Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Ekologinę gamybą Lietuvoje sertifikuoja vienintelė įstaiga „Ekoagros“

Prieš 24 metus Kaune buvo įsteigta pirmoji Lietuvoje ir Baltijos šalyse ekologiškų produktų sertifikavimo įstaiga „Ekoagros“. Žemės ūkio ministro įsakymu 2000 m. jai suteiktos teisės vykdyti sertifikavimo institucijos funkcijas pagal patvirtintas Ekologinio žemės ūkio taisykles ir suteiktas sertifikavimo įstaigos kodas LT-EKO-001. Iki šiol tai yra vienintelė institucija Lietuvoje, turinti teisę sertifikuoti ekologinę gamybą.

Ekologijos sertifikatą turintis produktas bus pripažintas visame pasaulyje.

Ekologijos sertifikatą turintis produktas bus pripažintas visame pasaulyje. Nuotrauka iš www.manadrinks.com

Būtina deklaruoti ekologinius plotus

Balandžio 12 d. prasideda pasėlių deklaravimas, tad visiems, norintiems gauti ekologinės gamybos ūkio sertifikatą ir paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonę „Ekologinis ūkininkavimas“, būtina sertifikuoti savo plotus. Išduoti ekologinės gamybos sertifikatą gali tik įstaiga „Ekoagros“.
Remiantis VšĮ „Ekoagros“ duomenimis, 2020 m. sertifikuotas pagal ekologinei žemės ūkio gamybai keliamus reikalavimus plotas sudarė 235 570,33 ha (be žuvininkystės), sertifikuotų pirminės gamybos subjektų skaičius (be žuvininkystės) – 2199 vnt. Remiantis Nacionalinės mokėjimo agentūros duomenimis, 2020 m. deklaruotas pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonę „Ekologinis ūkininkavimas“ plotas sudarė 188 486,35 ha, pateikta 1956 paraiškos.

Kodėl ekologiška produkcija yra sertifikuojama?

Pastaraisiais metais pasaulyje žmonių požiūris į mitybą sparčiai keičiasi. Vis labiau renkamasi sveikesnė mityba, kokybiški ir ekologiški produktai. Be to, klimato kaitos, aplinkos užterštumo prob­lemų kontekste auga visuomenės sąmoningumas aplinkosaugos atžvilgiu – vis dažniau pirmenybė teikiama ir produktams, pagamintiems palankesnėmis gamtai technologijomis.
Kaip aiškina VšĮ „Ekoagros“ direktorė Virginija Lukšienė, atliktas visuomenės nuomonės tyrimas patvirtino, kad ir Lietuvos gyventojai domisi produktų sudėtimi, kilme, gamybos būdais, tuo, ką reiškia įvairūs standartai ir ženklai ant produktų etikečių.

„Augantį vartojimo poreikį siekia patenkinti žemės ūkio ir maisto produktų gamintojai. Štai čia tampa svarbus sertifikavimo įstaigos vaid­muo. Reikia tam tikrų priemonių, garantuojančių vartotojui, jog jis tikrai perka ekologiškus produktus. Ši produkcija yra griežtai kontroliuojama, sertifikuojama ir specialiai ženklinama. Sertifikavimo tikslas – suteikti visoms suinteresuotoms šalims pasitikėjimo, jog produktas, procesas ar paslauga atitinka nustatytus reikalavimus“, – sakė V. Lukšienė.

Svarbus sertifikavimo įstaigos vaidmuo

Kaip aiškino MB „Sulčių fabrikas“, kurioje gaminamos lietuviškos natūralios sultys ir ekologiški vaisių kokteiliai, rinkodaros vadovas Antanas Rimdžius, ekologišką produktą gaminantys verslininkai sulaukia didesnio vartotojų pasitikėjimo, kai tas produktas yra sertifikuotas. „Mūsų produktai turi kur kas daugiau vertės nei paprasti“, – tvirtino A. Rimdžius. Pasak jo, kiekviena šalis turi savo maisto kokybės ir saugos taisykles, o žmonės, kurie gyvena toli nuo mūsų, nežino visų subtilybių.
„Tačiau kai pasakome, jog mes turime pagamintų sulčių ekologijos sertifikatą, – tai jau rimtas pareiškimas, kad mūsų produktas bus pripažintas visame pasaulyje“, – tvirtino „Sulčių fabriko“ atstovas. Jis pridūrė, kad mažiems verslininkams pasaulinėje ar europinėje rinkoje didesnės galimybės konkuruoti tik dėl to, kad produktas yra kokybiškas ir sertifikuotas kaip ekologiškas. „Tik sertifikuoti produktai įgauna kokybės ženklą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje“, – pristatydamas svarbų sertifikavimo įstaigos vaidmenį pabrėžė kėdainietis verslininkas A. Rimdžius.

Ekologinės gamybos sertifikavimo sistema ir schema

Pasak „Ekoagros“ direktorės V. Lukšienės, visi su ekologiškais produktais dirbantys ūkio subjektai yra įtraukti į kontrolės sistemą, jų veikla tikrinama, o produktai sertifikuojami. „Ekologinė gamyba apima visus etapus: nuo pirminės produkto gamybos iki perdirbimo, saugojimo, transportavimo, pardavimo ar tiekimo vartotojui“, – kaip veikia ekologinės gamybos sertifikavimo sistema ir schema, aiškino V. Lukšienė.

Anot jos, schema veikia taip: pagrindinius reikalavimus ir principus, bendrus visam Europos Sąjungos ekologiniam sektoriui, nustato Europos Komisija, įgyvendinimo taisykles Lietuvoje rengia ir tvirtina Žemės ūkio ministerija, o sertifikavimą ir kontrolę vykdo VšĮ „Ekoagros“.

Ekologinę gamybą Lietuvoje sertifikuoja tik „Ekoagros“

„Mums labai svarbu neapvilti vartotojų lūkesčių, kad sertifikavimą atliekame kompetentingai ir kokybiškai. Per 24 veiklos metus sertifikavimo įstaiga augo, plėtėsi ir stiprėjo. Be pagrindinių, išplėtėme ir įvairių papildomų paslaugų, reikalingų pareiškėjams ir padedančių jiems lengviau realizuoti savo produkciją, spektrą. Pavyzdžiui, padedame jiems sertifikuotis pagal daugybę kitų šalių nacionalinių ir privačių standartų, – aiškino vadovė. – Dabar turime apie 3 tūkst. klientų ir apie 70 nuolatinių darbuotojų, kurių nemaža dalis įstaigoje dirba daug metų ir turi sukaupę didelę patirtį, reikalingą sudėtingam sertifikavimo procesui atlikti.“

Vienas svarbiausių „Ekoagros“ veiklos kokybės patvirtinimų – Nacionalinio akreditacijos biuro atliekamas išsamus veiklos vertinimas ir suteikiama akreditacija. Įgaliojimai tikrinti yra išskirtinai suteikiami tik kompetencijas turinčioms kontrolės įstaigoms. Akreditavimo ciklas trunka penkerius metus ir per tiek laiko atliekamas visiškas veiklos perakreditavimas. Per tuos penkerius metus dar kasmet vykdoma ir nuolatinė priežiūra.

Pirmąkart įstaigos akreditacija gauta 2005 metais. Pastarąjį kartą akreditacija pratęsta praėjusiais metais ir galios iki 2025-ųjų.

Vienintelė įstaiga

Kodėl Lietuvoje ekologinę gamybą gali sertifikuoti vienintelė įstaiga, atsakė Žemės ūkio ministerijos atstovai, kurie tvirtino, jog kiekviena Europos Sąjungos (ES) valstybė narė skiria kompetentingą instituciją, kuri prisiima galutinę atsakomybę už tai, kad būtų laikomasi ES ekologinės gamybos taisyk­lių. Ši kompetentinga institucija savo vaidmenį gali deleguoti: A) vienai ar daugiau privačiųjų kontrolės įstaigų; B) vienai ar daugiau viešųjų kontrolės institucijų; C) mišriai privačių kontrolės įstaigų ir viešųjų kontrolės institucijų sistemai.

Beje, skirtingose ES šalyse yra pasirinktos skirtingos sistemos. Vienos šalys turi sistemą B, kai ekologinės gamybos kontrolė yra pavesta viešosioms kontrolės institucijoms, pvz., Danija, Suomija, Nyderlandai, Estija, Lietuva. Kitose šalyse taikoma kontrolės sistema A, kai kontrolė pavesta atlikti privačioms kontrolės įstaigoms. Dvi šalys – Lenkija ir Ispanija – turi sistemą C, kai veikia viešoji kontrolės institucija ir privačios kontrolės įstaigos.

Lietuvoje kompetentinga institucija yra Žemės ūkio ministerija, ji atsakinga už oficialios kontrolės ir kitos oficialios veiklos organizavimą ekologinės gamybos ir ženklinimo srityje. O VšĮ „Ekoagros“ yra kontrolės institucija, t. y. valstybės viešoji administracinė ekologinės gamybos sertifikavimo ir ekologiškų produktų ženklinimo klausimams skirta organizacija, kuriai kompetentinga institucija yra suteikusi įgaliojimus šioje srityje.

Taigi Lietuva įgyvendina kontrolės sistemą B, apie kurią yra informuota Europos Komisija.

Užs. 358.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Žydai mieste prie Šešupės

    2016-07-12
    Žydų bendruomenė Lietuvoje pradėjo formuotis dar Vytauto laikais. 1388 metais Vytautas Didysis Bresto (Baltarusija) žydams suteikė privilegiją kurtis Lietuvoje – taip jie tapo garbės piliečiais. Vėliau Bresto žydų bendruomenė ėmė plėstis ir XIX amžiuje žydai miestuose sudarė net 10, o kai kuriuose ir daugiau nei 50 proc. visų gyventojų. Marijampolėje žydai pradėjo tvirtintis XVIII a. viduryje, kuomet Kvietiškio dvaro savininkai Butleriai užsimanė prie dvaro turėti miestą. Miestas buvo pradėtas kurti tuometiniame Stara Budos kaime, jį pervadinus Starapole. 1758 metais Prienų seniūnė grafienė Pranciška Butlerienė marijonų vienuolyno fundacijos dokumente, kuriuo dovanojo žemės sklypą tarp Šešupės ir Jevonio marijonams vienuoliams, rašė, kad ...
  • Kazys Grinius – Prezidentas, gydytojas, Pasaulio tautų teisuolis…

    2016-07-12
    …demokratijos Lietuvoje pradininkas, steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, švietėjas. Prezidento nuveiktus darbus ir jo nuopelnus Lietuvai galima būtų vardinti ir vardinti. Ne veltui 2016-uosius, 150-ąsias K. Griniaus gimimo metines, LR Seimas nusprendė paskelbti Prezidento Kazio Griniaus metais. Be to, šiemet sausio mėnesį Prezidentui ir jo žmonai Kristinai Griniuviniei suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai už nuopelnus gelbstint žydus nuo holokausto. Į aktyvią visuomeninę veiklą įsitraukė studijų metais Kazio Griniaus vardas dažniausiai tapatinamas su Prezidentu. Iš tiesų tai – didelio ir ilgo politinio, visuomeninio ir kultūrinio darbo įprasminimas. K. Griniaus kelias link prezidento posto prasidėjo dar studijuojant mediciną Maskvos universitete. Studentas ne ...
  • Knygoje prisiminimai apie kun. Joną Maksvytį

    2016-06-28
    Mokytoja Genovaitė Beinaravičienė, kilusi iš Liudvinavo seniūnijos Kūlokų kaimo, daug metų mokytojavusi Liudvinavo vidurinėje mokykloje, yra sukaupusi daug medžiagos apie gimtojo kaimo žmones. Pedagogė išleidusi knygą apie Liudvinavo parapijos kleboną kun. Joną Maksvytį. Knygelė pavadinta „Kun. J. Maksvytis. Tauraus gyvenimo momentai“, joje pasakojama apie Liudvinavo bažnyčios istoriją, čia dirbusius klebonus. Daugiausia dėmesio skiriama parapijos klebono, kuris Liudvinave klebonavo nuo 1973 m. iki pat mirties, veiklai. Knygoje gausu šio iškilaus žmogaus biografijos faktų, pasakojimų apie jo būdą, veiklą, darbus, bažnyčios atstatymą. Pasak G. Beinaravičienės, poreikis kaupti gimtojo krašto istoriją atsirado po tėvų mirties. Atėjo suvokimas, kad reikia užrašyti senų žmonių pasakotas istorijas, nes ...
  • Domėjosi, tyrinėjo, užrašė…

    2016-06-28
    Sakoma, kad tikras pilietis yra tas, kuris pažįsta ir brangina tėvynę, siekia išsaugoti jos praeitį, pasirūpinti dabartimi ir kurti ateitį. Liudvinavo miestelio ir seniūnijos istorija, čia gyvenusiais žmonėmis, jų prasmingais darbais savo krašto kultūrai, dvasiniam lobynui, tradicijomis domėjosi, tyrinėjo ir jas užrašė ne vienas Liudvinavo seniūnijos gyventojas.   „Triobiškių dainose“ atgyja senelių dainos, istorijos Išsaugant savojo krašto istoriją didelį įnašą paliko Želsvoje gyvenusi Elvyra Kalindrienė, išleidusi knygą „Triobiškių dainos“. Čia sudėtos dainos surinktos maždaug prieš 140 metų Liudvinavo apylinkėse. Dirbdama Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje ji sutvarkė ir atnaujino „Triobiškių dainų“ leidinį. Knygos pamatas – rusų kalbininkų F. Fortunatovo ir V. Milerio surinktos ...
  • Kraštotyrininkė T. Vizbarienė: ieškoti, atrasti, kaupti, pasidalinti

    2016-06-28
    Knygos apie Liudvinavą, pavadintos „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“ su paantrašte „Liudvinavo kraštas, įvykiai ir žmonės“, kurios sudarytoja yra Teresė Marijona Vizbarienė, ištraukas „Suvalkietis“ spausdino praėjusią vasarą. Šį kartą domėjomės, kaip sekasi autorei įgyvendinti savo svajonę – išleisti knygą, prie kurios rašymo ji sugaišo daug laiko ir įdėjo nemažai pastangų ieškodama istorinės medžiagos, rinkdama ją. Kraštotyrininkės klausėme, kodėl ji ėmėsi tyrinėti gimtojo karšto istoriją. Ar tai pomėgis, ar tiesiog pareiga neleisti užmarštin nugrimzti svarbiems įvykiams, kaupti ir kitiems perduoti žinias apie savo gimtinę? Knyga leidybai paruošta Pasak Teresės Vizbarienės, knyga leidybai jau paruošta. Nuotraukos ir medžiaga atrinkta, peržiūrėti rankraščiai, sudėlioti skyriai. Iš ...
  • Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma

    2016-06-16Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma
    Pasibaigus mokslo metams daugelis vaikų pramogauja kaip išmano. Tačiau kad vasara nenueitų vėjais ir dar būtų galima ko nors išmokti, specialistai siūlo savo atžalą leisti į vasaros stovyklą. Dalis jų remiamos valstybės, savivaldybių ir Europos Sąjungos fondų lėšomis.  Ugdo ir lavina Švietimo ir mokslo ministerijos Neformalaus švietimo skyriaus vedėjas Tomas Pūtys tikina, kad prasidėjus vasarai vaikų smalsumas neišblėsta, todėl jį reikia skatinti. Vasaros stovyklos tam – puiki galimybė. „Ar tai būtų dienos, ar stacionari stovykla, vaikams jos labai naudingos. Nors ir vasara, vaikas neturi būti užsidaręs namuose ir užsiimti nežinia kuo, o tėvai ne visada turi laiko rūpintis kokybišku jo užimtumu. Šį rūpestį ...
  • Marijampolės fotografijos puslapiai

    2016-06-14
    Iš Marijampolės kilusio ir Sūduvos krašto fotografijos istoriją tyrinėjusio fotomenininko Valentino Juraičio nuomone, Marijampolę fotografija galėjo pasiekti apie 1863 metus, kai dabartinės Lietuvos teritorijoje veikė jau septynios fotoateljė. 2011-aisiais išleistame leidinyje „Senoji Marijampolė fotografijose“ V. Juraitis nurodo, kad seniausia išlikusia Marijampolės fotografija laikytina 1873 m. fotografo Leono Anšero daryta paviljoninė nuotrauka, kurioje su grupe vietos gimnazistų įamžintas Jonas Basanavičius. Ši nuotrauka saugoma Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Garsiausias XIX a. pabaigos Marijampolės fotografas, pasak V. Juraičio, buvo apie 1890–1892 metus savo veiklą pradėjęs Moisiejus Buhalteris (1868–1941 m.). Pasakojama, kad Buhalteris buvo gabus portretistas. „Kaip prisiminė senieji marijampoliečiai ir fotografo sūnus, M. ...
  • Fotografo A. Senkaičio genus paveldėjo jo vaikaitis

    2016-06-14
    Marijampolėje gyvenusio, prieš 14 metų Amžinybėn išėjusio inžinieriaus, fotografo ir fotografijos kolekcininko Antano Senkaičio artimieji šių metų liepą minės 100-ąsias A. Senkaičio gimimo metines. Fotografo dukra marijampolietė odontologė Lilija Patamsienė, pasakodama apie didįjį tėvo pomėgį, neslepia mananti, kad nors jos tėvas sulaukė 86 metų, jei ne fotografija, būtų gyvenęs dar gerokai ilgiau. „Mano tėvas buvo kilęs iš ilgaamžių giminės, – sako L. Patamsienė. – Štai viena jo sesuo, mano teta, jau sulaukė 96 metų ir yra žvali bei energinga. Manau, kad tėčiui gyvenimo amžių patrumpino fotografijoje naudoti įvairūs chemikalai. Juk jis fotografuoti pradėjo dar Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai išvažiavo studijuoti ...
  • Diagnozė – priklausomybė

    2016-06-14
    Profesionalus Marijampolės architektas, jaunosios Marijampolės fotografų kartos atstovas Vytenis Skroblas, keletą kartų paklaustas, kas jam yra fotografija, ištaria: „Priklausomybė“, o paskui paaiškina: „Kaip kitaip visa tai gali pavadinti, kai kažką darai, tačiau nežinai, kodėl.“ Tai, kad tokia „diagnozė“ išties gali būti rimta problema, paaiškėja vėliau, kai Vytenis prisipažįsta pastaruoju metu nebeužsukantis į fototechnikos parduotuves ir fototechnika prekiaujančius interneto portalus. „Tiesiog ten neinu, nes žinau, kad išvydęs kokį naują „žaisliuką“ galiu neįstengti atsilaikyti, – atvirauja fotografas. – Fototechnikos naujienos kainuoja didelius pinigus, todėl nutariau, kad geriau tegul pinigai lieka šeimai, nei būtų išleisti mano įnoriams patenkinti. Juolab kad nesvarbu, koks tas ...
  • Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

    2016-06-14
    Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, verda tose pačiose kultūrinio gyvenimo ir meno pasaulio sultyse. Vis dėlto dauguma marijampoliečių Romą Linionį, manau, yra įsidėmėję ir tariasi bent iš matymo pažįstantys dėl ...
  • Kraštotyrininkės darbo rezultatas – mokyklos muziejus

    2016-05-31
    Jono Totoraičio progimnazijos muziejus įkurtas 2001 metais, švenčiant mokyklos 30-metį. Kaip papasakojo progimnazijos direktoriaus pavaduotoja Salvinija Šimonėlienė, aprodydama jaukią muziejaus patalpą, ne visos šalies mokyklos turi tokius savo muziejus. Šiai mokyklai pasisekė, kad buvo tokia entuziastė kaip mokytoja P. D. Vidrinskienė, kuri tuo užsiėmė, ir kad palaikė mokyklos vadovai. Pasak pavaduotojos, šalyje iš maždaug pusantro tūkstančio mokyklų muziejus teturi apie 400. Istorijos mokytoja S. Šimonėlienė perėmė muziejaus veiklą iš Vidrinskienės, kuri šioje mokykloje dirbo nuo 1971 metų – įkūrimo dienos (pradžioje atėjo kartu su vyru Zigmu, vėliau jis perėjo kitur). „Šiame muziejuje yra 100 proc. to, ką paliko mokytoja. Aišku, palaipsniui kaupiasi ...
  • Sausio 13-osios didvyris Rimantas Juknevičius

    2016-05-31
    2012 m. abiejų Vidrinskų bendras darbas – knyga apie Rimantą Juknevičių išleista pavadinimu „Lietuvos laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius. 1991 m. Sausio 13-oji“. 187 puslapių knygoje sudėta gausybė asmeninių nuotraukų, Rimantą pažinojusiųjų atsiminimai, Sausio 13-osios liudininkų pasakojimai, didvyriui skirtų eilėraščių posmai, net užrašai ant laidotuvių vaikinų, nemažai straipsnių iš to laiko spaudos, daugybė nuotraukų iš laidotuvių ir kt. „Aš vis laukiau, kada kas nors apie Rimantą parašys knygą. Tikėjausi, gal žurnalistai. O ką aš – juk tik eilinė kraštotyrininkė. Bet matau, kad niekas nieko nesiima. Tada galvoju: o kas kitas, jei ne aš? Su Rimanto mama Vanda mes kartu dirbome – privalau ...
  • Mokytojos P. D. Vidrinskienės bibliografija

    2016-05-31
    Mokytoja P. D. Vidrinskienė rašo lietuvių ir esperanto kalbomis, verčia iš ir į esperanto k. Yra parašiusi, sudariusi ir išleidusi šias knygas: „Rudens ugnelė“ (vaizdeliai ir atsiminimai, 1997 m.). Išvertė iš esperanto k. P. Gavėno knygą „Šventasis Kazimieras“ (1997 m.). „Marijampolės 5-oji vidurinė mokykla 1971–2001 m.“ (2001 m.). „Neužpustytos pėdos“ (apie nusipelniusią mokytoją Juzefą Jakelaitienę, 2002 m.). „Lernu diligente“ (esperanto k. vadovėlis, 2002 m.). „Koloroj de sopiro“ (skaitiniai esperanto k., 2003 m.). „Švyturiu dek“ (sudarė eilėraščių rinkinį apie mokyklą ir mokytojus, 2003 m.). Suredagavo J. Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorijos“ antrą leidimą (2003 m.). „Skambančios rugsėjų upės“ (mokytojų atsiminimai, I ir II d., 2006 m., 2010 m.). „Paulina – Žiemgalos dukra“ ...
  • Gana netikėtas gyvenimo posūkis – kurti poeziją

    2016-05-31
    Kurti eiles P. D. Vidrinskienė pradėjo išėjusi užtarnauto poilsio. Gegužės 7 d. Marijampolės Petro Kriaučiūno bibliotekoje ji pristatė net keturias savo poezijos knygas: „Saulėlydžio paukštė“, „Randuotos pilnaties pievos“, „Vilčių ežeruos“ ir „Varvek­lių stygos“. Tiek poezijos parašė per tuos 5 metus, kai nebedirba mokykloje. Renginys buvo pavadintas poetės eilėraščio žodžiais „Dar pabūkim“. „Poezija kaip panelė, vienam patinka, kitam ne. Pamatau pašešupy gražius vaizdus ir gimsta eilės. Supratau, kad ne tik skausmas gimdo poeziją, džiaugsmas – irgi“, – kalbėjo poetė gausiai susirinkusiems klausytojams. Ji buvo pristatyta kaip muziejaus įkūrėja, kraštotyros knygų autorė, Pasaulinės esperanto asociacijos narė. Danutė ilgai rašė apie kitus, o išėjusi į užtarnautą ...
  • Mokytoja D. VIDRINSKIENĖ: lituanistika, esperanto kalba, sovietmečio disidentų likimai

    2016-05-31
    Paulina Danutė Vidrinskienė save vadina Žiemgalos dukra, nes kilusi iš šalies šiaurės, Žagarės, ir, kaip pati sako, tarsi tas vyšnios kauliukas likimo permesta per Nemuną į trąšią Suvalkijos žemę. Čia prigijo, subrendo, sulapojo ir duoda tokį didelį šešėlį, kuris saugo, globoja, glaudžia daugybę žmonių, kurių veikla, geri darbai jos dėka išlieka ne tik žmonių atmintyje, bet ir knygose. Tos knygos – tai kraštotyrinė medžiaga apie atskiras iškilias asmenybes, apie įvairias grupes, įstaigas, laikotarpius, veiklas. 2008 m. mokytojai P. D. Vidrinskienei suteiktas „Nusipelniusios marijampolietės“ vardas. Pedagoginė lituanistinė  veikla – nuo 17 metų Vaikystėje Danutės charakterį formavo graži Žagarės gamta ir knygos. Su bendramoksliais liko ...