1941 m. sausio 10 d. Maskvoje V. Molotovas ir Vokietijos pasiuntinys Maskvoje F. Šulenburgas pasirašė dar vieną slaptą protokolą, pagal kurį sutariama: 1. „Reicho Vyriausybė atsižada teisių į Lietuvos teritorijos gabalą, paminėtą slaptame pridėtiniame 1939. IX. 28 d. protokole ir atžymėtą prie jo pridėtame žemėlapyje; 2. Sovietų Sąjungos Vyriausybė yra pasiruošusi atlyginti Vokietijos Vyriausybei už šią teritoriją, sumokėdama 750000 aukso dolerių arba 31500000 markių.“
Vokiečiai pardavė teritoriją, kuri jiems nepriklausė, už aukščiausią kainą. Dr. Jonas Balys (JAV) straipsnyje „Sovietų ir nacių byla dėl Užnemunės ruožo“ iškelia įdomią versiją. Ar galėjo (ir kaip) A. Smetona pasipriešinti sovietinei Lietuvos okupacijai? Pagal 1939 m. rugpjūčio 23 d. slaptuosius protokolus Lietuva palikta Vokietijai, o rugsėjo 28 d. sutartimi – Sovietų Sąjungai, išskyrus dalį Užnemunės. Vokiečiai „sienų išlyginimui“ gavo rusų sutikimą prijungti Lietuvos teritorijos gabalą, į kurį „įeina Kudirkos Naumiestis, Pilviškiai, Vilkaviškis, Suvalkų Kalvarija, Liudvinavas, Lazdijai, Veisiejai ir Kapčiamiestis. Neįeina: Griškabūdis, Kazlų Rūda, Marijampolė, Simnas, Leipalingis“ (dokumentas pasirašytas 1939 m. rugsėjo 28 d. Maskvoje).
Dr. J. Balsys rašo: „Šiandien tiesiog negalima suprasti, kodėl prezidentas ir vyriausybė, gavę sovietų ultimatumą, jo neatmetė (būtų užtekę į jį nieko neatsakyti) ir nepersikėlė, sakysim, į Vilkaviškį. Reikėjo permesti mūsų kariuomenę už Nemuno ir ten užimti gynimosi pozicijas. Yra beveik tikras dalykas, kad raudonoji armija nebūtų išdrįsusi peržengti Nemuno ir jau jokiu būdu nebūtų brovusis į Vokietijai pažadėtą teritoriją, jeigu lietuviai būtų gynęsi. Mūsų trys divizijos būtų sulaikiusios visus tris sovietų korpusus, nes visados atsargūs sovietai nebūtų rizikavę susidurti su vokiečiais. Būtų buvęs išlaikytas Lietuvos suverenumas daugiau nei viename valsčiuje, kaip po laiko svajojo Smetona.“
Dabar lengva pasakyti „kaip būtų, jeigu būtų“. Bet dr. J. Balio išvedžiojimai, iš laiko nuotolio pažvelgus, gana realistiški…
Antanas ŽILINSKAS, istorikas