Apie anglų kalbos pedagogę, Marijampolės kolegijos lektorę, prodekanę Odetą Gluoksnytę rašėme maždaug prieš 10 metų, kai pristatėme jos pirmą romaną „Dark Sky“ („Apniukęs dangus“), išleistą 2012 metais. Šiandien ji pristato jau antrą savo knygą „Trečias kartas“, vėl pasirašiusi kaip Odeta Vilou (Willow). Skaitytojams oficialaus knygos pristatymo dėl karantino ribojimų tenka dar palaukti, o mes nuotoliniu būdu jau pakalbinome autorę apie jos naują kūrinį.

Antras romanas „Trečias kartas“ – pirmojo tęsinys

Pirmą romaną „Dark Sky“ O. Gluoksnytė sakė rašiusi maždaug metus, paskui dar tiek pat vertusi į anglų kalbą, o šis antrasis buvo kuriamas praktiškai dešimtį metų – pradėtas praėjus metams po pirmos knygos išleidimo, tada paliktas, nes, matyt, nebuvo tinkamas momentas, ir baigtas rašyti po ketverių metų, bet vėl atidėtas į šalį.

„Prieš metus pagalvojau, kad pagaliau reikia užbaigti, nesvarbu, kad šiandien gal kitaip jį parašyčiau. Tikrai dabar manau, kad viską kitaip perrašyčiau, bet pagalvojau, kad tuo metu buvo tokios mano mintys, taip ir palikau. Svarsčiau, ar iš viso jį leisti, bet paskui pagalvojau, kad tai – to laiko mano patirtys. Tai kas, kad paskui pasikeičiau, bet tada tokia buvau, taip mąsčiau, taip jaučiau. Šis romanas formaliai yra maždaug penkerių metų senumo, ką gi, toks jis išėjo, tai mano darbas, nutariau, kad šitokį jį ir turėsiu – viskas gerai. Kelias vasaras verčiau „Trečią kartą“ į anglų kalbą, o dabar per karantiną pabaigiau. Atsirado laisvesnio laiko, nes dirbu iš namų Kaune, nereikia važinėti kasdien į Marijampolę, susitaupo po dvi valandas.“

Romanas „Trečias kartas“ išėjo sausio pradžioje. Jį perskaitė keli artimi žmonės, nesupeikė – kol kas tik gražūs atsiliepimai.

„Apie pirmą knygą „Dark Sky“ buvo ypač geri atsiliepimai, net nežinau, kodėl. Tikėjausi, kad pirmas blynas bus pasvilęs, bet ne. Net ir vyrai skaitė, nors knyga, sakyčiau, skirta moterims, ir ne vienam iš jų patiko. Smagu buvo girdėti ir internete skaityti gerus atsiliepimus, taip pat užsieniečiai gerai įvertino, ne tik tautiečiai. Negaliu sakyti, kad atsiliepimai paskatino rašyti kitą kūrinį, nes viskas ėjo iš mano vidinio poreikio rašyti. Šią antrą knygą vėl pati išverčiau, pati ir viršelį sukūriau, ir suredagavau – viską padariau viena. Gali būti, kad klaidelių liko, bet man ne tai esmė, vienas žmogus negali visko apimti ir padaryti tobulai.“

Odeta pripažįsta, kad abiejuose romanuose yra asmeniškumo. „Pažįstami klausė, kiek knygose manęs – taigi taip, tai mano patirtys. Antroji knyga yra kaip atskiras romanas arba kaip pirmo tęsinys. Pagrindinė veikėja Atėnė – ta pati. Tai grožinis kūrinys, jis negali būti visiškai atskirtas nuo kūrėjo. Atėnė toliau gyvena savo gyvenimą, dirba per kelis darbus, bedirbdama švietėjišką darbą sutinka žmogų, kuris ją įsimyli ir jos siekia. Vyriškis yra gerokai jaunesnis – tai pagrindinė siužetinė linija. Pabaiga mano sukurta nelaiminga, aš ją tokią parašiau, bet pora skaitytojų suprato priešingai – kad ji laiminga. Man keista, bet taip sugebėjau parašyti. Kelis kartus pati perskaičiau – ji tikrai dramatiška ir nelaiminga, bet kai kam atrodo kitaip. Man pačiai nuostabu, kad taip yra.“

Kitos tokios dvikalbės knygos nėra mačiusi

Autorė sako, kad po pirmos knygos atrodė, jog antroji turi būti tobula ir išpuoselėta, bet dabar sako supratusi, jog tobulumą ir grožį paliksianti trečiai, kurią, beje, irgi jau pradėjo rašyti.
Nei su pirma, nei su antra knyga autorė sakė nesiekusi populiarumo, nesistengė daug jos išplatinti ir uždirbti. „Aš labai mėgstu rašyti, man sekasi, lengviau reiškiu save raštu, o ne žodžiu, man lengva rašyti. Rašydama knygas negalvoju apie rinką, skaitytoją. Jei norėčiau įvertinimo – teigiamo ar neigiamo, nes visoks yra gerai, tai daryčiau kitaip, visas procesas būtų visai kitoks. Man rašymas yra kaip dvasinis išsivalymas, gal kaip savotiškas išsiverkimas. Man neįdomu, ar patiks tai kitiems, o jei patiko, tada smagu. Skaitytojų nėra daug, nedariau reklamos ir pristatymų, nes knygos – tai tik mažas, mielas mano gyvenimo momentėlis.“

Abi knygas išleido Jungtinės Karalystės leidyklos „Xlibris“ padalinys JAV. „Dabar jau neleidžiamas visas knygos tiražas iš karto, ji paprastai yra publikuojama internete, kas kiek užsisako, tiek egzempliorių atspausdinama ir atsiunčiama“, – pasakojo knygos autorė.

Su lietuvių leidėjais ji neturi jokios patirties. Norėjo savo romanus išversti į anglų kalbą, nes tai jos profesija, bet nebuvo tikra, ar lietuvių leidyklas tai sudomintų. „Kitos tokios dvikalbės knygos nesu mačiusi, norėjau išlaikyti šią savo individualią formą, nes patiko kažkur girdėta frazė, kad jei gali daryti kitaip, tai ir daryk. Mano vertimas gal nėra tobulas, bet, manau, nedaug autorių gali patys išsiversti savo knygas. Svarstau, kad gal trečią knygą padarysiu kitaip – išleisiu Lietuvoje“, – sako autorė.

Trečias romanas bus kitoks

Trečia Odetos knyga bus visai kitokia – ir istorija, ir veikėjai nauji. „Dvi pirmos knygos išėjo saldžios, moteriškos, dabar jau taip nedaryčiau, o trečia bus priešinga – tėkštelėsiu kitokią. Dabar visai kitaip mąstau, negu prieš penkerius metus, taigi šis romanas bus su gyvenimo piktžolėmis, tiesmukiškas, – sako O. Gluoksnytė. – Jaučiu, kad jį galėsiu parašyti greitai, gal per vasarą, tik nežinau, kiek užtruks vertimas. Planai tokie, bet bus matyti, ar tai realu. Rašymas vyksta taip – kai galvoje viskas susiguli, tada belieka užrašyti. Niekada neturiu viso siužeto sumaniusi iki galo, prikaupiu savy visko kaip koks balionas, tada puolu rašyti. Atrodo, lyg kažkas mane veda, todėl nežinau, kur siužetas pasuks. Dabar trečiam romanui turiu tik idėją, o kas konkrečiai vyks, neįsivaizduoju, tai paaiškės berašant. Su antru romanu buvo taip pat. Man tiesiog reikia tokio jausmų antplūdžio. Iš stipresnių potyrių ir gimsta noras rašyti.“

Tapti rašytoja oficialiai ar įstoti į kokią kūrybinę organizaciją O. Gluoksnytė neplanuoja, neturi tokio tikslo. Jos darbo kryptis kita, o rašo dėl to, kad nori ir gali tai padaryti. „Visada turėjau kūrybinę išraišką: šokau, stačiau šokius, kūriau eiles, piešiau, dainavau – man reikia save išreikšti, nes esu artistiška, meniška siela. Ir toji siela vis kokia nors forma išsiveržia. Su literatūriniu pasauliu neturiu jokių ryšių, nors skaitau daug, praktiškai viską, kas po ranka papuola. Ir dabar trys knygos stovi pradėtos, autoriai – ne tik lietuvių. Iš lietuvių mėgstamiausi – Jurga Ivanauskaitė ir Juozas Erlickas. Abu talentingi ir apdovanoti. Kai būnu užsienyje, nusiperku knygų anglų kalba, jų nesirenku, tiesiog imu, kuri patraukia dėmesį“, – pasakoja moteris.

Paklausta, ar nesiruošia imtis kitų autorių vertimo, atsakė mananti, kad dar nėra tokia stipri, kaip gimtakalbiai vertėjai. „Gal galėčiau ką vaikams išverti, bet rimtų knygų versti bijočiau, nes reikia pagyventi bent penkerius metus toje aplinkoje. Dar neturiu tam pasitikėjimo savimi. O savo knygas versti lengva, nes tu žinai kiekvieną sakinį, ką nori juo perduoti, tada gali naudoti idiomas, kitokį žodyną. Kitą autorių perprasti ir perduoti sunkiau“, – sakė O. Gluoksnytė.

Į klausimą, iš kur randa laiko rašyti, atsakė, kad tie, kurie sako, jog neturi laiko, tik save apgaudinėja. Paprasčiausiai reikia kitaip jį paskirstyti ir galima suspėti nuveikti labai daug.