Česlova Jakštytė
Sonetai
* * *
Bausmė ar dovana, gyvenime, esi?
Bausmė ar dovana? – širdingai pakartoju.
Kalbėjau su kariu, žveju, artoju,
bet tik pečiais patraukė jie visi.
Jie gal net ir nemąstė apie tai,
skubėjo sau, it lapai vėjy plakės.
Bet vienąkart vidurnaktį, prie žvakės,
pati, man rodos, siela, supratai:
savu protu įžvelgt ko negali, –
tai Dievo paslaptis labai gili.
Kam beldžiuosi į Viešpaties valdas?
Verčiau Jo garbei sukalbėt maldas…
Yra virš mūs akis visaregi.
Gyvenimas – našta, bet ji – brangi!
* * *
Jaunyste, išdidžioji, iškilioji,
kuri karštai degi, linksmai šėlioji,
į gelmę drąsiai šoki vandenų,
kodėl dažnai šaipaisi iš senų?..
Manai, koks šiandien, toks ir visad būsi –
į laiko tinklą niekad neįkliūsi –
neskyrė niekam taip Būtindavys.
Ir tavo grožio rožmedis nuvys;
ir tai įvyks taip greitai, kad net keista.
Nelemta niekam, niekam likt neleista
jaunam lig šimto metų… Kaip bebus,
jautrus išlik senatvei, pagarbus –
tai dar aukščiau iškils tava dvasia!
Antraip – nusmuksi šio pasaulio akyse…
* * *
Manau, tada tikrai žmogum buvai:
kai tvarstei žaizdą – skaudžią ir kraujuotą,
kai seno skruostą švelniai bučiavai,
kai grūdus sėjai į arimą juodą,
kai vėl rymojai lig trečių gaidžių
su plunksna rankoj, mūzų užkerėtas,
kai niekad negarbstei žmonių-žvaigždžių:
(gražiausias buvo motinos portretas),
kai duonos dalinais žiauberuže,
kai silpnąjį prieš daug stiprių užstojai,
kai žemėj šioj kalbėjai su rože,
kai Dangiškai Apvaizdai arfa grojai…
…kai sopuliu tamsavo paakiai:
ilgėjais, laukei, bet… nepasakei – – –
* * *
Skausme pasaulis mums nepakantus –
mažai kas moka švelniai guost kitus;
iš sielos gilumos pačios sakau:
nedaug tokių žmonių aš sutikau.
Dažniausiai akyse – abejingumas
ar nuostaba, ar baimė, ar džiugumas,
ar netgi priekaištinga pašaipa…
O jei kančios varsna nėra trumpa,
tikrai nelengva grįžt į ramų krantą –
žemai lenkiuosi tam, kurs tai supranta,
kurs vingiais šios būties, tokios keistos,
mums atneša bent lašą atjautos!
Jei ašaras nors kam nudžiovinai,
ne veltui šiam pasauly gyvenai.
Romo LINIONIO nuotrauka
Rita Volteraitienė
* * *
Pasikviesiu tave į pavasarį,
Kuris kvepia alyvų žiedais.
Kai iš laimės pabyra ašaros,
Nes tu vėl pas mane atėjai.
Į laimingą gyvenimo šventę
Susikibę už rankų tvirtai
Mes įeiname niekad nesenti
Ir mylėt, ir žydėt amžinai.
Šitos laimės užtenka lig vakaro,
Kada saulė miegoti nueis…
Gal akimirka – šitas pavasaris,
Kuri tęsis be galo ilgai?
Tai kabinkim rieškučiom gyvenimą,
Jis pakvipo alyvų žiedais.
Šiandien verkt ir liūdėti negalima,
Nes tu vėl pas mane atėjai.
* * *
Kai nubusim po siaubo nakties,
Šimtąkart bus šviesesnis dangus.
Ant palangės lelijos žydės
Ir nupraus daug švaresnis lietus.
Pasijusim tikrai geresni
Ir išmokę branginti kitus,
Nepažįstamam ranką ištiest
Bus tikrai nesunku, nebaisu.
Kai nubusime daug tyresni,
Gal suprasim – svarbiausia žmogus.
Po košmaro bežvaigždės nakties
Mes mylėsim save ir visus.
* * *
Pavasario žirgas šuoliuoja
Per bundančius žemės laukus.
Meluoja gegutė, meluoja,
Skaičiuodama mūsų metus.
Ir švyti šalpusnio žiedelis
Nubudusi saulė maža.
Ir gimsta pirmasis drugelis,
Nuo šokio apsvaigsta galva.
Pasaulis nubudęs, jis gyvas.
Gyventi ir tu privalai.
Už lango pražydo alyvos,
Žydės visada… Amžinai.
* * *
Žodis – peilis, žodis – granata.
Taip ligi širdies gelmių sužeidžia.
Jis nekaltas, lūpom pykčio ištarta
Frazė jaustis visavertiškai neleidžia.
Smūgiai tarsi ašmenys šalti
Ir sunku be galo ištaisyti
Tai, ką negalvodamas sakai,
Pajuokaut norėdamas.
Pavydi
Žmogus žmogui laimės ar jausmų,
Gal sėkmės, kuri tik vienkartinė.
Žodis – peilis, žodis – granata,
Amžinai įstrigusi krūtinėj.
