Justinas Sajauskas

Krokialaukis

Per ilgus tremties metus mokytojui Skučui susiformavo tam tikri elgesio štampai, artėjantys prie instinktų. Tarkime, jis įsikalė į galvą, kad reikia nuolat turėti maisto produktų, pirmiausia – duonos atsargų. Šis įsitikinimas nepaliko žmogaus ir po tremties. Grįžęs į savo Krokialaukį jis prisidžiovino krepšelį duonos, pasidėjo jį į bufetą ir kasdien suvalgydavo po gabalėlį. Bet kuo toliau, tuo rečiau žmogus eidavo prie bufeto: žinant, kad duonos bet kada galėsi įsigyti, bado baimė dingo.

Ar ne taip nuvertėja ir svajonės?

Delnica

Ūkininkai Sventickai sulaukė svečių: pavakary iš miško išniro keli ginkluoti vyrai ir, persimetę su šeimininke žodžiu kitu, dingo kluone – nakvos. Dar nesutemus tą patį kiemą užplūdo kiti „svečiai“ – stribai. Šitie irgi ieškojo nakvynės, tik, žinoma, ne kluone, iš karto patraukė į stubą, už stalo, prie butelio.

Pašnekink, šeimininke, ir juos! Ir pasistenk, kad į jūsų pokalbį neįsiterptų kluonas, juk supranti, kuo tai gresia. Svečiai išėjo paryčiais, pirma – kluonas, po jo – stuba. Užspaudusi paskui paskutinį stribą duris Sventickienė atsikvepia. Išsisaugojo! Vis dėlto.

Sūnus:

– Mama, kas atsitiko tavo plaukams?

– Kokiems plaukams? – kilstelėjo ranką prie smilkinio motina.

Šmėstelėjo dar nematyta balta sruoga.

Moteris nuleidžia rankas: vakar jos plaukai dar buvo kitokie! Ir užvakar nebuvo tokie žili, ir seniau.

Tyli ir sūnus. Jis jaučia motinos neviltį, norėtų jai padėti, tiktai – kaip? Juk nepasakysi, kad Sibire dar baisiau.