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Alytaus-Marijampolės skyriaus patarėja Violeta KASPERAVIČIUTE.

– Marijampolė oficialiai įteisinto senamiesčio statuso neturi. Dėl to daugelis nustemba – senoji miesto dalis (teritorija, apimanti P. Butlerienės, Kęstučio, Gedimino gatvių centre esančią atkarpą), atrodo, būtų verta senamiesčio vardo – joje nemažai senų, rekonstruotų atsižvelgiant į autentišką jų vaizdą pastatų… Taigi kodėl mūsų mieste senamiesčio… nėra?

– Taip, oficialiai įteisinto statuso nėra. Marijampolės apskrityje istorinėmis miesto dalimis ar kitaip vadinamais istoriniais senamiesčiais, kuriems suteikti paveldo vietovės statusai, gali pasigirti Kalvarija, Virbalis, Kudirkos Naumiestis, Griškabūdis ir Višakio Rūdos kaimas. Vadovaujantis Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašu, kultūros paveldo vietovė suprantama kaip archeologinį, etnokultūrinį, architektūrinį, urbanistinį, istorinį, sakralinį vertingųjų savybių pobūdį ar jų derinį išlaikiusi teritorija, kurioje yra kultūros paveldo objektų. Kultūros paveldo statusą turinčiose vietovėse dažniausiai būna išsaugotas autentiškas senasis gatvių tinklas, nemažai istorinių pastatų.

Statusas apsaugo kultūros paveldo vietovę – joje jau nebegalima statyti bet ko ir bet kaip. Vertinant, suteikiant statusą, dėmesys kreipiamas į amžiaus cenzą, taip pat vertinamas vietovės autentiškumas, svarba visuomenės ir valstybės vystymuisi, kultūros sklaidos procesams. Aktualūs retumo ir unikalumo kriterijai.

Miesto centre esančioje Gedimino gatvės atkarpoje – daug istorinių pastatų.

Miesto centre esančioje Gedimino gatvės atkarpoje – daug istorinių pastatų. Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Kalbant apie Marijampolę, verta akcentuoti, kad esminės permainos vyko ir dabartinio miesto užuomazga atsirado XVIII a. ketvirtajame dešimtmetyje. Marijampolės raidai ženklų poveikį darė XVIII a. viduryje įsikūręs marijonų vienuolynas, turėjęs daug įtakos formuojantis miestui, gyventojų mentalitetui.

Vis dėlto, pasak architekto, urbanistikos istoriko, habilituoto humanitarinių mokslų daktaro Algimanto Miškinio, per Antrąjį pasaulinį karą miestui padaryta esminė žala. Tai galima matyti palyginus Marijampolę iki 1941 m. ir po 1945 m. Nuo ilgalaikės miesto raidos buvo nukrypta ir per sovietinės okupacijos penkiasdešimtmetį. 1992–1993 metais architektė N. Steponaitytė ir architektas, mokslų daktaras A. Miškinis atliko nemažai tyrimų, analizuojančių atskirus Marijampolės miesto kvartalus, jų raidą. Nurodoma, kad būtent Laisvės – P. Butlerienės – Gedimino gatvių „kvartalas yra vienas centrinių Marijampolės istorinėje dalyje, kuriame išliko nemažai senųjų, miestą iki 1940 m. formavusių, statinių.“

Tačiau akcentuota ir tai, kad karo ir pokario metais šiame kvartale įvyko esminių pokyčių, kurie suardė tradicinę jo struktūrą. Kai kurie naujieji pastatai iškilo nesilaikant reikalavimų, kokie privalomi istorinėje aplinkoje. Buvo panaikinta Skersinė gatvelė, istorinės sklypų ribos.

Po atliktų tyrimų buvo kreiptasi dėl Marijampolės istorinės dalies nustatymo, tačiau gautas neigiamas atsakymas. Argumentuota, kad yra įvykę nemažai neigiamų urbanistinių pokyčių. Taip pat esą išlikę pernelyg mažai, gal vos kelias gatveles apimančio autentiško urbanistinio audinio.

– Nemažai vertingų pastatų buvo nugriauta, tačiau nemažai ir likę, atstatyta. Šio kvartalo gatvės, kai kurie kiemeliai restauruoti. Kas dabar jame vertingiausia?

– Vertingiausiu architektūrine ir urbanistine reikšme yra įvardijamas kvartalas prie sinagogos pastato. Gedimino gatvėje esantys pastatai taip pat statyti iki 1940 m., dauguma jų verti dėmesio ir turėtų būti saugotini. Saugotinų ir vertingų pastatų, nors ir neįrašytų į Kultūros vertybių registrą, esama ir daugiau. Nemažai yra išlikusių tarpukario meto pastatų, taip pat kitų išraiškingų architektūriniu požiūriu ar savo reikšme miesto vystymosi istorijoje statinių. Turint tikslą atrasti ir išsaugoti vertingus pastatus, planuojama pradėti sudarinėti inventorių, kuriame būtų įvardinti istoriniai, architektūrinę vertę turintys pastatai. Tikslas – šių pastatų savininkams padėti deramai pasirūpinti vertinga nuosavybe, kad kuo labiau būtų išsaugotas šių statinių istoriškumas, detalės, būdingos to meto architektūrai.

– Atnaujinus šį kvartalą, galbūt jo vertė padidėjo ir dėl grindinio, juk tai – senasis „brukas“?

– Viskas, kas autentiška, iš tiesų yra vertinga. Rodos, kartais nežymi išsaugota detalė, kai ją pastebime eidami gatve, taip sušildo širdį… Suprantame, kad tai mūsų istorijos dalis. Kažkieno sugalvota, padaryta ir išlikusi iki mūsų dienų. Be abejo, ir tas pats „brukas“. Kiek žmonių juo kadaise vaikščiojo, eidami aptarinėjo įvairiausius dalykus, kažkur skubėjo, kažkas stovėdamas kažko laukė… Tai – įkrova, kurią istorinės detalės išlaiko savyje. Manau, verta išsaugoti kiekvieną senovinį elementą, kaip tai daroma Europos miestuose ir miesteliuose. Ten niekas neskuba ardyti „bruko“, dar Romoje vadinto „san pietrini“ (šventieji akmenėliai). Neardoma, paliekama, nepaisant to, kad tos gatvelės nėra lygios ar labai patogios.

Sinagoga su kiemeliais – vienas vertingiausių statinių senojoje miesto dalyje.

Sinagoga su kiemeliais – vienas vertingiausių statinių senojoje miesto dalyje.

– Parodoms ir koncertams duris atvėrė sinagogos pastatas, koncertas yra vykęs ir sinagogos kiemelyje. Šiame pastate veikia meno galerija. Senojoje dalyje, kuri neturi senamiesčio statuso, vyksta nemažai kamerinių renginių. Tai, aišku, taip pat pakylėja šio miesto kvartalo vertę…

– Atliktuose tyrimuose ir senose inventorizacijos knygose nurodoma, kad sinagogos pastato statybos data – 1870 m. Tačiau 1893 ir 1895 m. Marijampolės planuose toje vietoje, kur dabar stovi sinagoga, tėra parodytas tuščias sklypas be pastato. Todėl tikriausiai sinagoga pastatyta vėliau, maždaug XIX a. pačioje pabaigoje – XX a. pradžioje. Architektūriniu požiūriu šis pastatas tikrai vertingas.

Uždari kiemeliai, esantys prie sinagogos, ir Kačių kiemelis galėtų būti ir daugiau atraktyvūs. Jaukumo, gyvybės jiems suteiktų dažnesni kultūriniai renginiai, nedidelės prekybos vietos. Tai pagyvintų šią senąją miesto dalį.

– Į šią miesto dalį integruojasi atnaujinami pastatai – projektus jų rekonstrukcijai darė geriausi Marijampolėje dirbantys architektai… Baigus rekonstrukcijas, šie pastatai turėtų papuošti senąją miesto dalį. Bet gal paveldosaugos specialistų akims kas nors užkliūna? Kokie reikalavimai keliami atnaujinamiems pastatams, esantiems senosiose miestų dalyse?

Pastatas J. Basanavičiaus a. Nr. 15 rekonstruojamas pagal marijampoliečio architekto Andriaus Byčenkovo projektą. Pasistengta, kad rekonstruotas namas derėtų prie kitų senų pastatų.

Pastatas J. Basanavičiaus a. Nr. 15 rekonstruojamas pagal marijampoliečio architekto Andriaus Byčenkovo projektą. Pasistengta, kad rekonstruotas namas derėtų prie kitų senų pastatų.

– Prieš atliekant bet kokius tvarkybos, restauravimo darbus ar vystant naują projektą istorinėje vietovėje svarbu įsitikinti, kad nebus pakenkta jos autentiškumui. Būtina išsaugoti (atkurti) autentiškus elementus. Pavyzdžiui, kiemų dangai rekomenduojama naudoti akmenį, klinkerio plytas, tašytą granitą, naudoti natūralias medžiagas – metalą, keramiką, stiklą (netgi reklaminėms iškaboms). Įrenginėjant vitrinas, draudžiama jas išdidinti ir taip keisti fasado stilių, pažeisti jo vientisumą. Keliami reikalavimai išsaugoti istorinį langų padalinimą, varstymo būdą. Nepritariama plastikinių, aliuminių langų ar durų įrengimui. Stogus rekomenduojama dengti molio čerpėmis, o esant mažam nuolydžiui – lygia klasikinio stiliaus skarda. Pastatų fasadams rekomenduojamos molio plytos, medis, kalkinis skiedinys ir pastelinės spalvos. Esminio grožio suteikia išlikusios pastatų apdailos detalės – senieji balkonai, nišos, kita dekoratyvinė puošyba. Žodžiu, visa tai, kas mus taip žavi, kai nuvažiuojame į užsienio istorinius miestelius, kuriuose kiekviena detalė kalba apie šio miestelio istoriją ir jame gyvenusius žmones. Dabar atvykus į miestą norisi rasti kažką savito tam miestui, kas jį išskirtų iš kitų, kažką tokio, kad vėl trauktų čia atvykti.

− Kokius žingsnius reikėtų daryti, kad Marijampolėje būtų oficialiai įteisintas senamiestis? Kas dėl to turėtų pasistengti? Galbūt miesto vadovai?

− Kreiptis dėl istorinio miesto dalies nustatymo visada galima. Toks prašymas būtų svarstomas, atliekami reikiami tyrimai. Žinoma, tokiu atveju padaugėtų ir reikalavimų prižiūrint, atnaujinant pastatus. Nors tai – ir sąmoningumo, ne tik įstatymų reikalas.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Žydai mieste prie Šešupės

    2016-07-12
    Žydų bendruomenė Lietuvoje pradėjo formuotis dar Vytauto laikais. 1388 metais Vytautas Didysis Bresto (Baltarusija) žydams suteikė privilegiją kurtis Lietuvoje – taip jie tapo garbės piliečiais. Vėliau Bresto žydų bendruomenė ėmė plėstis ir XIX amžiuje žydai miestuose sudarė net 10, o kai kuriuose ir daugiau nei 50 proc. visų gyventojų. Marijampolėje žydai pradėjo tvirtintis XVIII a. viduryje, kuomet Kvietiškio dvaro savininkai Butleriai užsimanė prie dvaro turėti miestą. Miestas buvo pradėtas kurti tuometiniame Stara Budos kaime, jį pervadinus Starapole. 1758 metais Prienų seniūnė grafienė Pranciška Butlerienė marijonų vienuolyno fundacijos dokumente, kuriuo dovanojo žemės sklypą tarp Šešupės ir Jevonio marijonams vienuoliams, rašė, kad ...
  • Kazys Grinius – Prezidentas, gydytojas, Pasaulio tautų teisuolis…

    2016-07-12
    …demokratijos Lietuvoje pradininkas, steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, švietėjas. Prezidento nuveiktus darbus ir jo nuopelnus Lietuvai galima būtų vardinti ir vardinti. Ne veltui 2016-uosius, 150-ąsias K. Griniaus gimimo metines, LR Seimas nusprendė paskelbti Prezidento Kazio Griniaus metais. Be to, šiemet sausio mėnesį Prezidentui ir jo žmonai Kristinai Griniuviniei suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai už nuopelnus gelbstint žydus nuo holokausto. Į aktyvią visuomeninę veiklą įsitraukė studijų metais Kazio Griniaus vardas dažniausiai tapatinamas su Prezidentu. Iš tiesų tai – didelio ir ilgo politinio, visuomeninio ir kultūrinio darbo įprasminimas. K. Griniaus kelias link prezidento posto prasidėjo dar studijuojant mediciną Maskvos universitete. Studentas ne ...
  • Knygoje prisiminimai apie kun. Joną Maksvytį

    2016-06-28
    Mokytoja Genovaitė Beinaravičienė, kilusi iš Liudvinavo seniūnijos Kūlokų kaimo, daug metų mokytojavusi Liudvinavo vidurinėje mokykloje, yra sukaupusi daug medžiagos apie gimtojo kaimo žmones. Pedagogė išleidusi knygą apie Liudvinavo parapijos kleboną kun. Joną Maksvytį. Knygelė pavadinta „Kun. J. Maksvytis. Tauraus gyvenimo momentai“, joje pasakojama apie Liudvinavo bažnyčios istoriją, čia dirbusius klebonus. Daugiausia dėmesio skiriama parapijos klebono, kuris Liudvinave klebonavo nuo 1973 m. iki pat mirties, veiklai. Knygoje gausu šio iškilaus žmogaus biografijos faktų, pasakojimų apie jo būdą, veiklą, darbus, bažnyčios atstatymą. Pasak G. Beinaravičienės, poreikis kaupti gimtojo krašto istoriją atsirado po tėvų mirties. Atėjo suvokimas, kad reikia užrašyti senų žmonių pasakotas istorijas, nes ...
  • Domėjosi, tyrinėjo, užrašė…

    2016-06-28
    Sakoma, kad tikras pilietis yra tas, kuris pažįsta ir brangina tėvynę, siekia išsaugoti jos praeitį, pasirūpinti dabartimi ir kurti ateitį. Liudvinavo miestelio ir seniūnijos istorija, čia gyvenusiais žmonėmis, jų prasmingais darbais savo krašto kultūrai, dvasiniam lobynui, tradicijomis domėjosi, tyrinėjo ir jas užrašė ne vienas Liudvinavo seniūnijos gyventojas.   „Triobiškių dainose“ atgyja senelių dainos, istorijos Išsaugant savojo krašto istoriją didelį įnašą paliko Želsvoje gyvenusi Elvyra Kalindrienė, išleidusi knygą „Triobiškių dainos“. Čia sudėtos dainos surinktos maždaug prieš 140 metų Liudvinavo apylinkėse. Dirbdama Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje ji sutvarkė ir atnaujino „Triobiškių dainų“ leidinį. Knygos pamatas – rusų kalbininkų F. Fortunatovo ir V. Milerio surinktos ...
  • Kraštotyrininkė T. Vizbarienė: ieškoti, atrasti, kaupti, pasidalinti

    2016-06-28
    Knygos apie Liudvinavą, pavadintos „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“ su paantrašte „Liudvinavo kraštas, įvykiai ir žmonės“, kurios sudarytoja yra Teresė Marijona Vizbarienė, ištraukas „Suvalkietis“ spausdino praėjusią vasarą. Šį kartą domėjomės, kaip sekasi autorei įgyvendinti savo svajonę – išleisti knygą, prie kurios rašymo ji sugaišo daug laiko ir įdėjo nemažai pastangų ieškodama istorinės medžiagos, rinkdama ją. Kraštotyrininkės klausėme, kodėl ji ėmėsi tyrinėti gimtojo karšto istoriją. Ar tai pomėgis, ar tiesiog pareiga neleisti užmarštin nugrimzti svarbiems įvykiams, kaupti ir kitiems perduoti žinias apie savo gimtinę? Knyga leidybai paruošta Pasak Teresės Vizbarienės, knyga leidybai jau paruošta. Nuotraukos ir medžiaga atrinkta, peržiūrėti rankraščiai, sudėlioti skyriai. Iš ...
  • Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma

    2016-06-16Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma
    Pasibaigus mokslo metams daugelis vaikų pramogauja kaip išmano. Tačiau kad vasara nenueitų vėjais ir dar būtų galima ko nors išmokti, specialistai siūlo savo atžalą leisti į vasaros stovyklą. Dalis jų remiamos valstybės, savivaldybių ir Europos Sąjungos fondų lėšomis.  Ugdo ir lavina Švietimo ir mokslo ministerijos Neformalaus švietimo skyriaus vedėjas Tomas Pūtys tikina, kad prasidėjus vasarai vaikų smalsumas neišblėsta, todėl jį reikia skatinti. Vasaros stovyklos tam – puiki galimybė. „Ar tai būtų dienos, ar stacionari stovykla, vaikams jos labai naudingos. Nors ir vasara, vaikas neturi būti užsidaręs namuose ir užsiimti nežinia kuo, o tėvai ne visada turi laiko rūpintis kokybišku jo užimtumu. Šį rūpestį ...
  • Marijampolės fotografijos puslapiai

    2016-06-14
    Iš Marijampolės kilusio ir Sūduvos krašto fotografijos istoriją tyrinėjusio fotomenininko Valentino Juraičio nuomone, Marijampolę fotografija galėjo pasiekti apie 1863 metus, kai dabartinės Lietuvos teritorijoje veikė jau septynios fotoateljė. 2011-aisiais išleistame leidinyje „Senoji Marijampolė fotografijose“ V. Juraitis nurodo, kad seniausia išlikusia Marijampolės fotografija laikytina 1873 m. fotografo Leono Anšero daryta paviljoninė nuotrauka, kurioje su grupe vietos gimnazistų įamžintas Jonas Basanavičius. Ši nuotrauka saugoma Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Garsiausias XIX a. pabaigos Marijampolės fotografas, pasak V. Juraičio, buvo apie 1890–1892 metus savo veiklą pradėjęs Moisiejus Buhalteris (1868–1941 m.). Pasakojama, kad Buhalteris buvo gabus portretistas. „Kaip prisiminė senieji marijampoliečiai ir fotografo sūnus, M. ...
  • Fotografo A. Senkaičio genus paveldėjo jo vaikaitis

    2016-06-14
    Marijampolėje gyvenusio, prieš 14 metų Amžinybėn išėjusio inžinieriaus, fotografo ir fotografijos kolekcininko Antano Senkaičio artimieji šių metų liepą minės 100-ąsias A. Senkaičio gimimo metines. Fotografo dukra marijampolietė odontologė Lilija Patamsienė, pasakodama apie didįjį tėvo pomėgį, neslepia mananti, kad nors jos tėvas sulaukė 86 metų, jei ne fotografija, būtų gyvenęs dar gerokai ilgiau. „Mano tėvas buvo kilęs iš ilgaamžių giminės, – sako L. Patamsienė. – Štai viena jo sesuo, mano teta, jau sulaukė 96 metų ir yra žvali bei energinga. Manau, kad tėčiui gyvenimo amžių patrumpino fotografijoje naudoti įvairūs chemikalai. Juk jis fotografuoti pradėjo dar Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai išvažiavo studijuoti ...
  • Diagnozė – priklausomybė

    2016-06-14
    Profesionalus Marijampolės architektas, jaunosios Marijampolės fotografų kartos atstovas Vytenis Skroblas, keletą kartų paklaustas, kas jam yra fotografija, ištaria: „Priklausomybė“, o paskui paaiškina: „Kaip kitaip visa tai gali pavadinti, kai kažką darai, tačiau nežinai, kodėl.“ Tai, kad tokia „diagnozė“ išties gali būti rimta problema, paaiškėja vėliau, kai Vytenis prisipažįsta pastaruoju metu nebeužsukantis į fototechnikos parduotuves ir fototechnika prekiaujančius interneto portalus. „Tiesiog ten neinu, nes žinau, kad išvydęs kokį naują „žaisliuką“ galiu neįstengti atsilaikyti, – atvirauja fotografas. – Fototechnikos naujienos kainuoja didelius pinigus, todėl nutariau, kad geriau tegul pinigai lieka šeimai, nei būtų išleisti mano įnoriams patenkinti. Juolab kad nesvarbu, koks tas ...
  • Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

    2016-06-14
    Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, verda tose pačiose kultūrinio gyvenimo ir meno pasaulio sultyse. Vis dėlto dauguma marijampoliečių Romą Linionį, manau, yra įsidėmėję ir tariasi bent iš matymo pažįstantys dėl ...
  • Kraštotyrininkės darbo rezultatas – mokyklos muziejus

    2016-05-31
    Jono Totoraičio progimnazijos muziejus įkurtas 2001 metais, švenčiant mokyklos 30-metį. Kaip papasakojo progimnazijos direktoriaus pavaduotoja Salvinija Šimonėlienė, aprodydama jaukią muziejaus patalpą, ne visos šalies mokyklos turi tokius savo muziejus. Šiai mokyklai pasisekė, kad buvo tokia entuziastė kaip mokytoja P. D. Vidrinskienė, kuri tuo užsiėmė, ir kad palaikė mokyklos vadovai. Pasak pavaduotojos, šalyje iš maždaug pusantro tūkstančio mokyklų muziejus teturi apie 400. Istorijos mokytoja S. Šimonėlienė perėmė muziejaus veiklą iš Vidrinskienės, kuri šioje mokykloje dirbo nuo 1971 metų – įkūrimo dienos (pradžioje atėjo kartu su vyru Zigmu, vėliau jis perėjo kitur). „Šiame muziejuje yra 100 proc. to, ką paliko mokytoja. Aišku, palaipsniui kaupiasi ...
  • Sausio 13-osios didvyris Rimantas Juknevičius

    2016-05-31
    2012 m. abiejų Vidrinskų bendras darbas – knyga apie Rimantą Juknevičių išleista pavadinimu „Lietuvos laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius. 1991 m. Sausio 13-oji“. 187 puslapių knygoje sudėta gausybė asmeninių nuotraukų, Rimantą pažinojusiųjų atsiminimai, Sausio 13-osios liudininkų pasakojimai, didvyriui skirtų eilėraščių posmai, net užrašai ant laidotuvių vaikinų, nemažai straipsnių iš to laiko spaudos, daugybė nuotraukų iš laidotuvių ir kt. „Aš vis laukiau, kada kas nors apie Rimantą parašys knygą. Tikėjausi, gal žurnalistai. O ką aš – juk tik eilinė kraštotyrininkė. Bet matau, kad niekas nieko nesiima. Tada galvoju: o kas kitas, jei ne aš? Su Rimanto mama Vanda mes kartu dirbome – privalau ...
  • Mokytojos P. D. Vidrinskienės bibliografija

    2016-05-31
    Mokytoja P. D. Vidrinskienė rašo lietuvių ir esperanto kalbomis, verčia iš ir į esperanto k. Yra parašiusi, sudariusi ir išleidusi šias knygas: „Rudens ugnelė“ (vaizdeliai ir atsiminimai, 1997 m.). Išvertė iš esperanto k. P. Gavėno knygą „Šventasis Kazimieras“ (1997 m.). „Marijampolės 5-oji vidurinė mokykla 1971–2001 m.“ (2001 m.). „Neužpustytos pėdos“ (apie nusipelniusią mokytoją Juzefą Jakelaitienę, 2002 m.). „Lernu diligente“ (esperanto k. vadovėlis, 2002 m.). „Koloroj de sopiro“ (skaitiniai esperanto k., 2003 m.). „Švyturiu dek“ (sudarė eilėraščių rinkinį apie mokyklą ir mokytojus, 2003 m.). Suredagavo J. Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorijos“ antrą leidimą (2003 m.). „Skambančios rugsėjų upės“ (mokytojų atsiminimai, I ir II d., 2006 m., 2010 m.). „Paulina – Žiemgalos dukra“ ...
  • Gana netikėtas gyvenimo posūkis – kurti poeziją

    2016-05-31
    Kurti eiles P. D. Vidrinskienė pradėjo išėjusi užtarnauto poilsio. Gegužės 7 d. Marijampolės Petro Kriaučiūno bibliotekoje ji pristatė net keturias savo poezijos knygas: „Saulėlydžio paukštė“, „Randuotos pilnaties pievos“, „Vilčių ežeruos“ ir „Varvek­lių stygos“. Tiek poezijos parašė per tuos 5 metus, kai nebedirba mokykloje. Renginys buvo pavadintas poetės eilėraščio žodžiais „Dar pabūkim“. „Poezija kaip panelė, vienam patinka, kitam ne. Pamatau pašešupy gražius vaizdus ir gimsta eilės. Supratau, kad ne tik skausmas gimdo poeziją, džiaugsmas – irgi“, – kalbėjo poetė gausiai susirinkusiems klausytojams. Ji buvo pristatyta kaip muziejaus įkūrėja, kraštotyros knygų autorė, Pasaulinės esperanto asociacijos narė. Danutė ilgai rašė apie kitus, o išėjusi į užtarnautą ...
  • Mokytoja D. VIDRINSKIENĖ: lituanistika, esperanto kalba, sovietmečio disidentų likimai

    2016-05-31
    Paulina Danutė Vidrinskienė save vadina Žiemgalos dukra, nes kilusi iš šalies šiaurės, Žagarės, ir, kaip pati sako, tarsi tas vyšnios kauliukas likimo permesta per Nemuną į trąšią Suvalkijos žemę. Čia prigijo, subrendo, sulapojo ir duoda tokį didelį šešėlį, kuris saugo, globoja, glaudžia daugybę žmonių, kurių veikla, geri darbai jos dėka išlieka ne tik žmonių atmintyje, bet ir knygose. Tos knygos – tai kraštotyrinė medžiaga apie atskiras iškilias asmenybes, apie įvairias grupes, įstaigas, laikotarpius, veiklas. 2008 m. mokytojai P. D. Vidrinskienei suteiktas „Nusipelniusios marijampolietės“ vardas. Pedagoginė lituanistinė  veikla – nuo 17 metų Vaikystėje Danutės charakterį formavo graži Žagarės gamta ir knygos. Su bendramoksliais liko ...