Nuo balandžio 13 dienos Marijampolės kultūros centre veikia paroda „Liudvikas Zamenhofas ir Lietuva“. Lenkijos institutas Vilniuje Liudviko Zamenhofo mirties 100-ųjų metinių proga parengė parodą, atspindinčią jo gyvenimą ir veiklą, ryšius su Lietuva – Kaunu, Veisiejais. Paroda taip pat atspindi tarptautinės esperanto kalbos populiarėjimą ir paplitimą, skatina jos mokytis. Lietuvos esperantininkų sąjungai (LES) padedant ji jau buvo eksponuojama daugelyje Lietuvos vietovių.
2017-uosius UNESCO buvo paskelbusi Liudviko Lazario Zamenhofo, esperanto kalbos kūrėjo, metais. 2019 metais sukako 160 metų nuo jo gimimo. Taip pat minėjome Lietuvos esperantininkų sąjungos 100-metį. Esperanto yra visavertė kalba, genialus XIX a. lingvistinis išradimas, puikiai gyvuojantis iki šiol. Ja visame pasaulyje bendrauja tūkstančiai žmonių, leidžiamos knygos ir periodiniai leidiniai.
Liudvikas L. Zamenhofas gimė 1859 m. gruodžio 15 d. Balstogėje, tada dar Rusijos sudėtyje buvusios Lenkijos teritorijoje. Anuomet tai būta „tautų katilo“ – lenkų, rusų, žydų ir vokiečių. Vos sulaukęs 10 metų L. Zamenhofas parašė pjesę „Babelio bokštas arba Balstogės tragedija“. Pavadinimas rodo, kad skirtingų tautybių gyventojams ten nebuvo lengva – taip pat ir dėl kalbų skirtumo. Dar mokykloje jis ėmėsi kalbos mokslų, jam nedavė ramybės mintis sukurti bendrą kalbą, galinčią spręsti įvairiatautėje aplinkoje kylančias problemas. Tarptautinė kalba turėjo suteikti galimybę susikalbėti, užkirsti kelią konfliktams ir prisidėti prie tautų suartinimo. Pats L. Zamenhofas mokėjo daug kalbų.
Esperanto kalbos kūrėjas buvo akių gydytojas, praktiką 1885 metais jis pradėjo Veisiejų miestelyje. Čia parengė medžiagą savo sukurtos kalbos vadovėliui. Išleisti jį L. Zamenhofui pavyko 1887 metais ir tik dėl pažinties su būsima žmona, iš Kauno kilusia Klara Zilbernik, kurios tėvas Aleksandras finansavo knygos leidimą. L. Zamenhofo svainė metais vyresnė Klaros sesuo Tereza Kocinienė savo atsiminimuose rašė, kad jų tėvas A. Zilbernikas prieš jungtuves pasakęs dukrai: „Tavasis Lazaris yra genijus, jo laukia šventa misija“. Po rusakalbiams skirto esperanto kalbos vadovėlio tais pačiais 1887 m. uošvio lėšomis išėjo ir kiti, po to dar kelios knygelės. Be šio Kauno verslininko paramos esperanto kalba būtų likusi vienu iš daugelio tarptautinės kalbos projektų ir nebūtų išėjusi į platųjį pasaulį. Dviaukštis Zilbernikų namas Kaune, L. Zamenhofo g. 5, yra vienintelis pasaulyje išlikęs pastatas, susijęs ir su esperanto kalbos atsiradimu, ir su L. Zamenhofo šeima. Čia gyveno mecenatas jo uošvis, gimė jo žmona Klara, ne kartą lankėsi pats L. Zamenhofas, gyveno jo vaikai Adomas ir Sofija…
Istoriniame name įsikūrė Lietuvos esperantininkų sąjunga (LES). Čia sukaupta per dešimt tūkstančių esperantiškų knygų turinti biblioteka, yra susirinkimų ir kursų patalpos. Pastatui reikia rimto remonto, ypač vertinant jo, kaip kultūros ir istorijos paveldo objekto, svarbą.
L. Zamenhofas pasirašinėjo pseudonimu „Doktoro Esperanto“ – „Daktaras, turintis viltį“. Ilgainiui šie žodžiai tapo kalbos, sulaukusios pasaulinio pripažinimo, pavadinimu. Jos kūrėjas atsisakė bet kokių autorystės teisių – jis troško, kad kalba išliktų, tobulėtų ir priklausytų visiems.
Kaunas į esperanto kūrėjo viltį atsiliepė 1919 metais: įkurta Esperantininkų sąjunga. Jos kūrėjas ir pirmas vadovas buvo žymus Lietuvos visuomenės veikėjas, rašytojas, poetas, profesorius Adomas Jakštas-Aleksandras Dambrauskas. Ši visuomeninė organizacija iki 1940 metų buvo viena aktyviausių tuometėje Lietuvoje. Prasidėjus okupacijai 1940 m. kaip ir dauguma kitų ji buvo uždrausta. Prasidėjus atgimimui 1988 m., LES viena pirmųjų atkurta taip pat Kaune. Per beveik tris dešimtmečius ji tapo viena rezultatyviausiai veikiančių organizacijų Lietuvoje. 1991 metais atkurtas 1918–1940 metais leistas žurnalas esperanto kalba „Litova stelo“, platinamas apie 50-tyje pasaulio šalių.
Nuoseklia, aktyvia ir rezultatyvia veikla LES pasiekė, kad 2005 metais Lietuvoje būtų organizuotas jubiliejinis 90-asis pasaulinis esperantininkų kongresas. Iki šiol jis lieka didžiausiu Lietuvos istorijoje tarptautiniu renginiu tiek dalyvių (2344), tiek atstovautų valstybių (60) skaičiumi ir trukme. Kongreso globėjas buvo Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus.
Sąjunga aktyviai dirba leidybos srityje (knygos esperanto ir lietuvių kalbomis, esperanto kalbos mokymo, esperantininkų veiklos istorijos, interlingvistikos ir esperantologijos, šios kalbos problematikos klausimai, grožinės literatūros, pažintiniai leidiniai apie Lietuvą…). Esperanto kursus įvairiuose mūsų šalies miestuose per pastaruosius metus baigė per 5000 žmonių. Sąjunga pelnė tarptautinį pripažinimą. 1995 metais ji gavo tarptautinę premiją „Cigno“ („Gulbė“), 1997 metais tarptautinio Grabovskio fondo premiją, 2003 metais buvo pripažinta geriausiai veikiančia nacionaline esperantininkų organizacija pasaulyje.
Šiuo metu yra per 6000 aktyvių esperantininkų. Didžioji jų dalis priklauso Lietuvos esperantininkų sąjungai. Tai yra viena solidžiausių ir aktyviausių visuomeninių organizacijų šalyje, turinti autoritetą ir sulaukusi didelio pripažinimo tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. „Daktaras, turintis viltį“ savo siekį įgyvendino – daugiau nei 100-te pasaulio šalių keli milijonai žmonių kalba šia tarptautine kalba, ji tarsi tiltas sujungia įvairias kultūras ir priklauso visiems žmonėms.
Lietuvoje garsaus pasaulio litvako Liudviko Zamenhofo atminimas tinkamai įamžintas. Veisiejuose yra du paminklai (paminklinio biusto autorius marijampolietis Julius Narušis), jo vardu pavadintos gatvės Veisiejuose, Kaune ir Vilniuje. Kazlų Rūdoje viena gatvė pavadinta Esperanto vardu. Lietuvių kalba išleistos septynios biografinės knygos.
Parengta pagal Lietuvos esperantininkų sąjungos informaciją