…Romantikai tai gal pavadintų mūzos kepštelėjimu, įkvėpimu, realistai – darbštumu ar gebėjimu „iš nieko padaryti kažką (arba – viską)“, skeptikai veikiausiai imtų samprotauti, kad nieko čia ypatinga, nuobodos – nagrinėti, kas, kur ir kada kokių menų mokėsi, kas kokį diplomą ar kitą panašų dokumentą turi – o jei ne, tai gal ir vadintis kūrėjais negali?.. Sunkiausia su visažiniais, kurie apie kiekvieną mūsų gali papasakoti: kas, kada ir su kuo – sutarė ar pykosi, gavo kažką iš valdžios arba ne, kaip reikėjo daryti ar nedaryti, kur tas ar anas jaunystės keliais klydinėjo ir baltą ar raudoną vyną gėrė…
Autoriai tik sugabeno darbus, o su gerbėjais gal susitiks per uždarymą?
Tačiau mes, nesiklausydami ir nekreipdami dėmesio į nieką, tiesiog apsižvalgykime tik ką pradėjusioje veikti (po ilgo laiko, dar vis po karantino skėčiu, bet jau lankomoje!) parodoje „Saulėračio“ galerijoje (Vytauto g. 31) Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejuje. Ekspozicija taip ir pavadinta: „Septynetas kūrėjų iš Marijampolės“. Skaičius lyg ir magiškas, tad natūralu pasvarstyti, kas tas septynetas ir kas tokio išskirtinio visus sieja. Aišku – visi jie kuriantys žmonės, o būdinga tai, kad visi šią kibirkštį pajuto ne iš karto, nors veikiausiai jau ateidami į šią Žemę buvo jos palytėti. Bene labiausiai sieja ne vieną dešimtmetį kaupta patirtis. Iš jos – gyvenimo vingių, atradimų ir netekčių, bandymų – atsirado tai, kas mus, eilinius žiūrovus ir menų žinovus, džiugina ir stebina. Kodėl būtent šie autoriai – ir ką reiškia septynetas?
Fotomenininkas, muziejininkas Romas Linionis šią parodą inicijavo norėdamas lankytojus supažindinti su dar Kapsuke gyvenusių menininkų darbais. Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos
Kaip sakė senokai mintį apie šių ir kitų autorių bei jų darbų sambūrį bendroje parodoje brandinęs muziejininkas Romas Linionis, skaičius atsitiktinis, galvota apie didesnį. Nes norėta surinkti ir parodyti kūrybą žmonių, kurių jaunystė – Kapsuke, kurie tebegyvena Marijampolėje, čia visą laiką kuria. Juos vienija šis miestas ir laikmetis (amžiaus skirtumas – plius minus dešimt metų). Tokie, atrodytų, skirtingi – kai kurių vardai skambėjo, o darbai stebino ne tik Lietuvos žmones, kiti – retai matomi plačiuose visokiausių menų dirvonuose, kur vis daugiau vietos tenka jauniems ir veržliems – tyliai dirba savo kūrybinėje erdvėje, apie kurią žino gal vienas kitas ir tik retkarčiais pasirodo. Tačiau jų darbų tikrai rasi marijampoliečių namų interjeruose, visuomeninėse erdvėse. Deja, kalbant apie šios ekspozicijos autorius, tenka ištarti ir tą paprastą žodį „buvo“…
Tik bendraamžiai ar tie, kuriuos jis mokė fotografijos, šiandien žino, kad gyveno ir dirbo šiame mieste Konstantinas Smelčis. Turėjo pagavų žvilgsnį, o fotolaboratorijoje (šiandien daug kas jau nežino, kas tai yra) stengėsi išspausti maksimalią kokybę. Kai prieš keletą dešimtmečių – o ir dabar – dauguma pradedančių fotografų pirmiausia fiksuodavo „vaizdus“, Kostas, kaip jį visi vadino, stengėsi įžvelgti žmonių veiduose, jų laikysenoje, pozose slypintį kodą. Daug fotografavo renginiuose, bažnyčios šventėse, bendravo su to meto kūrėjais – aktoriais (buvo jų šiame mieste), dailininkais, daug jų įamžino fotojuostoje ir fotografijose.
Štai tos Kazimiero Barišausko paslapčių dėžutės.
Būtuoju laiku tenka kalbėti ir apie Joną Dulinską – skulptorių, nors pats save vadino „išpildytoju“, ne kūrėju. Vis dėlto pasirodė, kad ne vien pagal kitų norus ar kitiems vadovaujant sugebėjo iš akmens išspausti viską. Keletas jo kūrybinių darbų šios parodos nuotraukose, o dar be to, kas įvairiausiose kapinėse saugo amžinojo poilsio vietas, Jono rankos prisilietimą gali pamatyti ir justi kone visuose Juliaus Narušio darbuose: dirbo jie kartu ir prie didžiųjų kūrinių, ir prie atminimo lentų…
Kitas Dulinskas, irgi Jonas (dėl to kartais kildavo nesusipratimų), taip pat sugeba prakalbinti medį ir akmenį, bet tai nėra jo didžiausia saviraiška, labiau epizodai. Tapyba – spalvų žaismė ir abstrakcijos su realizmo užuominomis, šios akimirkos įspūdis, kurį labai greitai gali nupūsti atklydusi mintis ar telefono skambutis – yra jo tikrasis žanras.
Ričardo Vaino personažai liūdi ir džiaugiasi…
Romutis Karpavičius pastaraisiais metais vėl tarsi išniro jei ne iš užmaršties, tai iš tylos. Su tapybos paroda ir kitais projektais, su skulptūromis (galima ir šioje parodoje keletą jų apžiūrėti), apie kurias net ir pažįstami ne visada žinojo. Sako, visą laiką dirbantis, o kai jau atrodo, kad „atėjo laikas“ arba kai neapsikenčia raginamas, parodo tai, ką sukūrė, ir kitiems.
Šioje parodoje turime nedažną progą dar kartą pasigėrėti (gal – kelintą kartą paaikčioti) Ričardo Vaino spalvingomis skulptūromis. Nors – sunku šiuos darbus taip tiesmukai įvardinti, nes originalia technika sukurtos figūros, tipažai labiau primena čia pat atgimsiantį kokio nors gyvenimo spektaklio personažą… Kaip ir kiti, link tokios kūrybos jis ėjo ilgokai: buvo kiti darbai, paskui – teatras, tapyba. Jis – ir diplomuotas menininkas, turintis teisę mokyti kitus. Nors iš tiesų jokie diplomai, įsitikinęs, kūrybai neduos to, ko pats neturi.
Kazimieras Barišauskas ir fantazijos, išmonės turi, ir iki tobulumo nugludintos meistrystės sukaupęs tiek, kad jau daug metų nepaliauja stebinti. Šį kartą parodoje „patikimos paslapčių saugojimo dėžutės“. Suintrigavo – pasidomėkite. Šiaip jau gal nėra medžiagos, kurios jis nebūtų išbandęs: sidabras ir varis bei žalvaris, gintaras ir jūrų vėplio, dramblio, mamuto (!) iltys, įvairiausi akmenys… Kažkada yra minėjęs, kad nemėgsta dirbti su auksu, bet jeigu ką – kodėl ne? O kur dar medis – nuo lietuviško iki tokios egzotikos, kaip juodmedis ar raudonmedis.
Realistinės ir abstrakčios Ramučio Karpavičiaus figūros dvelkia ramybe.
Tai, ką eksponuoja Romas Zubrys, iš karto įvardinti nelengva, tačiau pirmieji jo darbus išvydę, sako, pagalvoję apie ikonas… Jei tikitės tradicinių šio žanro kūrinių – be reikalo, nes tradicinę ikoną su šiomis vienija tik tai, kad tapyta ant medžio lentos. Kaip sakoma autorių pristatančiame tekste, „jo mintis niekada nebuvo varžoma kokių nors pašalinių nuostatų ar konstantų. Tapo, nebijodamas peržengti religinių ar politinių ribų, su begaline fantazija ir sunkiai įvardijama atlikimo technika. Jo gyvenime paveikslas – tai pasaulio visuma…“
…Beje, kone taip pat galėtume apibendrintai įvardinti ir viso septyneto nuostatas bei pasirinkimus. Nė vienas iš jų nėra profesionalas, bet ir nuo liaudies meno tolokai… Kur paslaptis, kas mus žavi? Tai visų pirma – laisvė. Nepaisant nieko kurti taip, kaip pačiam norisi, dirbti tada, kai ranka siekia teptuko ar kaltelio, o galvoje viena kitą veja spalvos, formos, tekstūros… Ir visai nesvarbu, ką kas mano ir kaip vertina. Sutikite – tai yra prabanga.
Lina VOLUNGYTĖ
