Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Žmonės išeina, o jų kūryba išlieka...

(Apie Domicelę Draugelytę-Stankevičienę)

Iškeliaudami Amžinybėn, į TEN, nepaimsime nei namų, nei brangenybių, nei kitų daiktų… Seni albumai, knygos gali būti sudeginti. Pranyksta viskas laiko dulkėse. Tik ne visi turtai pradingsta: „Sode pienių galvutės – pabertas auksas…“ Tai kiekvieną gegužę kartojasi, šios gamtos dovanos – amžinos… Kaip ir žmogaus dvasinė kūryba.

Ir štai lyg stebuklas prieš Kalėdas mano namus pasiekė džiugi ir brangi dovana – man ir mūsų krašto žmonėms. Iš Vilniaus Domicelės Stankevičienės dukterėčia Laima Kutkienė atsiuntė keturis storus jos poezijos sąsiuvinius – kūrybą nuo 1971 iki 1995 metų. Ji nesudegino, neišmetė, o atėjus laikui nusprendė atiduoti brangų tetos turtą saugoti Kazlų Rūdos savivaldybės viešajai bibliotekai.

Domicelės nuotraukų beveik nelikę: apie 1960 metus kartu su drauge Kazimiera Paltanavičiene prie namo (perfotografuota).

Domicelės nuotraukų beveik nelikę: apie 1960 metus kartu su drauge Kazimiera Paltanavičiene prie namo (perfotografuota).

Noriu pasidalinti su jumis Domicelės kūryba ir savo mintimis, nors tai nėra lengva: lyg žiūrėčiau pro rakto skylutę į svetimą gyvenimą. Jau buvusį, praėjusį… Jame būta džiaugsmo ir liūdesio, nevilties akimirkų. Sąsiuviniuose yra keletas prozos puslapių. Negali likti abejingas skaitydamas: „Kaip išgyventi iš 23 rublių pensijos?“ Juk mėnuo turi daugiau dienų, o kai atimti namai, tenka pas svetimus glaustis, nėra artimųjų, nežinai net kur jų kapai, turi mokėti išgyventi. Tada padeda kūryba…

O man taip nedaug tereikia:/ Sodraus dobilų kvapo,/ Tų žingsnių nepakartojamo aido/ Iš vaikystės tolių negrąžinamo tako…

D. Stankevičienės, kaip ir Juozapos Murauskaitės-Feiferienės (1918–1998), palikimas – poezijos posmai. Tarp tų poezijos sąsiuvinių Domicelė saugojo Liaudies kultūros centro (dabar Nacionalinis kultūros centras) darbuotojo Aleksandro Šidlausko 1992 metais rašytą laišką, kuriame jis prašė atsiųsti kūrybą Lietuvos eiliuotojų poezijos rinkiniui „Eiliavimai“ ir 1995 metų kvietimą atvykti į šios rinktinės sutiktuves Vilniuje. Tarp eilėraščių – ir jai brangių rašytojų Ievos Simonaitytės, Antano Vienuolio, Bernardo Brazdžionio nuotraukos. Juk kūrybos pradžia – vaikystėje perskaityti Vytės Nemunėlio (B. Brazdžionio) eilėraščiai vaikams. Tada ir pati pradėjo kurti, tačiau pokario metais visa pradingo. Dar randu 1996 metų kovo mėnesį siųstą kvietimą dalyvauti atsiminimų rašymo apžiūroje-konkurse, leidžiant knygą „Žmonės viską atsimena“. Jau nespėjo…

Domicelė Draugelytė-Stankevičienė gimė 1917 metų gegužės 21 dieną Jūrės kaime. Jos tėtė Antanas Draugelis buvo kaimo šaltyšius (taip gražiai vadino kaimo seniūną), mirė 1934 metais. Šeima buvo gausi: Antanas, Pranas, Petras, Stasys, Jurgis, Vincas, Anelė ir Domicelė. Jurgis Draugelis baigė Veiverių gimnaziją, tapo Lietuvos armijos karininku, turėjo kapitono laipsnį, vėliau įstojo į lakūnų mokyklą Kaune. 1944–1955 metais buvo tremtyje Pečioroje.

Talentingiems žmonėms likimas būna negailestingas: 1941 metais Domicelė neteko mamos ir brolio, 1944 metais – vyro Vinco (jis priklausė šaulių organizacijai) ir namų. Ilgus metus persekiojo baimė. Brežneviniais laikais sužinoję, jog Domicelė yra iš tremtinių šeimos, nustojo spausdinti jos eilėraščius… 1990 metais skriaudos iš dalies buvo atitaisytos: reabilituotas brolis Pranas, išmokėta kompensacija.

Domicelė Stankevičienė tada sakė: „Kam tie pinigai reikalingi dabar, kai mamos, brolių ir vyro jau nebėra…“. Eilėraščiuose vis kartojasi vartų, vartelių įvaizdis, pro kuriuos Nebūtin iškeliavo visi artimi žmonės. „Mano trijų artimųjų kapai prakeiktoje Sibiro žemėje…“

Tu pilkas, sunkus akmenėli,
Atgulęs ant mano širdies!
Kieno gi ranka maloninga
Nuristi man jį bepadės?
(„Neišsiųstas laiškas“)

O 1990 metų balandžio 28 dieną „Naujajame kelyje“ išspausdinta 10 eilėraščių ir straipsnis „Gimtųjų šilų ošimas“ apie jos gyvenimą ir kūrybą.

…Pavartykime Domicelės Stankevičienės poezijos rankraščius. Pirmasis, pradėtas 1971 metais, ploniausias, o kiti trys – 96 lapų, pilni poezijos posmų. Pavasaris – kūrybingiausias metas, tada aplanko įkvėpimas. Dažnai pasikartojančios eilėraščių temos – gamta: giria, medžiai, sodas, gėlės, paukščiai, saulė, mėnulis, upeliai, pievos, vėjai; metų laikai, rytas, vakaras, naktis; gimtasis kaimas – artimieji, draugai, Tėvynė, Lietuvos laisvė. Pati taip sako: Kiekviename eilėraštyje lieka širdies dalelė, tad skambėkite, eilėraščiai, mano širdies stygomis! Arba: „Nei jūs, savi, nei svetimi/ Mano širdies suprast negalit…/ Kreipiuos į saulę, į paukščius,/ Į gamtą visagalę…“

Domicelė – poetė lyrikė, tačiau patirtos gyvenimo kančios kartais prasiveržia ir aštresniais žodžiais.

Įdomus faktas: nuo 1991 metų, kai Lietuva tapo nepriklausoma, iki 1995-ųjų Domicelės mūza nelanko. Paskutiniame sąsiuvinyje ji pažymi datą: „1995 02 01. Po ilgos pertraukos“. Gal ji, taip ilgai laukusi išsvajotos Tėvynės laisvės, šį džiaugsmą laikė tik savo širdyje? Žinau, kaip ji džiaugėsi sulaukusi laisvos gimtinės: „Gana jums teršti Lietuvos žemę./ Ilgai, oi, ilgai buvo sutemę./ Išeikit, iš kur atėję, /Išeikit, vien blogį pasėję“.

Senoji Jūrės kaimo pradinė mokykla, čia vėliau gyveno Domicelė Stankevičienė (1990 metų nuotrauka).

Senoji Jūrės kaimo pradinė mokykla, čia vėliau gyveno Domicelė Stankevičienė (1990 metų nuotrauka).

Jūrės kaimo senbuviai dar prisimena Domicelę – aukštą, tvirtą, išdidžią (nesiskundė savo sunkiu likimu), trumpai kirptais plaukais, teisingą (niekada nieko nesmerkė ir neapkalbinėjo), mylimą ir gerbiamą kaimynų, jautrios širdies, kartais paslaptingą ir susimąsčiusią… Jos požiūris į žmogaus gyvenimą tvirtas: „Ko boditės, jaunieji, veidais senių? Kas išnešiojo Meilę, Tiesą, tas ir pasenęs turi būt gražus“. Visada kūrėjai skaudėjo širdį dėl svetimųjų sugriauto jos šeimos gyvenimo, todėl gimė prašymas: „Ant mano kapo tegul lieka/ Įrašytas posmas šis:/ Aš gyvenimą mylėjau,/ Bet manęs nemėgo jis…“

Paskutinis D. Stankevičienės eilėraštis ketvirtajame sąsiuvinyje parašytas 1995 metais „Žemėj ir danguj“:

…O vienišai širdžiai taip ilgu ilgu.
Kad bent koks ateitų svečias,
Atverčiau greit duris.
Nežinau, ką jis sakytų,
Bent jau pažvelgtų į akis.
Širdžiai neįsakysi uždainuoti –
Kad bent galėčiau ilgesį
Kaip žirgą pažaboti…
Bet ilgesys vis rymo,
Tai stovi pas duris –
Kasdienis mano draugas –
Ir tyli, tyli vis…
Tiktai delčia mėnulio
Šypso pro dantis.

Skaitai šias eiles ir supranti, kokia yra sunki ir slegianti vienatvė. Dabar mes tikrai suvokiame šį jausmą, nes siaučiant pandemijai juk nenueisi, nepaguosi, neapkabinsi… Nei telefonai, nei kompiuteriai niekada nepakeis gyvo, prasmingo žmonių bendravimo. Ir jeigu dar geru žodžiu prisimename Amžinybėn iškeliavusius šviesių sielų žmones, gal ir turi prasmę mūsų buvimas, mūsų gyvenimas?

…Bebaigdama rašyti sulaukiau skambučio iš Vilniaus – skambino Laima Draugelytė-Kutkienė, brolio Stasio (g. 1905 metais) dukra. Jai jau 85-eri ir ji taip pat vieniša, todėl ilgai ilgai kalbėjomės. Laima patvirtino tai, ką rašiau apie Domicelę, tik papildė, jog tetą mylėjo ir gerbė kaimynai, Jūrės kaimo žmonės. Jie lyg ir didžiavosi, jog kaimynė – kaimo poetė, mėgo jos eilėraščius. Ir pridūrė, jog visi Draugelių vaikai buvo labai gabūs.

Vitalija KAVALIŪNAITĖ

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“

    2016-08-16M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“
    Klojimo teatrų istorija Lietuvoje prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet, slapstydamiesi nuo rusų valdžios, lietuviai rengdavo lietuviškus vakarus, kurių metu šokdavo tautinius šokius, dainuodavo lietuviškas dainas, vaidindavo kluonuose ar kituose ūkinės paskirties pastatuose. Tai ir buvo klojimo teatrų idėjos gimimas Lietuvoje. 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę klojimo teatrai išgyveno tikrą aukso amžių, tačiau sovietmečiu apmirė. Atkūrus Nepriklausomybę klojimo teatrai pradėjo atgimti – Suvalkijos krašte klojimo teatro idėją ėmė puoselėti Tautkaičių teatras, kuris šiandien yra vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje. Tautkaičių klojimo teatro priešistorė Tautkaičių klojimo teatro istorija buvo pradėta rašyti 1950 m. liepą. Tuomet Tautkaičių kaimo jaunimą vaidinti subūrė Aldona Gudaitytė-Teiberienė. Ji ...
  • Prisiminimai ir žydų bendruomenės įprasminimas

    2016-07-12
    Trys Vytautai – Grinius, Gaulia ir Valaitis – žydų klestėjimo metus Marijampolėje prisimena sunkiai arba neprisimena visai – dar buvo tik vaikai. Tačiau iš tėvų pasakojimų ir savo menkų prisiminimų apie žydų bendruomenę blogo nieko negalintys pasakyti. „Žydų bendruomenė Marijampolėje buvo stipri, pas juos buvo sava tvarka. Jei žydas turėjo namų valdą ir norėjo ją parduoti, pirmiausia turėjo gauti iš rabino leidimą, kad galėtų tai daryti. Rabinas šią žinią pranešdavo komitetui, o komitetas tą valdą pigiai nupirkdavo. Nupirktą žemę pigiai atiduodavo kitam žydui, kuris sutikdavo, kad ten gyvens, dirbs ir dirbdamas išsimokės tą žemę. Niekas kitas žydo žemės negalėjo paprastai ...
  • Žydai mieste prie Šešupės

    2016-07-12
    Žydų bendruomenė Lietuvoje pradėjo formuotis dar Vytauto laikais. 1388 metais Vytautas Didysis Bresto (Baltarusija) žydams suteikė privilegiją kurtis Lietuvoje – taip jie tapo garbės piliečiais. Vėliau Bresto žydų bendruomenė ėmė plėstis ir XIX amžiuje žydai miestuose sudarė net 10, o kai kuriuose ir daugiau nei 50 proc. visų gyventojų. Marijampolėje žydai pradėjo tvirtintis XVIII a. viduryje, kuomet Kvietiškio dvaro savininkai Butleriai užsimanė prie dvaro turėti miestą. Miestas buvo pradėtas kurti tuometiniame Stara Budos kaime, jį pervadinus Starapole. 1758 metais Prienų seniūnė grafienė Pranciška Butlerienė marijonų vienuolyno fundacijos dokumente, kuriuo dovanojo žemės sklypą tarp Šešupės ir Jevonio marijonams vienuoliams, rašė, kad ...
  • Kazys Grinius – Prezidentas, gydytojas, Pasaulio tautų teisuolis…

    2016-07-12
    …demokratijos Lietuvoje pradininkas, steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, švietėjas. Prezidento nuveiktus darbus ir jo nuopelnus Lietuvai galima būtų vardinti ir vardinti. Ne veltui 2016-uosius, 150-ąsias K. Griniaus gimimo metines, LR Seimas nusprendė paskelbti Prezidento Kazio Griniaus metais. Be to, šiemet sausio mėnesį Prezidentui ir jo žmonai Kristinai Griniuviniei suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai už nuopelnus gelbstint žydus nuo holokausto. Į aktyvią visuomeninę veiklą įsitraukė studijų metais Kazio Griniaus vardas dažniausiai tapatinamas su Prezidentu. Iš tiesų tai – didelio ir ilgo politinio, visuomeninio ir kultūrinio darbo įprasminimas. K. Griniaus kelias link prezidento posto prasidėjo dar studijuojant mediciną Maskvos universitete. Studentas ne ...
  • Knygoje prisiminimai apie kun. Joną Maksvytį

    2016-06-28
    Mokytoja Genovaitė Beinaravičienė, kilusi iš Liudvinavo seniūnijos Kūlokų kaimo, daug metų mokytojavusi Liudvinavo vidurinėje mokykloje, yra sukaupusi daug medžiagos apie gimtojo kaimo žmones. Pedagogė išleidusi knygą apie Liudvinavo parapijos kleboną kun. Joną Maksvytį. Knygelė pavadinta „Kun. J. Maksvytis. Tauraus gyvenimo momentai“, joje pasakojama apie Liudvinavo bažnyčios istoriją, čia dirbusius klebonus. Daugiausia dėmesio skiriama parapijos klebono, kuris Liudvinave klebonavo nuo 1973 m. iki pat mirties, veiklai. Knygoje gausu šio iškilaus žmogaus biografijos faktų, pasakojimų apie jo būdą, veiklą, darbus, bažnyčios atstatymą. Pasak G. Beinaravičienės, poreikis kaupti gimtojo krašto istoriją atsirado po tėvų mirties. Atėjo suvokimas, kad reikia užrašyti senų žmonių pasakotas istorijas, nes ...
  • Domėjosi, tyrinėjo, užrašė…

    2016-06-28
    Sakoma, kad tikras pilietis yra tas, kuris pažįsta ir brangina tėvynę, siekia išsaugoti jos praeitį, pasirūpinti dabartimi ir kurti ateitį. Liudvinavo miestelio ir seniūnijos istorija, čia gyvenusiais žmonėmis, jų prasmingais darbais savo krašto kultūrai, dvasiniam lobynui, tradicijomis domėjosi, tyrinėjo ir jas užrašė ne vienas Liudvinavo seniūnijos gyventojas.   „Triobiškių dainose“ atgyja senelių dainos, istorijos Išsaugant savojo krašto istoriją didelį įnašą paliko Želsvoje gyvenusi Elvyra Kalindrienė, išleidusi knygą „Triobiškių dainos“. Čia sudėtos dainos surinktos maždaug prieš 140 metų Liudvinavo apylinkėse. Dirbdama Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje ji sutvarkė ir atnaujino „Triobiškių dainų“ leidinį. Knygos pamatas – rusų kalbininkų F. Fortunatovo ir V. Milerio surinktos ...
  • Kraštotyrininkė T. Vizbarienė: ieškoti, atrasti, kaupti, pasidalinti

    2016-06-28
    Knygos apie Liudvinavą, pavadintos „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“ su paantrašte „Liudvinavo kraštas, įvykiai ir žmonės“, kurios sudarytoja yra Teresė Marijona Vizbarienė, ištraukas „Suvalkietis“ spausdino praėjusią vasarą. Šį kartą domėjomės, kaip sekasi autorei įgyvendinti savo svajonę – išleisti knygą, prie kurios rašymo ji sugaišo daug laiko ir įdėjo nemažai pastangų ieškodama istorinės medžiagos, rinkdama ją. Kraštotyrininkės klausėme, kodėl ji ėmėsi tyrinėti gimtojo karšto istoriją. Ar tai pomėgis, ar tiesiog pareiga neleisti užmarštin nugrimzti svarbiems įvykiams, kaupti ir kitiems perduoti žinias apie savo gimtinę? Knyga leidybai paruošta Pasak Teresės Vizbarienės, knyga leidybai jau paruošta. Nuotraukos ir medžiaga atrinkta, peržiūrėti rankraščiai, sudėlioti skyriai. Iš ...
  • Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma

    2016-06-16Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma
    Pasibaigus mokslo metams daugelis vaikų pramogauja kaip išmano. Tačiau kad vasara nenueitų vėjais ir dar būtų galima ko nors išmokti, specialistai siūlo savo atžalą leisti į vasaros stovyklą. Dalis jų remiamos valstybės, savivaldybių ir Europos Sąjungos fondų lėšomis.  Ugdo ir lavina Švietimo ir mokslo ministerijos Neformalaus švietimo skyriaus vedėjas Tomas Pūtys tikina, kad prasidėjus vasarai vaikų smalsumas neišblėsta, todėl jį reikia skatinti. Vasaros stovyklos tam – puiki galimybė. „Ar tai būtų dienos, ar stacionari stovykla, vaikams jos labai naudingos. Nors ir vasara, vaikas neturi būti užsidaręs namuose ir užsiimti nežinia kuo, o tėvai ne visada turi laiko rūpintis kokybišku jo užimtumu. Šį rūpestį ...
  • Marijampolės fotografijos puslapiai

    2016-06-14
    Iš Marijampolės kilusio ir Sūduvos krašto fotografijos istoriją tyrinėjusio fotomenininko Valentino Juraičio nuomone, Marijampolę fotografija galėjo pasiekti apie 1863 metus, kai dabartinės Lietuvos teritorijoje veikė jau septynios fotoateljė. 2011-aisiais išleistame leidinyje „Senoji Marijampolė fotografijose“ V. Juraitis nurodo, kad seniausia išlikusia Marijampolės fotografija laikytina 1873 m. fotografo Leono Anšero daryta paviljoninė nuotrauka, kurioje su grupe vietos gimnazistų įamžintas Jonas Basanavičius. Ši nuotrauka saugoma Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Garsiausias XIX a. pabaigos Marijampolės fotografas, pasak V. Juraičio, buvo apie 1890–1892 metus savo veiklą pradėjęs Moisiejus Buhalteris (1868–1941 m.). Pasakojama, kad Buhalteris buvo gabus portretistas. „Kaip prisiminė senieji marijampoliečiai ir fotografo sūnus, M. ...
  • Fotografo A. Senkaičio genus paveldėjo jo vaikaitis

    2016-06-14
    Marijampolėje gyvenusio, prieš 14 metų Amžinybėn išėjusio inžinieriaus, fotografo ir fotografijos kolekcininko Antano Senkaičio artimieji šių metų liepą minės 100-ąsias A. Senkaičio gimimo metines. Fotografo dukra marijampolietė odontologė Lilija Patamsienė, pasakodama apie didįjį tėvo pomėgį, neslepia mananti, kad nors jos tėvas sulaukė 86 metų, jei ne fotografija, būtų gyvenęs dar gerokai ilgiau. „Mano tėvas buvo kilęs iš ilgaamžių giminės, – sako L. Patamsienė. – Štai viena jo sesuo, mano teta, jau sulaukė 96 metų ir yra žvali bei energinga. Manau, kad tėčiui gyvenimo amžių patrumpino fotografijoje naudoti įvairūs chemikalai. Juk jis fotografuoti pradėjo dar Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai išvažiavo studijuoti ...
  • Diagnozė – priklausomybė

    2016-06-14
    Profesionalus Marijampolės architektas, jaunosios Marijampolės fotografų kartos atstovas Vytenis Skroblas, keletą kartų paklaustas, kas jam yra fotografija, ištaria: „Priklausomybė“, o paskui paaiškina: „Kaip kitaip visa tai gali pavadinti, kai kažką darai, tačiau nežinai, kodėl.“ Tai, kad tokia „diagnozė“ išties gali būti rimta problema, paaiškėja vėliau, kai Vytenis prisipažįsta pastaruoju metu nebeužsukantis į fototechnikos parduotuves ir fototechnika prekiaujančius interneto portalus. „Tiesiog ten neinu, nes žinau, kad išvydęs kokį naują „žaisliuką“ galiu neįstengti atsilaikyti, – atvirauja fotografas. – Fototechnikos naujienos kainuoja didelius pinigus, todėl nutariau, kad geriau tegul pinigai lieka šeimai, nei būtų išleisti mano įnoriams patenkinti. Juolab kad nesvarbu, koks tas ...
  • Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

    2016-06-14
    Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, verda tose pačiose kultūrinio gyvenimo ir meno pasaulio sultyse. Vis dėlto dauguma marijampoliečių Romą Linionį, manau, yra įsidėmėję ir tariasi bent iš matymo pažįstantys dėl ...
  • Kraštotyrininkės darbo rezultatas – mokyklos muziejus

    2016-05-31
    Jono Totoraičio progimnazijos muziejus įkurtas 2001 metais, švenčiant mokyklos 30-metį. Kaip papasakojo progimnazijos direktoriaus pavaduotoja Salvinija Šimonėlienė, aprodydama jaukią muziejaus patalpą, ne visos šalies mokyklos turi tokius savo muziejus. Šiai mokyklai pasisekė, kad buvo tokia entuziastė kaip mokytoja P. D. Vidrinskienė, kuri tuo užsiėmė, ir kad palaikė mokyklos vadovai. Pasak pavaduotojos, šalyje iš maždaug pusantro tūkstančio mokyklų muziejus teturi apie 400. Istorijos mokytoja S. Šimonėlienė perėmė muziejaus veiklą iš Vidrinskienės, kuri šioje mokykloje dirbo nuo 1971 metų – įkūrimo dienos (pradžioje atėjo kartu su vyru Zigmu, vėliau jis perėjo kitur). „Šiame muziejuje yra 100 proc. to, ką paliko mokytoja. Aišku, palaipsniui kaupiasi ...
  • Sausio 13-osios didvyris Rimantas Juknevičius

    2016-05-31
    2012 m. abiejų Vidrinskų bendras darbas – knyga apie Rimantą Juknevičių išleista pavadinimu „Lietuvos laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius. 1991 m. Sausio 13-oji“. 187 puslapių knygoje sudėta gausybė asmeninių nuotraukų, Rimantą pažinojusiųjų atsiminimai, Sausio 13-osios liudininkų pasakojimai, didvyriui skirtų eilėraščių posmai, net užrašai ant laidotuvių vaikinų, nemažai straipsnių iš to laiko spaudos, daugybė nuotraukų iš laidotuvių ir kt. „Aš vis laukiau, kada kas nors apie Rimantą parašys knygą. Tikėjausi, gal žurnalistai. O ką aš – juk tik eilinė kraštotyrininkė. Bet matau, kad niekas nieko nesiima. Tada galvoju: o kas kitas, jei ne aš? Su Rimanto mama Vanda mes kartu dirbome – privalau ...
  • Mokytojos P. D. Vidrinskienės bibliografija

    2016-05-31
    Mokytoja P. D. Vidrinskienė rašo lietuvių ir esperanto kalbomis, verčia iš ir į esperanto k. Yra parašiusi, sudariusi ir išleidusi šias knygas: „Rudens ugnelė“ (vaizdeliai ir atsiminimai, 1997 m.). Išvertė iš esperanto k. P. Gavėno knygą „Šventasis Kazimieras“ (1997 m.). „Marijampolės 5-oji vidurinė mokykla 1971–2001 m.“ (2001 m.). „Neužpustytos pėdos“ (apie nusipelniusią mokytoją Juzefą Jakelaitienę, 2002 m.). „Lernu diligente“ (esperanto k. vadovėlis, 2002 m.). „Koloroj de sopiro“ (skaitiniai esperanto k., 2003 m.). „Švyturiu dek“ (sudarė eilėraščių rinkinį apie mokyklą ir mokytojus, 2003 m.). Suredagavo J. Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorijos“ antrą leidimą (2003 m.). „Skambančios rugsėjų upės“ (mokytojų atsiminimai, I ir II d., 2006 m., 2010 m.). „Paulina – Žiemgalos dukra“ ...