Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Esperanto kalbos kūrėją prisimenant

Nuo balandžio 13 dienos Marijampolės kultūros centre veikia paroda „Liudvikas Zamenhofas ir Lietuva“. Lenkijos institutas Vilniuje Liudviko Zamenhofo mirties 100-ųjų metinių proga parengė parodą, atspindinčią jo gyvenimą ir veiklą, ryšius su Lietuva – Kaunu, Veisiejais. Paroda taip pat atspindi tarptautinės esperanto kalbos populiarėjimą ir paplitimą, skatina jos mokytis. Lietuvos esperantininkų sąjungai (LES) padedant ji jau buvo eksponuojama daugelyje Lietuvos vietovių.

esperanto

2017-uosius UNESCO buvo paskelbusi Liudviko Lazario Zamenhofo, esperanto kalbos kūrėjo, metais. 2019 metais sukako 160 metų nuo jo gimimo. Taip pat minėjome Lietuvos esperantininkų sąjungos 100-metį. Esperanto yra visavertė kalba, genialus XIX a. lingvistinis išradimas, puikiai gyvuojantis iki šiol. Ja visame pasaulyje bendrauja tūkstančiai žmonių, leidžiamos knygos ir periodiniai leidiniai.

Liudvikas L. Zamenhofas gimė 1859 m. gruodžio 15 d. Balstogėje, tada dar Rusijos sudėtyje buvusios Lenkijos teritorijoje. Anuomet tai būta „tautų katilo“ – lenkų, rusų, žydų ir vokiečių. Vos sulaukęs 10 metų L. Zamenhofas parašė pjesę „Babelio bokštas arba Balstogės tragedija“. Pavadinimas rodo, kad skirtingų tautybių gyventojams ten nebuvo lengva – taip pat ir dėl kalbų skirtumo. Dar mokykloje jis ėmėsi kalbos mokslų, jam nedavė ramybės mintis sukurti bendrą kalbą, galinčią spręsti įvairiatautėje aplinkoje kylančias problemas. Tarptautinė kalba turėjo suteikti galimybę susikalbėti, užkirsti kelią konfliktams ir prisidėti prie tautų suartinimo. Pats L. Zamenhofas mokėjo daug kalbų.

Esperanto kalbos kūrėjas buvo akių gydytojas, praktiką 1885 metais jis pradėjo Veisiejų miestelyje. Čia parengė medžiagą savo sukurtos kalbos vadovėliui. Išleisti jį L. Zamenhofui pavyko 1887 metais ir tik dėl pažinties su būsima žmona, iš Kauno kilusia Klara Zilbernik, kurios tėvas Aleksandras finansavo knygos leidimą. L. Zamenhofo svainė metais vyresnė Klaros sesuo Tereza Kocinienė savo atsiminimuose rašė, kad jų tėvas A. Zilbernikas prieš jungtuves pasakęs dukrai: „Tavasis Lazaris yra genijus, jo laukia šventa misija“. Po rusakalbiams skirto esperanto kalbos vadovėlio tais pačiais 1887 m. uošvio lėšomis išėjo ir kiti, po to dar kelios knygelės. Be šio Kauno verslininko paramos esperanto kalba būtų likusi vienu iš daugelio tarptautinės kalbos projektų ir nebūtų išėjusi į platųjį pasaulį. Dviaukštis Zilbernikų namas Kaune, L. Zamenhofo g. 5, yra vienintelis pasaulyje išlikęs pastatas, susijęs ir su esperanto kalbos atsiradimu, ir su L. Zamenhofo šeima. Čia gyveno mecenatas jo uošvis, gimė jo žmona Klara, ne kartą lankėsi pats L. Zamenhofas, gyveno jo vaikai Adomas ir Sofija…

Istoriniame name įsikūrė Lietuvos esperantininkų sąjunga (LES). Čia sukaupta per dešimt tūkstančių esperantiškų knygų turinti biblioteka, yra susirinkimų ir kursų patalpos. Pastatui reikia rimto remonto, ypač vertinant jo, kaip kultūros ir istorijos paveldo objekto, svarbą.

L. Zamenhofas pasirašinėjo pseudonimu „Doktoro Esperanto“ – „Daktaras, turintis viltį“. Ilgainiui šie žodžiai tapo kalbos, sulaukusios pasaulinio pripažinimo, pavadinimu. Jos kūrėjas atsisakė bet kokių autorystės teisių – jis troško, kad kalba išliktų, tobulėtų ir priklausytų visiems.

Kaunas į esperanto kūrėjo viltį atsiliepė 1919 metais: įkurta Esperantininkų sąjunga. Jos kūrėjas ir pirmas vadovas buvo žymus Lietuvos visuomenės veikėjas, rašytojas, poetas, profesorius Adomas Jakštas-Aleksandras Dambrauskas. Ši visuomeninė organizacija iki 1940 metų buvo viena aktyviausių tuometėje Lietuvoje. Prasidėjus okupacijai 1940 m. kaip ir dauguma kitų ji buvo uždrausta. Prasidėjus atgimimui 1988 m., LES viena pirmųjų atkurta taip pat Kaune. Per beveik tris dešimtmečius ji tapo viena rezultatyviausiai veikiančių organizacijų Lietuvoje. 1991 metais atkurtas 1918–1940 metais leistas žurnalas esperanto kalba „Litova stelo“, platinamas apie 50-tyje pasaulio šalių.

Nuoseklia, aktyvia ir rezultatyvia veikla LES pasiekė, kad 2005 metais Lietuvoje būtų organizuotas jubiliejinis 90-asis pasaulinis esperantininkų kongresas. Iki šiol jis lieka didžiausiu Lietuvos istorijoje tarptautiniu renginiu tiek dalyvių (2344), tiek atstovautų valstybių (60) skaičiumi ir trukme. Kongreso globėjas buvo Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus.
Sąjunga aktyviai dirba leidybos srityje (knygos esperanto ir lietuvių kalbomis, esperanto kalbos mokymo, esperantininkų veiklos istorijos, interlingvistikos ir esperantologijos, šios kalbos problematikos klausimai, grožinės literatūros, pažintiniai leidiniai apie Lietuvą…). Esperanto kursus įvairiuose mūsų šalies miestuose per pastaruosius metus baigė per 5000 žmonių. Sąjunga pelnė tarptautinį pripažinimą. 1995 metais ji gavo tarptautinę premiją „Cigno“ („Gulbė“), 1997 metais tarptautinio Grabovskio fondo premiją, 2003 metais buvo pripažinta geriausiai veikiančia nacionaline esperantininkų organizacija pasaulyje.

Šiuo metu yra per 6000 aktyvių esperantininkų. Didžioji jų dalis priklauso Lietuvos esperantininkų sąjungai. Tai yra viena solidžiausių ir aktyviausių visuomeninių organizacijų šalyje, turinti autoritetą ir sulaukusi didelio pripažinimo tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. „Daktaras, turintis viltį“ savo siekį įgyvendino – daugiau nei 100-te pasaulio šalių keli milijonai žmonių kalba šia tarptautine kalba, ji tarsi tiltas sujungia įvairias kultūras ir priklauso visiems žmonėms.

Lietuvoje garsaus pasaulio litvako Liudviko Zamenhofo atminimas tinkamai įamžintas. Veisiejuose yra du paminklai (paminklinio biusto autorius marijampolietis Julius Narušis), jo vardu pavadintos gatvės Veisiejuose, Kaune ir Vilniuje. Kazlų Rūdoje viena gatvė pavadinta Esperanto vardu. Lietuvių kalba išleistos septynios biografinės knygos.

Parengta pagal Lietuvos esperantininkų sąjungos informaciją

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...
  • „Kol matau gimtinės grožį, giedu ir dainuoju“…

    2016-09-26
    Vida MICKUVIENĖ, Marijampolės kolegijos lektorė, skaitovė: Tai paskutinės eilutės iš nuoširdaus paties K. Knoro sukurto eilėraščio apie gimtinę, jos grožį, apie save. Atviras, vyriškai lyriškas gimtųjų vietų ir savo gyvenimo apdainavimas, kuris vėliau sugulė į dainų knygą „Esu čia, gimtine“. Pirmasis susitikimas su Maestro K. Knoru įvyko, kaip ir daugeliui marijampoliečių, tuometiniame J. Bendoriaus muziejuje. Koks renginys ar vakaras tada buvo, jau nepamenu. Širdin įstrigo gražaus, aukšto, žilo, be galo inteligentiško vyriškio (jau vien rankos pabučiavimas man anuomet, apie 1994-uosius, reiškė nepaprastai daug) įspūdingas siluetas. O jau kai uždainavo! Ypatingas balsas, gražus baritonas, jausmų gelmė. Kolegė iš Pedagogikos mokyklos laikų Frida Lokomina ...
  • Geranoriškas, patarimų negailėjęs kolega

    2016-09-26
    Virginija JUNEVIČIENĖ – chorvedė, „Suvalkijos“ ir Šv. Cecilijos gimnazijos berniukų choro vadovė: Su K. Knoru, savo vyresniuoju kolega, bendrauti pradėjome, kai aš buvau visai dar „žalia“ chorvedė – tik ką baigusi studijas atvykau dirbti. Tai – nepaprastai geranoriškas žmogus, suteikęs man labai daug vertingų patarimų. Ne paslaptis, į jaunus specialistus daug kas žiūri kaip į būsimus konkurentus, galinčius vėliau užimti jų vietą ir neskuba dalintis savo patirtimi. Tačiau Maestro Knorui tai netiko. Sulaukiau nepaprastai daug vertingų, nuoširdžių patarimų kaip organizuoti chorą, kaip pasirinkti repertuarą; pasidalijo ir neįkainojamomis žiniomis apie vokalą. Be to, tai buvo labai taktiška, kitus suprantanti asmenybė, mokėjo gražiai ...
  • „Esu čia, gimtine“

    2016-09-26
    Česlova JAKŠTYTĖ – poetė, Marijampolės kraštotyros muziejaus darbuotoja, surengusi nemažai literatūros vakarų, skirtų ne tik savo, bet ir kitų iškilių meno žmonių kūrybai pristatyti: Muzikų, o vaizdžiau tariant – šios srities menininkų miške, Maestro Kazimieras Knoras buvo aukštas, tvirtas ir daugiašakis medis. Daug metų reikliai ir oriai muzikos meno paslapčių mokė jaunimą, reiškėsi kaip solistas, turintis pavydėtinai gražų balsą, buvo puikus chorvedys. Turėjo ir ryškų kompozitoriaus – melodisto talentą. Kadangi kūrė ne tik instrumentinę muziką, bet ir giesmes, balades, įvairaus žanro dainas, Maestro tekstų kūrybai ieškojo ir tarp vietos literatų – taip teko susipažinti ir mums. Iš šių dienų žvelgiant – ...
  • Imponavo įvairiapusiška K. Knoro veikla, humoro jausmas, inteligencija

    2016-09-26
    Aldona MURAUSKIENĖ – literatūros ir muzikos renginių organizatorė, P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos darbuotoja: Jo sukurtų dainų knyga „Esu čia, gimtine“ su autoriaus autografu bei kartu su kitais autoriais sudarytas populiarių dainų rinkinėlis „Dainuokim visi“ ir šiandien tebepuošia mūsų – Marijampolės P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos Muzikos ir meno skaityklą, iš bibliotekoje organizuotų ir vestų renginių įrašų tebeskamba Jo galingu vargonininko balsu atliekamos dainos. Tik paties Maestro – dainininko, chorvedžio, pedagogo, kompozitoriaus K. Knoro jau seniai nebėra tarp mūsų. Labai trūksta to tikro, nesuvaidinto nuoširdumo, skalsios išminties, patarimų, paskatinimų, dosnių padėkos žodžių po eilinės mano surengtos muzikos valandėlės (jos būna skirtos pasaulio kompozitorių jubiliejams). Tais ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.