Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Kai dienoje pritrūksta valandų...

Beieškant kultūros naujienų niūrią šio pavasario dieną pradžiugino Kalvarijos viešosios bibliotekos tinklapio žinios, o labiausiai širdį paglostė Aistės ČERKAUSKIENĖS floristikos darbų paroda. Dar smagiau tapo, kai bibliotekos direktorė Laima Karpavičienė pasidžiaugė, kad ši jauna iniciatyvi moteris – jų darbuotoja ir nuolat džiugina kolegas bei kalvarijiečius savo darbais… Beje, paminėjus, kad ji kuria ir valgomas puokštes, teko prisiminti, jog „Suvalkietyje“ apie tai kažkada buvo rašyta. Bet magėjo daugiau sužinoti apie jos gebėjimą kurti grožį ir išgirsti jauno (nė trisdešimties neturinčio) aktyvaus žmogaus nuomonę apie gyvenimą provincijoje…

– Žinau tik tiek, kad gyvenate Kalvarijoje, čia dirbate, kuriate… Iš kur Jūs ir iš kur ta Dievo dovana? O gal tai atėjo iš giminės per genus?

– Gimiau Marijampolėje, užaugau ir mokiausi Kalvarijoje. Čia lankiau ir meno mokyklą – dailės skyrių. Vėliau studijavau anglų filologiją Vytauto Didžiojo universitete. Keletą metų buvau išvykusi dirbti į Angliją (įdomu, jog jau tuomet vienas iš mano darbų siejosi su gėlėmis). Grįžusi baigiau mokslus, pradėjau dirbti tarptautinėje kompanijoje, vėliau susilaukiau vaikelio ir keliai sugrąžino atgal…

Aistė Čerkauskienė, Kalvarijos viešosios bibliotekos darbuotoja, laiminga atradusi save kūryboje.

Aistė Čerkauskienė, Kalvarijos viešosios bibliotekos darbuotoja, laiminga atradusi save kūryboje.

Floristika į mano gyvenimą atėjo netikėtai, negaliu teigti, jog visada mylėjau gėles (net truputį jų prisibijojau, jaučiau pagarbą augalui), tačiau jos mane supo nuo vaikystės. Padėdavau močiutei ir mamai prižiūrėti kambarinius augalus, laisčiau gėlynus lauke ir netgi turėjau savo gėlių darželį. Galiu teigti, jog augau apsupta darbščių ir kūrybingų artimiausių moterų. Mama yra linkusi prie meno, ką bepaimtų į rankas, jai viskas pavyksta: ir siūti, ir megzti, ir nerti bei piešti (visos vaikystės suknelės jos pasiūtos, numegzti megztukai, pagaminti rankų darbo žaisliukai…). Močiutė taip pat visada puoselėjo harmoningą aplinką, man vaikystėje skaitė pasakas, kurios lavino vaizduotę.

– Ar nebuvo minčių (norų) eiti į menus iš karto?

– Noras kurti buvo visada, tik ieškojau, kaip jį realizuoti. Meno mokykloje domėjausi fotografija, lankiau keramikos užsiėmimus. Turėjau minčių studijuoti fotografiją, bet pabūgau stojamųjų egzaminų, nes piešimas nebuvo mano stiprioji pusė, geriau sekėsi kurti ir konstruoti darbus iš skirtingų medžiagų. Baigusi filologijos studijas, tęsiau savęs paieškas. Motinystės atostogų metu savo dailės mokytojos paskatinta išbandžiau save aksesuarų gamyboje, kūriau įvairiausius gėlėtus papuošalus iš audinių. Vėliau spontaniškai gimusi idėja kurti valgomas puokštes išaugo į ,,Mėlyną bananą“ – valgomų puokščių hobį-verslą. Supratusi, jog vis daugiau noriu sužinoti apie gėles ir pajutusi šių žinių trūkumą, Kauno karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre pasirinkau floristikos programą. Nors pradžioje nerimavau, kaip suderinsiu studijas, naują darbą ir vaikelio auginimą, į studijas panirau visa širdimi. Turėjau galimybę dalyvauti žymaus floristo Antano Mažono (studijos „Floristai ant ribos“ įkūrėjo) mokymuose, jie skatino perlipti per save, išdrįsti eksperimentuoti. Taip pat sutikau nuostabią studijos „Pūkuotas vėjas“ floristę Neringą Paukštytę-Simonavičę, per praktiką įgijau daug žinių. Labai įstrigo mintis, jog augalas yra gyvas organizmas, kuris jaučia, ir mūsų užduotis – padėti jam jaustis gerai. Pažintis išaugo į gražią draugystę.
Iš tiesų džiaugiuosi pagaliau supratusi, jog netgi likimas mane nuolat vedė prie kūrybos įvairiomis formomis (išdrįsau taip pasakyti) ir savęs kitur nematau. Dėl to esu labai dėkinga ir šeimai, artimiausiems draugams, kurie palaikė ir skatino nenuleisti rankų.

– Esate bibliotekos, o tiksliau – Kalvarijos krašto muziejaus/ Informacijos centro – darbuotoja. Ar yra vietos savirealizacijai? Kur kitur norėtumėte būti, gyventi?..

– Čia darbuojuosi metus. Praėję metai iš tiesų buvo įdomūs ir nenuspėjami, vos pradėjus dėliotis renginius ir veiklas, užklupo pandemija. Esu labai laiminga, jog čia tikrai yra vietos kūrybai ir savirealizacijai. Kai reikia papuošti biblioteką (atidarymo šventė), ateina savivaldybės šventė „Šypsausi savo kraštui“, Kalėdos, galiu prisidėti ar net pati įkvėpti kolektyvą kažką sukurti. Kyla natūralus noras savo žiniomis pasidalinti. Gyventojams organizavau vainikų kūrybos dirbtuves, kūrėme rudenines stalo kompozicijas. Smagu, kai susirenka įvairaus amžiaus žmonės, bendrauja, dalijasi – tai būdas stiprinti bendruomenę, o šiuo metu tai ypač svarbu. Išbandymas – persikelti į virtualią erdvę ir tiesioginėse transliacijose mokyti pasigaminti kalėdinių žaisliukų, nusipinti vainiką. Turiu ir daugiau idėjų, kurias planuoju įgyvendinti. Nors visi sako, kad svajoti reikia tyliai, mano svajonė – sukurti savo gėlių studiją kartu su miela kavine, kur žmonės megztų draugystes ir prisipildytų laimės, gerų emocijų. Link šio tikslo esu žengusi mažą žingsnelį – sukūriau feisbuko paskyrą „Gėlės tarp eilučių“, kur dalijuosi savo gėlėta kelione. Tikriausiai kyla klausimas dėl pavadinimo? Tai aliuzija į mano pomėgį skaityti, romantišką prigimtį ir gebėjimą kalbėti žiedais: žiedai vietoje žodžių…

– Kur randate atgaivos ir sielos ramybės, kai labai reikia? Ar niekada neviliojo tolimesni (turtingesni, įdomesni) kraštai?

– Geriausias pabėgimas man – knygos. Tai tiesiog mūsų šeimos moterų kraujyje. Augdama mačiau nuolat skaitančias mamą su močiute, buvo daug skaitoma man – ir aš pati negaliu be knygų, to mokau ir savo sūnų. Knygose randu ramybę, jos leidžia keliauti laiku ir erdve, augti ir atrasti save kaip asmenybę.

Aistės kūrybos puokštės, pavasariniai vainikai ir kompozicijos.

Aistės kūrybos puokštės, pavasariniai vainikai ir kompozicijos.

Studijų laiku metus gyvenau Kipre (Nikosijoje), porą mėnesių atlikau praktiką Ispanijoje (Valensijoje). Turėjau progą aplankyti Izraelį, Gruziją, Kretą, Graikiją. Tai buvo nuostabus laikas, patirtys, pažintys. Prisipildžiau gausybe nuotykių, patyrimų, vaizdų. Aistra keliauti niekur nedingo. Tačiau gyventi svetur yra didelis iššūkis dėl kalbos barjero, kultūros, teisinės, politinės sistemos išmanymo, turi įdėti daug pastangų norėdamas pasijusti savas. Manau, kad svarbiausia jaustis gerai savyje, realizuoti save, tuomet gera bus visur: ar mažame Kalvarijos miestelyje, ar kosmopolitiškame Londone. Žinoma, nesu kategoriška – ir kas gi žino, kur mane gali nunešti likimas.

– Dabar sunkus metas, daug neaiškumų. Kaip tai veikia Jus, kas padeda?

– Situacija sudėtinga visomis prasmėmis, bet mes patys kuriame savo realybę. Mano pirmoji taisyklė – apsupti save pozityvu, neįsileisti nuolatinio niurnėjimo, baimės, nerimo iš aplinkos. Padeda tai, kad nežiūriu televizijos, vietoje žinių laidos renkuosi knygą. Taip pat atradau virtualios realybės naudą. Dalyvauju nuotoliniuose mokymuose, gilinu profesines žinias, pradėjau domėtis saviugda ir savirealizacija. Manau, tai puikus laikas investuoti į save, gilinti, kaupti žinias, išmokti naujų dalykų. Stengiuosi skirti laiko fizinei veiklai, pabūti gryname ore, leisti laiką su vaiku (kartu gaminti maistą, piešti, statyti smėlio pilis). Visa tai pripildo gerų emocijų. Man dienoje kartais net pritrūksta laiko… Taip pat labai gelbsti ir kūryba: pradėjusi pinti vainiką atsiriboju nuo pasaulio, panyru į save – tai mano meditacijos forma. Linkiu kiekvienam atrasti savąją.

– Kuris metų laikas mieliausias?

– Esu gimusi žiemą – ir tai man baisu. Visi teisinasi, kad neverta dovanoti gėlių per tokį šaltį, pikniko ant žolytės irgi nesurengsi – nebent sniego karą… Kartą esu savo gimtadienį net perkėlusi į vasarą, nes ji – mano meilė. Tai basos pėdos ant žolės, dešimt porcijų ledų per dieną, saulės nubučiuoti skruostai, o kur dar visa pieva žydinčių lauko gėlių! Floristikoje išskirti metų laiką būtų sunku, nes kiekvienas dovanoja skirtingas dovanas ir visos jos vertingos, tik reikia mokėti jas laiku pastebėti ir panaudoti. Žiemą pasitarnauja visžaliai augalai, kankorėžiai; rudenį prireikia šermukšnių uogų, baltųjų tuopų, klevo lapų, gilių ir kaštonų; vasarą – smilgų ir pievų gėlių; pavasarinius darbus pagyvina sprogstantys pumpurai, želmenys, „kačiukai“.

– Miškas, jūra, kalnai, upė ar miestas su daug kultūros – ką rinktumėtės?

– Esu turėjusi galimybę kopinėti kalnuose, atrasti stalaktitų ir stalagmitų urvus, plaukioti baidare upėmis, tačiau jei rinkčiausi vietą, kur mano širdis dainuoja ir aš galiu pailsėti – tai būtų jūra, pajūris. Druskos skonis ant lūpų, suvelti plaukai, smėlis, bangų melodija mane keri ir vilioja… Nesibaidau ir perpildytų miestų, spalvų, žmonių, judėjimo ir greičio – tai mane pakrauna, stebina ir žavi. Tačiau kartu ir vargina, todėl smagu tame spiečiuje pabūti, bet gyvenamoji vieta turi būti ramesnė. Puikiai jausčiausi gyvendama gamtoje – šalia miško, vandens telkinio, kur galiu atsiduoti kūrybai. Tokių nuostabių vietų gausu mūsų šalyje.

– Tai kodėl mums ne visada gera Lietuvoje?

– Negaliu pasakyti, nes pati taip nesijaučiu. Esu gyvenusi keletą metų Anglijoje ir galiu pasakyti, kad ten man tikrai nebuvo gera. Industriniame mieste trūko gamtos, žmonių geranoriškumo, o etiketė „emigrantas“ užverdavo daug kelių. Žinoma, tada buvau daug jaunesnė, neturėjau tiek drąsos, trūko kalbos žinių, gal šiandien nuomonė būtų visai kitokia. Manau, kad žmogui pirmiausia turi būti gera savyje, tuomet nekils noro skųstis valdžia, ekonomine situacija, nes norėsis pačiam daryti kažką, kad būtų geriau. Neapsakomas jausmas dovanoti emocijas artimiesiems ir džiuginti žmones savo kūryba. Prieš pradėdama kiekvieną savo darbą, atsižvelgiu į sezoną, tuo metu žydinčias gėles, gamtines medžiagas, todėl darbai tampa artimi gamtai, jaučiamas ryšys su žeme.
– Ačiū už pokalbį – ir gražių darbų bei emocijų ne tik vasarą…

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • COVID skyriuje lengvų ligonių nėra. Medikai daro, ką gali

    2020-12-16COVID skyriuje lengvų ligonių nėra. Medikai daro, ką gali
    Mes visi dabar susiduriame su COVID-19 liga, nes sergančiųjų vis daugiau. Vieni – iš toliau: girdime, analizuojame skaičius, vertiname Vyriausybės sprendimus. Kiti – iš arčiau, kai teko izoliuotis dėl kontaktų ar matyti sergančius artimuosius. Treti – betarpiškai, sergantys arba besigydantys nuo šios ligos. Sumanymas parengti reportažą iš Marijampolės ligoninės COVID-19 ligonius gydančio skyriaus kilo stebint vis didėjantį sergamumą koronavirusu, girdint, kaip šis virusas retina medikų gretas, kokiomis sąlygomis jie dirba, ką mato. Sutikime, retas iš mūsų dabar norėtų su medikais pasikeisti vietomis. COVID-19 skyrius – pilnutėlis Marijampolės ligoninės skyriaus, kuriame gydomi COVID-19 pacientai, vedėja Rasa Birutė Brazaitienė pasakoja, kad nuo spalio 26 ...
  • „Iš gyvenimo“ (Naujos knygos)

    2020-12-16„Iš gyvenimo“ (Naujos knygos)
    Taip lakoniškai ir tuo pat metu – labai erdviai savo pirmą eilėraščių rinkinį pavadino kalvarijietis Tadas Simanavičius (leidykla „Trys žvaigždutės“). Jurgežerių apylinkėse gausioje šeimoje augęs, dabar jau seniai gyvenantis Kalvarijoje vyras, prisistatydamas skaitytojams, sako eilėraščius bandęs rašyti anksčiau, tačiau tikroji rašymo banga plūstelėjo praėjusias metais – tai tapo didžiausiu pomėgiu. Autorius rašo apie tai, ką mato aplink, kas jį džiugina, jaudina: gamtos grožį, artimus žmones ir jausmus jiems, laimę ir, žinoma, meilę… Kai kurie eilėraščiai labiau tiktų ir patiktų vaikams, kiti – tiems, kurie yra šalia ir suteikia gyvenimui pilnatvės. „Aušros vartai atverti visiems, kas nori,/ pro juos praeiti galime ...
  • Eilėraščiai

    2020-12-16Eilėraščiai
    Zita ŠIUPŠINSKAITĖ Medikams Jūs reikalingi prie lauko kelio, prie gluosnio ir prie klevo.Jūs reikalingi rankų švelnumui, širdies ir žodžio meilei.Jūs reikalingi pasakų gėlei, tikrovės priminimui.Jūs reikalingi žmogaus gerumui, lankų spalvoms ir mėliui.Jūs reikalingi ir bitės skrydžiui, ir drugiui vienadieniui,Ir tam, kas sėja, ir tam, kas pjauna, ir vaiko smėlio piliai.Jūs reikalingi ir tam, kur verkia, ir tam, kas šypsos naiviai…Jūs reikalingi lyg amžiaus duona: kvapni, skalsi, grūdėta… * * * Naktį ieškai dienos,vakare – naujo ryto. Ką sutiksi laike – net sapne neišlyta. Skamba bokštų varpaimigla sugeria aidą… Praradai – atradai – Atgailoj išsakyta. Ir sustoji prie durų – tarp šviesos ir tamsos… Niekada neatspėsi:žengt per slenkstį ar stot? * ...
  • Pandemijos gniaužtuose atsidūrusiam Marijampolės verslui – valstybės pagalbos priemonės

    2020-12-16Pandemijos gniaužtuose atsidūrusiam Marijampolės verslui – valstybės pagalbos priemonės
    Dėl Covid-19 pandemijos lapkritį visoje Lietuvoje antrą kartą per šiuos metus paskelbus karantiną, verslininkų nuotaikos subjuro. Statistikos departamento apklausos duomenimis, 24 proc. įmonių veiklą lapkritį apribojo koronavirusas, o verslo pasitikėjimo rodiklis krito. Nuo gruodžio 16 d. sugriežtinus karantiną ir augant nukentėjusių įmonių skaičiui, Ekonomikos ir inovacijų ministerija ketina skubiai pavirtinti daugiau verslo paramos priemonių ir kviečia naudotis jau esamais finansiniais instrumentais. Saulenis Poška Šiuo metu verslas gali pasinaudoti INVEGOS garantijomis už imamas paskolas, gauti sutelktines paskolas, taip pat kreditus iš alternatyvių finansuotojų itin palankiomis sąlygomis. Šią savaitę Ekonomikos ir inovacijų ministerija jau pradėjo tartis su Europos Komisija dėl kitų skubios pagalbos verslui ...
  • Alternatyva Marijampolės įmonėms – paskolos už ne daugiau kaip 7 procentus palūkanų

    2020-12-16Alternatyva Marijampolės įmonėms – paskolos  už ne daugiau kaip 7 procentus palūkanų
    Patekusios į Covid-19 pandemijos verpetus nemažai įmonių patiria apyvartinių ir investicinių lėšų trūkumą. Tam, kad kasdieniai darbai būtų tęsiami, o ilgalaikiai plėtros projektai sėkmingai įgyvendinami, nuo lapkričio pabaigos labai mažos, mažos ir vidutinės įmonės gali pasinaudoti nauja finansavimo galimybe, už paskolas mokėdamos ne daugiau kaip 7 proc. metinių palūkanų. Saulenis Poška Tokia galimybė atsirado Ekonomikos ir inovacijų ministerijai pakeitus finansinės priemonės „Alternatyva“ sąlygas. Priemonei įgyvendinti skirta 50 mln. eurų iš valstybės biudžeto, o ja pasinaudoti galima iki 2022 m. pabaigos. Paskolos – investicijoms ir apyvartinėms lėšoms „Nors daugelis įmonių verslo plėtrą ir kasdienes išlaidas įprastai finansuoja nuosavomis lėšomis, tačiau dėl Covid-19 pandemijos ne vienas ...
  • Nuo pandemijos nukentėjusiam verslui – 150 milijonų eurų subsidijų apyvartinėms lėšoms

    2020-12-12Nuo pandemijos nukentėjusiam verslui – 150 milijonų eurų subsidijų apyvartinėms lėšoms
    Vyriausybė patvirtino naują pagalbos koncepciją nuo „Covid-19“ pandemijos nukentėjusiam smulkiajam ir vidutiniam verslui. Įmonės, kurių apyvarta dėl koronaviruso įtakos sumažėjo 30 proc. ar daugiau, galės neatlygintinai gauti vienkartines subsidijas, siekiančias nuo 500 eurų iki 800 tūkst. eurų. Saulenis Poška Naujoji subsidijų schema bus derinama su Europos Komisija. Pastarosios institucijos patvirtinimą tikimasi gauti per artimiausias savaites, tad įmonės paraiškas galės teikti po Naujųjų metų. Subsidijos dydį lems sumokėti mokesčiai Pasak Ekonomikos ir inovacijų ministerijos Europos Sąjungos investicijų koordinavimo departamento direktorės Ritos Armonienės, subsidiją galės gauti labai mažos, mažos ir vidutinės įmonės, kurių apyvarta šių metų kovo–spalio mėnesiais sumažėjo 30 proc. ar daugiau, palyginus su tuo ...
  • Naujoje knygoje – tikrasis Rūtos Šepetys romano „Tarp pilkų debesų“ herojės likimas

    2020-12-11Naujoje knygoje – tikrasis Rūtos Šepetys romano „Tarp pilkų debesų“ herojės likimas
    Leidykla „Alma littera“ ką tik išleido knygą „Manėme, kad plaukiame į Ameriką“. Knygą parašė 92-iejų Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė, kurią daugelis žino, kaip moterį, įkvėpusią pasaulinio garso lietuvių kilmės rašytoją Rūtą Šepetys parašyti savo romaną „Tarp pilkų debesų“. Gyvenimas tremtyje, už poliarinio rato, mėginimas išgyventi, išsilaikyti, neprarasti žmogiškumo ir kelionė atgal, į išsvajotą Lietuvą. Knygoje I.S. Valaitytė-Špakauskienė pirmą kartą atvirai pasakoja savo gyvenimo istoriją. Siūlome jums knygos sudarytojos, žurnalistės Žilvinės Petrauskaitės parengtą tekstą apie Ireną Saulutę Valaitytę-Špakauskienę. Irenos Saulutės Valaitytės-Špakauskienės gyvenimo istorija įkvėpė Rūtą Šepetys parašyti romaną „Tarp pilkų debesų“, – jis tapo garsus visame pasaulyje, pagal jį susuktas ir filmas. O ...
  • Projektas, padėjęs Prienų jaunimui ne tik save realizuoti, bet ir suprasti, ką studijuoti

    2020-12-11Projektas, padėjęs Prienų jaunimui ne tik save realizuoti, bet ir suprasti, ką studijuoti
    Prienų miesto bendruomenės nariai, stingantys užimtumo, buvo kviečiami save išbandyti primirštoje veikloje – drožyboje. Projektas „Prakalbinkime medį sava kalba“ subūrė dešimtis prieniškių, kuriems užsiėmimai leido ne tik geriau pažinti drožėjo amatą, bet ir suprasti, ką toliau norėtų veikti gyvenime. Per projekto veiklas buvo siekiama suteikti pagalbą darbingiems bedarbiams, socialinę atskirtį patiriantiems ir neaktyviems asmenims, kad jie lengviau prisijungtų prie darbo rinkos Prienų mieste. Tačiau projekte buvo laukiami visi jauni žmonės, kurie nori save realizuoti naujose veiklose. Vienas iš pavyzdžių – aktyvus moksleivis Danielius, pasirinkęs laisvalaikį leisti kitaip nei jo bendraamžiai – dirbtuvėse drožinėjant skulptūras. „Didžiąją dalį gyvenimo galvojau apie menus, bet šis ...
  • Manto Bartuševičiaus „žalioji kelionė“ – nuo žmonių su priklausomybėmis integracijos iki daiktų prikėlimo antram gyvenimui

    2020-12-10Manto Bartuševičiaus „žalioji kelionė“ – nuo žmonių su priklausomybėmis integracijos iki daiktų prikėlimo antram gyvenimui
    Lietuvoje gausu verslų ir nevyriausybinių organizacijų, kurios geba sujungti ekologijos ir socialinės atsakomybės svarbą. Žinomas Lietuvos komikas Mantas Bartuševičius tuo įsitikino gyvai ir virtualiai bendravęs su Vilniuje, Alytuje, Marijampolėje, Kaune įsikūrusių verslų, taip pat Žemaitijos nacionalinio parko atstovais. Gerai žmonėms, gerai ir mūsų planetai M. Bartuševičius dvi savaites itin daug dėmesio skyrė ekologijos ir socialinėms temoms, leisdamasis į pažintinę kelionę po Lietuvą gyvai ir virtualiai, laikydamasis visų saugumo reikalavimų. „Džiaugiuosi, kad net ir šiuo sudėtingu laikotarpiu pavyko susisiekti su įdomiais verslais bei NVO atstovais, kurie man padėjo plačiau kalbėti apie ekologiją ir tvarumą. Susitikau ar internetu kalbėjau su žmonėmis, kurie savo veiklą ...
  • Vilkaviškio jaunimui padeda svajonę sukurti savo verslą paversti realybe: mokėsi iš patyrusių verslininkų

    2020-12-09Vilkaviškio jaunimui padeda svajonę sukurti savo verslą paversti realybe: mokėsi iš patyrusių verslininkų
    Apie savą verslą svajoja ne vienas – vis tik sėkmingai jį sukurti nėra taip paprasta. Norėdami paskatinti ir padrąsinti jaunus, ekonomiškai neaktyvius Vilkaviškio gyventojus imtis savo verslo įkūrimo, VšĮ „Jaunimo ambasadoriai“ nusprendė įgyvendinti projektą „Veiklus. Verslus. Veržlus.“. Kaip sako projekto vadovė Mingailė Ružytė, jo metu visi dalyviai uoliai ir nuoširdžiai dirbo su savo verslo idėjomis, o dalis jų šiandien pamažu virsta realybe. Rajone trūksta galimybių M. Ružytė sako, kad Vilkaviškis yra nedidelis miestelis, kuriame auga daug motyvuotų jaunų žmonių. Vis tik jie neturi tokių tobulėjimo galimybių, kaip didmiesčiuose gyvenantis jaunimas.„Dauguma jaunų žmonių po mokyklos baigimo iškeliauja į didžiuosius miestus, o pajutę, kiek ...
  • Grūdų augintojai ir perdirbėjai: be paramos už sertifikuotą sėklą grūdų kokybė prastės, o derlius ir eksportas mažės

    2020-12-09Grūdų augintojai ir perdirbėjai: be paramos už sertifikuotą sėklą grūdų kokybė prastės,  o derlius ir eksportas mažės
    Lietuvos grūdų augintojai, tik maždaug penktadalį kviečių plotų apsėdami sertifikuota sėkla, pagal šį rodiklį kelis kartus atsilieka nuo Vakarų Europos bei Skandinavijos šalių ūkininkų, kurie tokia sėk­la apsėja 60–80 proc. pasėlių.  Siekiant, kad būtų daugiau naudojama specialiai tam tikslui išaugintos ir paruoštos sėklos, nuo 2017 metų Lietuvoje taikoma susietoji parama: dabar išmoka už sertifikuota sėkla apsėtą hektarą siekia 14,2 Eur. Grūdų augintojams bei perdirbėjams itin didelį nerimą kelia Žemės ūkio ministerijos planai neberemti išmokomis javų iš sertifikuotos sėklos auginimo. Tai numatoma ministerijos užsakymu Agrarinės ekonomikos instituto parengtame projekte, planuojant, kaip bus skirstoma parama naujame finansiniame laikotarpyje. „Sertifikuotos sėklos naudojimas jau kelerius metus didėja, ...
  • Kai ugnis tampa pikčiausiu priešu

    2020-12-08Kai ugnis tampa pikčiausiu priešu
    Dažnai nelaimei įvykti pakanka minutės ar net sekundės, kuri mūsų įprastus gyvenimus apverčia aukštyn kojomis, atnešdama didžiulių negandų. Ne veltui sakoma, kad ugnis, kuri mums tokia reikalinga, kartais tampa pikčiausiu priešu. Piktesniu už vagį. Šis bent sienas palieka ir stogą virš galvos, o ugnis sunaikina viską. Loreta TUMELIENĖ Sudegė namai Tokią nelaimę lapkričio 25-ąją išgyveno Liudvinavo miestelio gyventojai. Parko gatvėje kilus gaisrui liepsnose pražuvo jų namas ir visas užgyventas turtas. Žmonės liko taip, kaip tuo metu spėjo išbėgti iš namų. Be namų, be baldų, visų reikalingiausių daiktų, drabužių, batų. Namų šeimininkė Nijolė, kalbėdama apie šią nelaimę, sako, kad jos gyvenime tai didžiausias košmaras, kokio ...
  • Gal dviejų žmonių žūtis paskatins valdininkus imtis veiksmų

    2020-12-04Gal dviejų žmonių žūtis paskatins valdininkus imtis veiksmų
    Kazlų Rūdos savivaldybės gyventojai ne kartą skundėsi dėl jų savivaldybėje esančio pavojingo kelio Kazlų Rūda – Bagotoji. Iš pirmo žvilgsnio kelias pavojingu neatrodo, asfaltuotas, kelkraščiai dar irgi ne kažin kiek ištrupėję ar nuvažinėti. Tikrai yra blogesnių kelių. Tačiau šiame kelyje kiekvienais metais registruojami eismo įvykiai. Daugiausia techninių avarijų, bet būta ir skaudesnių. Pati skaudžiausia įvyko šių metų spalį, kuomet Kazlų kaime, ties sankryža, nesuvaldžiusi automobilio į priešingą eismo pusę nuslydusi vairuotoja atsitrenkė į vilkiką. Ji pati žuvo vietoje, keleivis mirė ligoninėje. Po šios avarijos Kazlų Rūdos savivaldybės vadovai pradėjo ieškoti priemonių, kaip sumažinti kelio Kazlų Rūda – Bagotoji avaringumą. Bet ...
  • Neįgalieji mūsų visuomenėje: atverti langai, bet uždarytos durys

    2020-12-04Neįgalieji mūsų visuomenėje: atverti langai, bet uždarytos durys
    Gruodžio 3-ioji – Tarptautinė neįgaliųjų žmonių diena. Minint šią dieną tradiciškai atsigręžiame į praėjusius metus ir juos įvertiname. Kokie 2020-ieji buvo Marijampolės savivaldybės žmonių su negalia bendruomenei, kalbamės su Marijampolės savivaldybės mero pavaduotoju Artūru VISOCKIU. – Kokie 2020-ieji buvo Marijampolės savivaldybės žmonių su negalia bendruomenei? – 2020-ieji – iššūkių pilni metai visiems gyventojams, tačiau pandemija ypač palietė rizikos grupės asmenis. Žmonių, kurių kontaktai dažnai būna riboti, karantino laikotarpiu socialiniai ryšiai dar labiau susiaurėjo. Neįgalius asmenis vienijančios organizacijos turėjo perorganizuoti veiklą, paslaugas teikti nuotoliniu būdu, palaikyti ryšius su organizacijų nariais. Savivaldybėje plečiama socialinių paslaugų neįgaliesiems įvairovė: teikiamos asmeninio asistento paslaugos, daugiau organizacijų įtraukiama ...
  • AIKIDO – ne tik sporto salėje

    2020-12-03AIKIDO – ne tik sporto salėje
    Turbūt nėra žmogaus, negirdėjusio apie rytų kovos meną AIKIDO. Marijampolės, Vilkaviškio, Kazlų Rūdos regione šį meną skleidžia Marijampolės aikido aikikai mokykla „Aikivaras“. Tai nuolatiniai užsiėmimai, ieškantiems nuolatinės fizinės veiklos, harmonijos savyje ir su aplinka. Užsiėmimus lanko vaikai nuo trejų metų, suaugusieji, vyrai ir moterys, sveiki ir turintys negalią jaunuoliai… Jokių apribojimų lankyti užsiėmimus nėra, yra tik viena sąlyga – noras tobulėti, o rezultatai pasiekiami atkakliai ir nuolat treniruojantis. Užsiėmimuose stiprinamas kūnas, dvasinės, moralinės vertybės, drausmės samprata. AIKIDO yra įvairiapusė veikla: nuolatiniai užsiėmimai, stovyklos mieste, prie jūros, pasirodymai įvairiose erdvėse, seminarai, atestacijos, išvykos.Šie metai daugeliui iškėlė naujų iššūkių. Abiejų karantinų metu ...