(Apie Domicelę Draugelytę-Stankevičienę)
Iškeliaudami Amžinybėn, į TEN, nepaimsime nei namų, nei brangenybių, nei kitų daiktų… Seni albumai, knygos gali būti sudeginti. Pranyksta viskas laiko dulkėse. Tik ne visi turtai pradingsta: „Sode pienių galvutės – pabertas auksas…“ Tai kiekvieną gegužę kartojasi, šios gamtos dovanos – amžinos… Kaip ir žmogaus dvasinė kūryba.
Ir štai lyg stebuklas prieš Kalėdas mano namus pasiekė džiugi ir brangi dovana – man ir mūsų krašto žmonėms. Iš Vilniaus Domicelės Stankevičienės dukterėčia Laima Kutkienė atsiuntė keturis storus jos poezijos sąsiuvinius – kūrybą nuo 1971 iki 1995 metų. Ji nesudegino, neišmetė, o atėjus laikui nusprendė atiduoti brangų tetos turtą saugoti Kazlų Rūdos savivaldybės viešajai bibliotekai.
Domicelės nuotraukų beveik nelikę: apie 1960 metus kartu su drauge Kazimiera Paltanavičiene prie namo (perfotografuota).
Noriu pasidalinti su jumis Domicelės kūryba ir savo mintimis, nors tai nėra lengva: lyg žiūrėčiau pro rakto skylutę į svetimą gyvenimą. Jau buvusį, praėjusį… Jame būta džiaugsmo ir liūdesio, nevilties akimirkų. Sąsiuviniuose yra keletas prozos puslapių. Negali likti abejingas skaitydamas: „Kaip išgyventi iš 23 rublių pensijos?“ Juk mėnuo turi daugiau dienų, o kai atimti namai, tenka pas svetimus glaustis, nėra artimųjų, nežinai net kur jų kapai, turi mokėti išgyventi. Tada padeda kūryba…
O man taip nedaug tereikia:/ Sodraus dobilų kvapo,/ Tų žingsnių nepakartojamo aido/ Iš vaikystės tolių negrąžinamo tako…
D. Stankevičienės, kaip ir Juozapos Murauskaitės-Feiferienės (1918–1998), palikimas – poezijos posmai. Tarp tų poezijos sąsiuvinių Domicelė saugojo Liaudies kultūros centro (dabar Nacionalinis kultūros centras) darbuotojo Aleksandro Šidlausko 1992 metais rašytą laišką, kuriame jis prašė atsiųsti kūrybą Lietuvos eiliuotojų poezijos rinkiniui „Eiliavimai“ ir 1995 metų kvietimą atvykti į šios rinktinės sutiktuves Vilniuje. Tarp eilėraščių – ir jai brangių rašytojų Ievos Simonaitytės, Antano Vienuolio, Bernardo Brazdžionio nuotraukos. Juk kūrybos pradžia – vaikystėje perskaityti Vytės Nemunėlio (B. Brazdžionio) eilėraščiai vaikams. Tada ir pati pradėjo kurti, tačiau pokario metais visa pradingo. Dar randu 1996 metų kovo mėnesį siųstą kvietimą dalyvauti atsiminimų rašymo apžiūroje-konkurse, leidžiant knygą „Žmonės viską atsimena“. Jau nespėjo…
Domicelė Draugelytė-Stankevičienė gimė 1917 metų gegužės 21 dieną Jūrės kaime. Jos tėtė Antanas Draugelis buvo kaimo šaltyšius (taip gražiai vadino kaimo seniūną), mirė 1934 metais. Šeima buvo gausi: Antanas, Pranas, Petras, Stasys, Jurgis, Vincas, Anelė ir Domicelė. Jurgis Draugelis baigė Veiverių gimnaziją, tapo Lietuvos armijos karininku, turėjo kapitono laipsnį, vėliau įstojo į lakūnų mokyklą Kaune. 1944–1955 metais buvo tremtyje Pečioroje.
Talentingiems žmonėms likimas būna negailestingas: 1941 metais Domicelė neteko mamos ir brolio, 1944 metais – vyro Vinco (jis priklausė šaulių organizacijai) ir namų. Ilgus metus persekiojo baimė. Brežneviniais laikais sužinoję, jog Domicelė yra iš tremtinių šeimos, nustojo spausdinti jos eilėraščius… 1990 metais skriaudos iš dalies buvo atitaisytos: reabilituotas brolis Pranas, išmokėta kompensacija.
Domicelė Stankevičienė tada sakė: „Kam tie pinigai reikalingi dabar, kai mamos, brolių ir vyro jau nebėra…“. Eilėraščiuose vis kartojasi vartų, vartelių įvaizdis, pro kuriuos Nebūtin iškeliavo visi artimi žmonės. „Mano trijų artimųjų kapai prakeiktoje Sibiro žemėje…“
Tu pilkas, sunkus akmenėli,
Atgulęs ant mano širdies!
Kieno gi ranka maloninga
Nuristi man jį bepadės?
(„Neišsiųstas laiškas“)
O 1990 metų balandžio 28 dieną „Naujajame kelyje“ išspausdinta 10 eilėraščių ir straipsnis „Gimtųjų šilų ošimas“ apie jos gyvenimą ir kūrybą.
…Pavartykime Domicelės Stankevičienės poezijos rankraščius. Pirmasis, pradėtas 1971 metais, ploniausias, o kiti trys – 96 lapų, pilni poezijos posmų. Pavasaris – kūrybingiausias metas, tada aplanko įkvėpimas. Dažnai pasikartojančios eilėraščių temos – gamta: giria, medžiai, sodas, gėlės, paukščiai, saulė, mėnulis, upeliai, pievos, vėjai; metų laikai, rytas, vakaras, naktis; gimtasis kaimas – artimieji, draugai, Tėvynė, Lietuvos laisvė. Pati taip sako: Kiekviename eilėraštyje lieka širdies dalelė, tad skambėkite, eilėraščiai, mano širdies stygomis! Arba: „Nei jūs, savi, nei svetimi/ Mano širdies suprast negalit…/ Kreipiuos į saulę, į paukščius,/ Į gamtą visagalę…“
Domicelė – poetė lyrikė, tačiau patirtos gyvenimo kančios kartais prasiveržia ir aštresniais žodžiais.
Įdomus faktas: nuo 1991 metų, kai Lietuva tapo nepriklausoma, iki 1995-ųjų Domicelės mūza nelanko. Paskutiniame sąsiuvinyje ji pažymi datą: „1995 02 01. Po ilgos pertraukos“. Gal ji, taip ilgai laukusi išsvajotos Tėvynės laisvės, šį džiaugsmą laikė tik savo širdyje? Žinau, kaip ji džiaugėsi sulaukusi laisvos gimtinės: „Gana jums teršti Lietuvos žemę./ Ilgai, oi, ilgai buvo sutemę./ Išeikit, iš kur atėję, /Išeikit, vien blogį pasėję“.
Senoji Jūrės kaimo pradinė mokykla, čia vėliau gyveno Domicelė Stankevičienė (1990 metų nuotrauka).
Jūrės kaimo senbuviai dar prisimena Domicelę – aukštą, tvirtą, išdidžią (nesiskundė savo sunkiu likimu), trumpai kirptais plaukais, teisingą (niekada nieko nesmerkė ir neapkalbinėjo), mylimą ir gerbiamą kaimynų, jautrios širdies, kartais paslaptingą ir susimąsčiusią… Jos požiūris į žmogaus gyvenimą tvirtas: „Ko boditės, jaunieji, veidais senių? Kas išnešiojo Meilę, Tiesą, tas ir pasenęs turi būt gražus“. Visada kūrėjai skaudėjo širdį dėl svetimųjų sugriauto jos šeimos gyvenimo, todėl gimė prašymas: „Ant mano kapo tegul lieka/ Įrašytas posmas šis:/ Aš gyvenimą mylėjau,/ Bet manęs nemėgo jis…“
Paskutinis D. Stankevičienės eilėraštis ketvirtajame sąsiuvinyje parašytas 1995 metais „Žemėj ir danguj“:
…O vienišai širdžiai taip ilgu ilgu.
Kad bent koks ateitų svečias,
Atverčiau greit duris.
Nežinau, ką jis sakytų,
Bent jau pažvelgtų į akis.
Širdžiai neįsakysi uždainuoti –
Kad bent galėčiau ilgesį
Kaip žirgą pažaboti…
Bet ilgesys vis rymo,
Tai stovi pas duris –
Kasdienis mano draugas –
Ir tyli, tyli vis…
Tiktai delčia mėnulio
Šypso pro dantis.
Skaitai šias eiles ir supranti, kokia yra sunki ir slegianti vienatvė. Dabar mes tikrai suvokiame šį jausmą, nes siaučiant pandemijai juk nenueisi, nepaguosi, neapkabinsi… Nei telefonai, nei kompiuteriai niekada nepakeis gyvo, prasmingo žmonių bendravimo. Ir jeigu dar geru žodžiu prisimename Amžinybėn iškeliavusius šviesių sielų žmones, gal ir turi prasmę mūsų buvimas, mūsų gyvenimas?
…Bebaigdama rašyti sulaukiau skambučio iš Vilniaus – skambino Laima Draugelytė-Kutkienė, brolio Stasio (g. 1905 metais) dukra. Jai jau 85-eri ir ji taip pat vieniša, todėl ilgai ilgai kalbėjomės. Laima patvirtino tai, ką rašiau apie Domicelę, tik papildė, jog tetą mylėjo ir gerbė kaimynai, Jūrės kaimo žmonės. Jie lyg ir didžiavosi, jog kaimynė – kaimo poetė, mėgo jos eilėraščius. Ir pridūrė, jog visi Draugelių vaikai buvo labai gabūs.
Vitalija KAVALIŪNAITĖ
