Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Rašydama romanus išreiškia save

Apie anglų kalbos pedagogę, Marijampolės kolegijos lektorę, prodekanę Odetą Gluoksnytę rašėme maždaug prieš 10 metų, kai pristatėme jos pirmą romaną „Dark Sky“ („Apniukęs dangus“), išleistą 2012 metais. Šiandien ji pristato jau antrą savo knygą „Trečias kartas“, vėl pasirašiusi kaip Odeta Vilou (Willow). Skaitytojams oficialaus knygos pristatymo dėl karantino ribojimų tenka dar palaukti, o mes nuotoliniu būdu jau pakalbinome autorę apie jos naują kūrinį.

Antras romanas „Trečias kartas“ – pirmojo tęsinys

Pirmą romaną „Dark Sky“ O. Gluoksnytė sakė rašiusi maždaug metus, paskui dar tiek pat vertusi į anglų kalbą, o šis antrasis buvo kuriamas praktiškai dešimtį metų – pradėtas praėjus metams po pirmos knygos išleidimo, tada paliktas, nes, matyt, nebuvo tinkamas momentas, ir baigtas rašyti po ketverių metų, bet vėl atidėtas į šalį.

„Prieš metus pagalvojau, kad pagaliau reikia užbaigti, nesvarbu, kad šiandien gal kitaip jį parašyčiau. Tikrai dabar manau, kad viską kitaip perrašyčiau, bet pagalvojau, kad tuo metu buvo tokios mano mintys, taip ir palikau. Svarsčiau, ar iš viso jį leisti, bet paskui pagalvojau, kad tai – to laiko mano patirtys. Tai kas, kad paskui pasikeičiau, bet tada tokia buvau, taip mąsčiau, taip jaučiau. Šis romanas formaliai yra maždaug penkerių metų senumo, ką gi, toks jis išėjo, tai mano darbas, nutariau, kad šitokį jį ir turėsiu – viskas gerai. Kelias vasaras verčiau „Trečią kartą“ į anglų kalbą, o dabar per karantiną pabaigiau. Atsirado laisvesnio laiko, nes dirbu iš namų Kaune, nereikia važinėti kasdien į Marijampolę, susitaupo po dvi valandas.“

Romanas „Trečias kartas“ išėjo sausio pradžioje. Jį perskaitė keli artimi žmonės, nesupeikė – kol kas tik gražūs atsiliepimai.

„Apie pirmą knygą „Dark Sky“ buvo ypač geri atsiliepimai, net nežinau, kodėl. Tikėjausi, kad pirmas blynas bus pasvilęs, bet ne. Net ir vyrai skaitė, nors knyga, sakyčiau, skirta moterims, ir ne vienam iš jų patiko. Smagu buvo girdėti ir internete skaityti gerus atsiliepimus, taip pat užsieniečiai gerai įvertino, ne tik tautiečiai. Negaliu sakyti, kad atsiliepimai paskatino rašyti kitą kūrinį, nes viskas ėjo iš mano vidinio poreikio rašyti. Šią antrą knygą vėl pati išverčiau, pati ir viršelį sukūriau, ir suredagavau – viską padariau viena. Gali būti, kad klaidelių liko, bet man ne tai esmė, vienas žmogus negali visko apimti ir padaryti tobulai.“

Odeta pripažįsta, kad abiejuose romanuose yra asmeniškumo. „Pažįstami klausė, kiek knygose manęs – taigi taip, tai mano patirtys. Antroji knyga yra kaip atskiras romanas arba kaip pirmo tęsinys. Pagrindinė veikėja Atėnė – ta pati. Tai grožinis kūrinys, jis negali būti visiškai atskirtas nuo kūrėjo. Atėnė toliau gyvena savo gyvenimą, dirba per kelis darbus, bedirbdama švietėjišką darbą sutinka žmogų, kuris ją įsimyli ir jos siekia. Vyriškis yra gerokai jaunesnis – tai pagrindinė siužetinė linija. Pabaiga mano sukurta nelaiminga, aš ją tokią parašiau, bet pora skaitytojų suprato priešingai – kad ji laiminga. Man keista, bet taip sugebėjau parašyti. Kelis kartus pati perskaičiau – ji tikrai dramatiška ir nelaiminga, bet kai kam atrodo kitaip. Man pačiai nuostabu, kad taip yra.“

Kitos tokios dvikalbės knygos nėra mačiusi

Autorė sako, kad po pirmos knygos atrodė, jog antroji turi būti tobula ir išpuoselėta, bet dabar sako supratusi, jog tobulumą ir grožį paliksianti trečiai, kurią, beje, irgi jau pradėjo rašyti.
Nei su pirma, nei su antra knyga autorė sakė nesiekusi populiarumo, nesistengė daug jos išplatinti ir uždirbti. „Aš labai mėgstu rašyti, man sekasi, lengviau reiškiu save raštu, o ne žodžiu, man lengva rašyti. Rašydama knygas negalvoju apie rinką, skaitytoją. Jei norėčiau įvertinimo – teigiamo ar neigiamo, nes visoks yra gerai, tai daryčiau kitaip, visas procesas būtų visai kitoks. Man rašymas yra kaip dvasinis išsivalymas, gal kaip savotiškas išsiverkimas. Man neįdomu, ar patiks tai kitiems, o jei patiko, tada smagu. Skaitytojų nėra daug, nedariau reklamos ir pristatymų, nes knygos – tai tik mažas, mielas mano gyvenimo momentėlis.“

Abi knygas išleido Jungtinės Karalystės leidyklos „Xlibris“ padalinys JAV. „Dabar jau neleidžiamas visas knygos tiražas iš karto, ji paprastai yra publikuojama internete, kas kiek užsisako, tiek egzempliorių atspausdinama ir atsiunčiama“, – pasakojo knygos autorė.

Su lietuvių leidėjais ji neturi jokios patirties. Norėjo savo romanus išversti į anglų kalbą, nes tai jos profesija, bet nebuvo tikra, ar lietuvių leidyklas tai sudomintų. „Kitos tokios dvikalbės knygos nesu mačiusi, norėjau išlaikyti šią savo individualią formą, nes patiko kažkur girdėta frazė, kad jei gali daryti kitaip, tai ir daryk. Mano vertimas gal nėra tobulas, bet, manau, nedaug autorių gali patys išsiversti savo knygas. Svarstau, kad gal trečią knygą padarysiu kitaip – išleisiu Lietuvoje“, – sako autorė.

Trečias romanas bus kitoks

Trečia Odetos knyga bus visai kitokia – ir istorija, ir veikėjai nauji. „Dvi pirmos knygos išėjo saldžios, moteriškos, dabar jau taip nedaryčiau, o trečia bus priešinga – tėkštelėsiu kitokią. Dabar visai kitaip mąstau, negu prieš penkerius metus, taigi šis romanas bus su gyvenimo piktžolėmis, tiesmukiškas, – sako O. Gluoksnytė. – Jaučiu, kad jį galėsiu parašyti greitai, gal per vasarą, tik nežinau, kiek užtruks vertimas. Planai tokie, bet bus matyti, ar tai realu. Rašymas vyksta taip – kai galvoje viskas susiguli, tada belieka užrašyti. Niekada neturiu viso siužeto sumaniusi iki galo, prikaupiu savy visko kaip koks balionas, tada puolu rašyti. Atrodo, lyg kažkas mane veda, todėl nežinau, kur siužetas pasuks. Dabar trečiam romanui turiu tik idėją, o kas konkrečiai vyks, neįsivaizduoju, tai paaiškės berašant. Su antru romanu buvo taip pat. Man tiesiog reikia tokio jausmų antplūdžio. Iš stipresnių potyrių ir gimsta noras rašyti.“

Tapti rašytoja oficialiai ar įstoti į kokią kūrybinę organizaciją O. Gluoksnytė neplanuoja, neturi tokio tikslo. Jos darbo kryptis kita, o rašo dėl to, kad nori ir gali tai padaryti. „Visada turėjau kūrybinę išraišką: šokau, stačiau šokius, kūriau eiles, piešiau, dainavau – man reikia save išreikšti, nes esu artistiška, meniška siela. Ir toji siela vis kokia nors forma išsiveržia. Su literatūriniu pasauliu neturiu jokių ryšių, nors skaitau daug, praktiškai viską, kas po ranka papuola. Ir dabar trys knygos stovi pradėtos, autoriai – ne tik lietuvių. Iš lietuvių mėgstamiausi – Jurga Ivanauskaitė ir Juozas Erlickas. Abu talentingi ir apdovanoti. Kai būnu užsienyje, nusiperku knygų anglų kalba, jų nesirenku, tiesiog imu, kuri patraukia dėmesį“, – pasakoja moteris.

Paklausta, ar nesiruošia imtis kitų autorių vertimo, atsakė mananti, kad dar nėra tokia stipri, kaip gimtakalbiai vertėjai. „Gal galėčiau ką vaikams išverti, bet rimtų knygų versti bijočiau, nes reikia pagyventi bent penkerius metus toje aplinkoje. Dar neturiu tam pasitikėjimo savimi. O savo knygas versti lengva, nes tu žinai kiekvieną sakinį, ką nori juo perduoti, tada gali naudoti idiomas, kitokį žodyną. Kitą autorių perprasti ir perduoti sunkiau“, – sakė O. Gluoksnytė.

Į klausimą, iš kur randa laiko rašyti, atsakė, kad tie, kurie sako, jog neturi laiko, tik save apgaudinėja. Paprasčiausiai reikia kitaip jį paskirstyti ir galima suspėti nuveikti labai daug.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...
  • „Kol matau gimtinės grožį, giedu ir dainuoju“…

    2016-09-26
    Vida MICKUVIENĖ, Marijampolės kolegijos lektorė, skaitovė: Tai paskutinės eilutės iš nuoširdaus paties K. Knoro sukurto eilėraščio apie gimtinę, jos grožį, apie save. Atviras, vyriškai lyriškas gimtųjų vietų ir savo gyvenimo apdainavimas, kuris vėliau sugulė į dainų knygą „Esu čia, gimtine“. Pirmasis susitikimas su Maestro K. Knoru įvyko, kaip ir daugeliui marijampoliečių, tuometiniame J. Bendoriaus muziejuje. Koks renginys ar vakaras tada buvo, jau nepamenu. Širdin įstrigo gražaus, aukšto, žilo, be galo inteligentiško vyriškio (jau vien rankos pabučiavimas man anuomet, apie 1994-uosius, reiškė nepaprastai daug) įspūdingas siluetas. O jau kai uždainavo! Ypatingas balsas, gražus baritonas, jausmų gelmė. Kolegė iš Pedagogikos mokyklos laikų Frida Lokomina ...
  • Geranoriškas, patarimų negailėjęs kolega

    2016-09-26
    Virginija JUNEVIČIENĖ – chorvedė, „Suvalkijos“ ir Šv. Cecilijos gimnazijos berniukų choro vadovė: Su K. Knoru, savo vyresniuoju kolega, bendrauti pradėjome, kai aš buvau visai dar „žalia“ chorvedė – tik ką baigusi studijas atvykau dirbti. Tai – nepaprastai geranoriškas žmogus, suteikęs man labai daug vertingų patarimų. Ne paslaptis, į jaunus specialistus daug kas žiūri kaip į būsimus konkurentus, galinčius vėliau užimti jų vietą ir neskuba dalintis savo patirtimi. Tačiau Maestro Knorui tai netiko. Sulaukiau nepaprastai daug vertingų, nuoširdžių patarimų kaip organizuoti chorą, kaip pasirinkti repertuarą; pasidalijo ir neįkainojamomis žiniomis apie vokalą. Be to, tai buvo labai taktiška, kitus suprantanti asmenybė, mokėjo gražiai ...
  • „Esu čia, gimtine“

    2016-09-26
    Česlova JAKŠTYTĖ – poetė, Marijampolės kraštotyros muziejaus darbuotoja, surengusi nemažai literatūros vakarų, skirtų ne tik savo, bet ir kitų iškilių meno žmonių kūrybai pristatyti: Muzikų, o vaizdžiau tariant – šios srities menininkų miške, Maestro Kazimieras Knoras buvo aukštas, tvirtas ir daugiašakis medis. Daug metų reikliai ir oriai muzikos meno paslapčių mokė jaunimą, reiškėsi kaip solistas, turintis pavydėtinai gražų balsą, buvo puikus chorvedys. Turėjo ir ryškų kompozitoriaus – melodisto talentą. Kadangi kūrė ne tik instrumentinę muziką, bet ir giesmes, balades, įvairaus žanro dainas, Maestro tekstų kūrybai ieškojo ir tarp vietos literatų – taip teko susipažinti ir mums. Iš šių dienų žvelgiant – ...
  • Imponavo įvairiapusiška K. Knoro veikla, humoro jausmas, inteligencija

    2016-09-26
    Aldona MURAUSKIENĖ – literatūros ir muzikos renginių organizatorė, P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos darbuotoja: Jo sukurtų dainų knyga „Esu čia, gimtine“ su autoriaus autografu bei kartu su kitais autoriais sudarytas populiarių dainų rinkinėlis „Dainuokim visi“ ir šiandien tebepuošia mūsų – Marijampolės P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos Muzikos ir meno skaityklą, iš bibliotekoje organizuotų ir vestų renginių įrašų tebeskamba Jo galingu vargonininko balsu atliekamos dainos. Tik paties Maestro – dainininko, chorvedžio, pedagogo, kompozitoriaus K. Knoro jau seniai nebėra tarp mūsų. Labai trūksta to tikro, nesuvaidinto nuoširdumo, skalsios išminties, patarimų, paskatinimų, dosnių padėkos žodžių po eilinės mano surengtos muzikos valandėlės (jos būna skirtos pasaulio kompozitorių jubiliejams). Tais ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.