Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Kai dienoje pritrūksta valandų...

Beieškant kultūros naujienų niūrią šio pavasario dieną pradžiugino Kalvarijos viešosios bibliotekos tinklapio žinios, o labiausiai širdį paglostė Aistės ČERKAUSKIENĖS floristikos darbų paroda. Dar smagiau tapo, kai bibliotekos direktorė Laima Karpavičienė pasidžiaugė, kad ši jauna iniciatyvi moteris – jų darbuotoja ir nuolat džiugina kolegas bei kalvarijiečius savo darbais… Beje, paminėjus, kad ji kuria ir valgomas puokštes, teko prisiminti, jog „Suvalkietyje“ apie tai kažkada buvo rašyta. Bet magėjo daugiau sužinoti apie jos gebėjimą kurti grožį ir išgirsti jauno (nė trisdešimties neturinčio) aktyvaus žmogaus nuomonę apie gyvenimą provincijoje…

– Žinau tik tiek, kad gyvenate Kalvarijoje, čia dirbate, kuriate… Iš kur Jūs ir iš kur ta Dievo dovana? O gal tai atėjo iš giminės per genus?

– Gimiau Marijampolėje, užaugau ir mokiausi Kalvarijoje. Čia lankiau ir meno mokyklą – dailės skyrių. Vėliau studijavau anglų filologiją Vytauto Didžiojo universitete. Keletą metų buvau išvykusi dirbti į Angliją (įdomu, jog jau tuomet vienas iš mano darbų siejosi su gėlėmis). Grįžusi baigiau mokslus, pradėjau dirbti tarptautinėje kompanijoje, vėliau susilaukiau vaikelio ir keliai sugrąžino atgal…

Aistė Čerkauskienė, Kalvarijos viešosios bibliotekos darbuotoja, laiminga atradusi save kūryboje.

Aistė Čerkauskienė, Kalvarijos viešosios bibliotekos darbuotoja, laiminga atradusi save kūryboje.

Floristika į mano gyvenimą atėjo netikėtai, negaliu teigti, jog visada mylėjau gėles (net truputį jų prisibijojau, jaučiau pagarbą augalui), tačiau jos mane supo nuo vaikystės. Padėdavau močiutei ir mamai prižiūrėti kambarinius augalus, laisčiau gėlynus lauke ir netgi turėjau savo gėlių darželį. Galiu teigti, jog augau apsupta darbščių ir kūrybingų artimiausių moterų. Mama yra linkusi prie meno, ką bepaimtų į rankas, jai viskas pavyksta: ir siūti, ir megzti, ir nerti bei piešti (visos vaikystės suknelės jos pasiūtos, numegzti megztukai, pagaminti rankų darbo žaisliukai…). Močiutė taip pat visada puoselėjo harmoningą aplinką, man vaikystėje skaitė pasakas, kurios lavino vaizduotę.

– Ar nebuvo minčių (norų) eiti į menus iš karto?

– Noras kurti buvo visada, tik ieškojau, kaip jį realizuoti. Meno mokykloje domėjausi fotografija, lankiau keramikos užsiėmimus. Turėjau minčių studijuoti fotografiją, bet pabūgau stojamųjų egzaminų, nes piešimas nebuvo mano stiprioji pusė, geriau sekėsi kurti ir konstruoti darbus iš skirtingų medžiagų. Baigusi filologijos studijas, tęsiau savęs paieškas. Motinystės atostogų metu savo dailės mokytojos paskatinta išbandžiau save aksesuarų gamyboje, kūriau įvairiausius gėlėtus papuošalus iš audinių. Vėliau spontaniškai gimusi idėja kurti valgomas puokštes išaugo į ,,Mėlyną bananą“ – valgomų puokščių hobį-verslą. Supratusi, jog vis daugiau noriu sužinoti apie gėles ir pajutusi šių žinių trūkumą, Kauno karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre pasirinkau floristikos programą. Nors pradžioje nerimavau, kaip suderinsiu studijas, naują darbą ir vaikelio auginimą, į studijas panirau visa širdimi. Turėjau galimybę dalyvauti žymaus floristo Antano Mažono (studijos „Floristai ant ribos“ įkūrėjo) mokymuose, jie skatino perlipti per save, išdrįsti eksperimentuoti. Taip pat sutikau nuostabią studijos „Pūkuotas vėjas“ floristę Neringą Paukštytę-Simonavičę, per praktiką įgijau daug žinių. Labai įstrigo mintis, jog augalas yra gyvas organizmas, kuris jaučia, ir mūsų užduotis – padėti jam jaustis gerai. Pažintis išaugo į gražią draugystę.
Iš tiesų džiaugiuosi pagaliau supratusi, jog netgi likimas mane nuolat vedė prie kūrybos įvairiomis formomis (išdrįsau taip pasakyti) ir savęs kitur nematau. Dėl to esu labai dėkinga ir šeimai, artimiausiems draugams, kurie palaikė ir skatino nenuleisti rankų.

– Esate bibliotekos, o tiksliau – Kalvarijos krašto muziejaus/ Informacijos centro – darbuotoja. Ar yra vietos savirealizacijai? Kur kitur norėtumėte būti, gyventi?..

– Čia darbuojuosi metus. Praėję metai iš tiesų buvo įdomūs ir nenuspėjami, vos pradėjus dėliotis renginius ir veiklas, užklupo pandemija. Esu labai laiminga, jog čia tikrai yra vietos kūrybai ir savirealizacijai. Kai reikia papuošti biblioteką (atidarymo šventė), ateina savivaldybės šventė „Šypsausi savo kraštui“, Kalėdos, galiu prisidėti ar net pati įkvėpti kolektyvą kažką sukurti. Kyla natūralus noras savo žiniomis pasidalinti. Gyventojams organizavau vainikų kūrybos dirbtuves, kūrėme rudenines stalo kompozicijas. Smagu, kai susirenka įvairaus amžiaus žmonės, bendrauja, dalijasi – tai būdas stiprinti bendruomenę, o šiuo metu tai ypač svarbu. Išbandymas – persikelti į virtualią erdvę ir tiesioginėse transliacijose mokyti pasigaminti kalėdinių žaisliukų, nusipinti vainiką. Turiu ir daugiau idėjų, kurias planuoju įgyvendinti. Nors visi sako, kad svajoti reikia tyliai, mano svajonė – sukurti savo gėlių studiją kartu su miela kavine, kur žmonės megztų draugystes ir prisipildytų laimės, gerų emocijų. Link šio tikslo esu žengusi mažą žingsnelį – sukūriau feisbuko paskyrą „Gėlės tarp eilučių“, kur dalijuosi savo gėlėta kelione. Tikriausiai kyla klausimas dėl pavadinimo? Tai aliuzija į mano pomėgį skaityti, romantišką prigimtį ir gebėjimą kalbėti žiedais: žiedai vietoje žodžių…

– Kur randate atgaivos ir sielos ramybės, kai labai reikia? Ar niekada neviliojo tolimesni (turtingesni, įdomesni) kraštai?

– Geriausias pabėgimas man – knygos. Tai tiesiog mūsų šeimos moterų kraujyje. Augdama mačiau nuolat skaitančias mamą su močiute, buvo daug skaitoma man – ir aš pati negaliu be knygų, to mokau ir savo sūnų. Knygose randu ramybę, jos leidžia keliauti laiku ir erdve, augti ir atrasti save kaip asmenybę.

Aistės kūrybos puokštės, pavasariniai vainikai ir kompozicijos.

Aistės kūrybos puokštės, pavasariniai vainikai ir kompozicijos.

Studijų laiku metus gyvenau Kipre (Nikosijoje), porą mėnesių atlikau praktiką Ispanijoje (Valensijoje). Turėjau progą aplankyti Izraelį, Gruziją, Kretą, Graikiją. Tai buvo nuostabus laikas, patirtys, pažintys. Prisipildžiau gausybe nuotykių, patyrimų, vaizdų. Aistra keliauti niekur nedingo. Tačiau gyventi svetur yra didelis iššūkis dėl kalbos barjero, kultūros, teisinės, politinės sistemos išmanymo, turi įdėti daug pastangų norėdamas pasijusti savas. Manau, kad svarbiausia jaustis gerai savyje, realizuoti save, tuomet gera bus visur: ar mažame Kalvarijos miestelyje, ar kosmopolitiškame Londone. Žinoma, nesu kategoriška – ir kas gi žino, kur mane gali nunešti likimas.

– Dabar sunkus metas, daug neaiškumų. Kaip tai veikia Jus, kas padeda?

– Situacija sudėtinga visomis prasmėmis, bet mes patys kuriame savo realybę. Mano pirmoji taisyklė – apsupti save pozityvu, neįsileisti nuolatinio niurnėjimo, baimės, nerimo iš aplinkos. Padeda tai, kad nežiūriu televizijos, vietoje žinių laidos renkuosi knygą. Taip pat atradau virtualios realybės naudą. Dalyvauju nuotoliniuose mokymuose, gilinu profesines žinias, pradėjau domėtis saviugda ir savirealizacija. Manau, tai puikus laikas investuoti į save, gilinti, kaupti žinias, išmokti naujų dalykų. Stengiuosi skirti laiko fizinei veiklai, pabūti gryname ore, leisti laiką su vaiku (kartu gaminti maistą, piešti, statyti smėlio pilis). Visa tai pripildo gerų emocijų. Man dienoje kartais net pritrūksta laiko… Taip pat labai gelbsti ir kūryba: pradėjusi pinti vainiką atsiriboju nuo pasaulio, panyru į save – tai mano meditacijos forma. Linkiu kiekvienam atrasti savąją.

– Kuris metų laikas mieliausias?

– Esu gimusi žiemą – ir tai man baisu. Visi teisinasi, kad neverta dovanoti gėlių per tokį šaltį, pikniko ant žolytės irgi nesurengsi – nebent sniego karą… Kartą esu savo gimtadienį net perkėlusi į vasarą, nes ji – mano meilė. Tai basos pėdos ant žolės, dešimt porcijų ledų per dieną, saulės nubučiuoti skruostai, o kur dar visa pieva žydinčių lauko gėlių! Floristikoje išskirti metų laiką būtų sunku, nes kiekvienas dovanoja skirtingas dovanas ir visos jos vertingos, tik reikia mokėti jas laiku pastebėti ir panaudoti. Žiemą pasitarnauja visžaliai augalai, kankorėžiai; rudenį prireikia šermukšnių uogų, baltųjų tuopų, klevo lapų, gilių ir kaštonų; vasarą – smilgų ir pievų gėlių; pavasarinius darbus pagyvina sprogstantys pumpurai, želmenys, „kačiukai“.

– Miškas, jūra, kalnai, upė ar miestas su daug kultūros – ką rinktumėtės?

– Esu turėjusi galimybę kopinėti kalnuose, atrasti stalaktitų ir stalagmitų urvus, plaukioti baidare upėmis, tačiau jei rinkčiausi vietą, kur mano širdis dainuoja ir aš galiu pailsėti – tai būtų jūra, pajūris. Druskos skonis ant lūpų, suvelti plaukai, smėlis, bangų melodija mane keri ir vilioja… Nesibaidau ir perpildytų miestų, spalvų, žmonių, judėjimo ir greičio – tai mane pakrauna, stebina ir žavi. Tačiau kartu ir vargina, todėl smagu tame spiečiuje pabūti, bet gyvenamoji vieta turi būti ramesnė. Puikiai jausčiausi gyvendama gamtoje – šalia miško, vandens telkinio, kur galiu atsiduoti kūrybai. Tokių nuostabių vietų gausu mūsų šalyje.

– Tai kodėl mums ne visada gera Lietuvoje?

– Negaliu pasakyti, nes pati taip nesijaučiu. Esu gyvenusi keletą metų Anglijoje ir galiu pasakyti, kad ten man tikrai nebuvo gera. Industriniame mieste trūko gamtos, žmonių geranoriškumo, o etiketė „emigrantas“ užverdavo daug kelių. Žinoma, tada buvau daug jaunesnė, neturėjau tiek drąsos, trūko kalbos žinių, gal šiandien nuomonė būtų visai kitokia. Manau, kad žmogui pirmiausia turi būti gera savyje, tuomet nekils noro skųstis valdžia, ekonomine situacija, nes norėsis pačiam daryti kažką, kad būtų geriau. Neapsakomas jausmas dovanoti emocijas artimiesiems ir džiuginti žmones savo kūryba. Prieš pradėdama kiekvieną savo darbą, atsižvelgiu į sezoną, tuo metu žydinčias gėles, gamtines medžiagas, todėl darbai tampa artimi gamtai, jaučiamas ryšys su žeme.
– Ačiū už pokalbį – ir gražių darbų bei emocijų ne tik vasarą…

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Pristatyti naujausi istoriniai krašto tyrinėjimai ir atradimai

    2021-06-26Pristatyti naujausi istoriniai krašto tyrinėjimai ir atradimai
    Birželio 22 dieną Vokietijos istorijos instituto Varšuvoje padalinys Vilniuje kartu su Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejumi surengė mokslinį seminarą „Naujausios Užnemunės istorijos tyrinėjimų perspektyvos“. Renginį pavyko suorganizuoti tik iš trečio karto – dėl koronaviruso pandemijos dar pernai planuotą seminarą du kartus teko atidėti. Algis VAŠKEVIČIUS Seminaro organizatoriai įsitikinę, kad Sūduvos (Suvalkijos) istorija pastaraisiais dešimtmečiais sulaukė nepelnytai mažo istorikų ir kultūros tyrinėtojų dėmesio, o tai lėmė faktas, kad 1920 m. regionas buvo padalintas tarp Lietuvos ir Lenkijos, be to, istoriniai dokumentai, pasakojantys šio regiono istoriją, yra išsisklaidę per keleto šalių, tai yra Lietuvos, Lenkijos bei Baltarusijos archyvus. 1795 metais, kai įvyko trečiasis ...
  • Išsiilgtasis Šv. Jurgio meno sezonas – jau šį šeštadienį

    2021-06-20Išsiilgtasis  Šv. Jurgio meno sezonas –  jau šį šeštadienį
    Birželio 26-ąją Marijampolėje prasideda Šv. Jurgio meno sezonas. Jo metu vykstančius išskirtinius koncertus spėjo pamėgti ne tik marijampoliečiai, bet ir jų svečiai. Šv. Jurgio meno sezonas skaičiuoja jau septintus metus ir kasmet jo laukiama su dideliu nekantrumu. Šia proga pirmadienį buvo surengta spaudos konferencija, kurios metu festivalio organizatorius ir siela, kraštietis Edmundas Seilius pristatė Šv. Jurgio meno sezoną, papasakojo apie tai, ko žiūrovai gali tikėtis šiais metais. Konferenciją vedė Marijampolės savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Asta Vaznienė, dalyvavo ir mero pavaduotojas Artūras Visockis. Loreta TUMELIENĖ Sezonas prasidės premjera Pasak festivalio organizatoriaus Edmundo Seiliaus, šiais metais pasiruošimas festivaliui buvo išskirtinis. Dėl ...
  • Protėvių atminčiai ir dabarties darbams

    2021-06-20Protėvių atminčiai ir dabarties darbams
    Kaip jau esame rašę, visus metus vykstančio projekto „Pasaulio sūduviečiai“ vienas didžiųjų vyksmų – meninė akmenų instaliacija Varnupių piliakalnio papėdėje. Ji skirta UNESCO paskelbtoms Marijos Gimbutienės 100-osioms metinėms, taip pat tai vienas pirmųjų Sūduvos metų, kuriuos minėsime 2022-aisiais, jau realizuojamų akcentų. Instaliacijos projekto autorius – Amerikoje gyvenantis menininkas ir mokslininkas Audrius Plioplys. Prieš keletą dienų piliakalnio papėdėje įvyko pirmojo akmens padėjimo apeigos – simboliška: kaip tik minint Europos archeologijos dienas (jos rengiamos birželio 18–20). Susirinko projekto sumanytojai ir vykdytojai – Marijampolės kultūros centro darbuotojai ir kolektyvai, aplinkinių kaimų bendruomenių žmonės, jau buvo padėti pirmieji akmenys. Istorija ir protėvių paliktais pėdsakais besidominti ...
  • Birželį pražysta „Sėjinio“ žiedai… (Naujos parodos)

    2021-06-20Birželį pražysta „Sėjinio“ žiedai... (Naujos parodos)
    Jau gal būtų ir keista, jei birželį, artėjant Rasoms, Marijampolės kultūros centro II aukšte neišvystume baltųjų karpinių stebuklų… Gražia tradicija tapo Vilkaviškio r. kūrybinės grupės „Sėjinis“ naujausių darbų paroda, kuri šiemet veiks iki pat rugpjūčio pabaigos. Tad užsukite – ir svečius atsiveskite, nes šį kartą ekspozicija vėl kitokia – originali ir net netikėta. Tuo kasmet vis kitaip atveriamu naujumu ir tuo, kad remiantis tradicija vis sugebama atsinaujinti, pasidžiaugė parodų organizatorė Onutė Surdokienė. Klubo vadovė Virginija Armanavičienė, priminusi, kad jau artėja dešimtmetis, kai kūrybingų moterų grupė dirba po „Sėjinio“ skėčiu (o iš tiesų ši veikla Gižuose prasidėjo bene prieš tris dešimtmečius), akcentavo, ...
  • Jūra gali atsirasti ir Marijampolėje

    2021-06-20Jūra gali atsirasti ir Marijampolėje
    Ir tikrai Marijampolėje – daug jūros, o ji banguoja, vilnija Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje, kur nuo birželio 18-osios veikia marinisto Povilo Dirgėlos tapybos paroda, pavadinta Henriko Radausko žodžiais „Aš į meilę krentu kaip į jūrą“. Praėjusį penktadienį atidarydama parodą Marijampolės Meilės Lukšienės švietimo centro direktorė Meilutė Apanavičienė neslėpė, kad ši paroda atsirado jos asmenine iniciatyva ir dar ne be pažinčių – pasirodo, parodos autorius yra jos bendrakursis iš Vilniaus universiteto filologijos fakulteto. Būta vilčių, kad P. Dirgėla taps rašytoju, kaip ir jo garsieji pusbroliai rašytojai Petras ir Povilas Dirgėlos, bet šis nuėjo kitu keliu. O pradėjo nuo siurrealistinių paveikslų, jūra atsirado vėliau. ...
  • COVID-19 vakcina: mitai ir faktai

    2021-06-19COVID-19 vakcina: mitai ir faktai
    Pasaulinė pandemija sukėlė begalę sunkumų, streso, nežinomybės ir dar daugiau diskusijų bei susipriešinimo dėl skirtingų įsitikinimų. Šis laikotarpis buvo ypač sunkus visiems, tačiau, norint sužinoti, kokiomis nuotaikomis ir mintimis mūsų visuomenė gyvena šiandien, kalbiname piliečius iš skirtingų šalies rajonų ir dalijamės jų asmenine patirtimi. „Daliai visuomenės trūksta atsakomybės“ Šakiuose gyvenanti ir psichologe dirbanti Jurgita džiaugiasi, kad gyvenimas pamažu grįžta į buvusias vėžes. Nors jai tenka išgirsti prieštaringų nuomonių apie pandemiją ir jos suvaldymą, moteris turi aiškią savo poziciją. „Tikiu medicinos mokslu ir manau, kad kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo darbą, todėl jei mokslininkai sukūrė vakcinas tam, kad įveiktume infekciją, aš jais tikiu ...
  • Peržengus slenkstį – teatro fantazijos ir slėpiniai…

    2021-06-16Peržengus slenkstį – teatro fantazijos ir slėpiniai...
    Marijampolės kultūros centras nuo birželio pradžios iki spalio vidurio kviečia į pirmąjį teatrų festivalį „Perženk slenkstį“. Dvylika labai skirtingų ir įvairių renginių (šeši spektakliai ir tiek pat edukacinių užsiėmimų) žadama visiems. Tiems, kam teatras įdomus kaip kultūros reiškinys, vieta, kur praturtėjama, įgyjama gyvenimo išminties ir susipažįstama su brandžiais dramaturgų kūriniais, taip pat ir tiems, kam tai tiesiog puiki proga pasijuokti ir, valandėlei kitai panirus į kitokias, nei kasdienės, emocijas, išeiti tiesiog gerai pailsėjus… Dar kitiems tai – nuolatinis noras gilintis ir pažinti šio žanro paslaptis, taip pat kūrybos procese, analizuojant ir pritaikant teorinius dalykus praktiškai, bandyti kurti patiems. Kitaip, nei ...
  • Nepralenkto kraštiečio Jurgio Dovydaičio pamokos 2021

    2021-06-16Nepralenkto kraštiečio Jurgio Dovydaičio pamokos 2021
    Kazlų Rūdos Jurgio Dovydaičio viešoji biblioteka šiais metais vykdo Lietuvos kultūros tarybos ir Kazlų Rūdos savivaldybės iš dalies finansuojamą projektą „Jurgio Dovydaičio pamokos 2021“. Jurgis Dovydaitis, žinomas tautosakos rinkėjas – Kazlų Rūdos krašto žmogus, gimęs Runkių kaime Višakio Rūdos valsčiuje. Jis iš 94-erių gyvenimo metų net 75-erius skyrė tautosakos rinkimui. J. Dovydaitis priklausė Jono Basanavičiaus idėjų suformuotai kartai, kuri XX amžiaus pirmoje pusėje įkvėptai kūrė tautinės kultūros pamatus, skatino jaunimo domėjimąsi istorija, tautos praeitimi, būrė visuomenę kaupti istorijos ženklus. J. Dovydaičio fenomenas – beatodairiškas savo misijos suvokimas labai nuosekliai ir metodiškai ją vykdant. Jau įvyko pirmos edukacinės valandėlės, skirtos vaikams. Viešoji biblioteka ...
  • Dešimtmetį mininti „Linėja Transport“ – ambicijos būti didžiausiais Baltijos šalyse

    2021-06-14Dešimtmetį mininti „Linėja Transport“ – ambicijos būti didžiausiais Baltijos šalyse
    Kelerius metus į Jungtinę Karalystę padirbėti išvykęs kėdainietis Gediminas Norkus į Lietuvą sugrįžo ne tik turėdamas verslo planą, bet ir viziją, kaip šį planą įgyvendinti. Į itin konkurencingą krovinių gabenimo-ekspedijavimo sektorių nusitaikęs G. Norkus versle pritaikė Vakaruose įprastą, o pas mus dažnai pamirštamą taisyklę – klien-tas visada yra teisus. Šios nerašytos taisyklės laikymasis tapo G. Norkaus įsteigtos UAB „Linėja Transport“ sėkmės garantu. Prieš dešimt metų Kėdainiuose įkurta įmonė tapo vienu savo srities lyderių Lietuvoje ir puoselėja ambicingus planus tapti stambiausia krovinių gabenimo-ekspedijavimo organizacija Baltijos šalių regione. Kuriant įmonę buvo pritaikyta Vakarų šalių praktika, kai vieną ar kelis vilkikus turintys žmonės ieškosi krovinių pervežimams ...
  • Muziejus lankytojams atvers per 100 metų skaičiuojantį rūsį

    2021-06-09Muziejus lankytojams atvers  per 100 metų skaičiuojantį rūsį
    Liepos mėnesį bus baigtas kapitalinis Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus rūsio remontas. Rūsys, kaip ir visas muziejaus pastatas – Nekilnojamojo turto paveldo objektas. Senasis rūsys turėtų tapti įdomia ir lankytina vieta.Darbus atlieka Marijampolės įmonė, turinti licenciją atnaujinti bei restauruoti paveldo pastatus, UAB „Vidara“. Jolanta RAČAITĖ Rūsys – vertinga ir įdomi paveldo pastato dalis Šiuo metu Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus rūsyje dar vyksta intensyvūs remonto ir paveldo tvarkybos darbai. Atliekamas kapitalinis remontas. Po jo požeminė muziejaus dalis taps prieinama lankytojams. Pasak muziejininkės Jurgitos Jasevičienės, rūsio, kaip ir viso muziejaus pastato – Vytauto g. 31, statyba datuojama XIX a. II puse. ...
  • Pastatas – Marijampolės istorijos dalis

    2021-06-09
    Ar visi žinome muziejaus Marijampolėje įkūrimo istoriją? Ji – gana įdomi. Apie 1928–1929 m. keletas pažangių Marijampolės ūkininkų pradėjo kalbėti apie tai, kad Marijampolėje reikia steigti muziejų ir kaupti jame tautodailės meno eksponatus. Patalpos buvo skirtos P. Vaičaičio gatvėje. Muziejus buvo pavadintas „Sodžiaus“ vardu ir atidarytas 1933 m. rudenį. Manoma, kad muziejaus pagrindą sudarė šviesuolio, tautosakos rinkėjo ir tyrėjo Vinco Šlekio surinkti eksponatai. Muziejinės vertybės buvo renkamos ir pasitelkus į pagalbą moksleivius. Ir dabar, jau šių dienų muziejuje, galime pamatyti 1932 m. išleistą raginimą „Rinkime ir siųskime „Sodžiaus“ muziejui Marijampolėje senienas“. Žmonės buvo raginami rinkti jau benykstančius įvairius buities dalykus, atspindinčius tų ...
  • Niekada nežinai, kur atrasi…

    2021-06-09Niekada nežinai, kur atrasi...
    …arba – kas laukia tavęs už artimiausio kampo. Arba – kuo susiję ir ką kiekvienam iš mūsų nulems visai atsitiktiniai dalykai. Tokių „arba“ kiekvieno gyvenime – begalė. Tik ne visi tai pastebime, o pastebėję nesusiejame kažkokių tariamų smulkmenų, atsitiktinumų, pusiau nugirstų pokalbių į vieną – ažūrinį, keistai išmargintą – audinį. O štai gabi, jauna (ir jau pelniusi „Auksinį kryžių“ už pjesę „Terapijos“) dramaturgė Birutė Kapustinskaitė šias tariamas smulkmenas, pokalbius ir jų nuotrupas, nuojautas „suaudė“ į tokį audinį ir pavadino „Niekada nežinai“. Tai pjesė, apie kurią pati autorė yra sakiusi maždaug taip: „Niekada nežinai, nes ir negali žinoti… Tai penki dešimties ...
  • Laukia etnokultūrinės šių metų vasaros stovyklos

    2021-06-09
    Šią vasarą, kaip ir kasmet, šalyje vyks ne viena etnokultūrinė vasaros stovykla, skirta vaikams, jaunimui, o kai kurios – ir suaugusiesiems. Jose susitinka tie, kurie jaučia ypatingą meilę folklorui, domisi mūsų istorija ir baltų mitologija, nori sužinoti tradicinių amatų paslaptis, mėgsta žygius ir laužus. Siekdama palengvinti etnokultūrinių stovyklų paiešką, Etninės kultūros globos taryba parengė jų sąrašą. Jame stovyklos suskirstytos pagal tai, kuriame etnografiniame regione jos vyks: Aukštaitijoje, Dzūkijoje (Dainavoje), Mažojoje Lietuvoje, Suvalkijoje (Sūduvoje) ar Žemaitijoje. Suvalkijoje (Sūduvoje) šiemet vyks dvi stovyklos, skirtos tradicinio kankliavimo entuziastams ir jų kūrybiniams ieškojimams. Kankliuoti mokys ir paskaitas skaitys Laimutė Proškutė, Laura Lukenskienė, Vytautas Alenskas, Liuda Kašina ...
  • Parodoje – „vilko vaiko“ dalia

    2021-06-09
    Birželio 7 d. Vilniuje, Vitražo galerijoje (Seimo I rūmai) pristatyta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro paroda „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945–1948“. Parodoje – istorinė įvykių Rytų Prūsijoje apžvalga, paremta archyvinėmis fotografijomis ir dokumentais, „vilko vaiko“ dalią patyrusių asmenų istorijos, iliustruotos šeimų fotografijomis ir dokumentais, vaikų kelionės iš suniokotos Rytų Prūsijos į Lietuvą ir klajonių po skirtingas Lietuvos vietoves žemėlapiai. Ekspozicijoje ir joje įrengtuose terminaluose galima pamatyti ir išgirsti autentiškus „vilko vaiko“ dalią patyrusių žmonių liudijimus. „Vilko vaikai“ – tai 3–16 metų vaikai, kurie po Antrojo pasaulinio karo iš Rytų Prūsijos vieni ar dažniausiai su ...
  • Vaikų etnokultūrinė vasaros stovykla „Svečiuose pas Joną kaime“

    2021-06-09
      Prasidėjo metas, žadantis daug nuotykių, naujų pažinčių, atradimo džiaugsmo, žaidimų. Erdvus sūduvių sodybos kiemas, greta ošiantis ąžuolynas, įdomias istorijas pasakojantys muziejaus eksponatai, naujų draugų būrys. Jei susidomėjai, siūlome vasarą praleisti ten, kur kažkada basas vaikščiojo pats Jonas Basanavičius! Nori sužinoti, kokia buvo tavo bendraamžių kasdienybė senajame kaime, ką jie valgė, kokius darbus dirbo, ką veikė laisvalaikiu, kaip linksminosi? Atvykęs į Jono Basanavičiaus gimtinę visa tai galėsi patirti, per praktinius užsiėmimus istoriją tyrinėsi ir kursi pats, o mes ir kiti etninės kultūros puoselėtojai tau padėsime. Stovyklos metu taip pat: kartu su archeologais tyrinėsime ir bandysime atkurti praeitį, apžiūrėsime kaimyno ūkį ir patys mėginsime ūkininkauti, duosime valią vaizduotei kurdami ...