Onkologinės ligos – viena labiausiai gąsdinančių diagnozių, tačiau ne visos jos – nuosprendis. Štai limfomų, kuriomis serga tiek vaikai, tiek suaugusieji, išgyvenamumas labai aukštas, o efektyvus gydymas prieinamas ir Lietuvoje. Anot vaikų ligoninės Onkohematologijos centro gydytojos ir Lietuvos vaikų hematologijos draugijos pirmininkės dr. Sonatos Šaulytės-Trakymienės, limfomos diagnozė vaikui – mažiausia įmanoma blogybė tarp onkologinių susirgimų.

Limfoma – laimingas bilietas iš blogybių krepšelio

Pasak gydytojos, limfomos – labai plati įvairių ligų grupė, o tarp vaikų jos sudaro apie 10–15 proc. visų onkologinių susirgimų ir užima trečią vietą po leukemijos ir centrinės nervų sistemos navikų.

Lietuvos vaikų hematologijos draugijos pirmininkė dr. Sonata Šaulytė-Trakymienė.

„Limfomos yra skirstomos į Hodžkino ir ne Hodžkino. Dažniausiai Hodžkino limfoma suserga paaugliai ir jauni suaugę, taip pat senyvo amžiaus žmonės. Jei 12–15 metų vaikui įtariama limfoma, tai pirmiausia galvosime apie Hodžkino limfomą.

Ne Hodžkino limfomų susirgimo tikimybė didėja su amžiumi. Visgi jei suserga mažas vaikas, pavyzdžiui, penkerių metų, tai irgi įtartume ne Hodžkino limfomą“, – teigė hematologė.
Nors kiekvienas onkologinis susirgimas – didelis šokas tiek pacientui, tiek jo šeimai, gydytojos teigimu, limfoma – viena geriausių diagnozių iš visų blogybių.

„Hodžkino limfoma yra vienas didžiausių šviesulių visoje vaikų onkologijoje, nes 1-os ar 2-os stadijos išgyvenamumas yra daugiau nei 90 proc. Paguodai mėgstame pasakyti, kad jei jūsų vaikas susirgo tokia liga, tai iš blogo krepšelio jūs ištraukėte tą laimingą bilietą. Ankstesnė stadija beveik lygi pasveikimui, 3-ios ir 4-os stadijos išgyvenamumas siekia apie 70–80 proc.“, – kalbėjo specialistė.

Aiškių priežasčių nėra, o simptomai ne visada jaučiami

Onkologiniai susirgimai yra tie, kurių priežasties gydytojai dažnai negali pasakyti. Limfoma – ne išimtis, tačiau yra tam tikri rizikos veiksniai, į kuriuos vertėtų atkreipti dėmesį.

„Vienas didžiausių rizikos veiksnių – jonizuojančios radiacijos poveikis. Taip pat ir imuninės sistemos prislopinimas, įgimtas ar įgytas, pavyzdžiui ŽIV ar Epšteino-Baro virusas. Vis dėlto rizikos veiksniai tik leidžia įtarti, o ne patvirtinti diagnozę. Juk žinome, kad rūkymas tikrai yra plaučių vėžio rizika, tačiau ne kiekvienas rūkantis juo suserga“, – tvirtino gydytoja.

Anot jos, limfomą gali išduoti neįprastai ir ne ligos metu padidėję limfmazgiai kakle, pažastyje, kirkšnyje. Visgi dažna limfomos vieta yra tarpuplautis – kartais ji pasireiškia neproduktyviu kosuliu, dusuliu be jokios aiškios priežasties.

„Kai yra neskausminga padidėjusi masė kakle ar kitoje kūno vietoje ir nekreipi dėmesio – tai gali pavėluoti ir ji išplis. Visgi jei limfoma slypi tarpuplautyje arba pilvo ertmėje, tai turi užaugti iki tam tikro dydžio, kad pasireikštų sisteminiai simptomai: nepaaiškinamas karščiavimas, svorio kritimas ir padidėjęs prakaitavimas“, – teigė gydytoja.

Jos teigimu, oficialių prevencijos programų, kaip su krūties ar gimdos kaklelio vėžiu, limfomai nei Lietuvoje, nei pasaulyje nėra, bet ir nėra poreikio.

„Tiesiog reikėtų nepamiršti vaikus kartą per metus užrašyti pas šeimos gydytoją, padaryti kraujo tyrimus, bet jeigu pastebimas asimetriškas neskausmingas limfmazgių padidėjimas vienoje pusėje, visada reikėtų sunerimti“, – pastebi specialistė.

Gydymo ieškoti svetur nereikia, tikslas – mažinti toksiškumą

Kaip teigia S. Šaulytė-Trakymienė, šiandien limfomos dažniausiai gydomos chemoterapija ir spinduline terapija, o visas gydymas puikiai prieinamas ir Lietuvoje.

„Dažniausiai taikoma chemoterapija, suaugusiems – ir spindulinė terapija. Vaikams ji šiandien skiriama daug rečiau, nes jiems ji labai toksiška, ir jei pavyksta jos išvengti, tai geriau netaikyti. Kai limfoma nepasiduoda pirmos eilės gydymui arba po pirmos eilės gydymo pasikartoja, taikome didelių dozių chemoterapiją su paciento kamieninių ląstelių perpylimu. 1-os ir 2-os stadijos gydymui pasiduoda apie 90 proc., 3-ios ir 4-os – apie 75–80 proc.“, – teigė gydytoja.

Anot specialistės, šiandien gydymas jau taip pažengęs, kad jo rezultatų beveik nereikia tobulinti, todėl pagrindinis tikslas – mažinti gydymo toksiškumą.

„Kaip pacientas, vaikystėje sirgęs onkologine liga, gyvens ateityje, priklauso nuo to, kiek chemoterapijos ar spindulinės terapijos jis buvo gavęs. Kuo daugiau gydytas pacientas vaikystėje, tuo didesnė tikimybė jam po 15–20 metų susirgti antriniu naviku. Kadangi limfoma dažnai būna tarpuplautyje arba kakle, ta vieta yra švitinama, moterims labai išauga rizika susirgti krūties vėžiu, todėl tikslas – mažinti gydymo toksiškumą“, – tikino specialistė.

Gera žinia yra ta, kad efektyvaus gydymo, anot hematologės, nereikia niekur kitur ieškoti – viską galima rasti ir Lietuvoje.

Susitvarkyti psichologiškai padeda bendruomenė

Susirgus onkologine liga, dažnai kyla daug nežinomybės ir baimės, kaip gyventi toliau. Nors gydytojai yra pasiruošę paguosti ir paaiškinti situaciją, dažniau pacientai, jų šeimos paguodą randa tarp kitų sergančiųjų.

„Pati geriausia pacientų adaptacija įvyksta tada, kai po kelių chemoterapijos kursų pabūna toje aplinkoje, supranta, kad yra ne vieni. Didelis įkvėpimas – susitikimas su kadaise besigydžiusiais ir jau pasveikusiais pacientais.

Pediatrijoje labai svarbus mamų bendravimas, nes jos viena kitą labai įkvepia. Kai pamatai, kad net ir sergantys pacientai kokybiškai gyvena, juokiasi, o kai kurie atvyksta ir pasveikę – nusiramini“, – tikino gydytoja.

Pandemija, anot gydytojos, nesukėlė didelių nesklandumų limfomos pacientams, vis dėlto kai kurie į gydytojus kreipėsi pavėlavę.

„Pacientų, iš anksčiau gavusių gydymą, pandemija visai nepaveikė – visus mes testuodavome ir visi patekdavo į skyrių. Buvo pora atvejų su kitomis pediatrinėmis ligomis, kai karantinas paveikė galimybę patekti pas specialistus ir į ligoninę atvažiavo per vėlai, tačiau įprastai visos pediatrinės ligos yra retos, todėl nelabai pasijuto pandemijos poveikis“, – tvirtino gydytoja hematologė S. Šaulytė-Trakymienė.

C-ANPROM/LT/ADCE/0002

Užs. 347.